Gyvenimas

2021.07.11 14:55

Namus pagal tinkamumą augalams pasirinkusi Alina žino laimingo augalo paslaptį

Ieva Žigaitė, LRT.lt2021.07.11 14:55

Vaikystėje Alina Januškaitė žaisdavo gėlių parduotuvę, užaugusi pasirinko tokį namą, kuriame būtų gera gyventi ir augalams. Moteris nesunkiai įvardija laimingo augalo paslaptį, o savo sodo ir gėlynų tinklaraščio „sodo_blogas“ sekėjams pristato žaismingai – „crazy plant lady“ ( vert. išprotėjusi augalų moteris).

Stiklinė terasa – gera vieta gyventi augalams. Taip prieš šešerius metus, išvydusi Trakų rajone parduodamą namą, pagalvojo Alina Januškaitė. Tai buvo pirmoji judviejų su vyru Šarūnu, ieškant savų namų, apžiūrėta vieta, atitikusi ir kitus norus – daugiau gamtos, jokio šurmulio, netoliese ežeras, miškai ir laukai. Tiesa, sklype teko kurtis, kaip A. Januškaitė sako, nuo plyno lauko – nei žolės, nei vieno medžio. Tačiau jau iki tol moteris domėjosi augalais, gėles pažino nuo vaikystės matydama kaip jas augina jos mama.

Daugiau gamtos ir mažiau šurmulio ieškojusi lietuvė įkūrė svajonių sodą: augina tik tai, ką gali suvalgyti šviežiai

Šiandien ji šypsosi priminusi vaikystės mėgstamus žaidimus: „Niekada nebuvo prievartos, kad mamai reikėtų padėti ravėti. Augalai visada buvo šalia manęs, daugiausia tai ir buvo gėlės. Kai atsimenu save vaikystėje, vis man pasirodo vaizdas, kaip vasarodama kaime eidavau į pievas, skindavau gėles, rišdavau puokštes ir žaisdavau gėlių parduotuvę – pati su savimi, nes kaime buvo nedaug vaikų. Taigi gėlių skynimas, nešimas namo visada lydėjo. Be jų – kambarinių, balkoninių ar laukinių – nebuvo jokio etapo.“

Kasdien A. Januškaitė dirba biotechnologijų kompanijoje, tad savo sodą kūrė laisvalaikiu, o pirmuosius gėlynus pradėjo sodinti prie pat namo – norėjosi jų arti savęs ir arti Šarūno pastatytos terasos, o taip pat, kad pro didžiulius langus gėlės matytųsi ir vasarą, ir žiemą. Būtent dėl daugiasezoniškumo tinklaraštininkė rinkosi siauralapius žolinius, įvairias smilgas. Teigia, jog pastarosios savo formą bei faktūrą išlaiko ir per žiemą, tad gėlynai tuštesni lieka tik pavasarį, kai viskas nukerpama.

Dar ir masyvaus gėlyno norėjusi A. Januškaitė susidūrė su iššūkiu – saulės lepinamoje, skurdžioje žemėje ne visi augalai norėjo augti. Iš ištvermingųjų ji įvardija bijūnus, ežiuoles, zundas, dekoratyvinius česnakus. Kitus tenka dažniau laistyti arba perkelti į kitas sklypo vietas. Beje, kažkada moteris sakė – jokių rožių, per daug reikalų su jomis, o šiandien šios skleidžiasi kompanijoje su levandomis ir katžolėmis. Sklype įkūrė ir, kaip vadina pati, edukacinį daržą, o jame augina tik tai, ką šeima gali suvalgyti šviežiai.

Tačiau apie gėlynus kasmet tinklaraštininkė pasako – gana. Tik nutinka taip, kad jie vis plečiasi – be ypatingų planų, kaip sako A. Januškaitė, greičiau iš pajautimo: „Vis kastuvas man žolę kelia ir vis sodinu papildomai ir papildomai. Planų neturėjau, mano gėlynas gimė iš nuojautos. Stengiausi rinktis augalus, kurie galėtų gyventi skurdžioje dirvoje, nes čia turime žvyrą ir mažai vandens, tai tikrai gana sudėtingos sąlygos. Tokiais eksperimentais viskas ir vyksta.“

Pašnekovė prisipažįsta – tikrai ne visi eksperimentai jos sode pavyksta. Apie konkrečius augalus stengiasi sužinoti kuo daugiau prieš juos sodindama ir teigia – augalas sveikas, laimingas ir gražus tada, kai sutampa jo poreikiai ir dirvos bei kiemo galimybės. Tinklaraštininkė šypsosi pati neišvengusi įvairių norų etapų, tarp jų – ir egzotiškų augalų poreikio: „Norisi pasisodinti kažką nematyto, kažką, kas žinau, kad tikrai netinka, kam reikia daug priežiūros ir galiausiai rezultatas vis tiek nedžiugina. Tad labai svarbu rasti tai, kas augs. O jei augs, tai ir bus gražu.“ A. Januškaitė sako iki šiol besimokanti rinktis tuos augalus, kuriems priežiūros nereikėtų itin daug, nes formulė paprasta – kuo daugiau gėlynų, tuo daugiau priežiūros ir galiausiai dviejų rankų nebeužtenka.

Pašnekovė atvirai prisipažįsta – visko tiesiog nespėja: „Rasite mano gėlynuose ir dilgėlių, ir usnių, ir visokių piktžolių. Tikrai nėra viskas taip tobula, kaip galėtų ar turėtų būti, bet neturiu pedantiškumo ir nemanau, kad jo reikia, nes augalai draugauja vieni su kitais ir kelios piktžolės tikrai nepakenks nei bendram vaizdui, nei kitiems augalams. Svarbu visiškai neapleisti, nes sulaukės, bet nereikia ir preciziško išravėjimo. Čia gal mano požiūris dėl laiko trūkumo, bet manau, kad taip yra visai teisinga.“

Pašnekovė nenaudoja ir papildomų medžiagų kaip geotekstilė, teigia – jai nesinori į žemę įterpti plastiko, kuris ten irtų. Verčiau sodina daugiau augalų, kad piktžolėms tiesiog neliktų vietos.

Mintimis apie netobulus, tačiau mylimus gėlynus A. Januškaitė porą metų dalijasi ir instagramo paskyroje „sodo_blogas“. Pradėjo ją rašyti gimus dukrai Smiltei, kai atsirado daugiau laisvo laiko, o ir pačiai sau norėjosi savotiško sodo dienoraščio, kuriame galėtų stebėti per laiką nutikusius pokyčius. Ten dalijasi ir ekologijos bei tvarumo sode temomis – tinklaraštininkė nenaudoja dirbtinių trąšų, daržą mulčiuoja, dalį augalų skiria pritraukti bites.

Ne mažiau svarbu jai ir tai, ką mato pustrečių metukų dukra Smiltė, kuri jau dabar noriai padeda mamai: „Meilė gamtai nuo pat vaikystės po truputį auga. Smiltė supranta, kas yra vabalai, kas yra bitutės, drugeliai, kad visą gyvybę reikia saugoti, mylėti ir prižiūrėti. Manau, kad labai svarbu, jog meilė gamtai augtų kartu su vaikais.“

Sodo ir gėlių puoselėjimą pašnekovė vadina ir atsipalaidavimu, ir meditacija, ir minčių išvalymu, didžiuliu poilsiu ir kartu pokyčiu. Auginimas, teigia A. Januškaitė, ilgas procesas, čia ne viskas vyksta kaip norėtųsi, o norimo vaizdo kartais tenka gerokai palaukti, tad teko išmokti kantrybės, pačiai neskubėti ir nieko neskubinti. Be to, moterį žavi ir tai, kad sodas niekada nebūna toks pats – rytoj jis jau atrodys kitaip nei šiandien.

O ir stebint jį tuo pačiu laikas skiriamas ir sau: „Savo darbą kartu su poilsiu vėliau pamatai žieduose ir kompozicijose. Pamatai į tuos žiedus atskrendančiose bitėse ir drugeliuose. Tai tampa laisvalaikio įprasminimu. Eini tuos ratus sode kiekvieną rytą ir vakarą, žiūri ir stebi. Sodo auginimas – procesas, auga tiek sodas, tiek tu pats. Keitiesi kartu su juo ir tikiu, kad į gerąją pusę. Tikrai suteikia ramybės, galbūt saugumo, įsiprasminimo. Nors supranti, kad tikriausiai po tavęs to sodo neliks, nebus kam jo prižiūrėti, auginti, galbūt atsiras kiti žmonės ir su visai kitokiu požiūriu šiame kieme, bet šis kasdienis procesas tikrai labai sudėlioja mintis galvoje.“

Kieme A. Januškaitei dar norisi didelių medžių – dėl pavėsio, jaukumo ir saugumo jausmo. Ji prisipažįsta baltai pavydinti žmonėms, kurių kiemuose auga seni medžiai ir ant jų galima pakabinti sūpynes, bet čia pat priduria – nėra geresnio laiko pasodinti medį kaip dabar.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt