Gyvenimas

2021.07.07 08:53

Netekusi darbo Vilniuje, Neringa atidarė virtinių restoraną Joniškyje: daug kas klausia, iš kur tiek drąsos

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.07.07 08:53

Per karantiną netekusi darbo Vilniuje, Neringa Striūgaitė grįžo į gimtąjį Joniškį ir atidarė virtinių restoraną. „Kas juos valgys?“ – kraipė galvą aplinkiniai. Dabar lieka stebėtis prie durų susirangiusia vietinių, piligrimų ir svečių iš didžiųjų miestų eile. Visi rikiuojasi paragauti tradicinių Žiemgalos krašto virtinių, o jų čia – net 13 rūšių. Nors ilgisi sostinės, Neringa džiaugiasi galiausiai atsikvėpusi ir pradėjusi gyventi sau.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šių įdomių kelionių metu atrandami unikalūs žmonės ir išskirtinės jų istorijos, kūrybiški verslai ir aukštyn kojomis apversti gyvenimai, įspūdingi muziejai ir gamtos perlai. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

„Jei ne pandemija ir atleidimas iš darbo, turbūt taip greitai į gimtąjį kraštą nebūčiau grįžusi“, – atsidūsta savo istoriją portalui LRT.lt pradėjusi pasakoti Neringa. Ji daug metų gyveno Vilniuje – dirbo, turėjo nuosavą būstą. Tiesa, kartais ją vis aplankydavo mintis, kad vieną dieną gali tekti sugrįžti į gimtąjį kraštą.

„Mano tėtis serga Parkinsono liga, jam kasdien reikalinga nuolatinė priežiūra. Vasaromis jis būdavo Joniškyje, žiemą atvykdavo į Vilnių. Kad sugrįšiu, morališkai šiek tiek ruošiausi, mat jau penkerius metus gyvenau tarp Vilniaus ir Joniškio, gimtinėje leisdavau visus savaitgalius“, – pasakoja Neringa.

Sykį artimam žmogui pamojau į vieną pastatą Joniškio centre: „Matai? Žinok, aš čia kepsiu šakočius.“ Jis tik pasukiojo pirštą prie smilkinio: „Ką tu čia sugalvojai?“

Iš pradžių svajojo kepti šakočius

Moteris prisipažįsta – sostinėje gyveno patogiai. Tik už komforto zonos ribų bloškusi ir įprastą rutiną suardžiusi pandemija privertė susimąstyti, kad reikia ką nors daryti. „Buvo du sprendimai: arba po vasaros grįžti į Vilnių ir ieškotis naujo darbo, arba pasilikti Joniškyje ir kurti ką nors savo, nes kitiems dirbti nebenorėjau“, – prisimena moteris.

Svajonės atidaryti restoranėlį Neringa sako neturėjusi, nors dar prieš keletą metų artimiesiems buvo užsiminusi, kad vieną dieną keps šakočius. „Sykį artimam žmogui pamojau į vieną pastatą Joniškio centre: „Matai? Žinok, aš čia kepsiu šakočius.“ Jis tik pasukiojo pirštą prie smilkinio: „Ką tu čia sugalvojai?“

Netrukus ėmiau domėtis šakočių gamyba, net buvau susiradusi, kur mokytis juos kepti. Visgi mintį apleidau – tiek to, pagalvojau, juk gyvenu patogiai. Kai atėjo pandemija ir viskas pasisuko kita linkme, atsisėdau ir dar sykį pagalvojau, kad neblogai gaminu valgyti, turiu santaupų, galiu gauti Užimtumo tarnybos paramą verslui, tad kodėl neatidarius restorano“, – pasakoja Neringa.

Pamenu, važiuoju per miestą samdytu mikroautobusu, pilnu šiukšlių, ir galvoju: „Dieve, ką aš darau?“

„Kas valgys tuos virtinius?“

Pasukusi galvą moteris sugalvojo – restorane tieks virtinius. Tik ir šįsyk aplinkiniai, giminaičiai stebėjosi jos sumanymu: kas juos valgys? Kam jų dar reikia? Juk patiekalas – jau atgyvenęs.

„O aš visą laiką norėjau ruošti ką nors unikalaus, tokio, ko būtų galima paragauti tik Joniškyje. Juk salotų galima gauti bet kur, o užminkyti tradicinių virtinių tešlą, paruošti senovinius įdarus moka retas. Virtiniai buvo patiekalas, kuriuo, supratau, pavyktų nustebinti ir turistus iš kitų miestų, ir užsieniečius“, – šypteli Neringa.

