Gyvenimas

2021.06.25 15:30

Marius Čepulis. Štai ir atėjo vasarvidis

Marius Čepulis, gamtos fotografas2021.06.25 15:30

Visada būdavo įdomu, kodėl vasarvidis yra ne liepos vidurys, o trumpiausia metų naktis? O pats žodis vasarvidis man visada asocijavosi su vasaros palydėtuvėmis, o ne su jos viduriu. Bet juk išties vasarvidis yra vasaros pabaigos pradžia.

Negi jums vos atsikėlus rytą po Joninių (jei pavyksta tas žygdarbis) neatsiranda tas jausmas, kad vasara dideliais žingsniais užleidžia savo pozicijas rudeniui? Vesdamas dukrą į darželį pastebėjau, kad lubinus kieme jau pakeitė ežeiniai ir pradėjo skleistis trūkažolių žiedeliai. O trūkažolės (čia tos, iš kurių galit pasigaminti cikorijų kavos) man visada buvo pirmas rudens ženklas.

Kaip ir žiogai. Kurių didžioji dauguma dar tyli, nes dar vis gieda paukščiai. Žinia, kad žiogai, varlės ir paukščiai yra susitarę, kas kada giedos, bet balų lakštingalos sulaužė sutartį ir ulba kada tik nori. O iš tiesų žiogai dar yra nimfos stadijoje, šiuo metu tik ryja, auga ir neriasi. Muzikuoti pradės, kai jų sparnai pilnai susiformuos, nes, kaip žinot, žiogai groja ne smuikais ar kojom, o sparnais.

Bet kol dar nenurudavo žolynai (tada jau tikrai ruduo) reikia pasidžiaugti gyvybės gausa. Taip, dabar yra būtent tas gausybės ir gyvybės klestėjimo metas, kai ant kiekvieno kampo, ore, žemėje, vandenyje padarėliai arba intensyviai daro vaikus, arba jau laksto su vaikais.

Dabar yra pats žydėjimas, o kartu būtent dabar daugiausia visokių šešiakojų, aštuonkojų ar daugiakojų. Nueikit į bet kokią pievą ir, jei turėsit kantrybės nebūti suėsti vakarais uodų bei mašalų, o dieną žabalių, sparvų ir aklių, tai pastebėsit, kokis knibždėlynas aplinkui.

Vos ne ant kiekvienos gėlės ropos kokia nors blakių rūšis, žieduose kuisis auksavabaliai, po žolę lakstys grambuoliukai (pastebėjot, kad šiemet mažai buvo grambuolių?), spalvotais žvynais padengtais sparnais skrajos drugeliai (gal pastebėjot, kad šiemet daug mažiau dieninių drugių?), zys visokios bitės, musės, žiedmusės, kamanės ir kiti zyzliai, išsigandę strikinės cikadulės ir skėriukai su žiogų nimfom, o visą šitą gėrį tinklais ar tiesiog kojom bandys gaudyti visa armija vorų, ore juos medžios laumžirgių ir plėšriamusių eskadronai.

O jei dar geriau įsižiūrėtumėt, pamatytumėt ir šimtus baisių ir nebaisių erkių, amarų, podūrų ir dar visokių nariuotakojų. O jei anksti ryte sugalvotumėt pasimaudyti rasose, tai pamatytumėt, kiek visokių sraigių ir šliužų kabarojasi žydinčiomis smilgomis ar lubinais.

Vasarvidis yra ir paukščių gausos metas, juk dabar jau tikrai visi sugrįžę ir dar niekas nespėjo išskristi. Tiesa, varnėnai išvedę savo triukšmadarius jau patraukė į piečiau esančių šalių sodus, o pas mus jau pasirodė svečiai iš šiaurinių šalių vaišintis trešnėmis ir vyšniomis, kurių derlius ir taip nežada būti jau toks gausus.

