Gyvenimas

2021.05.13 13:55

Psichologinės pagalbos sistema braška per siūles: pacientų antplūdis neregėtas, specialistai ties perdegimo riba

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2021.05.13 13:55

Neseniai atliktas tyrimas atskleidė – nepaisant to, kad karantino suvaržymai laisvėja, 95 proc. apklaustųjų jaučia nerimą dėl savo ar savo šeimos gerovės. Maža to, per siūles braška ir psichologinės pagalbos sistema – pastaruosius metus specialistams tenka neregėtas krūvis, dėl kurio jie patys balansuoja ties perdegimo riba. Smarkiausiai karantinas smogė paaugliams – jų smegenys prisitaikė prie pasikeitusios aplinkos ir tiesiog atprato nuo normalaus bendravimo.

Tyrimo rezultatus „Nerimo klinikos“ ir „SB draudimo“ organizuotojoje nuotolinėje diskusijoje „Lietuvos nerimo indeksas: ar mums pavyks prisitaikyti prie naujos gyvenimo realybės ir mažiau nerimauti?“ komentavęs „SB draudimo“ vadovas Saulius Jokubaitis atkreipė dėmesį, jos panašus tyrimas buvo atliktas ir prieš pusmetį.

Šį pavasarį „SB draudimo“ užsakymu „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 18–75 metų amžiaus 1011 respondentų iš visos Lietuvos, atskleidė, jog per pusmetį apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų nuotaikos pasikeitė nežymiai.

„95 proc. respondentų įvardijo jaučiantys nerimą dėl savo ir savo šeimos gerovės. Trečdalis nurodė, kad nerimą jaučia kasdien arba dažnai. Kaip ir pernai, per 40 proc. respondentų nurodė nerimaujantys kartais, penktadalis – retai, ir tik 5 proc. nurodė niekada nejaučiantys nerimo“, – tyrimo rezultatus komentavo S. Jokubaitis.

Pagrindinės tyrimo išvados:

– 95 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų jaučia nerimą dėl savo ar savo šeimos gerovės ir beveik trečdalis taip jaučiasi dažnai ar net kasdien.

– Didžioji dalis apklaustųjų galvoja, jog apsisaugoti nuo neigiamų pasekmių padėtų nuolatinės pajamos, taip manančiųjų skaičius išaugo nuo 59 proc. iki 75 proc.

– Nors vakcinacija spartėja, karantino sąlygos laisvėja, 56 proc. respondentų mano, kad dar ilgai negrįš į normalų gyvenimą, 48 proc. apklaustųjų nerimauja dėl naujų viruso atmainų.

– 58 proc. respondentų nuogąstauja dėl kelionių galimybių.

Didžiausią nerimą Lietuvos gyventojams kelia:

– nerimas dėl sunkios ligos, nedarbingumo arba mirties,

– nerimas dėl pajamų praradimo arba nedarbo,

– nerimas dėl šeimos narių nelaimės.

Tyrime bandyta išsiaiškinti ir tai, dėl ko žmonės nerimauja laisvėjant karantinui. Daugiau nei pusė – 56 proc. – apklaustųjų mano, jog dar ilgai negrįšime į įprastą gyvenimą. 48 proc. respondentų nerimauja dėl naujų COVID-19 atmainų.

30 proc. respondentų nerimauja dėl to, jog šiltuoju metų laiku vis dar bus taikomi kelionių apribojimai, todėl negalės keliauti. 28 proc. apklausos dalyvių nurodė bijantys šalutinio skiepų poveikio, 23 proc. nerimauja dėl to, jog reikės nuolat skiepytis dėl naujų COVID-19 atmainų.

Įdomu tai, jog net ir sumažėjus sergančiųjų COVID-19 liga skaičiui ir atlaisvėjus karantino ribojimams, net 30 proc. apklaustųjų šiemet nurodė neketinantys keliauti, nes mano, jog tai bus nesaugu. 28 proc. nurodė norintys keliauti, tačiau vis dar nerimaujantys ir manantys, jog susilaikys. 23 proc. respondentų planuoja keliauti, lankyti draugus ir artimuosius.

Ties perdegimo riba – ir pacientai, ir patys specialistai

Nuotolinėje diskusijoje dalyvavęs gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas Eugenijus Laurinaitis atkreipia dėmesį, kad šiuo metu pastebimas itin didelis psichologinės pagalbos poreikis. „Tokių kiekių pacientų kaip per pastaruosius metus psichoterapeutai ir psichologai tikrai niekada neturėjo. Mus užgriuvo pacientai“, – kalbėjo E. Laurinaitis.