Galvoje gimus verslo idėjai, moteris ilgai nelaukė – praėjusių metų liepą susirado patalpas, pradėjo remonto darbus, įsigijo reikalingą įrangą ir kovo 5 d. kadaise vienam žydui priklausiusiame name atrakino „Virtienių restoranėlio“ duris.

„Patalpas reikėjo prikelti iš griuvėsių, o prieš tai dar viską teko išvalyti. Pamenu, važiuoju per miestą samdytu mikroautobusu, pilnu šiukšlių, ir galvoju: „Dieve, ką aš darau?“ – prisiminusi dabar juokiasi Neringa.

Verslą ji pradėjo turėdama 3–4 tūkstančius eurų, dar tiek pat davė tėtis, dalį – dukra, draugai. „Su Užimtumo tarnybos parama verslui restoranėlio atidarymas iš viso atsiėjo apie 30 tūkst. eurų“, – sako šeimininkė.

Kai atėję svečiai paprašo virtinių su kiaulienos faršu, visada paklausiu, kodėl jie tokie neįdomūs.

Skonį prisimena iš vaikystės

Šiandien „Virtienių restoranėlyje“ galima paragauti net 13 skirtingų virtinių rūšių: tradicinių – pusvarškėčių ar lašiniuočių, patiekiamų su raugintais kopūstais, įmantresnių – su pievagrybių, panakotos ir pelėsinio sūrio įdaru.

„Kai atėję svečiai paprašo virtinių su kiaulienos faršu, visada paklausiu, kodėl jie tokie neįdomūs“, – juokiasi Neringa, lankytojus kaip mat įkalbinanti nebijoti eksperimentuoti.

Virtiniai, Žiemgalos krašte tarmiškai vadinami „virtieniais“, – tradicinis, išskirtinai šiam kraštui nuo seno būdingas patiekalas. Įdomu tai, jog vos už 30 km nuo Joniškio esančioje Žagarėje virtiniai vadinami „kleckais“ – šio patiekalo garbei miestelyje net rengiama Kleckų šventė, o tradicinio kleckų recepto sergėtojai yra pelnę kulinarinio paveldo sertifikatą.

Neringa tradicinių virtinių receptą išmoko dar vaikystėje. Nors jos mama gimė ir augo Šilutės rajone, atitekėjusi į Joniškį išmoko ruošti šio krašto skanėstą, juo lepino namiškius. Virtinių ypač laukdavo Neringos tėtis – jis su šiuo patiekalu užaugo.

„Pamenu, mamos virtiniai būdavo labai minkšti, skanūs, dailiai užraityta pynute. Juos virdavome šviežius, tik ką pagamintus. Mano mama vienu kartu visada pataikydavo pagaminti 16 virtinių. Iš vaikystės atsimenu, kad tikrieji lašiniuočiai būdavo patiekiami su raugintais kopūstais. O pusvarškėčių su peletrūnu buvau atsivalgiusi tiek, kad peletrūno pusėn turbūt 30 metų nežiūrėjau“, – juokiasi Neringa.

Pas mus ateina ir labai daug piligrimų, keliaujančių pro šalį vingiuojančiu „Camino Lituano“ taku. Jie visi tokie nuoširdūs, smalsūs, bendraujantys. Būna, atsisėda ir sėdi lauke dvi valandas.

Traukia ir turistus, ir piligrimus

Pačioje virtinių restoranėlio gyvavimo pradžioje prie virtuvės puodų stojo viena virėja. Dar vieną žmogų Neringa laikinai pasamdė vien virtiniams gaminti, o su kitais darbais nutarė suktis pati. Šiandien virtuvėje jau dirba trys žmonės. Neringa prasitaria – greičiausiai ateityje pagalbininkų restoranėlyje reikės dar daugiau.

„Prieš įdarbindama žmones rengiau didelį konkursą. Pati stovėjau ir žiūrėjau, kaip jie gamina virtinius, o tada nešiau juos ragauti tėčiui. Buvo tokių, kurių tėtis liepė nebenešti, sakė „tų invalidų“ jis nevalgysiąs“, – juokiasi Neringa ir priduria – provincijoje kandidatų į darbo vietą buvo daug, į vieną vietą – net 10.

Netrūksta ir restoranėlio lankytojų. „Pati mylimiausia diena man – šeštadienis“, – šypteli Neringa, mat tada atvyksta ne tik vietinių, bet ir turistų iš Šiaulių, Pakruojo, Panevėžio, Biržų, Vilniaus.

