Gyvenimas

2021.06.05 09:06

Istorijų pasakotoja Gabija Lunevičiūtė dalijasi, kur Vilniuje ieškoti „laimingų“ objektų

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2021.06.05 09:06

Dažnai nepagalvojame, kad daug pastatų ar erdvių atsiranda tiesiog dėl to, kad žmonės būna laimingi, mintimis dalijasi gidė Gabija Lunevičiūtė. LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ ji papasakojo apie Vilniaus objektus, primenančius žmonėms apie laimę, sėkmę ir meilę. Tiesa, svarbu nepamiršti, kad neretai laimė eina kartu su nelaime.

Kokios sostinės gatvės, asmenybės, legendos ar nutikimai sukelia šypseną ir šiltą jausmą krūtinėje vienai žinomiausių šalies gidžių, Vilniaus istorijų pasakotojai G. Lunevičiūtei? Laimingi žingsniai, įspūdžiai ir iš džiaugsmo gimusių vietų legendos – proga kitomis akimis pamatyti miestą. Gidę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Kiek tau pačiai savo miesto pažinimas suteikia laimės?

– Man pačiai ši veikla, kuria užsiimu jau nuo 2013 metų, suteikia labai daug laimės. Tikrai būna, kaip ir visiems žmonėms, kad eini į darbą, nes man tai darbas, ir galva pilna kažkokių minčių, galbūt ne visada jaučiuosi labai laiminga, bet atėjus į darbą ar ekskursiją man laimės suteikia grįžtamasis ryšys ir tai, ką matau žmonėse: jie šypsosi, klausia... Aš visą laiką klausausi, ką jie kalba už manęs apie tai, ką išgirdo.

Grožio, akimirkų nebūtinai reikia eiti ieškoti į Vilniaus Senamiesčio pagrindinę blizgančią gatvę – bet kur, į bet kokį rajoną. Kiekvienoje vietoje yra kažkas be galo įdomaus ir džiuginančio.

Kitas dalykas – kiekvieną kartą išėjusi į miestą matau, kad kažkas keičiasi: kažkas atsiranda, kažkas dingsta, pakalbina kokie nors žmonės... Pamatai visai kitokiu kampu lyg ir tuos pačius pastatus. Dabar pražydo alyvos ir jau kažkaip gera.

Kada vedu ekskursiją, nėra taip, kad turiu daug laisvos galvos galvoti apie savo rūpesčius. Baisiai nemėgstu pasakymo „čia ir dabar“, bet iš tiesų taip ir yra, turiu būti su tais žmonėmis toje vietoje, kurioje aš esu. Jeigu nuklysčiau kur mintimis, iš karto tai būtų pastebėta.

Bet kas kažkiek šimtų metrų sustoju ir laukiu, kol ateis žmonės. Per tą laiką dairausi aplinkui. Labai gera pamatyti kokį saulės blyksnį ant cerkvės kupolo, užuosti, kad šiandien čia kvepia alyvomis, o prieš tai kvepėjo vyšnių žiedais. Tokio grožio, akimirkų nebūtinai reikia eiti ieškoti į Vilniaus Senamiesčio pagrindinę blizgančią gatvę – bet kur, į bet kokį rajoną. Dabar turime naują ekskursiją po Naująją Vilnią. Mes sakome, kad Naujoji Vilnia – tarsi Pelenė. Kiekvienoje vietoje yra kažkas be galo įdomaus ir džiuginančio.

– Ar turi tą profesinę ligą, kai kur keliauji, eini, prieš tai pasidomi dalykais? Ar yra kažkokia sistema, kad sustoji prie pastato ir kokioje nors duomenų bazėje atrandi apie jį įdomių faktų?..

– Kai organizuoju savo asmenines keliones ar kur nuvažiuoju neorganizuotai, tai ne. Tada tiesiog noriu atsipalaiduoti, pasidaryti gražių nuotraukų. Bet dirbant tokį darbą ar net nuolat vaikštant į ekskursijas pradedi suprasti tam tikrą miesto abėcėlę. Visada sakau, kad yra tam tikri ženklai, kuriuos kartą sužinojęs bet kur nuvažiavęs galėsi juos atpažinti. Tau tai taip pat suteiks laimės.

Tarkime, tam tikri architektūriniai elementai – gali kažkur nuvažiuoti ir neturėti jokio supratimo, koks čia amžius, maža kur nuklysi bekeliaudamas. Bet jau atsistojęs prie pastato iš plytų suklijavimo būdo, tam tikrų dekoratyvinių elementų gali suprasti, koks tai stilius. Apsižiūri aplink – dar ir daugiau yra to stiliaus. Kažką pradedi suvokti apie tuos žmones, laikotarpį.

<...> Turbūt pagrindinė mano darbinė filosofija – mes nekalbame vien apie pastatus. Miestai, kaimai ar bet kokios kitos gyvenvietės nėra vien apie plytas, cementą, gelžbetonį ir armatūras. Tai apie žmones, kurie tai statydami kažko tikėjosi, kažką planavo, kažko siekė, galbūt kažkas nepavyko. Savo pasakojimuose pastatus arba paminklus, arba net gatves, grindinį – visa tai, ką mes matome, – naudoju kaip iliustracijas. Pasakoti apie tai, kad jūs matote tris bokštus, jeigu ir taip matote tuos tris bokštus, – tuo aš nelabai užsiimu. Pasakoju, kodėl jie trys.

