Vieno namelio istorija: kaip sovietmečio ledainė virto kasečių parduotuve, o vėliau – modernia poilsio vieta

Viktorija Lideikytė, LRT.lt
2021.05.21 08:30
Miško namelis Druskininkuose

Iš pirmo žvilgsnio nė nenujaustum, kad jei tik galėtų prabilti, nedidelio namelio Druskininkų miškuose sienos papasakotų tokią ilgą ir neįprastą istoriją. Sovietmečiu tarnavęs kaip ledainė ir suvenyrų kioskas, po nepriklausomybės atkūrimo namelis pateko į vienos šeimos rankas. Tada jis virto muzikos prekių parduotuve, vėliau jame vykdavo vaikų vasaros stovyklos, o kai per stogą vidun ėmė kapsėti vanduo, šeimininkai suprato – atėjo laikas namelio pokyčiams.

Už unikalių vietų paprastai slypi unikalios žmonių istorijos – jas portalas LRT.lt pasakoja tekstų cikle „Nepamirštama nakvynė“. Jame – ne tik žvilgsnis į išskirtines nakvynės vietas Lietuvoje, bet ir proga susipažinti su įdomių vietų šeimininkais.

Išvydus išskirtinės formos namelio Druskininkų miškuose fotografijas, taip ir norisi lėkti ten, kur, rodos, bus lengviau pajusti buvimą su gamta. Šiandien statinys byloja apie architektūriškai išlaikytą vienybę tarp civilizacijos ir gamtos – jos viena kitai čia netrukdo. Tiesa, iš pradžių nė nepamanytum, kad kiekvienoje namelio linijoje ir linkyje užkoduota išskirtinė jo paties ir šeimininkų šeimos istorija.

Miško namelis Druskininkuose
Miško namelis Druskininkuose / M. Šernos/D. Urbanavičienės asmeninio albumo nuotr.

Sovietmečiu namelyje veikė ledainė

Tokiu miško namelio vaizdu, koks matyti šiandien, galima gėrėtis dar tik gerą pusmetį. Seniau jis atrodė kiek kitaip, o pastatytas stovi jau nuo 1979 metų. Tais laikais ant namuko lango kabėjo užrašas didelėmis raidėmis „Ledai“.

„Namelis pastatytas prie pat buvusios geležinkelio stoties, dabar joje įsikūręs Druskininkų kempingas, Turizmo ir informacijos centras. Tarybiniais metais Druskininkai buvo gana žymus kurortas, čia nutiestu geležinkeliu atvykdavo traukiniai iš Maskvos, Minsko. Tais laikais namelis tarnavo kaip suvenyrų parduotuvė ir ledų kioskas“, – portalui LRT.lt pasakoja namelio šeimininkė Dovilė Urbanavičienė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus privatizacijai, namelį įsigijo Dovilės tėvai. Jie po buvusios ledainės stogu įkurdino muzikos prekių parduotuvę.

Dovilė Urbanavičienė
Dovilė Urbanavičienė / Asmeninio albumo nuotr.

„Mano tėtis buvo idėjinis žmogus ir, nepabijosiu to žodžio, melomanas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jis prekiavo kasetėmis, vėliau ir pasirodžiusiais CD, plokštelėmis. Pamenu, turguje piratinę kasetę galėdavai įsigyti už 5 litus, o pas jį pigiausia prekė kainavo turbūt apie 25 litus. Tada atrodė, kam to reikia, ką jis čia daro... Bet mano tėčiui buvo svarbi muzikos kokybė ir jis buvo įsitikinęs, jog atlygis už kūrinius priklauso kūrėjams“, – prisimena Dovilė.

Kai pro stogą ėmė kapsėti vanduo, nutarė remontuoti

Deja, po keleto metų vidury Druskininkų miško veikusi muzikos prekių parduotuvė buvo apiplėšta. Po vagystės namelis ilgam paniro į žiemos miegą.

„Apie 15 metų jis stovėjo nejudinamas, kol 2014 m. sugalvojau, kad būtų smagu jame ką nors daryti. Tuo metu mano pirmajam vaikui buvo pusė metukų, norėjau užsiimti tuo, kas būtų man pačiai arčiau širdies. O man prie širdies visą laiką buvo miškas, laukas, vaikai ir švietimas. Taip su šeimos pagalba, kiek pavyko, suremontavome namelį ir su drauge jame pradėjome rengti gamtines vaikų vasaros stovyklas“, – pasakoja Dovilė.

Vaikų klegesys buvusioje ledainėje ir parduotuvėje skambėjo tris vasaras, kol vieną dieną namelis pasiprašė remonto, šypteli Dovilė. „Kai miegant pro stogą ant veido ėmė kapsėti vanduo, supratome, kad nameliui reikalinga rimta renovacija. Tiesa, atsisveikinti su senuoju nameliu buvo šiek tiek graudu, juk jis buvo tiek daug matęs ir patyręs“, – prisimena namuko šeimininkė.

Miško namelis Druskininkuose
Miško namelis Druskininkuose / Asmeninio albumo nuotr.

Visgi net ir atsisveikindamas namelis jai dar spėjo pamėtėti idėją – keletą metų čia veikusi vaikų stovykla įkvėpė Dovilę Klaipėdoje įkurti Miško mokyklą. „Prieš septynerius metus apie tokį dalyką kaip lauko pedagogika dar nė girdėti nebuvo, tad kartu su Vilniaus lauko darželiu Lietuvoje buvome vieni iš tokio ugdymo pradininkų Lietuvoje“, – kalba moteris.

Vaikų ugdymo reikalams persikėlus į Klaipėdą, namelio laukė remontas. Taip praėjusių metų spalį statinys atgimė iš naujo. „Galima sakyti, kad jį ne tik renovavome, bet praktiškai atstatėme iš pagrindų“, – sako Dovilė.

Išvydę projektą, statybininkai manė statysiantys bažnyčią

Naujai atgimęs miško namelis įgijo ir naują paskirtį – jame Dovilė su šeima įsirengė poilsio oazę. Šeimininkai čia laiką leidžia patys, priima draugus, bendradarbius, kviečia apsistoti ir gamtai neabejingus svečius.

„Ko gero, esame truputėlį kitokie, nei įprastai būna tokių vietų šeimininkai: priimame visus svečius ir kaip tik kviečiame atvažiuoti šeimas su vaikais, šunimis ar kitais augintiniais, – šypsosi namelio šeimininkė. – Nuo pat pradžių norėjome išlaikyti pirminę namelio idėją, kad jis būtų skirtas ne vakarėliams ar susibūrimams, o orientuotas į gamtą mylinčias šeimas. Siekiame, kad tai būtų nuo alkoholio, narkotikų švari vieta, kad čia laiką galėtų leisti tarp keturių sienų užsibarikaduoti nenorinčios šeimos.“

Miško namelis Druskininkuose
Miško namelis Druskininkuose / M. Šernos nuotr.

Namelio istorija įkvėpė ir dabartinį jo dizainą. Šeimininkai pasirinko išlaikyti pirminio namelio dydį ir formą, statybose naudojo kuo natūralesnes medžiagas ir siekė, kad nedideliame 53 kv. metrų namelyje tvyrotų didelis gamtos pojūtis.

„Iš to išplaukė sprendimas dvi sienas daryti stiklines, kad būdamas namelyje būtum kuo arčiau pušų ir miško. Grindis pasirinkome betonines, ši medžiaga taip pat labai artima žemei“, – kalba Dovilė.

Nors namelio statyba technologiškai nebuvo itin sudėtinga, statybininkus toks darbas nustebino. „Matyt, jie tikėjosi, jog čia bus paprastas karkasinis namas, o kai pamatė projektą, stebėjosi, kad turbūt stato bažnyčią su aukštu bokšteliu“, – prisiminusi juokiasi Dovilė.

Žavi gamtos ir civilizacijos dermė

Namelio šeimininkę labiausiai žavi tai, jog pavyko išlaikyti gamtos ir civilizacijos santykį. Namelyje parūpinta prieiga prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos, gali būti tikras, kad net ir audringą naktį neliksi be elektros. Vos užsinorėjęs, gali riedėti šalia nutiestais dviračių takais, vaikščioti išpuoselėtais Druskininkų parkais, o žiemą paėjėjęs vos 20 metrų išsinuomoti lygumų slides ir leistis miškais vingiuojančia trasa. Būkite tikri – pasijusite kaip slidinėjimo kurorte, šypteli Dovilė.