„Pas mus ateina ir labai daug piligrimų, keliaujančių pro šalį vingiuojančiu „Camino Lituano“ taku. Jie visi tokie nuoširdūs, smalsūs, bendraujantys. Būna, atsisėda ir sėdi lauke dvi valandas. Kalbamės, aš jiems pasakoju apie Joniškį“, – džiaugiasi Neringa.

Iki darbo man automobiliu vos 3 minutės kelio, o jei prireikia, ką nors pamiršusi galiu parvažiuoti kad ir 15 kartų.

Geriausias įvertinimas jai – kai svečiai sako pasijautę ne kaip kavinėje, o kaip namuose. Nenuostabu – restoranėlio šeimininkė gali ne tik padėti išsirinkti, kokį virtinį paragauti, bet ir pavaišinti nemokama pienių žiedų arbata ar pasidalyti, pas kokį vietos ūkininką pirko daržoves.

Kadaise įgijusi gido pažymėjimą, Neringa sukauptų žinių ir meilės Lietuvai nenukišo į stalčių. Per 10 minučių ji papasakos apie visas vietas, kurias būtina pamatyti Joniškyje. Ne tik papasakos – dar ir pažymės žemėlapyje, o jei norėsite, tiesiai iš „Virtienių restoranėlio“ galėsite į savo namus nusiųsti atvirlaiškį su Joniškio vaizdais.

„Kai kam nors pasakai, kad Joniškyje gyvenęs tapytojas Adomas Varnas kūrė litų banknotų projektus, visi žiūri kaip iš medžio iškritę. Vadinasi, daug ko nežinome, mažai domimės savo kraštu. O jei kas sako, kad savo krašte nėra, ką pamatyti, turbūt nemyli Lietuvos“, – svarsto Neringa.

Daugelis manęs klausia, iš kur turiu tiek drąsos. Gal aš jau suaugau, subrendau, nebebijau savo sprendimų, nesibaiminu, kad nusvilsiu.

„Dabar pradėjau gyventi sau“

Šiandien apie Joniškyje įkurtą restoranėlį Neringa kalba su šypsena, tačiau neslepia, jog pradžioje buvo ir sunkių akimirkų.

„Pamenu, praėjusių metų lapkritis ir keletas po jo ėjusių mėnesių man buvo juodžiausi. Buvau išleidusi beveik visus pinigus, o teko mokėti mokesčius, paskolą už butą Vilniuje, rūpintis kuru. Tėčio name, kuriame gyvenau, du žiemos rytus termometras rodė vos 13 laipsnių. Laikas buvo gana sudėtingas, tačiau viskas pataisoma“, – sako moteris.

Visgi paklausta, ar nesiilgi Vilniaus, Neringa nė neketina slėpti – ši tema visada užgauna jautriausią stygą. „Skaudžiausia buvo palikti ir išnuomoti butą. Didmiesčio ilgiuosi, bet Joniškyje įžvelgiu kitų privalumų. Iki darbo man automobiliu vos 3 minutės kelio, o jei prireikia, ką nors pamiršusi galiu parvažiuoti kad ir 15 kartų. Vieną sekmadienį atsikėlėme 5 valandą ryto ir patraukėme į Mūšos tyrelio pelkę pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Šito Vilniuje negali turėti“, – kalba Neringa.

Dabar pradėjau gyventi sau.

Kurti verslą provincijoje, jos nuomone, gal net lengviau nei didmiestyje. „Vilniuje pasiūla – begalinė, ten yra visko, tad išsilaikyti gali būti gana sudėtinga. Žinoma, Joniškyje mažai žmonių, parduotuvių. Jei prireikia specifinių maisto produktų, kartais tenka vykti į Šiaulius.

Tačiau čia gali žmogų pritraukti nuoširdumu, papildomomis paslaugomis, nemokamu maisto atvežimu. Joniškyje viskas prie pat, dalį maisto į namus mes išvežiojame tiesiog paspirtukais“, – pasakoja Neringa, šalia restoranėlio įrengusi ir pirmąjį dviračių nuomos punktą Joniškyje.

Moteris įsitikinusi – kad sektųsi, reikia išlaisvinti kūrybiškumą ir nebijoti. „Daugelis manęs klausia, iš kur turiu tiek drąsos. Gal aš jau suaugau, subrendau, nebebijau savo sprendimų, nesibaiminu, kad nusvilsiu. Viską jau padariau: baigiau tiek mokslų, nudirbau tiek darbų, sukūriau tiek namų, kiek reikėjo. Dabar pradėjau gyventi sau“, – šypteli Neringa.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.