Gyvenimas

2021.06.30 08:30

Po krūties vėžio diagnozės Renatai nuslinkus plaukams ji 7-mečiui sūnui sakė nukopijavusi Britney Spears

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.06.30 08:30

Susirgus krūties vėžiu netekti krūties skausminga, bet Renatai psichologiškai sunkiau buvo atsisveikinti su plaukais. Iš gydytojų išgirdusi, kad yra 1 proc. tikimybė, jog plaukai nenuslinks, ji LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ pasakoja tikėjusis būsianti tas statistinis vienetas. Gal skamba naiviai, bet moteris tiki, kad būtent toks tikėjimas ir optimizmas nuteikė kūną kovoti, o ne pasiduoti.

Užklupęs krūties vėžys atėmė moteriškumo simbolius – plaukus ir vieną krūtį. Liga ėjo greta sunkumų šeimoje su sutuoktiniu, su kuriuo vėliau išsiskyrė. Tačiau Renata Andriulienė tvirtai tikėjo, kad viskas grįš: plaukai ataugs, o krūtis bus atkurta. Mirties scenarijaus moteris net nesvarstė, o šiandien ji laiminga mama, sužadėtinė ir sveika moteris, vėl besidžiaugianti savo kūnu ir išvaizda. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– <...> Mano istorija tokia, kad prieš beveik 8 metus išgirdau grėsmingą diagnozę – krūties vėžys. Iš pradžių jo stadija buvo neaiški, gydytojai ne visada linkę iš karto pasakyti, ar tai labai baisu, ar tik šiek tiek. Jie apsidraudžia ir sako, kad reikia daryti tyrimus, tada bus aiški visa situacija.

Man tuo metu buvo 35-eri, buvau ką tik atšventusi savo gimtadienį. Tai buvo absoliučiai netikėtas dalykas. Buvo užčiuoptas guzelis vienoje iš krūtų ir, tiesą sakant, aš naiviai tikėjausi, kad nueisiu, gausiu kokių nors vaistų, po kurių man tas guzas išsivaikščios ir viskas pasibaigs. Bet pirmas įstrigęs vaizdas, kurio niekada nepamiršiu, buvo echoskopuotojos, kuri echoskopavo krūtinę. Aš mačiau, kad jos veidas procedūros metu tįsta. Sakiau: ar jūs matote kažką, ko neturėtumėte matyti? Ji sakė: aš kol kas susilaikysiu nuo bet kokių įžvalgų, yra gydytoja, turime padaryti daugiau tyrimų.

Po tyrimų gydytoja tiesiai šviesiai pasakė: turite savaitę susiruošti operacijai, turime tai daryti labai skubiai, nes tai labai greitai besidalijančios vėžio ląstelės. Kaip jie sakė: jeigu būtumėte atėję po mėnesio, galbūt viskas nebūtų taip gražiai skambėję, kaip skamba dabar.

– Kas jums buvo atlikta ligoninėje?

– Pradžioje buvo atlikta viena šalinimo operacija. Po to buvo padaryti papildomi tyrimai, nes pirmosios operacijos metu buvo paliktas spenelis. Aš naiviai tikėjausi, kad jį taip ir paliks, bet gydytojų konsiliumas nusprendė: kadangi vienas iš navikų yra visiškai šalia, vis dėlto būtų protingiau jį pašalinti. Kaip jie sakė: tada gyvensite ant tiksinčios bombos; ar norite rinktis tokį gyvenimą?

Sakė: nereikia gailėti to dalyko. Gydytojai tokie ciniškai pragmatiški, jų tokia profesija, jie visko mato. Jie sako: gi čia ne ranka, ne koja. Bet moteriai tai svarbu, nes krūtys moteriškumo, grožio išsipildymas. Antros operacijos metu man pašalino viską.

– Likote su randu ten, kur buvo viena krūtis. Tada buvo gydymas: chemoterapija, švitinimas?

– Visas gydymas, kuris taikomas esant tokiam susirgimui, buvo man pritaikytas, kadangi, kaip sakiau, vėžys buvo labai piktybiškai nusiteikęs, labai agresyvios formos, dėl to jį norėjo kaip įmanoma greičiau užglušinti. Buvo chemoterapija, švitinimas, hormonų terapija. Metus buvo intensyvus gydymas.

– Kaip atrodė tie metai?

– Maždaug kas tris savaites važiuoji į ligoninę ir tau lašina tą chemiją. Aš labai dėkinga savo organizmui, genetikai ar kažkam, kad chemoterapijos praėjo labai lengvai. Kai žiūriu atgal, jeigu sugebėdavau ryte nuvažiuoti į ligoninę, o susilašinusi paprašyti, kad mane išleistų paimti vaikų iš darželio, tai tikriausiai jaučiausi gerai.

Iš tikrųjų aš neleidau sau pasiduoti ar blogai jaustis. Tikėtina, kad organizmas taip nusiteikė. Aš niekada nenorėjau pasiduoti ar sakyti, kad esu ligonė, tiesiog tuo metu gulėti. Manau, judėjimas į priekį kartais ir neleidžia galvoti apie tai, kokią tu ligą turi.

Kaip dabar atsimenu: ryte atsikėlusi nuėjau į dušą, pradėjau plauti tuos plaukus ir pamačiau kuokštus. Man prasidėjo panika, vis tiek negalėjau su tuo sutikti. Vis naiviai tikėjausi: gal dar ne, gal ne šiandien, gal vėliau...

– Teko prarasti krūtį. Kaip tas: vakar turėjote, o šiandien nebeturite?

– Kaip aš sakau – grįžti tokiu papilkėjusiu veidu. Tave apima siaubas, negali sakyti, kad gali imti ir su tuo susitaikyti. Ne, tikrai ne. Manau, normalu į tai reaguoti skausmingai, ieškoti savyje priežasčių. Mes visi pereiname per tas gedėjimo fazes, tai irgi yra tam tikras gedėjimas – tu kažko netenki. Bet, sakyčiau, man krūties netekimas nebuvo toks sunkus kaip plaukų netekimas.

Tai fiziškai sunkiau. Man sunkiai gijo randas, teko daug važinėti į ligoninę, nes rinkosi skysčiai... Buvo atliekamos visokios procedūros. Bet tu užmiršti tai, nes tu išgysi. Juk tu grįžti namo, matai savo miegančius ar žaidžiančius vaikus – tu turi gyventi dėl jų, jie tavęs laukia, tu nori pamatyti, kaip jie baigs mokyklą ir visus kitus įvykius jų gyvenime. Taip, krūties netekimas yra skausmingesnis, bet psichologiškai vis dėlto moteriai sunkiau netekti plaukų.

– Ką tuomet išgyvenote, kad buvo net sunkiau, nei prarasti krūtį?

– Man gydytojai pasakė, kad yra 1 proc. ar net mažesnė tikimybė, kad tie plaukai neiškris. Aš, aišku, būdama tokia optimistė naiviai tikėjausi, kad galbūt netyčia papuolu į tą mažą procentą. Kiekvieną dieną žiūrėdavau, ar tikrai tie plaukai nekrenta. Žiūriu, nekrenta. Galvoju: na, gal iš tikrųjų aš būsiu tas statistinis vienetas, kuriam nekris?

Bet mane gydytojai „nuramino“ ir sakė: nenorėkite, kad tie plaukai pradėtų kristi kitą dieną, turi praeiti maždaug 3 savaitės ir tie plaukai tikrai pradės kristi. Iš tikrųjų taip ir buvo. Kaip dabar atsimenu: tai buvo gruodžio pradžia, ryte atsikėlusi nuėjau į dušą, pradėjau plauti tuos plaukus ir pamačiau kuokštus. Man prasidėjo panika, vis tiek negalėjau su tuo sutikti. Vis naiviai tikėjausi: gal dar ne, gal ne šiandien, gal vėliau... Bet kai pamačiau, kad jie slenka kuokštais, kad nieko gero tikrai nebus, paprašiau, kad man imtų ir nuskustų tą galvą.

Buvo iš tikrųjų labai skausminga. Ir aš verkiau, ir kiti žmonės verkė. Aišku, tu suvoki, kad tie plaukai atauga, bet tuo metu yra tikrai skausminga.

– Kaip jūs priėmėte tą savo plikumą?

– Kadangi buvo gruodžio mėnuo, gana šalta žiema, į lauką eidavau su kepure, o namuose vaikai mane matė tokią, kokia esu. Be abejo, reikėjo sugalvoti, kaip tie plaukai pasidarė tokie, nes buvo ilgesni. Vaikai grįžo po savaitgalio ir mama plika galva. 7-mečiui labai sunku išaiškinti, kas tai per liga, mes nenorėjome gąsdinti, apie 2-metį net nekalbu, jis dar pats vargiai šnekėjo.

Buvo sugalvota tokia istorija: tuo metu kaip tik Britney Spears buvo nusiskutusi galvą, o kadangi jaunuolis žinojo tokią žvaigždę, sakėme: mama norėjo būti panaši į Britney Spears ir nusiskuto. Vaikas buvo susižavėjęs, ėjo pasakoti savo klasiokams.

– Kai sužinojote nelengvą diagnozę, ir santykiai su sutuoktiniu buvo ne patys geriausi.

– Negaliu sakyti, kad santykiai buvo įtempti, bet galų gale po viso gydymo išsiskyrėme. Tas dalykas nepadeda sveikti, bet aš vis tiek radau savyje jėgų. Kaip sakau: vyrai ateina ir išeina, tu turi vaikus, šeimą, tėvus, kurie tave beprotiškai palaiko, kitus gerus draugus, sesę... Randi, kodėl turi gyventi. Be abejo, depresijai gali susirasti tūkstantį priežasčių, negaliu teisti žmonių, kurie nori būti tos nuotaikos, kuriems taip reikia, bet aš...

Buvo liūdnų momentų, negalvokite, kad visada vaikščiojau išsišiepusi, pozityvi ir laiminga. Būdavo, ir paverki, ir paliūdi, ir pagaili savęs, bet kitą dieną bandai prisikelti, tiesiog rasti jėgų, priežasčių, kodėl turi tai padaryti.

Visas pokalbis – birželio 18 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.