Gyvenimas

2021.07.18 14:53

Miestą į kaimą iškeitę vilniečiai atgal nenori: kam, jei per pievas bėga neišsenkami sėkmės šaltiniai

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.07.18 14:53

Didžiasalio vardu Lietuvoje labai nepasigirsi, tačiau šį Didžiasalį, etnokultūrinį kaimą prie Miškinio ežero, garsina ne tik architektūros paminklo statusas, bet ir „Ožkų alėja“: vilniečiai Jurgita ir Jurgis Baravykai atsisakė sostinės patogumų, įkūrė ūkį ir dabar malonina pirkėjus ožkų ir karvių pieno sūriais, šviežia mėsa, daržovėmis, uogomis. O atgal į miestą – nieku gyvu.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Rėžinis Didžiasalio kaimas Ignalinos rajone, anksčiau matomas nuo vieškelio, jau kuris laikas atsitvėręs ūgtelėjusių medžių siena. Tam, kad jį visą nužvelgtum, tenka lipti į Sirvėtos regioninio parko regyklą.

Vis dėlto ten su fotografu Domantu leidžiamės galiausiai – kur kas labiau rūpi pakalbinti „Ožkų alėjos“ šeimininkus, kurie truputį mėgaujasi kaimo darbais, truputį verslauja, o Šventelės slėnio pievose laimingos ganosi jų ožkos.

„Mes čia ne „biznį“ darom, o tiesiog gyvenam: auginam, gaminam pirmiausia sau. Bet juk reikia ir pragyvenimui užsidirbti“, – sako ilgus metus Vilniuje ekonomiste dirbusi Jurgita.

Ūkio pasididžiavimas ir neišsenkamas sėkmės šaltinis – Anglų-Nubijos veislės ožkelės. Didelėmis, nukarusiomis ausimis, romėniškomis nosimis. Iš pirmo žvilgsnio gana panašios, tačiau šeimininkai puikiai jas skiria, nes ir būdas jų nevienodas.

Net vardai joms duoti – Plačiaragė, Dėmelė, Vokietis, Jaunuolis. Šis bene vienintelis turi kilmės dokumentus, gali pasigirti esąs grynaveislis. Tik nesigiria. Nebent mums nesuprantama kalba. Bjauresnio būdo ožkeles šeimininkai pririša, o kitos zylioja aplink neklaužadas.

Ožkelės pienas – kavai pabalinti

Jurgita pasakoja, šioje sodyboje esanti nuo vaikystės. Kiekvieną mielą vasarą, vos tik baigdavosi mokslo metai, ją pas senelius atveždavę tėvai. Prieš 18 metų Baravykai sodybą atpirko iš giminių. Ilgą laiką į ją važinėjo savaitgaliais.

„Kol susitvarkydavome, apsišienaudavome, nusiravėdavome, ką nors pasisodindavome, žiūrėk – jau ir namo metas. Nei pailsėję, nei atsikvėpę, nusivarę nuo kojų dardėdavome atgal į Vilnių“, – priežastis, skatinusias mainyti miestą į kaimą, vardija ūkininkė.

Senųjų gyventojų mažėjo, nebuvo iš ko net pieno nusipirkti. Pora ėmė svarstyti, ar neįsigijus ožkytės – bent turės kuo kavą pabalinti.

Jurgita neblogai mokėjo kaimiškus darbus, o jos vyrui Jurgiui, grynakraujam miestiečiui, čia labai patiko. Baigęs tarnybą policijoje, jis vis dažniau ėmė važinėti į kaimą. Vieną dieną paskambino žmonai į darbą ir pasakė atsivežęs ožką su dviem ožiukais. „Viskas, nuo tada reikėjo nuolat rūpintis gyvuliais, todėl apsisprendėme palikti Vilnių“, – prisimena J. Baravykienė.

Gyvuliai gyvena geriau

„Ožkų alėjos" pavadinimas kilo spontaniškai, kai seniūnas pasakė, kad per kaimą einanti gatvė bus pavadinta Didžiasalio vardu. „Kas čia per Didžiasalio gatvė, – nustebau, – kodėl ne Ožkų alėja?! Ir tas pavadinimas man labai įstrigo, prigijo“, – prisimena J. Baravykienė.

Ūkis po truputį didėjo, gausėjo, plėtėsi. Ilgainiui net nuosavos žemės ėmė stigti, dabar 19 ožkų ir 4 karvės ganosi ir valstybinėje, nuomojamoje. Įsigijo ir technikos supratę, kad geriau nuo nieko nepriklausyti. Pasimokė, kai kviesti talkininkai ne kartą pasirodė gerokai vėluodami, pirmiau savo ūkį apėję.

Kaip auginamos ožkos, Baravykai neturėjo jokio supratimo, todėl ėmė skaityti specialią literatūrą, Birutės Zapasnikienės knygas.

„Ožką žiemą laikyti reikia 15–16 laipsnių šilumos, girdyti šiltu vandeniu, – dalijasi įgyta patirtimi Jurgita. – Todėl į tvartą nešdavome šildytuvus. O sienos juk kiauros, be to, baisu gaisro. Bet kai visa tai pereini, pamatai, kad galima ir kiek pasimuliuoti, nieko bloga neatsitinka, – nusijuokia. – Pas mus gyvuliai gyvena geriau nei žmonės.“

Tikrai, dukros net pajuokaudavo, kad pas tėvus apsilankiusios dėmesio ir rūpinimosi nedaug tesulaukia, niekas jų prie stalo sodinti neskuba. „Tas tiesa, nes gyvulys nepasakys, kad jam skauda, jį reikia nuolat prižiūrėti“, – sako J. Baravykienė.

Savame krašte pranašu nebūsi

Pavyzdžiu kitiems Didžiasalio gyventojams darbštieji Baravykai netapo, imtis ūkininkavimo nepaskatino. Jų įsigyta ožkelė apskritai buvo pirmoji kaime. Savame krašte, primena J. Baravykienė, pranašu nebūsi. Net parduoti, ką yra pagaminę, važiuoja į kitą rajoną, Švenčionių turgų.

Savo produkciją pardavinėja per feisbuką, internetiniuose turgeliuose, pas pirkėjus sostinėje važiuoja dukra. Didžioji gaminių dalis vakuumuota, supakuota, pienas – specialiuose buteliuose. Baravykai verčiasi turėdami Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimus. Jurgita sako nenorinti, kaip kai kurios senučiukės, prekiauti patvoriuose ir nuolat baimintis inspektorių.

Ūkininkės statusą turinčios J. Baravykienės teigimu, gaminiai iš ožkų pieno labiau pageidaujami didmiesčiuose, sostinėje. Kaime pelėsinį sūrį mažai kas įvertintų. Kaip pagaminti tradicinį lietuvišką sūrį, Jurgita išmoko iš savo močiutės. Paskui atėjo fermentinių sūrių mada.

Receptais domisi internete, pokalbių grupėse, mielai dalyvauja nuotolinio mokymo kursuose. Tam daugiau laiko skiria žiemą. Kai pradėjo gaminti sūrius, gerokai nustebo, kokia didelė konkurencija šioje srityje. Anot jos, daugiau sūrininkų susitelkę Dzūkijoje ir Žemaitijoje – apie Varėną, Alytų, Kretingą.

„Mes, Lietuvos sūrininkai, nesame itin draugiški. Ką nors sužinoti, pasidalyti patirtimi, pasiklausti patarimo – nelengva. Rusiški forumai – kas kita, labiau informatyvūs, ten žmonės geranoriškesni“, – teigia Jurgita.

Atgaiva – pirmadienį

Kaimas, nuolatiniai darbai gerokai pakreipė Baravykų gyvenimo vagą. Nebeliko tokios prabangos kaip atostogos. Pora buvo išskridusi į Sakartvelą, bet juos ūkyje pavadavusios dukros, juokiasi mama, kasdien meldėsi, kad tėvai greičiau grįžtų.

Savaitės irgi bėga panašios viena į kitą: pasirengimas turgui, turgaus diena, savaitgalį – anūkai. O didžiausią atgaivą ir atilsį ūkininkams atneša pirmadienis.

Vis dėlto Jurgita nė kiek nesigaili dėl andai priimto sprendimo. Ir atgal į miestą – nieku gyvu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.