Gyvenimas

2021.07.24 20:45

„Mums pakeliui“: atėjau duoti, bet, atrodo, gausiu daugiau

LRT.lt2021.07.24 20:45

Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kitais partneriais organizuojamo projekto „Mums pakeliui“ dalyviai jau finišo tiesiojoje – paskutiniąją kelionės savaitę jie pradėjo nuo Prienų rajono, keliavo per Alytaus rajoną ir miestą. Po šių etapų (liepos 19–22 d.) jų kuprinėse jau 428,3 km, rašoma pranešime spaudai.

„Šią minutę labiausiai branginame kartu praleistą laiką. Ačiū visiems prisijungiantiems, ačiū sugrįžtantiems į kelią. O šiandien lygiai vidurnaktį pas mus atvažiavo mano sūnus Benas, nes mes abu švenčiam gimtadienius. Esu labai laimingas žmogus. Nežinau kodėl, bet mano pasaulyje viskas yra kitaip, ir žmonės yra ypatingi. Noriu padėkoti jums visiems už tai, kad esate mano gyvenime, už tai, kad įsileidžiate į savo širdis ir už tai, kad mums pakeliui“, – džiaugsmo ašaras braukė projekto „siela“ Žydrė Gedrimaitė. Projekto „galva“ Vytis Venslauskas komandos vardu Žydrei įteikė gėlių, daug daug meilės ir įsegė piligrimų kelio medalį. Gausybę skanių linkėjimų jubiliatei padovanojo ir į projektą sugrįžusios atlikėjos Kristina Jure ir Geleibra bei prodiuserė Renata Zybartienė.

Liepos 19 d. Daukšiagirė – Prienai (25,7 km). Tu turi teisę gerbti kitą ir nešiugždinti maišelių ryte. Puiku mylėti save, bet ne mažiau svarbu rūpintis kitu. Gerbti jo teises. Bendrų taisyklių susikūrimas ir jų paisymas „užbėga už akių“ įvairiems nesusipratimams ir konfliktams. Apie susitarimų naudą, kompromisų paiešką įvairiose situacijose žygeiviai, tiek laiko keliaudami kartu, žino labai gerai, nors sako, kad būtent šią, 15 dieną, drausmės šiek tiek pritrūko.

Sočiai papusryčiavę jie leidosi į kelią, kuris driekiasi per vaizdingus slėnius, laukus, gyvenvietes – Ašmintą, Pošventį, pro keletą pakelės paminklų, kryžių, Pošvenčio piliakalnį, Pociūnų aerodromą, poeto Justino Marcinkevičiaus tėviškę Važatkiemį iki dienos tikslo – Prienų.

„Ėjom keliu, pakalbinau ne vieną žmogų. Tai sakau: „Čia pirmą kartą einat?“ „Oi ne, čia mes jau, sako, kelintą kartą tuos 500 kilometrų einam“. Vadinasi, žmogus nori tai daryti. Klausiu: „Tai kaip jums čia ta kelionė?“ „Viskas normaliai“, atsako. Ir klijuojasi pleistrus ant pūslėtų kojų. Ir nieko nemato. Nes tas pūslės ant kojos buvimas irgi yra savotiška priklausomybė ir neatsiejama kelionės dalis. Tai iš tikrųjų labai norėčiau padėkoti tiems visiems žmonėms, su kuriais buvo smagu pabendraut, susitikti, pažinti juos. Pamatyti, kad žmonės visgi suranda savyje stiprybės neužsisėdėt namie. Jie nori pabendraut, nori išeit, nori pajusti Lietuvą ir jos nuostabią gamtą, nori įkvėpti ne tik bendravimo vienas su kitu, bet ir to nepaprastai gražaus vasaros oro“, – susižavėjęs pakeleiviais kalbėjo vienai dienai prie jų prisijungęs dainininkas Liudas Mikalauskas.

