Gyvenimas

2021.06.08 08:52

Vos 30-ies Aistė išgirdo širdies nepakankamumo diagnozę, o viskas prasidėjo nuo sauso kosulio

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.06.08 08:52

Savo 30-ąjį gimtadienį Aistė Štaraitė pasitiko su diagnoze, kuri nustatoma senyviems žmonėms, – širdies nepakankamumu. Liga prasidėjo klastingai – nuo paprasto kosulio, o įsismarkavusi prikaustė prie lovos. Dabar Aistė gyvena su dirbtine širdimi, su savimi nešiojasi 3 kilogramus įrangos ir kasdien laukia skambučio dėl donoro širdies.

Vis dėlto išgyvenusi juodą neviltį, mintis apie mirtį šiandien Aistė šypsosi gyvenimui – dirba ir mokosi, skleidžia ypatingą šilumą ir ramybę. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Kada visa tai nutiko?

– Tuo metu gyvenau Dubajuje, buvo 2016 metai. Dubajuje gyvenau apie 7 metus, buvau jaunas, veiklus žmogus, susifokusavęs į karjerą, norintis augti. Labai mėgstu keliauti, kelionės tuo metu buvo vienas pirmųjų mano pomėgių, poreikių. Laukiau savo 30-ojo gimtadienio ir netikėtai pradėjau jausti simptomus. Dabar jau turiu žinių, kad tai simptomai, susiję su širdimi.

Viskas prasidėjo nuo sauso kosulio, kas yra gana keista. Tada per laiką pasireiškė dusulys, svorio augimas, skysčių kaupimasis, širdies ritmo sutrikimai. Tiesiog jausdavau, kad mano širdis plaka ir sustoja. Mano širdis plaka, plaka, plaka, sustoja, kelias sekundes – nieko, vėl pradeda plakti. Kartu su medikais išsiaiškinome, kad tai tiesiog vadinamasis praleistas dūžis. Širdis nebedirba, nes raumuo pavargęs, išsiplėtęs, kraujotaka visiškai sutrikusi, tada pasireiškia visi simptomai,

Kalbėkime ir apie nuovargį, apatiją viskam. Kai esi jaunas žmogus, dirbi, keliauji, sportuoji, prisižiūri ir mitybą... Aš pati tai nurašiau – galbūt neišsimiegojau, gal pasitempiau, gal per mažai vandens išgėriau, gal kažką suvalgiau... Tikrai nepagalvojau, kad tai gali būti širdies problemos, juolab kad šeimoje nebuvo didelių tragedijų, susijusių su širdies ligomis. Patys medikai visur – tiek Dubajuje, tiek Lietuvoje, taip pat tikrinausi Libane – negali patikėti, kad tai įmanoma.

– Kiek laiko jau nešiojatės dirbtinę širdelę?

– Rugsėjo mėnesį bus 3 metai. Gana gerai susidraugavau su ta aparatūra, vaistais. Didelių problemų nebuvo, tik svoris – nešiojuosi 3 kilogramus baterijų.

Gal būtų teisingiau sakyti, kad tai – dirbtinis skilvelis. Mano dešinysis skilvelis veikia puikiai, jis per tiek laiko atsigavo, o kairysis skilvelis visiškai nesusitraukia. Kalbant apie techninę pusę – tai metalinė pompa, prisiūta prie kairiojo skilvelio. Nuo tos pompos išvedamas laidas į pilvo ertmę, išorę. Tas laidas prisijungia prie mažo kompiuteriuko, kuriame galiu patikrinti, koks yra spaudimas, pulsas, kiek reikia išgerti skysčių.

Esu jį užsidėjusi po savo drabužiais, man taip patogiau. Per paskutinius metus, praleidusi daug laiko namie, supratau, kad nešioti tą tašytę labai didelis sunkumas fiziniu atžvilgiu – dėl stuburo, kaklo, raumenų. Svoris vis tiek daro savo.

Iš to kompiuteriuko išeina dar du laidai. Jie dienos metu prijungiami prie pakrautos baterijos, kuri laiko iki 14 valandų, ir yra atskiras aparatas, kuris jungiamas tiesiai į elektros tinklą. Naktį prisijungiu būtent prie šio aparato.

Vieną dieną sau pasakiau: viskas – nuo rytojaus man bus gerai. Kad ir kaip blogai man buvo tuo momentu. Atsikėliau kitą dieną ir man buvo blogai, buvo toli gražu iki gerai. Bet aš vis tiek sakiau, kad man gerai.

– Man, kaip nesusidūrusiam žmogui, tai atrodo kaip mokslinė fantastika. Kaip buvo pradžioje, kai reikėjo priprasti?

