Gyvenimas

2021.08.01 11:41

Kur sustojo laikas: legendinis Panevėžio restoranas mena ir valstybių vadovų priėmimus, ir tulpinius

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.08.01 11:41

Kelis dešimtmečius skaičiuojantis Panevėžio restoranas „Vakarinė žara“ matė ir šilto, ir šalto, ir iškilių svečių, prezidentų, ministrų bei lankytojų iš užsienio, ir ginkluotų žmonių įsiveržimų. Vis dėlto jis atsilaikė ir šiandien pasitinka išsaugojęs senų laikų dvasią, interjerą, restorano pasididžiavimu vadinamus stiklinius šviestuvus ir dirbinius.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šių įdomių kelionių metu atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Veikiausiai Panevėžio svečiai, žingsniuojantys Dariaus ir Girėno gatve, ant vieno iš ketvirtuoju numeriu pažymėto pastato langų išvydę užrašą „Vakarinė žara“, net negalėtų nuspėti, kas jų laukia užėjus į vidų. Ten, rodos, laikas sustojęs – jau keturis dešimtmečius beveik nesikeičia interjeras, sienas puošia raudoni audiniai, kabo įmantrūs stikliniai šviestuvai.

„Šviestuvus ir stiklo dirbinius kūrė kadaise labai žinoma stiklo dizainerė Irena Lipienė. Jie buvo gaminami Beriozovkoje, o raudonas veidrodis, dabar kabantis ant lubų, buvo atgabentas iš Tulos. Tiesa, kiliminė danga ir sienos buvo prieš kurį laiką atnaujintos“, – patikslina čia nuo pradžių dirbanti Birutė Bernatonienė. 37-erius metus ji vadovavo restoranui ir buvo viena iš pagrindinių jo akcininkių, tačiau prieš porą metų nusprendė šią vietą parduoti.

„Jau pavargau, užtenka“, – atsiduso ji. Tiesa, moteris sako, kad su naujuoju „Vakarinės žaros“ savininku sutarė, kad ji dar porą metų čia pabus, padės ir pakonsultuos naująją direktorę. B. Bernatonienė neslepia, kad atsisveikinti su restoranu lengva nebuvo. „Tai mano kūdikis“, – šyptelėjo ji.

Moteris atsakingai rinkosi, kam perduoti restoraną, kuriam atidavė kelis dešimtmečius. Čia darbuodavosi kone kiekvieną šeštadienį, o ir atostogų juokiasi sukaupusi dešimtmečiui į priekį.

„Mačiau, kad kai kuriems, norintiems įsigyti restoraną, tereikėjo patalpų, kad galėtų čia vystyti verslą. Viską planavo išgriauti. Man buvo svarbu, kad išliktų ir šviestuvai, ir baras, ir viskas... Taigi, suradau pirkėją, kuris pažadėjo, kad „Vakarinė žara“ ir toliau gyvuos“, – sako B. Bernatonienė. Ji atskleidžia, kad ši vasara restorane jai – paskutinė.

Ji su meile prisimena laikus, kai restoranas, iš pradžių vadintas tiesiog „Žara“, atvėrė duris. Tuo metu tai buvo prestižinis restoranas, kartu su „Nevėžiu“, „Seklyčia“ ir „Stumbru“ jis buvo vienas geriausių mieste.

„Pamenu, kaip liepos 23-iąją vyko Prekybininkų diena, o jos dalyviai turėjo pietauti pas mus. Tada mes dar tik buvom bebaigią remontą, tad tvarkėmės iki paskutinės minutės. Kai sulaukėme skambučio, kad svečiai jau ateina, išprašėme meistrus“, – juokėsi buvusi vadovė. Restoranas nė trumpam nebuvo užvėręs durų – net kai vyko remontai, darbotvarkė buvo sudėliota taip, kad restoranas veiktų.

Užlipus į antrą restorano aukštą į akis krenta ne tik ypatingieji šviestuvai, bet ir nedidelė scena, rojalis ir šokių aikštelė. Būtent ant šios scenos, anot B. Bernatonienės, prasidėjo Kastyčio Kerbedžio ir Radži karjera, gyvos muzikos vakarus rengė Virgis Stakėnas, šią vietą itin mylinti Irena Ulvydaitė ir daugelis kitų.

„Pirmame aukšte yra ir banketinė salė, į ją bet kas nepatekdavo. Ji dažniausiai būdavo rezervuota iškiliems svečiams – prezidentams, ministrams pirmininkams, Vyriausybės nariams ar iškiliems svečiams iš užsienio. Šie, beje, išvydę stiklo šviestuvus, dažnai spėdavo, kad tai multimilijonierių restoranas“, – su šypsena prisiminė B. Bernatonienė.

Be to, ji pridūrė, kad banketų salėje taip pat buvo išskirtinių interjero detalių – meistrės iš Turkmėnijos siuvinėtos šilko staltiesės ir sienų audinys. „Maskvos meno taryba kiekvieną iš sienų audinių buvo pripažinusi atskiru meno kūriniu. Deja, liaunas audinys su metais sudūlėjo ir neišliko. Kai kurie jo fragmentai iškeliavo į muziejų“, – pridūrė ji.

Per kelis gyvavimo dešimtmečius restoranas matė įvairių laikų. Metai, kai jis tik atvėrė duris, anot buvusios savininkės, buvo jo aukso metai. Vėliau, atgavus nepriklausomybę, atėjo sunkmetis – aplink daugelis restoranų ir kavinių užsidarė. „Nelengva buvo, tačiau atsilaikėme. Turbūt todėl, kad kolektyvas labai mylėjo darbą, o tai labai svarbu“, – neabejojo B. Bernatonienė.

Ji sako, kad šiandien „Vakarinėje žaroje“ belikę keturiolika darbuotojų, o prieš kelis dešimtmečius jų buvo apie 30 – buvo rūbininkas, durininkas, pora administratorių, aštuoni padavėjai, virtuvės personalas.

Kalbėdama apie skirtingus restorano gyvavimo laikotarpius, ji prisimena ne tik iškilius svečius, bet ir Panevėžyje veikusias nusikalstamas grupuotes. „Visko buvo, ir „tulpinukų“... Čia visuomet buvo minimi Naujieji metai. Tai buvo viena svarbiausių restorano švenčių, skambėdavo gyva muzika, šeimos galėdavo atsivesti vaikus. Sykį šventę sutrikdė į salę įsiveržę banditukai su peiliu. Išsigandę svečiai slėpėsi ir po stalais. Siaubingas vaizdas buvo“, – prisiminė ji.

Tiesa, dabar čia – švenčių, vestuvių, renginių vieta. „Rengiami furšetai, švenčiamos vestuvės, vienu metu jaunimas čia minėdavo šimtadienį, Paskutinį skambutį, išleistuves“, – vardija buvusi restorano vadovė. Ji sako, kad šiandien suskausta širdį, kai internete pamato komentarų, esą šis restoranas atsiduoda senais laikais, sovietmečiu. Juk čia dirbantys žmonės puoselėja senąją restorano dvasią, istoriją, saugo interjerą ir vertybėmis tapusius stiklo dirbinius.

„Vyresnės kartos panevėžiečiams ši vieta kelia daug sentimentų. Dažnai galima išgirsti „ten susipažinome“, „ten vestuves šventėme“... Daug prisiminimų“, – atsiduso B. Bernatonienė, „Vakarinę žarą“ perleidusi į kito panevėžiečio rankas. Moteris į restorano ateitį žvelgia su optimizmu ir sako, kad dabar jau gali ramia sąžine džiaugtis pensija.

Pramoninis turizmas – mūsų šalies turizmo sritis, kurią mes vis dar rūpestingai saugome už daugybės užraktų. Tačiau kelis dešimtmečius skaičiuojantys fabrikai, miestų kampučiuose besislepiantys restoranai ar valgyklos jau pasirengę priimti smalsius ir nostalgijos vedamus turistus. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistams siūlo atrasti pramoninį turizmą, tad surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams, įtakos turiniui tai neturėjo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.