Pasak jo, galima išskirti pagrindines pacientų grupes. Pirma – tie, kurie dar iki pandemijos turėjo sutrikimų, tačiau normalioje aplinkoje gebėjo su jais tvarkytis, o per pandemiją problemos paūmėjo. Antra – tie, kurie psichinių bėdų iki pandemijos neturėjo, tačiau jas sukėlė per karantiną išryškėjęs laisvės apribojimas. Pastarasis yra vienas iš didžiausių pavojų, į kuriuos žmogus reaguoja nesąmoningai, automatiškai.

Būtent antrojoje pacientų grupėje pastebima daugiausia nerimo sutrikimų, sako E. Laurinaitis. „Nerimo sutrikimai yra pagrindinė bėda, su kuria žmonės į mus kreipiasi. Pilna jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie ateina su panikos priepuoliais.

Čia svarbu suprasti, kad mes visi tam tikrose situacijose jaučiame nerimą ir baimę ir tai yra normalu. Kas mus skiria nuo tų, kurie nebesusitvarko, yra tai, kad mes veikiame nežiūrint į tai, kad jaučiame tuos jausmus“, – atkreipia dėmesį psichoterapeutas.

Tiesa, neregėtas aukštumas pasiekęs psichikos sveikatos specialistų poreikis kelia naujas problemas. Didžiuosiuose šalies miestuose darosi sunku patekti į psichologo ar psichoterapeuto kabinetą, maža to, pagalbą teikiantys specialistai dėl darbo krūvio taip pat jaučiasi nualinti.

„Dabar visi psichoterapeutai apkrauti iki galimybių ribos ir netgi daugiau, tad ir tarp pačių psichoterapeutų didėja perdegimo simptomų. Jie nebepakelia darbo krūvio, kuris juos užgriuvo. Jiems sudėtinga atsistatyti, pailsėti. O juk tam, kad galėtume gerai dirbti, turime pirmiausia mokėti gerai ilsėtis. Deja, karantino situacijoje galimybės pasiilsėti ryškiai sumažėjo“, – dėsto E. Laurinaitis.

Smegenys prisitaikė prie karantino sąlygų – atprato bendrauti

Viena labiausiai pandemijos ir karantino apribojimų paveiktų grupių – paaugliai. E. Laurinaitis kalba, jog pastaraisiais metais paaugliai neteko galimybės spręsti savo psichologinius brendimo uždavinius – susirasti tam tikrą vietą tarp bendraamžių, išmokti turėti savo balsą, įgyti autonomiją ir kt.

„Paimkime paprastą analogiją: jeigu jūs netreniruojate raumenų, jie atrofuojasi ir praranda jėgą, sugebėjimus. Lygiai taip pat ir su mūsų smegenimis. Mūsų neuronai veikia per sinapses, susijungimus tarp neuronų. Jeigu tie susijungimai neaktyvuojami, jei nedirba. Dėl to, kad, pavyzdžiui, nėra stabilaus nuolatinio socialinio bendravimo, tos sinapsės atsiskiria, nustoja egzistavusios. Tai reiškia, tam, kad jos sugrįžtų atgal, joms reikės naujų papildomų pastangų.

Mūsų smegenys nepaprastai plastiškas organas, jos labai gerai prisitaiko prie pokyčių išoriniame pasaulyje. Šitas dabartinis neleidimas pakankamai gerai bendrauti veda prie to, kad keičiasi smegenų struktūra. Mes turėsime didelę bėdą su paaugliais juos resocializuodami atgal, sugrąžindami jiems natūralų raidos etapą. Jie pavėlavo, prarado maždaug metus“, – kalba E. Laurinaitis ir priduria – padėti paaugliams sugrįžti į normalią bendravimo terpę yra suaugusiųjų reikalas.

Kuo nerimas skiriasi nuo baimės?

Psichoterapeutas E. Laurinaitis atkreipia dėmesį, jog svarbu atskirti tai, kad nerimas ir baimė yra panašūs, tačiau skirtingi jausmai.

„Pirmiausia, ir baimė, ir nerimas yra nukreipti į ateitį – jie mane perspėja apie tai, kas gali atsitikti. Antrasis dalykas – ir nerimas, ir baimė perspėja apie pavojų ateityje.

Tačiau toliau prasideda labai svarbus skirtumas: baimės atveju pavojus yra pažįstamas ir suvokiamas. Aš žinau, kad už kampo manęs laukia banditas su kirviu. Nerimo atveju pavojus yra nepažįstamas, tarsi išplaukęs. Kaip tas koronavirusas – toks mažytis, kad aš jo nematau ir nelabai suprantu, ką jis su manimi gali padaryti“, – diskusijoje kalbėjo E. Laurinaitis.

