Gyvenimas

2021.05.09 09:45

Psichologė – apie istorines traumas ir sugriautą tapatumą: ar tikrai vargas užgrūdina?

knygos ištrauka
LRT.lt2021.05.09 09:45

Ką tik perleista psichologės, Vilniaus universiteto profesorės Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė?“ analizuoja kolektyvines traumines patirtis. Istorinės traumos nėra lengvai pamirštamos, nes jos neleidžia savęs pamiršti. Sugriauto tapatumo atkūrimas – nelengvas procesas. Jis reikalauja skirtingos patirties visuomenės grupių sąžiningos diskusijos ir savianalizės. Kaip pakelti sudėtingiausias traumuojančias patirtis ir išlikti? Kas padeda atsitiesti?

Apie tai leidykla „Tyto alba“ kviečia skaityti knygos „Ką jie mums padarė?“ ištraukoje.

„Potrauminis augimas“

Visiems gerai žinomi posakiai Vargas užgrūdina; Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Traumų psichologijoje labai atsargiai žiūrime į tokius populiarius požiūrius, nes tyrinėjamas visų pirma negatyvusis traumos aspektas. Sukaupiama vis daugiau žinių apie tai, kad trauma pažeidžia, netgi sulaužo žmones, net ir stipriausius, kad dažnai tos žaizdos negyja ilgus metus, net visą gyvenimą, kad daugeliui traumavimo aukų reikia specifinės specialistų pagalbos. Ilgalaikis sunkus traumavimas gali net paveikti žmogaus charakterį, pakeisti asmenybę.

Tokio poveikio konstatavimas nereiškia, kad liaudies išmintis sako netiesą. Štai čia ir yra vienas didžiausių traumų psichologijos iššūkių. Viena vertus, susidūrę su trauminiais gyvenimo įvykiais žmonės labai kenčia ir nukenčia, bet, kita vertus, neretai pajunta ir teigiamą įtaką savo gyvenimui. Kančios gelmės ir prasmės problema labai sena. Teologijoje ir filosofijoje seniai žinomas ir analizuojamas ryšys tarp kančios teikiamo skausmo ir asmenybę brandinančio jos poveikio.

Traumų psichologijoje pozityvūs pokyčiai, kylantys iš didelių gyvenimo sukrėtimų, pradėti sistemingiau tirti tik pastarąjį dešimtmetį. Atkreiptas dėmesys į tai, kad žmonės kažkaip sugeba įprasminti savo sukrečiantį patyrimą. Net po labai traumuojančių išgyvenimų – sunkių ligų, sužeidimų, katastrofų, seksualinių traumų, represijų – žmonės kartais pasijunta dvasiškai sustiprėję, pakeičia požiūrį į save, į gyvenimą, į pasaulį.

Viena įdomiausių ir traumų psichologijoje šiuo metu plačiausiai tyrinėjamų yra Lawrence`o Calhouno ir Richardo Tedeschi`o pasiūlyta potrauminio augimo (PTA) samprata. Potrauminiu augimu vadinami pozityvūs asmenybės pokyčiai, kurie atsiranda įveikiant trauminių įvykių padarinius.

L. G. Calhounas ir R. G. Tedeschi, apibendrinę įvairių tyrimų rezultatus, nustatė, kad traumas patyrę žmonės neretai išgyvena ne tik neigiamus traumų padarinius, bet ir teigiamus pokyčius savo gyvenime. Jie daugiau mąsto apie gyvenimo vertę ir prasmę, labiau brangina kasdienius dalykus ir savo santykius su artimaisiais, patys tampa nuoširdesni, išmintingesni, ima labiau atjausti kitus, jiems tampa svarbesni egzistenciniai, dvasiniai, religiniai išgyvenimai.

Potrauminio augimo modelio autoriai kalba apie pozityvius pokyčius trijose gyvenimo srityse: santykiuose su kitais žmonėmis, savęs paties suvokimo ir gyvenimo filosofijos.

Vis labiau tyrinėjant potrauminio augimo reiškinį, išryškėjo ir kitų žmonių svarba: tie traumą patyrę žmonės, kurie savo aplinkoje turėjo pavyzdžių (vadinamųjų elgesio modelių), kaip žmonės įveikia gyvenimo sukrėtimus, nurodo daugiau potrauminio augimo.

Tyrimai taip pat atskleidė, kad, analizuojant sąsajas tarp trauminės patirties, potrauminio streso ir potrauminio augimo, randamas teigiamas ryšys tarp potrauminio streso sutrikimo požymių ir potrauminio augimo. Vadinasi, reakcija į traumą gali būti vienu metu vykstantys ir neigiami, ir teigiami procesai.

Kartu keliamas klausimas, kad teigiami pokyčiai po traumos gali būti tik iliuziniai. Taip tik esą bandoma paneigti skaudžią patirtį, kuo greičiau pajusti palengvėjimą, įtikinti save, kad yra ir kažko gero toje sunkioje patirtyje, per daug optimistiškai vertinti ateitį. Potrauminiam augimui suprasti siūlomas dviveidžio Jano modelis.

Jis apima ir konstruktyvųjį, ir iliuzinį potrauminio augimo komponentus. Konstruktyvusis komponentas nusako tikrai vykstančius teigiamus intrapsichinius pokyčius, asmenybės gilėjimą ir stiprėjimą. Tačiau tyrimai rodo, kad net ir iliuzinis komponentas nebūtinai trukdo. Savęs įtikinėjimas, kad nėra taip blogai, irgi yra pastanga įveikti traumą. Taigi abu šie aspektai gali turėti teigiamą įtaką traumuotam žmogui.

Potrauminio augimo modelis buvo taikomas Lietuvos represuotų žmonių patirčiai aprašyti. Pasirodė, kad daugiausia teigiamų pokyčių tiriamieji nurodė pasikeitusio savęs suvokimo kategorijoje – represijas išgyvenę žmonės jaučia, kad sustiprėjo jų asmenybė. Taip pat jie nurodo sustiprėjusį patriotizmą ir meilę Tėvynei, dar didesnį laisvės branginimą.

Visuomeninė traumos įveika

Traumuotų žmonių savijauta labai priklauso nuo bendros visuomenės atmosferos. Traumų aukoms svarbu, kad visuomenė pripažintų traumas ir siektų teisingumo. Tai skatina traumų įveikos procesą ir žaizdų gijimą. Priešingu atveju traumuotieji jaučiasi izoliuoti ir vieniši.

Bet ir visuomenei reikalingi kolektyvinių traumų įveikos procesai, kurie padėtų atkurti paskirtų socialinių grupių ir visos visuomenės sugriautą tapatybę. Nėra vieno modelio, kaip to pasiekti. Suprantama, visuomenės sprendimai priklauso nuo labai daugelio istorinių, kultūrinių, politinių, psichosocialinių aplinkybių. Skirtingais laikais skirtingose visuomenėse būta įvairių šios problemos sprendimo būdų.

Ryškiausias pastarojo šimtmečio visuomeninio susitaikymo modelis yra politine valia sukurta Pietų Afrikos Respublikos Tiesos ir susitaikymo komisija. Prezidentas Nelsonas Mandela nutarė nepersekioti ir nebausti kaltųjų dėl apartheido, jis iškėlė idėją skatinti visuomenės susitaikymą ir atleidimą sakant tiesą. Nė vienas, atvirai papasakojęs savo istoriją, nebuvo kaltinamas ir baudžiamas. Komisija išklausė daugybės kaltininkų istorijų. Iš tikrųjų atvirumas paskatino daugybę žmonių atleisti ir prisidėjo prie visuomenės susitaikymo.

Šis modelis, nors ir keliantis pagrįstų abejonių (tarkim, aukoms nėra lengva atleisti, jei nėra jokio juridinio teisingumo, be to, visuomeninis ir asmenis atleidimas skiriasi), ir šiandien taikomas įvairiose šalyse, ypač kai įmanoma aiškiai identifikuoti dvi konfliktuojančias visuomenės grupes, tarp kurių reikia pasiekti santarvę.

Panašus mėginimas politiniu susitarimu išspręsti skausmingas istorinės praeities problemas yra garsioji lenkų gruba kreska (storas brūkšnys). Šią metaforą 1989 metais suformulavo premjeras Tadeuszas Mazowieckis savo programinėje kalboje Seime. Jis paskelbė, kad jo vadovaujama pirmoji nekomunistinė Lenkijos vyriausybė neprisiima komunistinės praeities naštos, ją nubraukia storu brūkšniu. Buvo nutarta, kad nuo šiol visi atsakys tik už tai, ką padarė arba ką padarė ne Lenkijos labui.

Visi buvo raginami nebesidairyti į praeitį, nebeieškoti nei teisių, nei kaltų, o skatinami rūpintis visų bendra ateitimi. Buvo pasirašyta Apskritojo stalo visuomeninė sutartis ir nuo to momento Lenkijoje visiems turėjo būti vienodos galimybės gyventi ir dirbti. Tačiau tai nieko nedavė. Nuo pat pirmųjų rinkimų kampanijų įsiplieskė karštos diskusijos apie praeitį ir jos vertinimą. Oponentai suabejojo net šio raginimo nuoširdumu. Visuomenės diskusijos apie santykį su komunistine praeitimi Lenkijoje tęsiasi ir šiandien.

Neretai istorinės traumos yra sudėtingos, jos nevienodai paveikia skirtingas visuomenės grupes, todėl ir jų visuomeniniam perdirbimui neįmanoma pritaikyti vieno konkretaus metodo. Reikia laiko ir sąmoningų visuomenės pastangų atkurti savo tapatumą.

Vokietija, kaip žinome, yra turbūt ryškiausias pavyzdys šalies, sistemingai ir ilgą laiką apmąstančios savo istorinę praeitį. Visuomenės siekis įsisąmoninti ir įvertinti savo nacistinio laikotarpio patirtį ir pamokas trunka dešimtmečius. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar intensyviausiai iš pokomunistinių šalių moraliniu ir vertybiniu aspektu apmąstoma Rytų Vokietijos praeitis. Vakarietiškos patirties visuomenė nesitenkina vien tuo, kad sujungtos rytinė ir vakarinė šalies dalys, bet ir siekia giliai suprasti socialistinės tikrovės suformuotą galvoseną.

Savo visuomenės brandumu ir istorinės atminties tęstinumu susirūpino Estijos intelektualai. Kaip ir Lietuvoje, griūvant sovietinei sistemai, Estijoje taip pat buvo pasakyta visa tiesa apie sovietines represijas, paskelbta daug represuotų žmonių atsiminimų. Tai sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Bet netrukus visuomenė ėmėsi socialinių ir ekonominių reformų ir liovėsi domėtis savo istorine praeitimi.

Represijų minėjimai tapo pačių represuotųjų reikalu, o patys represuotieji atsidūrė visuomeninio gyvenimo paribyje, jaunoji karta jais visiškai nesidomėjo. Pradėta svarstyti, kad istorinė atmintis vis dėlto yra labai svarbi visuomenės tapatumo dalis, kad ji savaime nepereina iš vienos kartos kitai. Ji turi būti aktyviai perduodama, kad vėlesnės kartos priimtų istorinę praeitį kaip prasmingą. Imta būgštauti, kad nesuvokę ir giliau nereflektavę savo istorinės praeities, skubiai įstoję į platesnes sąjungas ir įsitraukę į struktūras (ES, NATO), estai gali prarasti savo tapatumą.

Buvo inicijuoti sąmoningai planuojami valstybiniai ir visuomeniniai žingsniai siekiant atgaivinti istorinę atmintį ir suaktyvinti jos perdavimą tarp kartų. 2001 metais Estijos prezidentas Lennartas Meris pradėjo atminties atgaivinimo kampaniją. Ši nacionalinė kampanija pakėlė represuotųjų asmenų prestižą ir paskatino visuomenę labiau domėtis savo istorija.

Į diskursą įsitraukė daug antrosios kartos atstovų – pasirodė jų sukurtų knygų, dokumentinių filmų, kuriuose kalbama ir apie tėvų, ir apie jų pačių traumas ir atmintį. Šių procesų iniciatoriai tvirtina, kad Estijos visuomenė tapo brandesnė ir šiandien sąmoningiau žiūri į savo istorinę praeitį.

Istorinės traumos nėra lengvai pamirštamos, nes jos neleidžia savęs pamiršti. Sugriauto tapatumo atkūrimas – nelengvas procesas. Jis reikalauja skirtingos patirties visuomenės grupių sąžiningos diskusijos ir savianalizės. Tai būtina skatinti.

Turime įvardyti ir susitaikyti su visais gyvenimo aspektais, pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvom bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus, kad nukentėjom, kad buvo nukentėjusių labiau už mus, kad atsikovojom laisvę, kad moraliai ir psichologiškai dar neišsilaisvinom iš praeities. Sąžiningame visuomenės diskurse svarbūs visų balsai – istorikų, psichologų, filosofų, sociologų, Bažnyčios, politikų, žiniasklaidos, visų visuomenės grupių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.