Mes net nepagalvojame, bet labai daug miesto vietų yra pastatytų, sukurtų dėl to, kad žmonės buvo laimingi, norėjo padėkoti Dievui už pasiektas pergales, išsilaisvinimą. Bet svarbu suvokti, kad laimė eina kartu su nelaime.

– Laimingos Vilniaus vietos, įstabios asmenybės, lankytini objektai – keliaujame prie tavo sąrašo.

– Iš tiesų buvo gana rimtas namų darbas – sugalvoti sąrašą vietų, kurios būtų kažkuo ypatingos, siejamos su laime. Norėčiau pasakyti, kad tokie sąrašai dažniausiai būna pritempti. Galime sakyti, kad Vilnius yra be galo laimingas miestas, nes kiekviename centimetre garantuotai ėjo, praėjo, kažką galvojo žmonės, kurie tuo metu jautėsi labai laimingi. Lygiai tuo pačiu metu galime sakyti, kad labai nelaimingas dėl to, kad žmonės kitais gyvenimo etapais galbūt ėjo pro tas pačias vietas ir jautėsi labai nelaimingi.

Dar vienas dalykas – jeigu kalbame ne apie gyvų žmonių istorijas ir jų atsiminimus, bet istorinius šaltinius, atsiverskite bet kokį vadovėlį, enciklopediją: kiek aptiksite laimingų istorijų? Daug dažniau jos būna nelaimingos.

Vilniuje yra kelios vietos, apie kurias dabar pasakojama: ten atėjęs tapsi labai laimingas, išsipildys tavo norai... Tai nėra istorinės vietos, bet, man atrodo, labai smagu pamatyti tokias vietas ir išlaikyti tą tikėjimą, kad tai gali atnešti kažkiek laimės.

Turbūt esate matę Gitenio Umbraso „Stebuklo“ plytelę Katedros aikštėje. Nesvarbu, kuris metų laikas, ten visada kas nors ant jos sukasi ir laukia tos laimės. Šiek tiek mažiau žinoma vieta – Vilniaus gatvėje netoli sankryžos su Gedimino prospektu esantis „Laimės pilvas“. Tai tokia ant sienos pakabinta storo, kaspinu perrišto vyro pilvo skulptūra. Tai a. a. puikaus, jautraus skulptoriaus Romo Kvinto sukurtas darbas. Ten reikia patrinti pilvą. Būtent šitas pilvas turėtų atnešti finansinę gerovę. Riebus pilvas simbolizuoja gerą kasdieninį gyvenimą.

Savo pasakojimuose pastatus arba paminklus, arba net gatves, grindinį naudoju kaip iliustracijas. Pasakoti apie tai, kad jūs matote tris bokštus, jeigu ir taip matote tuos tris bokštus, – tuo aš nelabai užsiimu. Pasakoju, kodėl jie trys.

Dar kalbant apie vietas, kurios bent kažkam yra atnešusios laimę, pirmas dalykas, kuris atėjo į galvą, buvo Pranciškonų bažnyčioje Trakų gatvėje esanti nėščios Marijos skulptūra. Paprastai Mergelė Marija bent jau mūsų kraštuose nėra vaizduojama besilaukianti, o ten – tikrai su nemažu nėščiosios pilvuku stovinti Marijos skulptūra. Ji yra barokinė, galimai kurta apie 17 a. Nuo tada iki šių dienų prie jos eina melstis moterys, kurios patiria sunkumų susilaukdamos vaikų.

Dar vienas dalykas – mes net nepagalvojame, bet labai daug miesto vietų yra pastatytų, sukurtų dėl to, kad žmonės buvo laimingi, norėjo padėkoti Dievui už pasiektas pergales, išsilaisvinimą. Bet čia svarbu suvokti, kad laimė eina kartu su nelaime. Tam, kad be galo nudžiugtume, turime turėti dėl ko džiaugtis, o tas džiaugsmas tuo didesnis, kuo prieš tai buvo sunkiau.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia buvo pastatyta kaip padėka Dievui. 17 a. viduryje mus buvo baisiai užpuolusi jungtinė maskvėnų ir kazokų armija. Laikotarpis buvo siaubingas, tekėjo kraujo upės, kazokai, prisirišę didikų palaikus, jodinėjo arkliais, miestas daug dienų degė... Galiausiai, kai maskvėnai išsinešdino, buvo nutarta padėkoti Dievui. Vienas iš padėkos momentų buvo pastatyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

<...> Dar viena vieta, kurią paminėčiau, tai prie Šv. Kotrynos bažnyčios esanti plytelė to paties G. Umbraso, kur pavaizduotas obuolys. Pradinė idėja buvo ta, kad Vilniaus mieste turėtų atsirasti daug plytelių su obuoliais, kurios žymėtų populiariausias pasimatymų vietas. Bet turime tik vieną tą plytelę.

Sklando kalbos, kad jeigu atsistosi ant to obuoliuko, sutiksi savo antrąją obuolio puselę. Nors manyčiau, kad žmogus yra visas, o ne vaikštome po pusę, bet bet kokiu atveju obuolio puselė, pats obuolys yra susijęs su Ieva ir Adomu. Taigi tas obuolys – intymios meilės, tarpusavio ryšio sukūrimo simbolis.

Visas pokalbis – gegužės 27 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt