Gyvenimas

2021.07.16 07:43

Po ilgų bandymų JAV televizijos industrijoje įsitvirtinęs Arnoldas pats įsitikino: turi parduoti save

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.07.16 07:43

Jungtinėse Amerikos Valstijose net 10-metis Arnoldo Šmito patirties televizijoje Lietuvoje niekam nebuvo įdomus. Intensyviai ir ilgai ieškojęs, kaip įsitvirtinti JAV televizijoje, jis pats įsitikino, kad ten, kur konkurencija milžiniška, suveikia tik pažintis su tinkamu žmogumi. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ – įtraukiantis vyro pasakojimas, atskleidžiantis užsispyrimo ir didžiulio noro galią.

Vidinė krizė Arnoldą paskatino palikti Lietuvą. 10 metų darbo televizijose ėmė slėgti ir vertė ieškoti platesnių vandenų. Pokyčiai buvo drastiški – staigus sprendimas išvykti į Dominikos Respubliką, kur net teko pajusti ties smilkiniu įremtą ginklą. Vėliau – savęs paieškos Niujorke.

Megapolis užbūrė ir įžiebė troškimą likti čia gyventi ir dirbti. Tačiau kaip, ką, kur? Arnoldas pasakoja apie savo kelionę nuo varginančių pastangų įsitvirtinti Amerikoje iki darbo „Discovery“ kanale, o jį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Tavo pradžia Lietuvoje buvo tokia: 10 metų dirbai įvairiausius darbus, susijusius su televizija, medijomis, bet pajutai savotišką vidinę krizę, atsidūrei kryžkelėje. Kas tave pradėjo neraminti?

– Paprasčiausiai atsirado vidinės neramybės, kad man reikia kažko daugiau, kažkokių didesnių karjeros galimybių, didesnės erdvės. Vidinės ramybės trūkumas mane pradėjo erzinti. Atrodė, turiu gerą, gerai apmokamą darbą, prestižinį Lietuvoje, bet man pradėjo trūkti didesnės vidinės ramybės ir vandenyno darbine, karjeros prasme. Kaip asmenybei irgi norėjosi visko daug daugiau.

Kažkodėl Lietuvoje pradėjau jaustis labai suvaržytas. Net nesupratau, kodėl taip jaučiuosi. Būtent todėl nusprendžiau, kad man reikia kelti sparnus ir ieškoti kitų būdų save užpildyti.

– Tavo pokyčiai buvo gana drastiški. Juk galėjai persikelti į kitą miestą Lietuvoje, galėjai pabūti kažkur Europoje, bet kai šovei, tai šovei tiesiai į Dominikos Respubliką. Kodėl?

– Aš labai norėjau nebūti Europoje. Mes gyvename Europoje, buvau buvęs vos ne visose Europos valstybėse. Man reikėjo gyvenimiško sukrėtimo, kad išvažiuočiau į tokią šalį, kurioje nieko nežinau, nieko nepažįstu, nebūčiau susidūręs su ta kultūra. Man reikėjo šoko, suprasti, ko aš noriu gyvenime toliau.

Dominikos Respublika buvo lūžio taškas, kai galvojau: išvažiuosiu ir suprasiu, ko noriu, kas toliau po tų 10 metų Lietuvoje dirbant televizijoje. Man buvo apie 26 metus, taip kad nebuvau labai ir jaunas. Nusprendžiau išvykti 1 metams. Mano tėvai iš pradžių nežinojo, kad planuoju tokią kelionę. Nenorėjau jų jaudinti, esu vienturtis. Jiems pranešiau tik prieš dvi dienas iki išvažiuojant.

– Kai atsidūrei Dominikos Respublikoje, kaip ten jauteisi? Ar mokėjai ispanų kalbą?

– Nieko aš nemokėjau, ispanų kalbos nemokėjau visiškai. Nebuvo pats lengviausias laikas, nes jie tuo metu beveik nemokėjo angliškai. Iš pradžių buvo gana sudėtinga, nes reikėjo kažkur išsinuomoti butą, kažkur gyventi. Žinojau, kad ten gyvensiu apie 1 metus, bet išsinuomojau viešbutį tik savaitei, per kurią turėjau susirasti, kur gyvensiu, nemokėdamas ispanų kalbos.

Taip ir prasidėjo kelias. Per tą savaitę turėjau susirasti butą vaikščiodamas su žodynu. Per užsispyrimą išsinuomojau butą ir pradėjau gyventi Dominikos Respublikoje. Prieš važiuodamas pasidomėjau kriminalų skaičiais, buvo tikrai labai aukšti. Iš tikrųjų saugiai tikrai nesijaučiau. Buvo visokių nutikimų: einant iš prekybos centro man buvo įremtas pistoletas į smilkinį po 2 mėnesių gyvenimo Dominikos Respublikoje. Buvo šaltas dušas.

Man buvo užtrenkta labai daug durų vien dėl to, kad mano patirtis buvo lietuviška. Buvo skaudu – tai visiškai tokia pati patirtis, mane tai labai piktino.

Tai buvo dienos metas, paprasčiausiai ėjau apsipirkęs ir prie manęs sustojo 2 motociklai, įrėmė pistoletą ir paprašė visko, ką turiu. Atidaviau telefoną, prekes, kurias buvau nusipirkęs, ir viskas.

Atsimenu tą jausmą. Išpiltas šalto prakaito stoviu viduryje gatvės ir galvoju: ką man dabar daryti? Nieko neturiu, telefono neturiu, turiu tik buto raktus. Parėjau namo, atsisėdau ir tik po valandos nusprendžiau, kad bandysiu eiti į policiją ir papasakosiu šią istoriją. Aš žinojau, kad nieko nebus, nes tai labai korumpuota šalis. Nuėjau tikriausiai dėl žurnalistinės patirties, labai norėjau pasižiūrėti, kaip viskas vyksta iš vidaus.

– Kai tu atsidūrei Jungtinėse Valstijose, konkrečiai Niujorke, kaip suprantu, pamatei tą miestą, pamilai jį ir supratai: aš čia ir noriu gyventi.

– Tikrai taip, grįžęs iš Dominikos Respublikos aplankiau Niujorką ir visiškai įsimylėjau tą miestą, tuo metu atvažiavęs pabūti 2 savaites. Tikrai supratau, kad tai bus šalis, kurioje norėčiau daryti tolesnę savo karjerą, pradėti kurtis stabilesnį gyvenimą, nes žinojau, kad Lietuvoje greičiausiai nebeliksiu pradėjęs keliauti po pasaulį.

– Bet atvykęs supratai: taip, tai svajonių miestas, bet jame ne ką mažiau tokių pačių norinčių svajoklių kaip tu.

– Konkurencija nežmoniškai milžiniška. Turi būti labai labai užsispyręs, tvirtai žinoti, ko tu nori, ką tu veiksi, labai gerai būti suplanavęs, kaip viskas bus ir klostysis. Jeigu neturi jokio plano atvažiavęs į Niujorką, tai tikrai gali labai nusvilti, nebūtinai pasieksi, ko nori.

Planavimas prasidėjo anksti. Grįžus po tų 2 savaičių užtruko apie 1,5 metų atsidurti pačiame Niujorke. Buvo ilgas kelias su visomis vizomis ir t. t., buvo padaryta siaubingai daug prieš atvykstant į Niujorką. Dabar jau čia gyvenu beveik 5 metus.

– Bet tai nebuvo planas, kad važiavai į Niujorką švaistyti turtingo dėdulės palikimo. Atvažiavai pasiruošęs, bet į niekur?

– Taip, atvažiavau į niekur, turėjau tik kelis pažįstamus. Neturėjau nei turtingo dėdės, nei kažkas mane sponsoriavo darbo prasme, tuo metu neturėjau ir darbo pasiūlymo. Viską pradėjau nuo nulio ir tai nebuvo paprasta ir lengva.

Pradėjau nuo paprasčiausio dalyko: buvau pasidaręs gyvenimo aprašymą ir galvojau – siųsiu visur. Žinojau, kad noriu dirbti panašioje srityje su televizija, prodiusavimu. Ir kas iš to? Siunti, bet ten ne taip, kaip Lietuvoje, yra kitoks mastelis. Tai visiškai nebuvo veiksminga. Tada pradėjau rašyti atskirus laiškus į prodiuserines kompanijas – niekas nei atrašė, nei perskambino, nes niekam nebuvo įdomu.

Niekam nebuvo įdomi mano 10 metų patirtis Lietuvoje. Man buvo užtrenkta labai daug durų vien dėl to, kad mano patirtis buvo lietuviška. „Tai kas, kad mes matome tavo įdirbį Lietuvoje, viskas daryta lietuvių kalba, kaip tu mums įrodysi, kad ten tavo daryti darbai?“ Durys buvo užtrenktos milijoną kartų. Buvo skaudu – tai visiškai tokia pati patirtis, mane tai labai piktino.

– Arnoldai, pasakojai apie tokią patirtį, kaip networking. Kas yra šis reiškinys, paplitęs Amerikoje?

– Kadangi man tie gyvenimo aprašymų siuntinėjimai visiškai nepadėjo, susiradau vadinamuosius network events. Tai labai populiaru Amerikoje, jų yra įvairiausių. Pavyzdžiui, susimoki kelis šimtus dolerių ir eini į vakarienę. Pasakai, iš kurios srities esi, ir tau maždaug atrenka 10–15 žmonių, tu su jais bendrauji.

Arba eini į didelius renginius ir pasakoji savo istoriją. Pasakoti tą savo istoriją kelis mėnesius nuolatos taip pabodo... Tai juodas darbas. Mane net, atrodydavo, rytais pykindavo, kad man reikės vėl ten eiti. Bet man tai labai pasitarnavo, labai pritaikomas posakis: reikia būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir sutikti tinkamus žmones.

– Kada įvyko lūžis, kai pagaliau po intensyvių darbo paieškų save siūlant, apie save kalbant, kartojant, kartojant, kai turbūt buvo pasidarę bloga ir nuo savęs, tave išgirdo ir pamatė?

– Kaip sakant – pardaviau save per tuos networking renginius. Būtent juose susipažinau su keliais įtakingais prodiuseriais, kurie buvo dirbę ar dirba Holivude, užmezgiau labai gerus kontaktus, susisiejo laukai, atsirado ryšys. Susipažinau su vienu prodiuseriu, su kuriuo apsikeitėme kontaktais, ir vis kartas nuo karto jam parašydavau. Niujorke visuomet turi apie save priminti.

Po kokių 2 mėnesių iš to prodiuserio gavau laišką – jis man pasiūlė susipažinti su kitu prodiuseriu, kuris dirba „Discovery“ televizijoje. Jiems nebereikėjo įrodymų, nes kitas prodiuseris mane rekomendavo.

Visas pokalbis – birželio 11 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.