Kadangi baimė kyla dėl pažįstamo pavojaus, jos atveju padeda adaptyvi vengimo strategija – jeigu žinau, kad už kampo manęs laukia banditas, į tą pusę neinu. Nerimas susijęs ne su išoriniais pavojais ir išorėje egzistuojančiais veiksniais, o su psichologine būsena, kylančia dėl vidinių konfliktų, dėsto E. Laurinaitis.

„Dažnai žmonėms atrodo, kad jie žino, ko nori, supranta, ką daro, mato pasekmes – tad koks konfliktas mano viduje? Visgi konfliktą viduje mes turime visa laiką. Pats paprasčiausias – tarp noro ir noro. Kai norisi atsisėsti ant dviejų kėdžių, bet neišeina, nes turime tik vieną užpakalį.

Taigi, nerimas yra ne išorinio pasaulio poveikis man, o mano vidinio pasaulio poveikis išorei. Todėl vengimo strategija nerimo atveju nebepadeda. Turėjau pacientų, kurie nuo savo nerimo bandė pabėgti į Aliaską, Naująją Zelandiją. Visgi nuo savęs niekur nepabėgsi. Todėl su nerimu reikia tvarkytis pačiam, o ne vengti kažkokių dalykų, kurie, aš įsivaizduoju, tą nerimą sukėlė“, – įžvalgomis dalijosi E. Laurinaitis.

Pasak psichoterapeuto, pagrindinė taisyklė, kurios reikėtų laikytis bandant susidoroti su nerimu, yra rėmimasis faktais. „Nerimas atsiranda ten, kur yra nežinojimas. Smegenys automatiškai tamsias skyles pasaulio matyme užpildo nerimu. Todėl nerimo mažinimui yra tik viena pagalba – matyti realybę“, – pataria E. Laurinaitis.

Nerimas – ne nuosprendis: būdai, padedantys jį mažinti

Kad šiuo metu nerimą patiria itin daug žmonių, sutiko ir nuotolinėje diskusijoje dalyvavusi „Nerimo klinikos“ psichologė Vaida Stankutė. Ji pasidalijo patarimais, galinčiais padėti sumažinti nerimą:

Atpažinti. Daliai žmonių, anot V. Stankutės, vis dar sunku atpažinti nerimą. Tiesa, atpažinti, kas su manimi vyksta, yra labai svarbu – tai pirmasis žingsnis, padedantis sumažinti nerimą.

Įvardinti, kad nerimaujate. Supratus, kas su jumis vyksta, reikėtų aiškiai sau įvardinti, kad nerimaujate, pataria psichologė.

Įvardyti nerimo priežastį. Įvardiję, kad nerimaujate, bandykite ieškoti priežasties, kodėl. Kaip teigia V. Stankutė, nors nerimas gali atrodyti sunkiai apčiuopiamas, paprastai jis turi aiškią priežastį – nerimaujate dėl darbinės situacijos, kamuoja klausimai, ar vaikai grįš į mokyklą, ar turėsite darbą ir kt. Įvardiję nerimo priežastį, įgyjame daugiau kontrolės – jau vien tai gali sumažinti nerimą.

Galvoti apie tai, ką galite pakeisti. Anot psichologės V. Stankutės, jeigu situaciją galiu išspręsti, turėčiau to imtis (pavyzdžiui, vėluojate atlikti darbus, vadinasi, būtų pravartu persidėlioti prioritetus). Visgi jeigu situacijos pakeisti negaliu, turiu ją tiesiog išbūti (pavyzdžiui, susidūrimas su pandemija).

Pasak psichologės V. Stankutės, nerimą malšinti padeda:

Kvėpavimo pratimai. Vienas paprasčiausių – kvėpavimas pilvu. Įkvėpkite ir dvigubai lėčiau iškvėpkite. Susitelkite į kvėpavimą, skaičiuokite. Tai padeda aktyvuoti parasimpatinę nervų sistema, kuri nuramina nerimo sukeltą organizmo reakciją pasiruošti įsivaizduojamai grėsmei.

Fizinis aktyvumas. Mankšta, sportas, net buvimas lauke ir gamtoje padeda nusiraminti.

Psichologė V. Stankutė dar sykį primena – nerimą jaučiame visi, tai – normali reakcija. Visgi jeigu nerimas trunka ilgai, užima didelę dienos dalį, trukdo bendrauti, mokytis, dirbti ar užsiimti kitomis kasdieninėmis veiklomis, o įprastos veiklos – sportas, bendravimas su artimaisiais – jau nebepadeda, reikėtų ieškoti specialistų pagalbos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.