Jei kalbėsime apie kitus sparnuotuosius, tai vis dar didžiausi giesmininkai išlieka strazdai, savo greitėjančias treles ulba kikiliai, techno muzikos gerbėja tošinukė šiuo metu turbūt pati aktyviausia giesmininkė, nors jai nenusileidžia ir devynbalsės su pečialindom, ir raudongalvės sniegenos, ir raudonuodegės, ir net musinukės. Visi šie paukščiai jau ir peri, ir kai kurie pirmą vadą vaikų spėjo užauginti.

Va ir mūsų kieme pilkoji musinukė apsigyveno gėlių vazone, kuris kabo visiškai šalia durų. Teko pradėti vaikščioti pro atsargines duris, o taip mėgstamą pasisėdėjimų vietą, virš kurios kabo tas vazonas, teko laikinai užmiršti. Dar savaitė ir jaunikliai paliks lizdą ir pasklis medžių lapijoje.

Ir jau dabar prie įprastų paukščių patinų gyrimosi arijų prisidėjo visai kitokie cypčiojantys ir čirpiantys jauniklių garsai. Tvenkiniuose ir ežeruose antys jau su ančiukais, gulbės su gulbiukais, kragai su zebriukais, o laukiai su pankiukais. Žuvėdriukai ir kiriukai irgi jau gerokai ūgtelėję ir duodasi paukščių vaikų darželiuose, akylai saugomi rėksmingų auklių.

Gandrų jaunimas kantriai lizduose laukia tėvų su pilnais gūžiais pelių ir sliekų. Gerviukai, virtę stručiukais, jau išbando sparnus ir drąsiai laksto paskui tėvus. O jūrinių erelių jaunimas jau pasiruošęs pirmam iškilmingam kritimui iš lizdo.

Žvėrių pasaulyje irgi visi laksto su savo atžalomis. Pelės priaugino peliukų pelėdoms, gandrams ir lapėms. Žolėse tūno ir kantriai laukia mamos ar tetos kažkelinta kiškučių vada. Šikšnosparnių kolonijose jau cypsi šikšnosparniukai.

Lapiukai, vilkiukai, lūšiukai jau ūgtelėjo ir vis toliau nutolsta nuo gimtosios olos ar išvartos, bet su nekantrumu laukia, kol mama ar tėtis parneš maisto. Paskui šernes kriuksi šerniukai, paskui stirnas, elnes laigo taškuotieji stirniukai ir elniukai, o briedės atidžiai prižiūri, kad prie ilgakojo briedžiuko niekas nagų neprikištų.

Stirnų patinai ruošiasi kasmetinėms kovoms, o elnių kavalieriai jau puikuojasi didžiulėmis, bet dar pūkuotomis karūnomis. Gaila, kad surasti ir tiek vilčių sukėlę meškiukai pasirodė besą vėlyvos vados lapiukai arba mangutukai. Bet tikiu, kad netrukus džiaugsimės ir lepečkojais mažyliais.

Naktimis šiuo metu galima vaikščiot kaip dieną, ypač kai šviečia pilnatis ar sidabriniai debesys, o žolėse jonvabalių mergos, ir palei kūdras klausyti nesibaigiančio varlių koncerto, o pievose griežlių, kurios niekaip negali išsiaiškinti, kur ir kam tą varškę krėsti. Senuose parkuose, soduose, nedideliuose miškeliuose it surūdijusios supynės cypauja alkani apuokiukai ir triukšmauja naminių pelėdų jaunimas.

O miškuose kažkaip bauginamai tylu, na išskyrus šiurenimų žolėse, kanopų bildesį, dantų kaukšėjimą ir pavienių atsitiktinių žvėrių garsus.

Tad netupėkit namie, eikit stebėkit, uostykit, klausykit, grožėkitės, lieskit (tai, ką galima liest), ragaukit (ką galima ragaut) – dabar yra tas gausybės metas, kurio nevalia praleisti. Smagaus ir vėsaus savaitgalio.

Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.