Gyvenimas

2021.05.11 07:44

Vis dar paraštėse liekantys disleksikai dažniau tampa milijonieriais, bet ir atsiduria kalėjimuose

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2021.05.11 07:44

Didelė dalis kalinių yra disleksikai, o suteikus pagalbą jie nustoja nusikalsti, dokumentikoje „Spalvos“ pasakoja Oksfordo universiteto profesorius Johnas Steinas. Disleksikus jis vadina ypatingais žmonėmis, kuriuos turėtume branginti, nes būtent jie ištraukia mus iš problemų. „Vienas iš žmonių, sukūrusių Oksfordo vakciną, yra disleksikas“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Disleksija – mokymosi sutrikimas, kai žmonėms sunku skaityti. Jį turi apie 10 procentų žmonijos ir tai nėra išaugama, tad mus visus supa daugybė suaugusių žmonių su įvairaus sunkumo disleksija. Tai vienas iš vis dar per mažai aptariamų mokymosi sutrikimų, kurį 19 a. identifikavo vokiečių mokslininkas Adolphas Kussmaulis. Jis tai įvardijo kaip aklumą žodžiams.

Buvo klaidingai manoma, kad tai kažkokios formos regos sutrikimas. Kiek vėliau vokiečių okulistas Rudolfas Berlinas suformulavo terminą „disleksija“. 1900-aisiais anglų šeimos gydytojas Williamas Pringle Morganas aprašė iš inteligentiškos šeimos kilusį berniuką, kuriam mokykloje sekasi dauguma dalykų, tačiau jis negali skaityti. Šis įrašas vėliau dažnai cituotas dirbant su pacientais, kurie yra protingi, bet vargsta skaitydami.

Lietuvoje jau pradedama skirti dėmesio vaikams su disleksija, tačiau šį sutrikimą turintys suaugę žmonės, kurie jau baigė mokyklas, neretai turi psichologinių traumų dėl mokantis patirtų sunkumų, nepasitiki savimi net užaugę. Kodėl visuomenė vis dar asocijuoja tradicinį knygų skaitymą bei taisyklingą rašymą su išsilavinimu ir aukštu intelektu, kai tokiai didelei daliai žmonių kyla iššūkių skaitant? Kodėl mokyklose vis dar visiems žmonėms taikomas tas pats standartas?

Aistė Bakutytė yra jauna londonietė, kuri vos pabaigusi mokyklą Kaune išvažiavo studijuoti į King`s koledžą. Po vienų metų studijuojant istoriją ji atrado, kad tai, kaip ji mokosi, labai skiriasi nuo to, kaip mokosi jos kurso draugai.

Spalvos. Sutrikimas, liečiantis kas dešimtą žmogų – apie disleksiją ir kodėl šiepti kitų žmonių gramatines klaidas yra prastas tonas

„Yra žmonių, kurie perskaito šimtą puslapių istorinės literatūros be didžiulio galvos skausmo, be septynių valandų labai įtempto skaitymo, kuriems galbūt užtenka greitai permesti akimis tekstą ir jie jau būna viską kaip ir perskaitę. Man atrodė, kad tai kažkoks žmonių „supernatural“ gebėjimas. Bet po to pakalbėjau su kitais draugais iš istorijos kurso ir jie sako: o tu taip neskaitai? Sakau: ne, aš skaitau kiekvieną puslapį kelis kartus, nes man taip reikia“, – sako ji.

Vienas iš Aistės dėstytojų labai atsargiai patarė merginai, kad galbūt jai reikėtų pasitikrinti, ar ji neturi mokymosi sutrikimų. „Labai švelniai, nieko per prievartą nebrukant, labai profesionaliai buvo pasiūlyta pakalbėti su mūsų „disability officer“, kaip man geriau tvarkyti savo laiką“, – kalba pašnekovė.

Tau niekas neduos jokių nuolaidų, bet jie supranta, kad jei turi disleksiją, tavo kelias siekiant to standarto, kurio reikalauja universitetas, bus šiek tiek kitoks.

A. Bakutytė

Taip Aistė susipažino su specialiste, kuri dirba vien tik su disleksiją turinčiais studentais visame King`s koledže. Pasak Aistės, tokie specialistai padeda studentams „pasiekti savo potencialą“.

„Jie žiūri į tave, kaip į individą, žiūri, kaip tau padėti. Jie žmonių su negalia nelaiko kažkaip žemiau – iš tavęs tikimasi, kad tu pasieksi tokius pačius aukštus pažymius, tau niekas neduos jokių nuolaidų, bet jie supranta, kad, tarkime, jei turi disleksiją, tavo kelias siekiant to standarto, kurio reikalauja universitetas, bus šiek tiek kitoks. Tu galbūt turėsi esė ne rašyti, o diktuoti, rašyti egzaminą ne tris, o keturias valandas, galbūt tą egzaminą turėsi rašyti ne ranka, o kompiuteriu, galbūt tau reikės mažiau dirginančio apšvietimo“, – pasakoja Aistė.

Vilnietis Michailas Vereško pasirinko tiksliuosius mokslus, kur būtų mažiau svarbi gramatika. Šiandien jis dirba programuotoju. „Palyginti su žmona, kol aš perskaitau vieną vidutinio storumo knygą, mano žmona per tą patį laiką perskaito turbūt dvi. Man knygų skaitymas reikalauja daugiau laiko“, – tikina vyras.

Kai neprogramuoja, Michailas užsiima medžio darbais ir pardavinėja savo kūrybos baldus. Kartu su bendraminčiais jis sukūrė projektą meistrauti mėgstantiems žmonėms pavadinimu „Padirbtuvės“. „Septintoje aštuntoje klasėje supratau, kad nesu tas žmogus, kuris bus moksliukas ar kuris pasieks gerų rezultatų mokykloje. Turbūt susitaikiau su ta mintimi, kad geriausiu atveju būsiu vidutiniokas. Nebeturėjau motyvacijos siekti geresnių rezultatų ir panašiai. Su rašinėliais dar „išvažiuodavau“, bet už diktantus visada gaudavau dvejetus trejetus“, – pamena laidos herojus.

Disleksikai – originalūs ir inovatyvūs

Logopedė ir specialioji pedagogė Lina Narkevičienė su disleksiją turinčiais žmonėmis dirba jau trisdešimt metų. Anot jos, disleksiją turintiems asmenims labai sunku sujungti raides į skiemenis, o skiemenis – į žodžius. Disleksiją turintį žmogų galima atpažinti iš nuolatinių skiemenų ar žodžių pakartojimų. Toks žmogus gali skaityti nematydamas skyrybos ženklų: taškų, kablelių.

Disleksijos centro įkūrėja Jurgita Pocienė šią veiklą pradėjo po to, kai atrado, kad jos dukra turi disleksiją. Anot pašnekovės, jos mergaitė, kaip ir daugelis tokių vaikų, buvo priskiriama prie tinginukų, kurie darys viską, kad tik nereikėtų mokytis.

„Kol nežinai, kas yra su tavo vaiku, iš tikrųjų gali patikėti tuo, kad tavo vaikas tingi, simuliuoja, jis netgi gali suvaidinti ligą, gali suvaidinti, kad nemato, kas ir buvo mūsų atveju, – mes netgi keliavome pas okulistą tikrinti akių. Okulistė sako: nematau nieko, ji mato tobulai – kaip erelis. Ėjome tiesiai per aplinkui, kol išsiaiškinome, kad tai yra disleksija.

Su ta disleksija atėjome iki antros klasės pabaigos, tai du metus vaikas... Mes juo netikėjome. Įsivaizduojate, ką reiškia vaikui, kai juo niekas netiki? Tėvai netiki, mokytojai netiki ir visi jį verčia mokytis, mokytis, mokytis... Sako: reikia daugiau, jūs per mažai dirbate. Dirbame penkias valandas – per mažai“, – pasakoja „Dyslexia“ centro įkūrėja.

Pasak J. Pocienės, tokio jos dukros „laužymo“ liekamieji reiškiniai tęsiasi iki šiol. Atsiranda didžiulis nepasitikėjimas savimi, kitos psichologinės problemos, neretai vaikas klasėje sulaukia patyčių, įvairiausių replikų, kai mokytoja paprašo jo paskaityti prieš klasę. „Paskui reikia tuos visus dalykus gydyti, tai taip paprastai nesibaigia. Dabar tam vaikui yra šešiolika metų ir vis tiek turime problemų. Ir jų dar bus ilgai. Vien dėl to, kad nežinojome“, – priduria pašnekovė.

Neretai disleksiją turintys žmonės išmoksta savo trūkumus maskuoti. Taip yra dėl to, kad jie turi kitų ryškesnių talentų nei neurotipiški žmonės. Pavyzdžiui, disleksikai turi labai gerą girdimąją atmintį, jie gali greitai įsiminti tekstą.

„Atsimenu, kaip mano dukra skaitydavo, kai dar nežinojau, kad jai yra šis sutrikimas. Mes kartu paskaitome ir sakau: na, dabar tu pati paskaityk. Ir ji viską puikiai perskaito. Ką pamiršo – kuria. Kiek žinau, disleksiją turintys žmonės dažnai būna meniški ir teatrališki. Jie daug ką gali savo kalbėjimu užmaskuoti. Manau, kad toks sukimasis iš situacijos juos augina. Jie pasiekia kitokių aukštumų, kurių turbūt nesiektų, jei neturėtų šio sutrikimo“, – kalba J. Pocienė.