Miško namelis Druskininkuose
Miško namelis Druskininkuose / M. Šernos nuotr.

„Visgi būdamas namelyje kartu esi visai šalia laukinės gamtos. Pavyzdžiui, žiemą gali sėdėti kubile ir vos už keliolikos metrų pamatyti čia apsilankiusias stirnas. Ko gero, įkvepiantis ir namelyje jaučiamas kitoniškumo, erdvės jausmas. Keletas draugų menininkų yra sakę, kad čia labai gera dirbti prie kūrybinių projektų – aplinka įkvepia papildomiems darbams ir mintims“, – kalba namelio šeimininkė.

Planuotas biudžetas išaugo kone perpus

Namelio statybų procesas truko nuo rugpjūčio iki spalio. Turbūt susisukti būtų įmanoma ir greičiau, tačiau, kaip ir kiekvienose statybose, pasitaikė vėlavimų, įvairių statybinių stresų ir nenumatytų išlaidų, šypteli Dovilė. Statinio projektą ji patikėjo architektui, o namelio vidaus įrengimo sprendimais rūpinosi pati.

„Jau nuo pat pradžių su statytojais nutarėme, kad prie numatyto biudžeto pridėsime dar 20 proc. Galų gale nutiko taip, kad galutinė sąmata padidėjo apie 40 procentų. Ko gero, namelį būtų buvę galima pastatyti perpus pigiau, tačiau pirmiausia jį statėme sau, kad turėtume kur nuvažiuoti su šeima, kad čia galėtų atvykti pailsėti mūsų draugai ir kolegos, todėl norėjosi kokybės.

Kai prasideda statybos, supranti, jog pigiai ir kokybiškai nebūna. Turi rinktis: arba pigiau ir mažiau kokybės, arba brangiau ir daugiau kokybės. Priklausomai nuo poreikių ir norų, išauga ir biudžetas“, – kalba Dovilė.

Miško namelis Druskininkuose
Miško namelis Druskininkuose / M. Šernos nuotr.

Per karantiną tapo pačių šeimininkų namais

Kol namelis dar visai šviežias, daugiausia laiko jame leidžia patys šeimininkai. „Nors esame klaipėdiečiai, per karantiną, kai buvo apstojusios darželių ir mokyklų veiklos, namelyje praktiškai gyvenome. Pažįstamus į namelį leidžiame su minimaliais kaštais, kad pasidengtų išlaidos už elektrą, vandenį.

Na, o nuoma svečiams labiau padengia ne investicijas, o namelio išlaikymą žiemą. Beje, visada atsiranda, ką norisi patobulinti, prie ko pridėti ranką: patys siuvome naujas užuolaidas, kalėme lentynas, gana greitai teko keisti kriauklę“, – pasakoja moteris.

Rūpintis namelio priežiūra per atstumą nesudėtinga, tikina Dovilė. Druskininkuose gyvena jos mama, brolis – jei prireikia skubios pagalbos, jie mielai ištiesia ranką.

„Galbūt Lietuvos mastais atstumas tarp Klaipėdos ir Druskininkų atrodo didesnis, tačiau jei skaičiuosime laiką, jį įveikti užtrunka apie 3 valandas. Gerai pagalvojus, jei pateksi į spūstis, tiek pat laiko kelyje gali praleisti Vilniuje važiuodamas į darbą ar iš jo, – šypteli moteris. – O kai į namelį atvyksta draugai, rūpesčių būna mažai – pasakome, kad po viešnagės susitvarkytų, parūpintų dar šiek tiek malkų ir viskas.“

Pirmą tekstų ciklo „Nepamirštama nakvynė“ istoriją apie Ingos poilsiavietę miške rasite čia. Antrą istoriją apie Ievos namelį medyje skaitykite čia. Trečia istorija apie Mindaugo jurtą – čia. Ketvirtą istoriją apie vienkiemyje kauniečių šeimos įkurtą privatų SPA centrą, kurį įkvėpė iš Balio salos parsivežta idėja, rasite čia.

Jeigu ir Jūs žinote išskirtinių nakvynės vietų Lietuvoje, praneškite apie jas el. paštu tavo@lrt.lt arba žinute LRT feisbuke.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt