Gyvenimas

2021.07.25 16:14

Perdegusi darbe atrado miško maudynes – dabar panardinti pojūčius miško atmosferoje vedasi kitus

LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, LRT.lt2021.07.25 16:14

Ar reikia ir kaip puoselėti ryšį su gamta? Ar tikrai tik dabar atsigręžimas į gamtą išgyvena renesansą ir kodėl taip yra? LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ mintimis ir patirtimis dalijasi Mila Monk – vienintelė Lietuvoje miško terapijos gidė, kuriai atrasti miško maudynes pamatus paklojo ne vienas dalykas, bet pirmiausia – perdegimas darbe.

Ar tikrai į gamtą ir mišką mus atginė pandemija, ar pabūti tarp žalumos traukė žmones ir prieš tai? Anot M. Monk, ir anksčiau žmonės reiškė norą atkurti ryšį su gamta, bet pandemija tai akivaizdžiai visiems įrodė. Tai buvo matyti tiesiog iš žmonių gausos miškuose.


„Matyt, kai stresas, sveikatos rūpesčiai, žmonių netraukia eiti nusiraminti į judrią miesto gatvę, einame į mišką. Manau, grįžtame ten, kur mūsų natūrali vieta“, – svarsto ji.

Pačią miško terapijos gidę į mišką sugrąžino ne kažkas konkretaus, o labai daug dalykų. Pirmiausia – moterį ištiko stiprus perdegimas. Visa tai atsitiko, žinoma, ne per dieną, o kaupėsi keletą metų, kol nutiko taip, kad ji tiesiog išėjo iš darbo.

„Nebegalėjau daryti to paties, ką dariau, pradėjau ieškoti būdų, kaip atsistatyti. Ieškojau, bandžiau įvairius dalykus... Aišku, yra gydytojai, vaistai, bet supranti, kad vien vaistais to neišsigydysi, neatsistatysi, tai pradinė pagalba, bet reikia keisti gyvenimo būdą. Turi būti kokių nors praktikų, kurios padeda tą gyvenimo būdą pakeisti.

Beieškodama aptikau nemažai mokslinių tyrimų, įrodančių, kad gamtos terapija labai padeda nuo perdegimo. Miško maudynės, miško terapija – viena iš gamtos terapijos rūšių. Pradėjau praktikuoti ir man tai buvo labai veiksminga. Praktikavau pati, nes tuo metu nebuvo pas ką nueiti. Aplink mane buvo daug panašiai besijaučiančių žmonių, pradėjau rodyti vienam kitam...“ – pamena pašnekovė.

Jaučiausi kaip po traumos, jutau gedulą, neturėjau su kuo pasikalbėti, nes žmonės sako: tai tik medžiai... O kai bandžiau ieškoti teisybės, susidūriau su nesupratimu, keistais posakiais: nori medžių – važiuok į kaimą.

Lygiagrečiai ją itin paveikė intensyvėjantis miškų, brandžių miesto medžių kirtimas, keitimas sodinukais, žalių erdvių aukojimas miesto tankinimo labui. M. Monk sako pati nuo to nukentėjusi tiesiogiai, nes po jos namų langais buvo iškirstas miškelis, su kuriuo buvo labai susigyvenusi.

„Kai gyveni centre, tikrai vertini gamtos plotus. Mane tai labai sutraumavo. Jaučiausi kaip po traumos, jutau gedulą, neturėjau su kuo pasikalbėti, nes žmonės sako: tai tik medžiai... O kai bandžiau ieškoti teisybės, aiškintis savivaldybėje, ar yra kažkoks kompensavimo mechanizmas, nes tai pablogina tavo gyvenimo sąlygas, susidūriau su nesupratimu, keistais posakiais: nori medžių – važiuok į kaimą“, – pasakoja ji.

Galiausiai miško terapija tapo jos gyvenimo kasdienybe. Bandydama ieškoti atsakymų, kodėl ją taip paveikė artimų medžių iškirtimas, gal ji tiesiog per daug jautri, ar žmonėms tikrai taip reikia tos gamtos, M. Monk vėl grįžo prie tyrimų, rado daug mokslinių pagrindimų apie gamtos naudą.

„Miško terapija yra tarpdisciplininė sritis tarp miškininkystės, visuomenės sveikatos, sveikatos, psichologijos, ji pagrįsta japonų mokslininkų tyrimais. Nors gamtos naudą suvokiame intuityviai, japonai buvo patys pirmi, kurie nusprendė empiriškai ištirti, o kodėl mums geriau miške. Jie tai vadino miško medicina, miško terapija, o metaforiškas terminas – miško maudynės. Tai pojūčių panardinimas į miško atmosferą“, – kalba M. Monk.

Miško maudynių metu atliekami tam tikri pratimai, kurie padeda pasinerti į miško atmosferą, skatina sulėtėjimą, relaksaciją. Miško terapijos gidė atvira – paprastai šiuolaikiniam žmogui sulėtėjimo pratimai būna sunkiausi.

„Vienas iš dažniausių pratimų – tiesiog labai labai lėtai eiti tam tikrą atstumą. Aš, kaip gidė, einu pirma ir rodau kryptį ir tempą, o grupė eina iš paskos, nebūtinai vorele, gali būti išsibarsčiusi, bet tokiu tempu ir kryptimi. Žmonės eina daug lėčiau, negu yra įpratę, dirbtinai sulėtina savo kūną.

Dažniausiai dirbtinai kūnas sulėtinamas tam, kad sulėtėtų protas, mintys, bet pradžioje jos kaip tik pradeda labai suktis, šokinėti. Tam, kad būtų lengviau, mes galime stebėti, kas juda aplink mus. Kai mintys pradeda šokinėti, švelniai nukreipiame dėmesį į tai, kas juda, kad būtume čia ir dabar, ne savo prote, neanalizuotume. Šito pratimo metu pailsime nuo analizavimo“, – aiškina pašnekovė.

Sulėtėjimą skatina kad ir 10 minučių sėdėjimo prie ramaus vandens telkinio. Pabrėžtina – ramaus, mat, pavyzdžiui, greitai tekančios upės kaip tik energizuoja.

Nemažai žmonių pradžioje sako: nieko neužuodžiu. Šiuolaikinio žmogaus uoslė gana atbukusi, mums jos kaip ir nebereikia. Eidami į darbą nesiorientuojame pagal uoslę, dar mes ją atbukiname cheminiais kvapais.

„Žmonės tampa akivaizdžiai ramesni, o transformacija įvyksta maždaug per seanso vidurį. Pastebiu ne tik aš, bet ir jie patys sako: oi, mūsų veidai pasikeitė. Taip pat atliekame įvairius pojūčių aktyvinimo pratimus, tarkime, uoslės – bandome ištyrinėti, kas sudaro miško kvapą. Įeini į mišką ir pajauti bendrą miško kvapą, o kas jį sudaro? Uostome viską ir savo atradimais dalijamės.

Kadangi uoslė – seniausias mūsų pojūtis, jos centrai smegenyse susiję su atminties centrais, dažniausiai tai iškelia prisiminimus, dažnai – vaikystės. Žmonės nusikelia į kaimą pas močiutę, prie jūros su tėvais... Kyla labai daug emocijų.

Bet nemažai žmonių pradžioje sako: nieko neužuodžiu; atrodo, bendrą miško kvapą jaučiu, bet medžiai niekuo nekvepia. Šiuolaikinio žmogaus uoslė gana atbukusi, mums jos kaip ir nebereikia. Eidami į darbą nesiorientuojame pagal uoslę, dar mes ją atbukiname cheminiais kvapais, nes cheminių kvapų molekulės kitokios, kvapai stipresni, atbunka gebėjimas užuosti silpnesnius gamtos kvapus. Bet po tų dviejų valandų dažnai būna, kad žmogus sako: va, dabar pradeda ateiti kvapas. Tai yra lavinama“, – pasakoja M. Monk.

Paklausta, ką apie tokį atsipalaidavimo būdą sako skeptikai, miško terapijos gidė sako, kad paprastai tie, kurie į miško maudynes žiūri skeptiškai, į seansus patys neateina, nebent juos kas nors atsiveda. Tokie žmonės ir patys nustemba per seansą ką nors pajutę, nusiraminę ar supratę, kad niekada gyvenime nėra uostę žemės ar ropinėję samanomis.

Pasak pašnekovės, surinkta daug duomenų, kad miške mūsų imuninės ląstelės-žudikės suaktyvėja. Šios ląstelės žmogaus organizme aptinka patogenus ir juos sunaikina. Miške sumažėja streso hormonų, gerėja pažintiniai gebėjimai.

Grįžtant prie laidos viešnios pasakojimo apie iškirstą miškelį už jos namų lango reikėtų paminėti, kad tyrimai rodo, jog net ir vaizdas už lango labai svarbus: jis gali veikti gydančiai arba kelti stresą.

Plačiau – liepos 21 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše. Laidos vedėjai – Gabrielė Martirosian ir Ignas Krupavičius.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.