Gyvenimas

2021.06.24 21:32

Sėkmingos šiuolaikinės moters melancholija ir užslėpti jausmai – kaip toli gali nuvesti noras atrasti save?

knygos ištrauka
LRT.lt2021.06.24 21:32

Vidinė tuštuma, gyvenimas santuokoje ir asmeninės vertybės – tai Paulo Coelho knygoje „Svetimautoja“ narstomos temos. Romanas įtraukia savo gilumu ir tikroviškumu, o autorius per veikėjų prizmę realistiškai perteikia vidinę kovą tarp jausmų ir proto, moters bandymą suprasti save ir norą keistis.

Žemiau pateikiame knygos „Svetimautoja“ ištrauką.

Dar viena diena, ir dienraštis stengiasi rasti įdomių žinių, be įprastinių naujienų apie avarijas, užpuolimus (jei ne ginkluotus) ir gaisrus (į kuriuos išvyksta dešimtys mašinų su labai įgudusiais ugniagesiais, užtvindančiais seną butą dėl to, kad visus išgąsdino krosnyje užmiršto kepsnio dūmai).

Vėl grįžimas namo, malonumas gaminti valgį, paruoštas stalas ir aplink jį susirinkusi šeima, meldžianti Dievą palaiminti maistą, kurį gauname. Dar vienas vakaras, kai po vakarienės kiekvienas sprunka į savo kampą: tėvas skuba padėti sūnums ruošti namų darbų, motina stengiasi palikti virtuvę švarią, namus sutvarkytus, pinigų tarnaitei, kuri rytoj ateis labai anksti.

Šiais mėnesiais būdavo laikotarpių, kai jausdavausi puikiai. Maniau, kad mano gyvenimas prasmingas, kad tokia yra žmogaus paskirtis Žemėje. Vaikai suvokia, jog motina rami, vyras kuo švelniausias ir dėmesingiausias, ir visi namai, regis, turi savo šviesą. Esame laimės pavyzdys visai gatvei, miestui, valstijai – ją čia vadiname kantonu, – netgi šaliai.

Ir staiga, be jokio racionalaus paaiškinimo, įeinu į dušo kabiną ir pravirkstu. Verkiu vonios kambaryje, nes ten niekas negali girdėti mano kūkčiojimo ir užduoti klausimo, kurio labiausiai nemėgstu: „Ar tau viskas gerai?“

Taip, kodėl gi ne? Ar matai mano gyvenime ką nors negerai?

Nieko.

Tik naktį, kuri mane gąsdina.

Dieną, kuri nežadina man jokio entuziazmo.

Laimingus praeities vaizdus ir tai, kas galėjo būti, bet nebuvo.

Nuotykio troškimą, taip niekada ir neįgyvendintą.

Siaubą, kad nežinau, kas nutiks mano vaikams.

Ir tuomet mintys ima suktis apie neigiamybes, visada tas pačias, tarsi demonas tykotų kambario kertėje, ketindamas šokti manęs ir pasakyti, jog tai, ką vadinau „laime“, tebuvo laikina būsena, kuri negalėjo ilgai trukti. Aš visada tai žinojau, ar ne?

Noriu keistis. Turiu keistis. Šiandien darbe buvau suirzusi labiau nei įprastai, nes stažuotojas užtruko surasti prašomą informaciją. Nesu tokia visada, bet pamažu imu prarasti savitvardą.

Kvaila kaltinti konkretų rašytoją ir jo interviu. Tai nutiko prieš kelis mėnesius. Jis tik pravėrė žiotis ugnikalnio, kuris bet kurią akimirką gali išsiveržti, aplinkui pasėti mirtį ir viską sunaikinti. Jei ne tas rašytojas, gal būtų buvęs filmas, knyga ar dar kas nors, su kuo persimečiau pora žodžių. Įsivaizduoju, jog kai kurie žmonės daugybę metų leidžia įtampai viduje stiprėti, patys to nepastebėdami, ir vieną gražią dieną dėl kokio menkniekio pameta galvą.

Tuomet sako: „Gana. Daugiau šito nebenoriu.“

Vieni nusižudo. Kiti išsiskiria. Yra tokių, kurie vyksta į skurdžius Afrikos kraštus gelbėti pasaulio.

Bet aš save pažįstu. Žinau, jog vienintelė mano reakcija bus užgniaužti tai, ką jaučiu, kol mane iš vidaus sugrauš vėžys. Nes esu įsitikinusi, kad dauguma ligų kyla dėl nuslopintų emocijų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.