Kaip ir žadėjo, į projektą sugrįžo merginų „trio“ – šį kartą ne vienos, su vaikinais ir laikų veislės šunimi Grinču. Yotuberis Rokas Leonavičius sako, kad visi nori ir stengiasi kažkur išvykti, pamiršdami, kokia graži Lietuva. Todėl reikia pažinti ir džiaugtis tuo, ką turim čia ir dabar. Grupės „8 kambarys“ vokalistas Karolis Talutis džiaugėsi, kad Lietuvoje atsirado toks kelias. „Kai šiandien išlipau iš automobilio ir pamačiau visus šituos žmones pusryčiaujančius, aš iš karto prisiminiau savo „Camino“ Ispanijoje, kuriuo keliavau prieš 8 metus, ir tai buvo nerealus jausmas“, – įspūdžiais dalinosi Karolis ir po patirties lietuviškame kelyje jau rezga mintį, kaip sugrįžti į „Camino Santjago“ kartu su Kristina. „Šiandien ištiko tokia teisinga koma. Viskas čia gerai – iššūkiai, gamta, žmonės, istorijos“, – sakė Kristina, o Geleibra priduria: „Su kiekvienu kilometru jautiesi stipresnis, sukaupi patirtį. Dabar jau gal nebijočiau ir 50 km per dieną nueit.“

„Patys geriausi įspūdžiai po kelionės ir visiškai unikali patirtis. Iki pietų buvo labai lengva. Po pietų galvojau, kad gal bus sunkiau. Tikėjausi, kad tie paskutiniai kilometrai bus baisiausi, bet nebuvo taip baisu, o kaip tik smagu. Užsikalbėjom, tie paskutiniai kilometrai ėjo ir praėjo. Labai lengvai“, – džiaugėsi keliautojų gretas šiam etape papildžiusi superkelionės.lt turizmo vadybininkė Ema Puleikytė ir sakė, kad siūlys išbandyti šį maršrutą visiems, trokštantiems pažinti savo šalį.

Virginija Cimermonienė, vilnietė verslininkė, piligrimė, savanorė, kurios visi daiktai sutilptų į du lagaminus, keliauja su projekto dalyviais nuo pirmos dienos ir yra pasiryžusi įveikti visus 500 km: „Kelias – tai mano gyvenimo būdas dar nuo studentavimo laikų. Kai sūnus užaugo, pardaviau namą Šiauliuose, atsikrausčiau į Vilnių ir dabar visą laisvalaikį skiriu kelionėms. „Camino Lituano“ einu antrą kartą, nes pirmą kartą viso nepraėjau, bet prisidėjau prie jo žymėjimo. Dabar aš einu visai kitokia. Ten, kur veda mano širdis. Šį kartą šis kelias yra ypatingas ir labai gyvas. Šio projekto metu aš sutikau tokių nerealių žmonių. Iš jų reikia mokytis to tikro gerumo, jie neturi jokios pagiežos. Planavau dalį kelio eiti viena, bet mes visi esam taip susidraugavę, kad yra labai smagu eiti drauge. Aš pastebėjau, jau ne pirma diena, jog atsirandu toje vietoje, kur reikia kažkokios pagalbos. Nedrįsčiau taip sakyti, kad esu kaip globojantis angelas, bet atsiradimas toje vietoje, kurioje reikia, mane labai žavi šitoje kelionėje. Tikrai stengsiuosi bendrauti ir padėti šiems žmonėms kaip verslininkė ir pasibaigus projektui.“

Po kelionės Mindaugas iš „Asistentinio taxi“ sakė, kad šią dieną darbo jam beveik nebuvo, tik kai kas šalia buvo visą laiką. O tas kažkas – tai reporterė Irma, pasiteisinusi, jog taip ji rinko informaciją ir tikrino, kaip kiti dirba. „Gyvasties“ prezidentė Aušra Degutytė ir mokytoja Margarita Molienė žadėjo prie projekto jungtis tik vieną dienai, tačiau keliauja kartu jau visas tris ir dar žada pabūti.

Prienuose, Beržyno parke, „Mums pakeliui“ dalyvius pasitiko rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, kultūros, turizmo ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis ir viešųjų ryšių specialistė Roma Sinkevičiūtė. „Prienai garsėja lauko krepšiniu, užkandžiais. Bet kas pasakytų, kad ir kibinai, ir čeburėkai, ir picos – skaniausi Prienuose. Ir kava labai skani. Galėsit visą naktį puotauti“, – juokėsi A. Vaicekauskas, o žygeiviai netruko įsitikinti, kad mero žodžiai buvo šventa tiesa ir padėkoję už vaišes, pasiliko vietos pilvuose dar rankų darbo mėsainiams, kuriuos vėliau ragavo „Birštono seklytėlėje“. Bet tai dar ne viskas – keliautojų laukė nereali staigmena! Prabangaus SPA Birštone masažuotojos – Lina, Deimantė, Modesta, Indrė ir tailandietė Noi, – stebėjusios „Mums pakeliui“ dalyvių nuotykius socialiniuose tinkluose, nusprendė nors kažkaip padėti pavargusiems žygio dalyviams – dovanojo jiems nuostabius atpalaiduojančius masažus. Operatorius Mykolas sakė, kad po tokio masažo ir vėl galėtų nueiti 30 km. „Tai iš tikrųjų yra tos akimirkos, kai supranti, apie ką šis projektas – apie kelyje sutiktus nepaprastus žmones. Tai jie kuria tuos 500 km gerumo“, – sunkiai tramdydama ašaras kalbėjo Žydrė.

Liepos 20 d. Prienai – Punia (25,6 km). Tu turi įsipareigojimą po savęs nepalikti nieko.

Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi. Žinome, bet ar visada laikomės šios taisyklės? Jei padarai kažkokį negražų darbą, „kvapas“ juntamas dar labai ilgai. Todėl siekiamybė turėtų būti po savęs palikti tik gražius dalykus. Apie neatsakingą elgesį kelyje, gamtoje ir gyvenime bei prasmingus „pėdsakus“ žygeiviai ne tik mąsto nuolatos, bet ir griežtai laikosi šio Piligrimų kodekso punkto.

16 žygio dieną po ekskursijos šiltai žygeivius priėmusiuose Prienuose (ačiū gidei, Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotojai Ernestai Juodsnukytei), pasigrožėję įspūdingomis Nemuno kilpoms projekto dalyviai vėl patraukė keliu, kurio maršrutas vedė paslaptingu Žvėrinčiaus mišku per Birštoną, Nemajūnus ir pro jų šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Toliau – laukais ir pušynais iki legendomis apipinto, turtingo istorine praeitimi Punios miestelio jau Alytaus rajono savivaldybėje.

„Neramino mane klausimas, ar mano ratai išlaikys tokią kelionę? Buvo iššūkis, buvo labai sunkių momentų. Bet pats tikrai jaučiuosi nuostabiai, energingai. Dabar jau turiu tikslą galbūt kitiems metams arba tiesiog ateičiai nueiti visus 500 kilometrų. Manau, kad kelyje lieka labai daug. Tiek prisiminimų, tiek įvairių emocijų. Būtent ilgesniame kelyje, būdamas su kitais žmonėmis, tu pradedi labiau pažinti, suprasti save. Susipažįsti su kitais žmonėmis, supranti, kur tu eini. Ir tuo pačiu metu gali paklausti, kur kiti eina. Tam, kad suprastum: galbūt aš einu ne tuo keliu, kuriuo man reikia eiti, galbūt aš galiu eiti kartu su kitais žmonėmis jų keliu. Arba, atvirkščiai, žmogui pasiūlyti eiti kartu mano keliu. Kai grįžti namo, tas kelias lieka tavo viduje“, – sako prie žygeivių šiai dienai prisijungęs

keturiskart Pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionas neįgaliųjų kategorijoje Viktoras Topol, kuris „Camino“ keliu važiavo ne elektriniu, bet paprastu vežimėliu stumdamasis rankomis.

Keliautojų gretas papildė ir didelis būrys Lietuvos aklųjų bei silpnaregių sąjungos (LASS) pietvakarių centro žmonių ir jų vadovė Jolanta Kručkauskaitė. Šie žmonės pasaulį mato kitaip nei mes, bet labai ryškiai. „Mačiau labai daug, nes gamta labai įvairi. Teko eiti ir miestelio dviračių takais, ir laukais, ir mišku, ir vadinama bekele. Labai įvairūs buvo kvapai, pojūčiai. Kartais jauti šilumą, kartais – vėsumą, gaivą. O matymas... Matosi viskas per pojūčius: užuodi kažkokių augalų kvapus, jauti į veidą šviečiančius saulės spindulius, girdi vėjo ošimą, paukščių čiulbėjimą, kažkokį pravažiuojančio transporto garsą, šalia einančių, lenkiančių balsus, žingsnius ir t.t.“ – įspūdžiais dalijasi žygio dalyvis Povilas Krapikas. „Aš nepasakyčiau, kad man kažkas buvo sunku. Na tiesiog žygiuoji, bendrauji. Negirdėjau ir iš kitų, kad jau būtų tokie pervargę. Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!/ O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį/ Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,/ Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!“ – Vytauto Mačernio žodžiais jausmus išreiškė LASS Kauno filialo pirmininkė Roma Girnienė.

Punioje, prie Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios žygeivius pasitiko Alytaus rajono mero pavaduotoja Dalia Kitavičienė, Punios seniūnas Gintautas Laukaitis ir kaimo visuomeninės organizacijos „Punios ainiai“ pirmininkė Laima Žūsinienė. Čia projekto dalyviai skanavo agurkų su medumi, klausėsi krašto istorijos. Punios seniūnas didžiuojasi darnia kaimynyste su Lietuvos totoriais. „Mane džiugina tai, kad čia šalia gyvenančios religijos, kadangi mes krikščionys, jie – musulmonai, neskiria, o vienija. Juk Dievas yra vienas, tik, kaip sakoma, pasiuntiniai skirtingi. Ir maldos panašios, Dievas garbinamas tais pačiais žodžiais ir moko tiktai gero ir gražaus. Ir sugyvenimas mūsų su totoriais tai liudija daugelį metų. Ir mes vieni kitiems linkim tik sėkmės ir sveikatos.“

Atkaklioji Vida Svetlikauskienė, žygiuojanti nuo pat Žagarės, džiaugėsi įžengusi į Dzūkiją ir pajutusi pušų kvapą, labai artimą širdžiai, nes pati yra dzūkaitė. Į projektą vėl sugrįžusiai Aistei Krušinskaitei patiko, kad šiame etape buvo daug debesų, ne taip svilino karštis (jos su Vitalija Stasiuliene beveik ir sušalo). Ir gailėjosi, kad nedalyvavo ėjime nuo pirmo etapo, bet, sakė, gal padarysianti tai kitąmet. Su žygeiviais šią dieną ėjo ir organizacinės komandos narė Vita Žilytė: „Jaučiuosi, kaip naujai gimusi. Tiek teigiamų emocijų. Už ką, galvoju, Dievas man tokį gerą kelią šiandien nutiesė. Jaučiu nugalėjusi pati save.“ Susitikimą vainikavo jungtinis pasirodymas: kaimo muzikantai grojo, čempionai Viktoras Topol ir Rokas Leonavičius stovėjo ant rankų, o Aistė komentavo. Laimėjo, kaip visada, draugystė. „Kodėl man artima „Draugystė veža“? Todėl, kad mus visus sujungia savo idėjom, mintimis ir ryžtu“, – sakė prie keliaujančių prisijungęs, ištikimas iniciatyvos gerbėjas Simonas Kriaučiūnas.

O vietinių svetingumu žygeiviai netruko įsitikinti – sodybos „Ymilsa“ šeimininkai Emilis Selimavičius, jo mama Rožytė Selimavičienė ir sūnus Povilas Selimavičius juos vaišino fantastiška totoriška vakariene – rankų darbo koldūnais, pagal tradicijas valgomais su krienais, ir pačiu tikriausiu šimtalapiu.

„Visur jums turbūt sakė, kad ta savivaldybė, į kurią įžengėt, pati geriausia. Bet net ir jūsų kolegė jau patvirtino, kad Alytaus krašte ir oras, ir kelias geresnis. Jūs esate savivaldybėj, kuri labai nuoširdžiai rūpinasi joje besisvečiuojančiais žmonėmis. Stengiamės priimti kaip įmanoma geriau. Ir pamaitinti, ir nakvynę suteikti. Herojai esate jūs. Linkime kuo geriausio kelio. O jis yra visų mūsų širdyse“, – šypsodamasi kalbėjo mero pavaduotoja Dalia Kitavičienė.

Liepos 21 d. Punia – Alytus (27,1 km). Tu turi teisę pakalbinti visus, sutiktus kelyje. Savo gyvenimo kelyje sutinkame įvairiausių žmonių. Su vienais stabtelim tik trumpam ar prasilenkiam, su kitais apsisprendžiam keliauti draugystės keliu, dar su kitais gyvenam – ilgai ir laimingai. Svarbiausia, jog turim teisę rinktis. Apie sutiktus žmones ir su jais susijusias patirtis projekto dalyviai žino labai daug, nes begalę jų ir pakalbino. Pasidalinsime nors nedidelėmis patirčių nuotrupomis.

17 kelionės dieną žygeivių kelias ėjo per Alytaus rajone esantį, garsų vietine totorių bendruomene kaimą Raižius. Dalyviai aplankė net sovietmečiu neuždarytą ir dabar veikiančią mečetę, apie kurios istoriją, totorių kultūrą ir tradicijas papasakojo šių metų Alytaus rajono garbės pilietis – Alytaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkas, Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas, Punios seniūnijos Raižių seniūnaitis Ipolitas Makulavičius. „Kaip sutarti su lietuviais? Visi esam Dievo vaikai. Ir man atrodo, kad vienija, religijos požiūriu, tai vienas Dievas. O dėl bendrų darbų, tai juk visi kartu turim dirbt savo valstybei, ją gint, ją puoselėt, kad klestėtų ji. Nematau jokių skirtumų čia“, – šypsosi Ipolitas. Po turiningos pertraukėlės, praėję dar apie 20 km žygeiviai pasiekė galutinę dienos stotelę – Dzūkijos sostinę, vieną seniausių Lietuvos miestų Alytų.

„Sunku atsakyti vienu žodžiu ar keliais žodžiais, kas patinka kelyje. Patinka eiti, patinka pavargti. Eini: miškelis, kelias, vieškelis. Paskui kažkoks upeliukas, reikia per akmenis šokinėt. Na kaip sakiau, viskas patinka. Kvapai, garsai, oras. Šitas piligrimų kelias nėra vien tiktai pramogos, vien linksmybės. Tai kažkoks santykis su savimi, gal su Dievu, su pasauliu. Yra dalykų, kuriuos ne taip lengva išreikšti žodžiais, bet kurie tavyje pasilieka“ – sako poetas, mėnraščio neregiams „Mūsų žodis“ redaktorius Alvydas Valenta.

„Keliaujant turbūt pati įdomiausia dalis yra sutikti žmonės ir jų patirtys. Ir tai, ką tu po to išsineši iš tos kelionės, ką tu prisitaikai sau, kokias savo silpnybes atrandi. Žmonės su negalia tiek stiprybės, tiek tvirtumo, užsispyrimo ir kovojimo už gyvenimą turi. Ir gebėjimo nuoširdžiai džiaugtis. Mums reikėtų labai stipriai pasitempti ir pasimokyti iš jų. Nezyzti dėl smulkmenų, kad jau trina koją, noriu gerti, noriu valgyti ar noriu į tualetą ... Jie turi savo tikslą, jo siekia, visada pozityvūs, sugebantys net ir uždegti, ir motyvuoti mus“, – taip galvoja kartu šią dieną keliaujanti, įvairių akcijų su neįgaliaisiais dalyvė dainininkė Eva Basevičiūtė.

„Ėjau keliu paskui neregį Alvydą ir stebėjausi, kaip jis taip tiesiai eina ir visiškai nesvyruoja. Bandžiau užsimerkt, paeit kelis metrus, bet man nepavyko. Pasikalbinau jį – Alvydas tiek visko žino, tiek keliauja. Man tai yra neišdildomas įspūdis, kaip tie žmonės eina. Nesuprantu. Aš šiandien ryte galvojau, kaip aš nueisiu tuos kilometrus. Na bet eini, eini. Pažiūri į priekį, jis eina ir tu eini kažkaip, negali atsilikt, bet kažkaip paskutinis ėjau...“ – dienos išgyvenimais ir atradimais dalijasi Evos draugas, renginių vedėjas ir organizatorius Andrius Vosylius.

Alytuje žygeiviai apsilankė šio miesto autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ žmonių organizuotame susitikime, kuriame buvo vaišinami ledais, naminiais keksiukais ir „tinginiu“. Renginyje dainavusi sena „Draugystė veža“ bičiulė Jūratė Mokrecovaitė su Žydre susipažino viename renginyje ir suprato viena kitą iš pusės žodžio. „Tu viską darai širdimi. Tu keiti pasaulį ir kiekviename unikaliame žmoguje pamatai tą krislelį gerumo, šviesos ir daliniesi tuo su visais“, – nuoširdžiai kalbėjo Jūratė.

„Mes esame jau ilgus metus nematomi ir norim būti matomi. Ačiū, kad jūs mus matote. O mums kalbėti kartais trukdo ne tik įsisenėjęs požiūris, bet ir fizinės galimybės. Mums kalba ir autizmas – visą laiką pačios aktualiausios temos. Dėl to mes turime ieškoti formų, kaip kalbėti, kad prakalbėtų ir mūsų vaikai. Ir mes, kaip organizacija, taip pat turime ieškoti būdų, kad pasakytume, kad autizmas taip pat yra toks pat ypatumas, kuriam taip pat reikia dėmesio, kaip ir fizinei negaliai. Reikia pasiruošimo priimti mus“, – kalbėjo labai nuoširdžiai projekto dalyvius sutikusios asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Klementina Gruzdienė.

Į susitikimą su dovanomis (tarp gausybės jų ir „cikra dzūkiška arbata“) atvyko ir Alytaus miesto savivaldybės vicemeras Povilas Labukas kartu su savo komanda: administracijos direktoriaus pavaduotoju Giedriumi Griškevičiumi, Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Rimvyda Ališauskiene, Alytaus miesto pedagoginės psichologinės tarnybos l. e. p. direktore Silvija Pešteniene. Ne vienerius metus su iniciatyvos „Draugystė veža“ „mama“ pažįstamas Povilas sako, kad Žydrė daro stebuklus – prieš keletą metų įkvėpė ir jį padaryti kažką nepaprasto Alytaus mieste (organizavo forumą „Misija įmanoma“) ir tikisi bendrų renginių ateityje. „Pažintis su jumis pakeitė mane kaip žmogų. Tada supratau, kad žmogaus įgalinimas yra labai svarbus. Parodymas šalia esančių, tų sėkmės istorijų papasakojimas yra labai reikalingas. Tie žmonės po to dažniausiai pradeda ir patys kurti stebuklus ir jais dalintis“, – emocingai kalbėjo vicemeras. O specialioje LRT radijo transliacijoje dalyvavęs Alytaus m. mero patarėjas Aurelijus Jaruševičius sakė štai ką: „Labai tikiuosi, kad kada nors išnyks ribos tarp rajonų ir miestų savivaldybių, kaip ir tarp visų žmonių. Labai noriu tikėti, kad mums visiems yra pakeliui į lūkesčių ir troškimų išsipildymą, bendrystę, tarpusavio supratimą. Kad visų asmeniniai keliai susijungs į didelį, vienos krypties kelią, vedantį į prasmingą tikslą.“

Projekto dalyvių patogia nakvyne bei skania vakariene ir pusryčiais pasirūpino Alytaus profesinio rengimo centro vadovas Vytautas Zubrus, o savo šiluma ir kantrybe apgaubė auklėtoja budėtoja Danguolė Žogelienė. Labai ačiū Jums už tai!

Projekto reporterė Irma Jokštytė, su kuria susidėję kelyje dažniausiai pasiklysta, sako, jog taip įvyksta dažniausiai todėl, kad ji su pakeleiviais užsikalba iki visiško užsimiršimo: „Man, kaip žurnalistei, kaip Lietuvos Respublikos pilietei labai smagu matyti, kad tiek daug žmonių, sutinkamų įvairiausiuose Lietuvos kraštuose laukia skirtingų, įvairias fizines galimybes turinčių žmonių ir nori susipažinti. Tiek daug nuostabių pokalbių įvyksta „Camino“ kelyje, tarsi tą pirmą kartą sutiktą žmogų būtum pažinojęs visą gyvenimą.“

Liepos 22 d. Alytus – Miroslavas (19,7 km). Tu turi teisę prašyti vandens. Nors kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad kažkas gali perskaityti jų mintis, deja, taip nėra. Reikia prašyti – vandens, pagalbos, patarimo, paguodos. Tik paprašius būsi išgirstas. „Mums pakeliui“ projekto dalyviams prašyti teko ne kartą, bet dar daugiau čia jie gavo. Apie davimo ir gavimo malonumą – 18 žygio diena.

Prieš leisdamiesi į kelionę Alytaus miesto sode žygeiviai susitiko su miesto administracijos direktoriaus pavaduotoju Giedriumi Griškevičius, socialinių paslaugų centro vadove Egle Teresevičiene, centro darbuotojais, muzikantais ir lankytojais. Keliautojai pasigrožėjo originalia intelekto sutrikimų turinčių Neįgaliųjų dienos centro lankytojų keramikos paroda, susikūrė sau arbatos rinkinukus iš centro lankytojų surinktų vaistinių žolelių, nusipynė kartu po draugystės apyrankę, o labai solidžias pareigas užimantis Giedrius grodamas ukulėle užvedė ir kartu su visais sudainavo lietuvių liaudies dainą „Pjoviau šieną“. Štai kokie žmonės jungiasi prie šio unikalaus projekto!

Į žygeivių gretas šią dieną įsiliejo ir automobilių sporto lenktynininkas Vaidotas Žala, kukliai prisistatęs „šoferiu“, ir „beveik viecinė“ dzūkaitė, komunikacijos specialistė, buvusi Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Daiva Ulbinaitė. „Man patinka ši graži idėja. Sakė: „Ateik, pabendrauk, pabūk, paeik“. Sakau, galiu kažkiek paeiti. Žygeivis iš manęs prastas, labiau mėgstu važiuoti, bet man tokie projektai patinka, kurie skleidžia gerą nuotaiką. Tiesiog daliniesi ta savo šviesia diena, vasariška diena. Aš visada „už“, man patinka“, – sakė lenktynininkas. Vaidoto už liežuvio niekas netraukė – kad jau pasisakė, jog važiuoti patinka labiau, tai jam kartu su Daiva buvo pasiūlyta išbandyti kitokią transporto priemonę – neįgaliojo vežimėlį – ir pamėginti patirti, kaip gyvena juo kasdien besinaudojantis žmogus. Taigi buvo surengtos svečiams varžytuvės, kuris greitesnis, tikrų sirgalių akivaizdoj. Laimėjo, žinoma, draugystė. „Man patinka viskas, su kuo galima važiuoti, viskas, kas turi ratus, bet šio vežimėlio specifika tokia sudėtinga. Kiekvienas akmenukas, kurį einant praeitum, jisai čia jau gali užkliūti. Vairavimas ypatingas. Vežimėlis labai lengvai virsta atgal. Aš tik 10 minučių ratus pasukau, o jeigu reikėtų kiekvieną dieną sukti kilometrus, tai būtų iššūkis. Yra su tuo vežimėliu reikalų... Nepagalvotum eidamas pro šalį“, – įspūdžiais po pasivažinėjimo dalijosi Vaidotas.

Žygeiviai turėjo galimybę vėl pabendrauti ir su Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ žmonėmis. O Vida Svetlikauskienė, projekte nešanti kilnią donorystės vėliavą, buvo labai laiminga, kad susitiko Alytaus apskrities ligonių, susijusių su organų persodinimu, visuomeninės organizacijos „Dalia“ atstovais, kurie šią dieną buvo čia tik todėl, kad kažkas kartu su inkstu jiems padovanojo gyvenimą. Medikai Laimos Kuckailienės atvejį vadina stebuklu – moteris po inksto transplantacijos ir sirgdama diabetu susilaukė sveiko berniuko. „Noriu, kad nebūtų tokių ligų, kurias teko patirti jo mamai“, – štai apie ką dabar svajoja „stebuklingasis“ Nojus. „Gyvenu su transplantuotu inkstu jau 14 metų. Tik todėl turiu sūnų, kuriam jau 10 metų. Todėl negaliu nedalyvauti, negaliu nepropaguoti donorystės svarbos, nes tai yra mano gyvenimo tikslas. Kai keliu eina vienas žmogus į tikslą, jau yra gerai. Bet kai tame kelyje susitinka daug žmonių, siekiančių tikslo, tada rezultatą lengviau pasiekt“, – štai taip galvoja Laima.

O šių panašių ir projekto ar likimo suvestų žmonių kelias šią dieną dar Alytaus miesto teritorijoje vingiavo per unikalų, botaniniu draustiniu paskelbtą Vidzgirio mišką. Žygeiviai ėjo ekologiniu-pažintiniu taku, vedančiu iki Radžiūnų (dar vadinamo Pilaitės) piliakalnio, tada per vaizdingoje vietoje ant Nemuno kranto įsikūrusį nuotykių ir pramogų parką „Tarzaniją“. Toliau apie 17 km buvo einama gražiomis apylinkėmis iki maršruto pabaigos – seniūnijos ir seniūnaitijos centro – Miroslavo su jo senąja trikampe aikšte ir mūrine Švč. Trejybės bažnyčia.

„Labai norėjau pabūti šio projekto pakeleive, nes žinau, kaip tai svarbu ir per mano ir draugų patirtis. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad kartais mums tereikia tiek nedaug – tik kartu pabūti. O kalbant apie šios dienos temą, manau, kad prašyti yra visada sunku. O duoti yra labai paprasta, labai lengva. Ir vandens ypač negaila turbūt, kai mes jo čia turime gėlo Lietuvoje daug. Bet lygiai taip pat gali būti negaila ir širdies, juk širdies irgi neišsemsi. Manau, kad visiems šitiems žmonėms, su kuriais ėjome ir su kuriais mums pakeliui, nei vandens, nei širdies negaila. Tai ir dalinkimės tuo, ką turime gražiausio, geriausio“, – nuoširdžiai kalbėjo Daiva Ulbinaitė.

Prie žygeivių prisijungė ir prodiuserė, šaulė Justina Ragauskaitė, kuri nusiteikusi keliauti iki pat Seinų: „Esu čia, nes labai norėjau čia būti. Dėl to, kad draugystė veža ir mums pakeliui. Nors kojos jau po vienos dienos atsisako, labai viskas patinka, tik nelabai suprantu, kas čia yra neįgalieji – jie visada eina prieky. Įdomu dar tai, kad nelabai sutikau su nuomone, jog kiekvienas duodantis labai nori ir gauti, kad po filantropija slypi egoizmo apraiškos. O dabar jau iš dalies sutinku – atėjau lyg ir duoti, bet, atrodo, kad gausiu daugiau.“

Šios dienos žygis baigėsi Miroslave. Čia keliautojų laukė batutas, meškerės, tinklinis, skani vakarienė ir nakvynei paruošta ypatinga vieta – parapijos namai, įkurti buvusiame Marijonų vienuolyne. Lemtingas sutapimas, kad miestelio parapijos klebonu jau keletą metų yra labai žmonių giriamas taip pat Miroslavas Dovda. Dvasininkas keliauninkams papasakojo įdomią Miroslavo istoriją, taip pat apie į miestelį užsukančius piligrimus. Prieš pandemiją „Caminoׅ“ keliu daugiausiai keliavo pavieniai žmonės, bet buvo ir grupių, dažniausiai iš užsienio – Lenkijos, Vokietijos.

„Piligrimystė yra kelias į šventą vietą. Ir piligrimystės tikslas – intencijos nešimas: ko aš noriu Dievo paprašyt arba už ką aš noriu Dievui padėkot. Kai aš kartą vienai grupei pasakiau, kad jūs ne piligrimai, o turistai, nes tarp jūsų ėjimo ir turistų nėra jokio skirtumo, jie sutiko. Kad neužtenka turėti Piligrimo pasą, kad reikia maldos, reikia intencijos. Tai yra galbūt šiuolaikinė galimybė pačiai bažnyčiai tiems žmonėms priminti svarbiausias dvasines vertybes“, – tokiais pamąstymais dalijosi klebonas.

Po vakarienės žygeivius aplankė ne vieną etapą su dalyviais praėjęs, tiesiai iš Kauno klinikų po planinės operacijos čia atvykęs „Camino Lituano“ savanoris Evaldas Karalius su draugu, šiaurietiško ėjimo treneriu, „Leki“ atstovu Arūnu Milkumi, kuris labai džiaugėsi, kad gali kažkaip prisidėti prie projekto ir žmonių sveikatos stiprinimo. Jis padovanojo 4 poras lazdų ištvermingiausiems keliauninkams, jau baigiantiems nužygiuoti visus 500 kilometrų, ir pamokė, kaip taisyklingai jomis naudotis.

„Camino Lituano“ kelias yra apie tai – apie pradžias, kurios neturi pabaigos. Ir apie gyvenimą. Svarbiausia, rasti tą kelią ir nebijoti juo eiti“, – štai taip po šios dienos patyrimų „Draugystė veža“ „Facebook“ paskyroje, rubrikoje „Mums pakeliui“ rašė reporterė Irma.

Kelionės dienoraštį (vaizdo įrašus, nuotraukas, straipsnius) galėsite stebėti portale LRT.lt, savaitę apibendrinančius reportažus – šeštadieniais LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Tiesiogines transliacijas iš „Camino Lituano“ ir aktualius pokalbius girdėsite per LRT RADIJĄ. Visos žygio aktualijos, naujienos ir nuotykiai bus nuolatos skelbiami socialiniuose tinkluose ir išsamiai aprašomi portale LRT.lt, nacionalinėje bei regioninėje žiniasklaidoje, savivaldybių, kuriose bus lankomasi, interneto svetainėse bei leidiniuose.

Renginio organizatoriai įsipareigoja laikytis visų saugumo rekomendacijų bei reikalavimų (dėl COVID-19).

Daugiau informacijos apie projektą ieškokite „Draugystė veža“ „Facebook“ paskyroje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.