Gyvenimas

2021.05.14 15:55

Marius Čepulis. Apie tradicines šeimas

Marius Čepulis, gamtos fotografas2021.05.14 15:55

Ta proga, kad žodžių junginys „tradicinės šeimos“ dabar ant bangos, tai sakau, gal reiktų papasakoti, o kokios tos šeimos ir kokios šeimyninės tradicijos sutinkamos gyvūnijos pasaulyje.

Visų pirma šeimų, tokių tradicinių tradicinių, kur būtų tradicinis dirbantis ištikimas ištikimas tėtis, tradicinė ištikima ištikima visko besirūpinanti mama ir 18 ar 50 metų ant kupros sėdintys vaikai, sunkiai surasit, na, bet pradėkim nuo pradžių.

Tarp pačių primityviausių gyvių nerasit nei tradicijų, nei šeimų. Ten arba visi dauginasi su visais, arba išvis vyrų nėra, arba vienu metu yra ir moteriškės, ir vyrai. Vaikai vos išsiritę iš kiaušinėlių patys savimi rūpinasi ir dažnu atveju savo tėvų net nemato.

Bet vabzdžių pasaulyje jau randame šeimų ir net vadiname jas šeimomis. Taip, kalbu apie bites. Na, tik ta šeima vien iš nuolat triūsiančių moteriškių, kurios šokinėja apie vieną amžinai nėščią gimdyvę. Tranai gimsta trumpam su vienu tikslu – apvaisint būsimą karalienę. Dažnu atveju net dalį savo apvaisinimo aparato palikdami motinėlėje, kad tik kitiems tranams būtų sunkiau. Atlikę pareigą jie arba dar kiek pagyvena atsipūtę siurbčiodami nektarą, arba žūva. Skruzdžių, vapsvų, kamanių pasaulyje viskas vyksta panašiai, tik pas vapsvas ir kamanes sezonui pasibaigus visi, išskyrus karalienes, išmiršta.

Termitai būtų arčiau mūsų tradicijų, ten kartu su karaliene gyvena ir karalius, o jais abiem rūpinasi visa karalystė.

Daugumos kitų vabzdžių pasaulyje patino pareiga tik apvaisinti patelę, o jau ta turi pasirūpinti, kur padėti kiaušinius, kad išsiritęs jaunimas turėtų namus ir maisto. Na, gal tik maldininko patelė ne visada paleidžia patiną ir, kol tas su ja poruojasi, ponia pasičepsėdama ėda jo nervus – tikrąja to žodžio prasme.

Vorų pasaulyje irgi panašiai – patinas ne visada išsisuka ir kartais tampa maistu, kartu užtikrindamas, kad patelė galėtų padėti daugiau kiaušinių ir išsiristų daugiau voriukų. Tokia sveikintina auka. Tiesa, čia galima ir vėl panašių į mūsiškas tradicijų pastebėti. Kad patino nesuėstų, anas patelei dovanų atneša, o kol ta jas džiaugsmingai išpakuoja, būna nepastebimai apvaisinta (dovanas tuo pačiu tikslu dalina ne tik vorai, bet ir įvairios musės).

Neriam po vandeniu. Žuvų tėčiai rūpinasi savo damomis (ne viena), ruošia joms lizdus ir vėliau juos kartu su ikriukais kurį laiką saugo (dyglės, starkiai, lašišos). Aišku, mailius jau turi pats savimi pasirūpinti. Nors yra rūšių, kur vaikučius tėvai burnoje slepia. Kai kurių rūšių mamos išvis ikrelius tėčiams į burną sudeda arba į sterblę (jūrų arkliukas). Tiesa, tarp jūrų arkliukų visokių tradicijų yra, ten ir tėčiai su tėčiais draugauja ir mamos su mamomis. O kai kurioms žuvims pasikeist lytį tas pats, kaip Petrui prieš tautą paverkt – viens du ir baigta. Keičiamos iš moteriškos į vyrišką ir iš vyriškos į moterišką, pagal poreikį. Pavyzdžiui visiems gerai žinomo žuvies klouno šeimynėlėje, jei įvyksta nelaimė ir žūva mama, tai vaikučiai neliks be mamos, nes ja netrukus pavirs tėtis.

Varlių pasaulyje apie šeimas nekalbama. Po grupinės pavasarinės orgijos, kur moteriškės ant kupros savo patinus atsineša, kiaušinėliai ir vaikai paliekami likimo valiai, o orgijos dalyviai vėl susitiks toje pačioje baloje po metų. Tiesa, yra varlių rūšių kurios ilgėliau kiaušinėliais rūpinasi (vėl odos klostėse ar burnoje tamposi).

Driežai ir gyvatės į monogamiją žiūri kreivai. Ten irgi visokių orgijų galima prisižiūrėti, o vaikų auginimas yra vaikų reikalas. Tiesa yra keletas driežų rūšių, kur patinas su viena patele gyvena. Nu kaip gyvena – ateina jos apvaisint, kai laikas būna. Net ir mūsų vikrusis driežas su viena ponia gali ilgai ir laimingai kartu laiką leisti, bet, žinoma, vaikai jau ne jų darbas. Ir dar yra viena driežų rūšis, kur niekada nebuvo rasti patinai – o kam jie, jei moteriškės gali pačios viską pasidaryt.

O kaip su paukščiukais? Čia irgi visko galima prisižiūrėti. Taip, yra ištikimų šeimų, kur varge ir laimėje kartu gyvena, vaikais rūpinasi bei kartu atostogauja (gervė, jūrinis erelis). Yra ir tokių paukštukų, kur kartu gali tik vaikus užauginti, o paskui taip vienas kitam atsibosta, kad pusę metų atostogauja vienas vienoj Afrikos vietoj, kitas kitoj.

Taip, čia mūsų brangusis nacionalinis paukštis – baltasis gandras. Vaikų auginimo klausimais jie irgi turi savo tradicijas – nėra maisto, sergi, tai skrisi iš lizdo žemyn galva ir jokios vaikų teisės čia nepadės. Reiktų paminėti, kad dažnai silpniausi plėšrių paukščių vaikučiai būna broliukų ir sesučių sunemninti. Dauguma kitų paukščių pasirašo partnerystės kontraktą sezonui. O kitą sezoną jau būna su kitu. Tiesa, yra tokių, kur laužo sutarties sąlygas, ir kol patinas būna užsiėmęs giedojimu, patelės greit greit iš geresnio giedorėlio pora genų pasiskolina.

Na, bet viskas tik dėl sveikesnių vaikučių. Rūpestis vaikais dažniausiai trunka tol, kol tie pradeda patys skraidyti ir maisto susirasti, bet reikia pagirti, kad dažniausiai vaikais, išskyrus kai kurias antis ir vištas, rūpinasi abu tradiciniai šeimos nariai. Nors yra toks paukštelis plaukikas, kur mamytės dėl tėvelių mušasi, o tėveliai ant kiaušų vėliau sėdi, kol mamytės gastroliuoja. Ir yra albatrosų, kur tik mamytės su mamytėm gyvena ir net vaikučius augina.

Na gal tų tradicinių šeimų yra bent žvėrių pasaulyje, kur didingas raguotas elnias jaukiai globoja savo taškuotą mažylį, meškinas ritinėjasi su savo jaunikliais, o liūtas žaidžia su liūtukais, o jų mamos drėgnomis akytėmis gėrisi tais vaizdais? Jo, sulauksit. Elniams rūpestis mama pasibaigė iškart, vos ta nustojo rujot. Jei reiktų saugot jauniklį nuo vilko, tai tėvuko ir pėdos būtų ataušusios. Meškinas greičiau meškiukus suėstų, kad mama greičiau vėl rujotų. Tas pats ir su liūtais. Taip, žinduolių pasaulyje vėl dažniausiai šeimos židinio palaikytoja, rūpintojėlė yra tik mama. Ir ta šeima dažniausiai iš mamos ir vaiko. Žinoma, ne visada taip. Va ir bebras su bebriene kartu draugiškai gyvena ir atžalas augina. Barsukai, vilkai kartu ilgai ir laimingai dienas leidžia, vaikus moko, kaip kokį karkvabalį išsikasti prabangioje vejoje, ar kaip glušą neapsaugotą avį užversti.

Tai tokios tos tradicinės šeimos gyvūnijos pasaulyje. Tiesa, tikiuosi suprantat, kad negalime mes savęs lyginti su gyvūnais. Jie vadovaujasi ne tradicijomis, o instinktais ir tokios yra jų išgyvenimo strategijos.

Mes ką, mes kilę iš beždžionių. Va vienas tolimas mūsų giminaitis (mažoji šimpanzė) visus genties konfliktus sprendžia ne muštynėmis, o seksu, ir nesvarbu su kokios lyties partneriu. Bet tokios ten ir tradicijos.

Tai tradiciškai ramaus savaitgalio.

Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.