Oksfordo universiteto profesorius emeritas Johnas Steinas su disleksija pradėjo dirbti prieš keturiasdešimt metų. Jis nėra patenkintas, kaip lėtai pasaulis prisitaiko prie šį sutrikimą turinčių žmonių, tačiau tiki, kad gamta nebūtų sukūrusi disleksijos genų variacijų, jeigu tai neturėtų savų privalumų. Bent dvi variacijas jis atrado drauge su savo komanda.

„Daugybė mano kolegų yra disleksikai, jiems pavyko kažko pasiekti, nes jiems buvo suteikta pagalba. Buvo atpažintas prasilenkimas tarp jų kalbinių ir rašymo sugebėjimų. Be jokios abejonės, yra labai daug labai gabių disleksikų, kuriems pavyko pasiekti akademinių aukštumų, dėstyti ir užsiimti tyrimais“, – sako J. Steinas.

Profesorius pasidalijo, kokios pagalbos sulaukė disleksiją turintys jo studentai ir kolegos. Viena iš priemonių – mokymosi strategijos ir specialių minčių žemėlapių sudarymas.

Mamos nežino, kaip elgtis, sako: mokytojas mano vaiką vadina „debilu“. Iš tikrųjų yra labai didelis nežinojimas, tiesiog elementariai nežino, kas ta disleksija.

J. Pocienė

„Disleksikams efektyvu taikyti kitokį mokymą. Vienas iš pačių efektyviausių būdų yra minčių žemėlapis. Tai yra strategija, kai ant didžiulio popieriaus lapo išrašomi visi reikšmingi komponentai, susiję su studijuojama tema, ir pastebėjimai, kaip jie jungiasi. Disleksikai labai gerai įžvelgia jungtis. Jie tai daro greičiau nei kiti žmonės.

Disleksikai mato visus problemos elementus vienu metu. Įprastos smegenys turi tendenciją viską sekti linijine seka – nuo vieno aspekto prie kito. Disleksikai turi holistinį aplinkos supratimą – jie iškart mato bendrą paveikslą, kai įprastos smegenys viską suvokia linijiniu eiliškumu, kas nėra ypač originalu. Disleksikai gali būti labai originalūs ir inovatyvūs dėl to, kad jie mato tiek daug vienu metu“, – mintimis dalijasi emeritas.

Toks platus matymas šiems žmonėms leidžia lengviau surasti trūkstamas detales, kitaip tariant, išspręsti problemą. Pasak J. Steino, yra daugybė architektų, menininkų, programuotojų, ypač verslininkų disleksikų. Jie gali pamatyti problemos visumą, ko trūksta, ką galima pridėti, kas atneš pinigų. Žmonės su disleksija dažniau tampa ir milijonieriais. „Disleksikai gali pamatyti struktūrą, sistemą ir suprasti, kas su tuo blogai, daug greičiau ir efektyviau nei įprastos smegenys“, – pabrėžia profesorius.

Disleksija yra paveldima. „Vieni tėvai ateina sakydami: ir man taip buvo, ir aš mokykloje turėjau sunkumų, bet kai mokiausi, į tai niekas nekreipė dėmesio; ir aš lietuvių kalboje vos išlipau iš dvejeto arba lietuvių egzamino neišlaikiau iš pirmo karto ir panašiai. Kiti nesieja, sako: aš tingėjau. Nesuvokia, kad tai ta pati problema. Būna visaip, bet tai rodo, kad problema paveldima“, – komentuoja L. Narkevičienė.

Pradėjusi ieškoti pagalbos dukrai J. Pocienė sužinojo, kad jos beveik nėra. Disleksijos centras dabar įsikūręs šalia Lietuvos aklųjų ir neregių bibliotekos. Čia diagnozę gali gauti ir suaugusieji.

„Mamos nežino, kaip elgtis, sako: mokytojas mano vaiką vadina „debilu“, į mano vaiką išvis nekreipia dėmesio, jis yra nurašytas, pasakė, kad gali eiti šluoti gatvių, ir t. t. Iš tikrųjų yra labai didelis nežinojimas, tiesiog elementariai nežino, kas ta disleksija. Apie disleksiją kalbama per šimtą metų, bet Lietuvoje – tik dvejus metus.

Kas ta disleksija, kodėl ji yra, kad tai nėra žioplumas, intelekto sutrikimas, anaiptol – vaikai ir suaugę, turintys disleksiją, turi puikų intelekto lygį. Dar vienas mitas – kad disleksija išaugama. Ji nėra išaugama, su ja reikės gyventi visą gyvenimą, su ja reikia išmokti gyventi“, – mintimis dalijasi J. Pocienė.

Iš psichiatro – pas logopedą

Disleksikas turi žinoti, kad, pavyzdžiui, jam geriau informaciją gauti kitokiu būdu, ne raštu. Kitas dalykas, kad Lietuvos mokyklose informacija paprastai kitaip nepateikiama. „Mano galva, tiesiog vaikams daromas nusikaltimas, nes iš jų yra atimama prigimtinė teisė į kokybišką išsimokslinimą“, – pažymi disleksijos centro įkūrėja.

„Šiandien turėjau pirmoką. Raideles beveik visas įsiminęs, bet jo klasiokai tai juk skaito. Jis užduoties pats negali pasiskaityti. Jo labai silpnas akies ir rankos ryšys, rašysena. Jam labai sunku. Mokytojai vietoje to, kad ieškotų priežasčių, savo energiją nukreiptų į pagalbos ieškojimą, pasisodino tą vaiką ir liepė nurašinėti tekstą, kai vaikui sunku parašyti vieną raidelę. Tavo problema, kad nemoki skaityti. Vaikai traumuojami. Kodėl taip yra? Na, nepatogūs tie vaikai... Labai daug vaikų ateina iš psichiatrų. Ką tai reiškia? Vaikai išsiugdė gynybines reakcijas: jie pikti, plėšo knygas, sąsiuvinius, trenkia durimis ir neina į pamokas“, – aiškina L. Narkevičienė.

Ilgainiui tokie vaikai išmoksta nieko nedaryti – juk jiems vis tiek nepavyks ir jų niekas nesupranta, nors jie – protingi žmonės. Daugybė garsių žmonių, ypač užsienyje, turi disleksiją, tačiau jų sėkmės sąlyga buvo tinkama pagalba augant. Deja, yra tikimybė, kad ši žmonių grupė neįsitvirtins, kentės dėl rimtų psichologinių problemų.

Disleksikai turi kitokį mąstymo būdą. Svarbiausias dalykas – suteikti jiems pasitikėjimo savimi. Turime pasakyti: tu nesi kvailas, tu greičiausiai turi talentų, kurie atsiskleis, bet skaitymas nėra vienas jų.

J. Steinas

„Daugelis jų atsiduria kalėjime. Jie pasidaro labai pikti ir nusivylę visuomene, nes jų sugebėjimai lieka neįvertinti. Supykę jie išsilieja ir tampa antisocialūs. Tai labai liūdna. Didelė dalis kalinių yra disleksikai, o suteikus pagalbą jie nustoja nusikalsti, nes jų gyvenimai įgauna prasmę“, – tikina J. Steinas.

L. Narkevičienė yra įsitikinusi, kad viskas prasideda nuo mokytojų, ir pažymi: visa mokyklos programa yra apie skaitymą ir rašymą: „Aktualu suprasti tą problemą ne tik lietuvių kalbos mokytojams, o visiems.“

Aistės patirtis studijuojant istoriją Londone yra visai kitokia nei tai, ką patiria Lietuvos studentai. Anot logopedės L. Narkevičienės, Lietuvoje disleksiją turi „tik“ vaikai – universitetai neturi jokios sisteminės pagalbos, nors tikrai didelė dalis žmonių, turinčių šį sutrikimą, vargsta. „Reikėtų politinių sprendimų, politinės valios“, – mano ji.

Pasak J. Steino, svarbiausia – užtikrinti, kad disleksijos egzistavimas būtų pripažintas. Mokytojai turi suprasti, kad žmonėms, kurių kalbinis intelektas daug aukštesnis nei skaitymo ir rašymo, turi būti suteikta pagalba.

„Svarbiausias supratimo elementas yra žinojimas, kad jie turi unikalias smegenis, kurios jiems suteiks daugybę talentų vėliau gyvenime. Disleksikams pasakyčiau: tol, kol galite ištverti mokyklą, galite panaudoti savo sugebėjimus taip, kad jums gerai sektųsi.

Disleksikai turi kitokį mąstymo būdą – tai reikia žinoti ir jiems padėti. Svarbiausias dalykas – suteikti jiems pasitikėjimo savimi. Turime pasakyti: tu nesi kvailas, tu greičiausiai turi talentų, kurie atsiskleis, bet skaitymas nėra vienas jų. Aš sakau, kad disleksikai yra ypatingi ir mes turėtume juos branginti. Nes jie – žmonės, kurie ištraukia mus iš problemų. Vienas iš žmonių, sukūrusių Oksfordo vakciną, yra disleksikas“, – pasakoja profesorius.

Plačiau – gegužės 3 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos prodiuserė ir režisierė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Motuzienė.

Spalvos. Sutrikimas, liečiantis kas dešimtą žmogų – apie disleksiją ir kodėl šiepti kitų žmonių gramatines klaidas yra prastas tonas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt