Gyvenimas

2021.05.08 19:27

Sovietinės šventės ir baliai: į paradus siųsta dalyvauti įsakymo tvarka, pakelti taurelę – irgi kone būtina

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.05.08 19:27

Kodėl sovietų valdžia neuždraudė dainų ir šokių švenčių, primenančių laisvą Lietuvą? Dainų, šokių, sporto šventės, militarizuoti, teatralizuoti paradai, į kuriuos valdžia siųsdavo įsakymo tvarka, liaudies šventės, kuriose žmonės mielai dalyvaudavo patys, daugybė progų švęsti darbovietėse ir namuose – toks buvo sovietmečio švenčių konvejeris, apie kurį pasakoja LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“.

Džiaugsmo mašinerija

1940 m. liepos 21 d. okupuota Lietuva oficialiai paskelbta tapusi Sovietų Respublika. 1965-ieji. Prieš 5 m. pastatytoje Vingio parko estradoje – Tarybų Lietuvos 25-mečio Dainų šventė. Į jubiliejinę šventę suvažiavo meno kolektyvai iš visos Lietuvos. Dainų šventėje privalėjo dalyvauti visi – tai būdavo didelis įvykis.

Lietuviškos dainos sovietmečiu, liaudies muzika, tautiniai šokiai – kyla pasididžiavimo banga. Ir leidžiasi, kai pagalvoji, kiek tas tautiškumas buvo adaptuotas sovietinio režimo. Dešimtys tūkstančių perkaitusių chorų dalyvių, kulnis atmušusių šokėjų... Kiek reikėjo pasirašyti įsakymų, liepusių dalyvauti dainų šventėse? Kaip sovietų valdžia leido tokiu mastu skambėti lietuviškoms dainoms ir šokiams? „Skambančiu moliu“ šį sovietų laikų kultūros reiškinį pavadino istorijos mokslų daktarė Nerija Putinaitė savo to paties pavadinimo knygoje.

„Džiaugsmą buvo stengiamasi sukurti įvairiais pavidalais, bet iš tikrųjų tai buvo kultūros kontrolės mechanizmas, nes tai buvo pagrindinis masinis renginys. Respublikinė dainų šventė vykdavo kas 5 m. Visus 5 m. visa Lietuva repetavo tą patį repertuarą. Visuose rajonuose vyko apžiūros, kuriose buvo zulinamas tas pats repertuaras. Rajoninės, regioninės dainų šventės – visos žmonių kultūrinės idėjos ir pastangos buvo nukreiptos į tą vieną renginį, į gigantomaniją, masiškumą. Jei žmonės turėjo paprastų kultūrinių ambicijų, visos buvo kontroliuojamos per dainų šventes.

Neįsivaizduoju tokio scenarijaus, kad kas nors, net pats ponas Mikutavičius, būtų išdrįsęs į Dainų šventę įdėti kokią lietuvių liaudies karo dainą. Tai absoliučiai neįsivaizduojama, būtų sankcijos, nebūtų perėję jokių komisijų ir pats nebūtų drįsęs“, – pasakoja ji.

(Pra)rasta karta. Dainų ir šokių šventės sovietmečiu: privalomas dalyvavimas bei tautiškumas, adaptuotas režimui

Dirigentas, chorvedys Juozas Mikutavičius dainų šventes organizavo ir chorams dirigavo daugelį metų, tada buvo žinomas ne mažiau nei sūnus Marijonas Mikutavičius dabar. Sovietmečiu privaloma tvarka tekdavo derinti repertuarą ministerijoje ir kitose kultūrą kontroliuojančiose įstaigose. Bet aršiausiais stalinizmo metais buvo vienas įdomus dalykas: 1946 m. gal iš nesusigaudymo, o gal dėl patirties stygiaus Dainų šventėje, pasak J. Mikutavičiaus, skambėjo tarpukario Lietuvos himnas, dabartinė „Tautiška giesmė“.

„1950 m. imtas giedoti Dvariono sukurtas himnas. Gal buvo taip, kad jie žiūrėdavo, kiek pasiduoda tauta, kiek ji leidžia, kad ja būtų galima manipuliuoti. Lietuvoje dirbo atstovas iš Maskvos, su kuriuo reikėjo derinti repertuarą, o visa kita būdavo mūsų nuožiūra. Bet vis tiek tai būdavo keli kūriniai, 5–6“, – kalba pašnekovas.

Totalitariniai režimai stengiasi kontroliuoti ne tik žmonių elgesį, bet ir emocijas. Buvo kuriama džiaugsmo mašinerija, nes kažin kiek žmonių džiaugėsi, kad yra Tarybų Lietuva, bet kai sukuri tokią šventę...

Štai taip veikė kontrolės mechanizmai – choristai dainavo tarsi atbulais dantimis. J. Mikutavičius savo ir daugelio žmonių patirtis rengiant dainų šventes aprašė knygoje „Lietuvių dainų švenčių tradicija“. Sovietų ideologai ilgai neigė, kad Dainų šventė gimė nepriklausomoje Lietuvoje. „Manyčiau, būtų kvaila valdžia, jei nepasinaudotų tokiu kultūriniu reiškiniu, per kurį gali skleisti ideologiją. Reikia pripažinti, kai ką pavykdavo su repertuaru padaryti“, – mintimis dalijasi dirigentas.

Jei žmonės sako šias šventes prisimenantys kaip nuostabius renginius, vadinasi, anuometinė valdžia pasiekė savo tikslą – šie renginiai turėjo generuoti džiaugsmo emocijas, pasakoja N. Putinaitė.

„Gal žmonės nelabai susimąsto, kad totalitariniai režimai stengiasi kontroliuoti ne tik žmonių elgesį, bet ir emocijas, ir su kuo jie tas emocijas sieja, kada stipriausiai pasireiškia žmonių emocijos. Tai nėra tik formalus dalykas, kad tos šventės buvo susietos su Lietuvos TSR gimtadieniais. Galime sakyti, kad tai tik simbolika, bet tai nėra tik simbolika. Aplink tai buvo kuriama visa džiaugsmo mašinerija, nes kažin kiek žmonių džiaugėsi, kad yra Tarybų Lietuva, bet kai sukuri tokią fiestą, šventę...“ – sako istorikė.

Kompromisų paieška atiduodant duoklę sovietiniam menui buvo pažįstama ir muzikologei, televizijos ir radijo laidų vedėjai Zitai Kelmickaitei. Ji 30 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“.

„Vis tiek buvome gudrūs. Nei ten labai „koliodavaisi“... Viską išklausai: „Be abejo, be abejo!“ – „Labai daug liūdnų dainų.“ – „Linksmomis praskiesime.“ – „Praskiesite?“ – „Praskiesime, aišku, praskiesime.“ O ar praskiesi, ar nepraskiesi, tavo reikalas. Suprantate, išmokdavome meluoti. Duoklę sovietmečiu atiduodavome labai aiškiai žinodami, kad yra dvejopa kalba“, – pasakoja muzikologė.

Vingio parko estrados šlaitai būdavo pilni birbynininkų ir trimitininkų, tarsi groti birbyne buvo privaloma, kaip tapti komjaunuoliu. Sovietmečiu kas septintas žmogus dalyvavo meno saviveikloje.

„Šventė remta masine meno saviveikla. Stengiamasi auklėti tarybinį žmogų per įtraukimą į meno saviveiklą, kad meno saviveiklos būtų kuo daugiau, kad kuo daugiau žmonių įsitrauktų. Priešingu atveju žmonių turbūt nebūtų varu suvarę. Stalino laikais gal dar būtų, bet vėlesniais laikais – ne. Žinoma, buvo dedama pastangų, kad tai teiktų tam tikrą džiaugsmą. Šventės dalyviai įvairiais laikotarpiais gaudavo geresnį maitinimą, tam tikrus dovanų paketus“, – teigia N. Putinaitė.

Vėliau sovietų kultūros strategai lanksčiai reagavo į žmonių poreikius. Dainų švenčių repertuare atsirado autentiškas folkloras.

„Yra tokia Andrulio daina „Manoji Lietuva“. Ji, kaip „Manoji Lietuva“, rusakalbiams vadovams jau alergiją keldavo. Tai ji buvo pavadinta „Pušies šakelė“, nes ten yra toks tekstas. Ir tada niekam neužkliūva. Kad laimėtum Lietuvai kažką tautiško, jaudinančio ir įkvepiančio žmones tai savo kultūrai, turėjai įsileisti kažką svetimo“, – mintimis dalijasi J. Mikutavičius.

Dainų šventės buvo rengiamos visuose respublikos rajonuose, o baigiamasis akordas visuomet skambėdavo Vilniuje. Visos šalies mastu dainų šventėms buvo skiriamos milžiniškos lėšos.

Žinoma, po tokio renginio likdavo prisiminimas – įvykio, o ne kas kur apnuodijo dalyvius, davė ne tos košės ar nesąžiningai laimėjo dalyvių maitinimo konkursą. „Prie sovietų valdžios viską valgydavo nebambėdami“, – pasakytų sovietmečio besiilgintieji.

Žengte marš

Milijonų milijonai rublių buvo taškomi ir paradams, įvairioms demonstracijoms. Nedalyvauti jose – negalima. Lietuviai sukandę dantis turėdavo eiti ir į repeticijas. Paraduose galėjai prisižiūrėti visko: visą pusvalandį gatve teka moksleivių upė; dar nėra lapų, žvarbu, jie – tik su uniformomis; draugai komunistai tribūnoje – su paltais ir skrybėlėmis.

Tokie lozungai, šūkiai ir kokie veidai... Gyvenusiems sovietmečiu iki gyvo kaulo įsiėdė šitie šlovinimai ir garbinimai. Kuo sovietų valdžia siekė žmones paversti varydama švęsti okupacijos metines, svetimas šventes?

1960-ųjų gegužės 1-oji Vilniuje. Lenino prospektu plaukia laivas, kyla raketa, skrenda lėktuvai. Visa tai gamino specialūs rekvizito cechai – vienam kartui. Ilgus sovietų valdžios dešimtmečius iš tribūnos moja vis tie patys veidai. Išsukti iš plataus kelio į komunizmą niekam neleista – tam poveikio priemonių netrūko. Militaristiniai paradai vykdavo kone kaip pačioje Maskvoje.

Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Arūno Streikaus, sovietų paradai buvo ideologijos spektakliai.

„Viešojoje erdvėje buvo kuriama šventiškumo atmosfera – pradedant žiniasklaida ir baigiant parduotuvėmis. Didžiuosiuose miestuose didžiųjų švenčių metu atsirasdavo deficitinių prekių, žmonės galėdavo jų įsigyti. Tai natūraliai kelia šventiškumo nuotaiką – nori nenori, ypač kalbant apie eilinius darbininkus. Mažai susimąstoma, ką tada tai reiškė. Yra nedarbo diena, galimybė nusipirkti geresnio maisto, ta proga išgerti – žmonės ilgainiui pripranta“, – kalba jis.

Spalio revoliucijos, Gegužės, Darbo, Pergalės šventės buvo nedarbo dienos. Paradai trukdavo valandų valandas. Tą dieną net laikraščiai išeidavo dviem spalvomis, kas vyksta, smulkiai atpasakodavo radijas ir televizija.

Baliai sovietmečiu buvo individuali raiškos forma. Tai vyko namuose, pažiūrėkite, kiek yra nuotraukų: susirinkusi giminė, kaimynai...

„Ir laiškuose, ir dienoraščiuose neretai matome sveikinimus Spalio revoliucijos metinių proga, Gegužės 1-osios. Tas rodo, bent jau kalbant apie vėlyvąjį sovietmetį, kad sovietinės šventės, kuriomis siekta pakeisti tradicinį kalendorių, buvo gana smarkiai prigijusios tiek eilinių žmonių, tiek inteligentijos sąmonėje. Būtent prievarta dalyvauti demonstracijoje, registravimas nedalyvaujančių – visa tai sukėlė papildomą atmetimo reakciją. Jeigu to nebūtų, gal nebūtų tokia didelė atmetimo reakcija“, – svarsto A. Streikus.

Žmonės varu suvaryti neša balionus, vėliavėles, transparantus. Prieš valdžios tribūną dar būdavo kas nors suvaidinama arba sušokamas šokis. Nedalyvauti demonstracijoje galėjo tik dėl rimtos ligos ar artimųjų mirties. Negalintys pakęsti paradų savo močiutes ar senelius palaidodavo po kelis kartus. Kai kuriems pražygiavusiems parade spec. parduotuvėje duodavo nusipirkti porą kilogramų apelsinų ar kitų deficitinių prekių.

Dainų šventės, anot N. Putinaitės, buvo ir užsienio politikos propagandos instrumentas: „Užsienio turistų vizitai sąjunginiu lygiu buvo planuojami tada, kai vykdavo dainų šventės, taip pat buvo kviečiamos socialistinių šalių delegacijos, bet labiau žiūrėti, ne dalyvauti. Tai buvo renginys, naudojamas užsienio propagandai, – parodyti, kaip čia klesti kultūra, kokie žmonės puikūs, laimingi.“

Sovietinių balių paveldas

Sovietmečiu buvo tradicija jubiliejus ir kitas svarbias progas pažymėti darbovietėse, tie prisiminimai daug kam kelia nostalgiją ir juoką. Tai buvo laikai, kai vartoti alkoholį buvo tiesiog privaloma, kaip ir švęsti oficialias šventes: Gegužės 1-oji, Gegužės 9-oji, Spalio 7-oji, Kovo 8-oji... Tik spėk gerti. O kur Naujieji metai su Seniu Šalčiu, su tais nelemtais deficitiniais žirneliais ir prastu tarybiniu šampanu?

Šiandien sunku suvokti, kad sovietmečiu vartoti alkoholį darbe buvo normalu. Būti girtam darbe nebuvo nieko smerktino. Su kvapeliu vaikščiodavo ir fabriko darbininkai, ir gydytojai, blaiviausi būdavo tik mokytojai per pamokas. Prie sovietų simbolių – kūjo ir pjautuvo – reikėtų pridėti ir degtinės butelį.

Sovietų gėrimo tradicijas, kaip pereinamąją pirmūnų vėliavą, perėmė ir Tarybų Lietuva. Vis dėlto ne visi pasidavė sovietų spiritizacijai. Daugeliui tų laikų baliai kelia smagius prisiminimus. „Baliai sovietmečiu buvo individuali raiškos forma. Tai vyko namuose, pažiūrėkite, kiek yra nuotraukų: susirinkusi giminė, kaimynai...“ – pasakoja Z. Kelmickaitė.

Tam tiko bet kokia proga: partijos metinė ataskaita, pirmas atlyginimas, išėjimas į atostogas, sugrįžimas iš jų, gimtadieniai, vardadieniai, premijos, jau nekalbant apie metų ir tarybines šventes. Alkoholio vartojimas sovietų valdžios buvo toleruojamas, tačiau patys žmonės pradėjo neapsikęsti. Prienuose 1965 m. švenčiant Užgavėnes vietos žmonės surengė pirmąją, galima sakyti, antialkoholinę kampaniją.

Lūžtantys stalai nuo vaišių namuose ir darbovietėse, ankštuose butuose susispaudę puotautojai, privalomai švenčiami jubiliejai – toks paveikslas išliko kiekvienam, gyvenusiam sovietmečiu. Būtent sovietmečiu Lietuva pripratinta ir prie Kovo 8-osios – Tarptautinės moters dienos šventimo. Parodyti, kaip gera gyventi sovietinėms moterims, pastangų dėta nemažai. 1965 m. net sukurtas dokumentinis pasakojimas apie Kovo 8-ąją Mikėnų kolūkyje.

Komunistams buvo draudžiama švęsti religines šventes, tačiau paprasti žmonės niekada neišsižadėjo Kalėdų ir Velykų, norėjo tuoktis bažnyčioje, krikštyti vaikus. Bet tai buvo daroma kone paslapčia. Sovietų valdžia, pripratinusi prie savo švenčių paketo, tam skirdavo daug dėmesio, ypač Naujiesiems metams. Vyriausias Lietuvos Senelis Kalėda Arvydas Bagdonas sovietmečiu darbavosi Seniu Šalčiu, tuomet turėdavo reikalų su profsąjungomis. „Profsąjunga pasirūpindavo labai gera Kalėdų Senelio padėjėja. Būdavo linksma. Kalėdas švęsdavo tiktai namuose, tyliai, ramiai, gal ir neramiai, bet nesiafišuodavo. O daugiausiai būdavo Naujieji metai“, – teigia jis.

Naujieji metai Lietuvoje buvo noriai švenčiama šventė, mažiausiai persmelkta sovietinės ideologijos. Tada, kaip ir dabar, vilniečiai rinkdavosi švęsti prie Katedros aikštės eglutės. Fotosesija su jaunu Seniu Šalčiu priviliodavo ir pagyvenusių damų. Ir tikrai ne sovietmečio mitas, kad dėl drąsos išgėrę seniai virsdavo iš rogių.

1985 m. nustatyti griežti alkoholio gamybos ir pardavimo apribojimai. Per antialkoholinės kampanijos įkarštį alkoholis buvo pardavinėjamas tik darbo dienomis nuo 14 valandos ir tik už talonus. Negana to, darbovietėse ar švietimo įstaigose susiformavo budėtojų būriai, kurie stebėdavo, gal kur vyksta linksmybės.

„Vienas studentas buvo išmestas iš bendrabučio, nes mes, kokie 12 žmonių, dainavome iki 11 val. vakaro. Patys studentai, persirišę raudonus raiščius, tikrindavo, kas, kur dainuoja, ką daro. Buvau iškviesta, buvo specialus posėdis. Staiga vieno bendrabučio komendantė sako: „Girdėjome triukšmą, sakė, kad jie šoko nuogi.“ Ir aš iškart pasigavau tą frazę, sakau: „Taip, labai patogu šokti nuogiems, nes tautiniai drabužiai labai šilti ir labai trukdo“, – pasakoja Z. Kelmickaitė.

Plačiau – balandžio 29 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Dainų ir šokių šventės sovietmečiu: privalomas dalyvavimas bei tautiškumas, adaptuotas režimui
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.