– Buvo sunku – ne tik dėl pripratimo. Aš tiesiog visiškai neturėjau jėgų po 9 dienų reanimacijoje, dar po pooperacinio smegenų insulto. Buvo labai sunku atsistatyti fiziškai ir save nuteikti psichologiškai, kad viskas bus gerai.

Visi aplinkui sakė, kad viskas bus gerai, bet buvo vidinis sąmyšis. Galvojau, kad tokia liksiu visą gyvenimą, negalėjau pati nuo lovos atsikelti, ką jau kalbėti apie normalų apsirūpinimą. Ta mintis mane labai gąsdino, tuo pačiu – paskatino būti kuo labiau nepriklausoma.

– Kas nutiko, kad supratote, jog taip nebus, aš pakilsiu?

– Po mėnesio nuo operacijos būdama ligoninėje praradau tėtį. Tai buvo dar vienas labai stiprus smūgis. Neturėjau sveikatos dalyvauti laidotuvėse, mane tą pačią dieną išsiuntė į reabilitaciją. Buvo labai sudėtinga, tos visos mintys... Buvo diagnozuota ir depresija, jau ir pati prašiau medikamentų, nes tiesiog visko buvo per daug, nieko nebesinorėjo, o kadangi nieko nebesinorėjo, tai, aišku, ir to impulso, džiaugsmo gyventi nebesimatė.

Galvojau: kas bus toliau, kaip tas mano gyvenimas atrodys toliau? Galiu tik nuoširdžiai padėkoti Santaros klinikų komandai, nes slaugytojos yra ramstis. Būdavo, sakydavo: Aiste, susigalvok kokį mažą artimą tikslą, pasieksi tikslą, po to – dar vieną, mažais žingsneliais... Taip ir buvo. Būdama reabilitacijoje pradėjau daugiau vaikščioti, atsirado daugiau jėgų. Tikrai labai gerai jaučiausi, aišku, buvo dar kai kurie simptomai, bet ėjau į priekį.

Man buvo labai smagu, kad galėjau išeiti į lauką, pasikeitė aplinka, žmonės, maistas... Buvo didelis džiaugsmas: vau, koks gražus gyvenimas, kai matydavau saulę pušyne, eidavau pasivaikščioti. Paprasti dalykai.

– Kai susiduriame su sunkumais, turbūt neišvengiame to klausimo, kodėl man, ieškome atsakymo ir iš medicininės pusės. Šitie klausimai buvo užgriuvę ir jus?

– Žinoma. Kai išgirdau diagnozę ir kad po kelerių metų reikalinga transplantacija, suvokiau, pati taip sugalvojau, kad mano gyvenimas yra baigtas. Kai išgirsti iš medikų „heart failure“, ką tai reiškia? Supranti, kad tavo širdžiai viskas, ji žlugusi, o tu pabaigei savo tarpsnį. Bet aš tiesiog nežinojau, kad su širdies nepakankamumu galima gyventi, rasti pozityvumo. Dariau viską, ką galėjau padaryti, tam, kad gyvenčiau visavertį gyvenimą kuo ilgiau ir kuo džiaugsmingesnį.

– Bet iš to liūno ne taip lengva išbristi. Prisimenate tą lūžį, kada pavyko išlipti?

– Tikrai buvo minčių, dienų, kai sakiau sau: nebegaliu ir viskas. Bet kažkaip susidėliojo. Pati skaitau psichologines knygas, užsiimu saviugda, kažkas man susišvietė, kad aš tiesiog vieną dieną sau pasakiau: viskas – nuo rytojaus man bus gerai. Kad ir kaip blogai man buvo tuo momentu.

Atsikėliau kitą dieną ir man buvo blogai, buvo toli gražu iki gerai. Bet aš vis tiek sakiau, kad man gerai. Tai nėra apsimestinis: oi, man viskas gerai. Tiesiog – iš vidaus pradėjau jausti dėkingumą, pradėjau kitaip vertinti laiką, žmones, aplinką. Pasikeitė labai daug dalykų pačioje aplinkoje, mano pačios vidinis požiūris į viską.

Pavyzdžiui, karjeros siekimas. Jeigu būtumėte manęs 25 metų paklausę, kokie mano tikslai, turbūt būčiau kalbėjusi apie verslą, apie tai, kaip noriu apkeliauti pasaulį. Buvo labai didelės ambicijos. Man dabar gerai taip, kaip yra, man gerai, kur aš esu, aš visur matau pozityvą.

Visas pokalbis – gegužės 14 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.