Gyvenimas

2021.05.13 10:06

Pirkėjų rojus 19 a. Vilniuje: klestėjo garsus šokolado fabrikas, o vaistinės prekiavo kefyru

LRT.lt2021.05.13 10:06

Gausybė krautuvėlių, garsus šokolado fabrikas, reklamos ir didžiuliai vitrinų langai – pirkinių krepšiais nešinų miestiečių šurmulys Vilniuje buvo girdimas jau prieš kone 200 metų. Prašmatniose parduotuvėse buvo galima įsigyti prabangių šilkų, o vaistinės didžiavosi kefyro gydomosiomis savybėmis.

Artėjančio sostinės jubiliejaus proga rengiamas projektas „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ kviečia pasivaikščioti po 19 a. sostinės prekybai svarbias vietas ir sužinoti, ką buvo galima įsigyti to meto parduotuvėse.

Kviečia pajusti prekeivių ir pirkėjų šurmulį

Vilniaus turizmo ir plėtros agentūros „Go Vilnius“ kuriamas projektas „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ kiekvieną savaitę apžvelgia vis kitą Lietuvos sostinei svarbų laikotarpį bei kviečia virtualiai pasivaikščioti po skirtingas Vilniaus epochas, pamatyti skirtingus sostinės veidus. Projektu siekiama, kad kiekvienas pajustų skirtingas laikų nuotaikas, pamatytų nepažintus sostinės veidus: virtualiai pažvelgtų į Vilnių kaip į legendų miestą, taip pat kaip į žmonių, gastronomijos, apsipirkinėjimo, modernizacijos centrą, sugebėjusį, nepaisant gaisrų ir pandemijų, suklestėti kultūros pagalba.

Priešpaskutiniame – šeštajame – projekto ture istorikė Luka Sinevičienė nukelia į 19 a. Vilnių, kuriame kaip niekuomet klestėjo prekyba. Reklamos, šurmulys, zujantys gyventojai, dideli vitrinų langai – 19 a. Vilnius, galima sakyti, buvo toks pats aktyvus, kaip ir šiandien. Šio amžiaus pabaigoje Vilniuje gyveno apie 150 tūkst. žmonių, priklausiusių įvairiausiems socialiniams sluoksniams, ir visiems jiems reikėjo daugybės kasdienių ar prabangos prekių. Nuo skudurų, žibalo ir druskos, iki vėžių uodegėlių, burnoje tirpstančio šokolado, auksuotų kaspinėlių ar net ir šiandien mėgstamo sultinio kubelio. Sunku patikėti, tačiau jau tuomet svarbiausiose miesto dalyse, aikštėse, (kurių 1835 m. Vilniuje buvo 17), kūrėsi turgavietės, o aplink jas - daugybė krautuvėlių, galėjusių patenkinti keisčiausius pirkėjų norus.

Istorikė ragina įsivaizduoti, kad esate tuomečiame Vilniuje ir pasiruošti netikėtiems atradimams. Anot jos, pirkliai, amatininkai, pramonininkai itin kovojo dėl pirkėjų dėmesio, todėl 19 a. parduotuvės rūpinosi ne tik prekėmis, bet ir jų išskirtinumu. Vis dėlto, pirkėjai turėjo būti atsargūs – parduotuvėje buvo galima patekti į sukčių pinkles ir įsigyti padirbtos arbatos ar dešros su keistais priedais. Tad ką dar už Rusijos imperijos rublius pirkėjams siūlė 19 a. Vilniaus gatvėse virusi prekyba?

Garsus šokoladas ir kefyras kaip vaistas

Šeštajame projekto ture L. Sinevičienė pasakoja daugybę negirdėtų ar užmirštų istorijų. Viena jų nuveda prie vietos, kurioje anuomet buvo galima paragauti skaniausio šokolado mieste. Istorikė kviečia užsukti į netoli Katedros, Gedimino pr. 2-ame name įsikūrusią „Viktorijos“ fabriko saldainių parduotuvę. Ją ir šiandien mena linksmi šokolado plyteles graužiantys meškiukai, įsitaisę ant pastato fasado, – tai klestėjusios Bunimovičių šeimos verslo imperijos reliktai. Fabrike šokoladą ir saldainius 19 a. gamino šimtai darbininkų, o juo vaišinosi ne tik vilniečiai, bet ir visos Rusijos imperijos bei užsienio kraštų gyventojai. Nors „Viktorijos“ fabriką sunaikino gaisras, jame sukauptos žinios išliko: Lietuvoje gerai žinomo saldainių fabriko „Rūta“ įkūrėjas Antanas Gricevičius saldainių gaminimo paslapčių mokėsi būtent „Viktorijos“ fabrike.

Ne mažiau nustebins ir tai, kad prieš kelis šimtmečius Vilniaus vaistinėse tarp populiariausiųjų vaistų buvo rabarbarų šaknys, šeivamedžių žiedai, opijus, bebrų sruogliai, aguonų sirupas, kalio nitratas, mėtų žolė bei medaus ir acto mišinys „Oxymell“. Tačiau vienas senasis vaistas persikėlė ir į mūsų kasdienių maisto prekių parduotuvių lentynas. Tai kefyras, kuris 19 a. buvo parduodamas vaistinėse ir net apdovanojamas aukso medaliais. Vaistinėse buvo siūloma įsigyti ir gydomojo kefyro, rauginto naudojus kaukazietišką grybą, ir net užsisakyti nemokamą kefyro pristatymo paslaugą į namus. L. Sinevičienė pasakoja ir apie šiandien itin aktualų dalyką – vakcinas. Jau 1808 m. Vilniuje įkurtame Vakcinacijos institute buvo ieškoma efektyvesnių, nei tuo metu buvo, vakcinos nuo raupų paruošimo, skiepijimo būdų, vykdoma vakcinos gamyba, lietuviškos vakcinos pardavinėtos ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse.

Prekybos centras iš ateities ir vandens nešėjai

Šiame ture istorikė nuveda ir ten, kur seniau veikė šiandieninius primenantis net 5 aukštų prekybos centras! Leibo ir Rebekos Zalkindų parduotuvėje buvo galima rasti audinių, baldų, kilimų, drabužių, kailinių, prancūziškų pirštinių ir angliško velveto, pagal naujausias Varšuvos, Vienos ar Paryžiaus madas pasiūtų drabužių, konditerijos gaminių ir net automobilį. Vėliau čia veikė vienas pirmųjų miesto liftų, Rusijos Azovo-Dono banko skyrius, fotografijos paviljonas pas Morisą Grossmaną. Šiandien šiame pastate taip pat įsikūrusios prabangių prekių parduotuvės, o prisiminimai apie senus laikus išliko savininko Leibo Zalkindo išleistame litografinių Vilniaus vaizdų albumėlyje su parduotuvės reklamomis. Tai buvo bene vienintelė parduotuvė, kuriai reklamuoti buvo skirti ne tik skelbimai laikraščiuose, tad kartais ją prancūziškai vadino „Grand magasins“.

L. Sinevičienė taip pat pakviečia į Mėsinių gatvę, kuri anuomet buvo vadinama Apsirijėlių skersgatviu – čia jau nuo 16 a. vyko prekyba mėsa. Transportuoti ir parduoti mėsą tais laikais buvo sudėtinga, o gyvuliai buvo skerdžiami tik tam tikromis dienomis, tikintis juos greitai parduoti. Vilniuje 19 a. veikė ir mėsininkų cechas. Jo nariai ne tik turėjo įvairių privilegijų, bet ir rūpinosi mėsos pardavimu, taisyklingu jos svėrimu, švara parduotuvėse ir net elgesiu su pirkėjais. Ne retai cechų darbuotojai konfliktuodavo su pirkliais, o mėsininkų cecho nariai galėjo būti baudžiami už mėsos pirkimą iš žydų skerdikų ir jos pardavinėjimą savo krautuvėse. Beje, atsiradus Vykdomajai sanitarijos komisijai daug dėmesio buvo skiriama pasakojant apie parduotuvių sanitarijos būseną, galinčią sukelti ir nemalonius jausmus.

Istorikės teigimu, reikėtų nenustebti Vilniaus gatvėje sutikus vandens nešėją. Tai – ypač svarbi ir sunki senojo Vilniaus gyventojų profesija, šia veikla vertėsi neturtingiausi vilniečiai. Vandentiekis būdavo įrengtas retame name, o 19 a. antroje pusėje išaugus gyventojų skaičiui, Vilniui ėmė trūkti vandentiekio vandens. Todėl daug gyventojų maistą gamino naudodami upių ar tvenkinių vandenį. Žmonės, gyvenę toliau nuo vandens telkinių ar šaltinių bei neturėję šulinių, naudojosi vandens nešėjų paslaugomis. Tiesa, šiandien tikriausiai nenorėtumėte paragauti upių vandens – tai tikrai nebuvo tyras ir skaidrus it krištolas gėrimas. Ture L. Sinevičienė nuves ir į kitas su prekyba susijusių istorijų kupinas Vilniaus vietas.

Po šeštojo projekto „7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ turo vilniečiai bus pakviesti susipažinti ir su paskutiniuoju projekto turu. Šis projektas – viena iš 2023 metais vyksiančio Vilniaus 700-ojo jubiliejaus šventimo dalių. Vilniečiams maršrutai pristatomi kas savaitę, palaipsniui leidžiant susipažinti su Vilniumi nuo seniausių epochų link naujesnio šimtmečio veido. Kiekvienas gali ir savarankiškai susipažinti su maršrutais www.700vilnius.lt tinklapyje.

Pasivaikščiojimas per epochas. Pirkėjų rojus XIX a. Vilniuje: nuo šokolado fabriko iki prabangių šilkų
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.