Gyvenimas

2021.05.15 20:20

Profesorė – apie sovietmetį: sunku pripažinti, kad patyrėme prievartą, bet ir prisidėjome prie prievartos režimo

knygos ištrauka
LRT.lt2021.05.15 20:20

Po trylikos metų sugrįžusi psichologės, Vilniaus universiteto profesorės Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė?“ sulaukė didelio susidomėjimo, tad akivaizdu, kad knygoje keliami klausimai, kaip mus paveikė kolektyvinės traumos, svarbūs ir šiandien. Kaip žmones veikia traumuojanti praeitis? Kur jų stiprybės šaltiniai? Kas padeda nepalūžti? Kokių padarinių traumos sukelia visuomenės atminčiai ir dabartiniam gyvenimui? Ir kodėl mums svarbu apie tai kalbėtis?

D. Gailienė sako, kad per dešimtmetį nuo pirmojo knygos leidimo stipriai pasikeitėme kaip visuomenė – mokomės matyti ne tik juoda-balta, ne tik skriaudas mums, bet ir mūsų pačių silpnumus bei išdavystes, įvairius sudėtingos praeities kampus. Kita vertus, praeities padarinius jaučiame iki šiol.

Leidykla „Tyto alba“ kviečia skaityti knygos ištrauką apie tai, kaip sovietmetis paveikė mūsų fizinę ir psichologinę sveikatą.

Visuomenės sveikatos krizė

1990–2000 metais Vidurio ir Rytų Europos regioną ištiko precedento neturinti visuomenės sveikatos krizė. Per šį dešimtmetį čia mirė 4 milijonais daugiau žmonių, negu galėjo būti pagal vyraujančias mirtingumo tendencijas. Taip pat labai pablogėjo daugelio žmonių gyvenimo kokybė ir sveikatos būklė.

Labiausiai ši epidemija paplito Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusiose valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje), o mažiausiai – Slovėnijoje ir Čekijoje. Šias tendencijas išanalizavę tyrėjai nustatė, kad tokios krizės svarbiausia priežastis – užsitęsęs psichosocialinis stresas. Gyventi naujomis ekonominės ir politinės santvarkos sąlygomis visuomenės nariams prireikė tam tikrų savybių ir įgūdžių, kuriuos totalitarinis režimas kaip tik siekė sunaikinti.

Žmonės stokojo iniciatyvos, savarankiškumo, psichologinio atsparumo, todėl į iššūkius, į pokyčių sukeltą stresą daugelis reagavo destruktyviai. Kilo save ir kitus naikinančio elgesio epidemija – smurtas, savižudybės, alkoholizmas ir narkomanija, padaugėjo su stresu susijusių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Vyriausybės taip pat nesugebėjo konstruktyviai reaguoti ir šią krizę įveikti moderniais būdais

Ši studija, kaip ir daugelis kitų po komunistinės sistemos žlugimo atliktų visuomenės sveikatos studijų, rodo, kad radikalių istorinių permainų poveikis konkrečiose šalyse buvo nevienodas. Buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, Albanijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Makedonijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir Slovakijoje komunistinio režimo padariniai daug sunkesni negu kitose buvusio socialistinio lagerio šalyse.

Minėtų šalių gyventojų subjektyvios gerovės rodikliai yra daug blogesni, nei galėtų būti prognozuojami pagal jų ekonomikos lygį. To negalima paaiškinti jokia kultūrine predispozicija, nes šalys yra labai skirtingos. Vadinasi, pagrindinė priežastis yra su komunizmo žlugimu susijusi trauminė patirtis. Lenkija, Vengrija, Slovėnija, Čekija ir Rytų Vokietija prie naujos santvarkos perėjo lengviau, todėl jų piliečių pasitenkinimo gyvenimu lygis šiandien nedaug skiriasi nuo senųjų Europos Sąjungos narių.

Išanalizavus savižudybių paplitimo dėsningumus Rytų ir Vidurio Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, paaiškėjo, kad radikalūs pokyčiai visuomenėje nebūtinai lemia ryškų savižudybių skaičiaus padidėjimą. Savižudybių labiausiai padaugėjo buvusiose sovietinėse respublikose. Taip pat paaiškėjo, kad nėra tiesioginio ryšio tarp ekonominių pokyčių bei gyvenimo lygio ir savižudybių rodiklių. Taigi įvairių studijų duomenys patvirtina, kad Sovietų Sąjungai priklausiusiose šalyse visuomenės psichosocialinė būklė yra blogiausia.

„Sovietinis mirtingumo modelis“

Vienas svarbiausių tikrąją visuomenės sveikatos būklę atspindinčių rodiklių yra šalies gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė. Pagal šį rodiklį Lietuva yra prie paskutinių Europos Sąjungos šalių ir atsilieka nuo daugelio netgi kaimyninių valstybių. Lietuvos vyrų tikėtina gyvenimo trukmė dabar net 10 metų trumpesnė už Europos Sąjungos vidurkį.

Naujausi demografiniai tyrimai rodo, kad tai sovietmečio paveldas, demografų dažnai vadinamas „sovietiniu mirtingumo modeliu“. Jis ypatingas tuo, kad gyventojų mirties priežasčių struktūroje nenormaliai didelį svorį įgyja vadinamieji priešlaikinį mirtingumą lemiantys veiksniai. Tai išorinės mirties priežastys – nelaimingi atsitikimai, savižudybės ir traumos. Iš esmės jas lemia alkoholizmas ir su juo susijusios smurtinės mirtys ir psichikos sveikatos problemos.

Be to, neįprastai smarkiai skiriasi kaimo ir miesto gyventojų priešlaikinio mirtingumo lygis (kaime jis daug aukštesnis) ir ryški diferenciacija pagal išsilavinimą – žemesnio išsilavinimo asmenų, ypač vyrų, priešlaikinis mirtingumas didesnis.

Toks mirtingumo modelis susiformavo sovietmečiu. Dar 1965–1967 metais Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė beveik nesiskyrė nuo Vakarų Europos šalių. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje tarp mirties priežasčių vyravo infekcinės ligos. Visos šalys gana greitai jas įveikė. Tai pavyko ir Sovietų Sąjungai, nes sovietinė sistema kaip tik buvo tam palanki. Stabdyti infekcinių ligų paplitimą ir atlikti visuotinę vakcinaciją visas gyvenimo sritis kontroliuojančioje sistemoje buvo labai nesunku.

Vėliau Europoje įvyko vadinamasis demografinis perėjimas į kitą etapą, tuo metu pagrindinės mirtingumo priežastys jau buvo susijusios su psichosocialiniais veiksniais. Ėmė populiarėti sveika gyvensena, buvo vykdomos valstybinės prevencinės programos, todėl vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pradėjo ilgėti. Sovietų Sąjungoje toks demografinis perėjimas neįvyko. Priešingai, ėmė didėti jauno ir vidutinio amžiaus vyrų mirtingumas nuo kraujotakos ligų, nuo alkoholizmo sukeltų padarinių, padaugėjo savižudybių ir kitų smurtinių mirčių, gyvenimo trukmė vis trumpėjo.

Lietuvoje mirtingumo veiksnių struktūra po nepriklausomybės atkūrimo nepakito iki šiol. Negana to – per nepriklausomybės metus tas mirtingumo modelis dar labiau išryškėjo, duomenys net pablogėjo. Vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumai mieste ir kaime aukščiausią lygį pasiekė 1999 metais (5,8 metų vyrų ir 3,3 metų moterų). Toliau vis didėja socialinė diferenciacija – trisdešimtmečių Lietuvos vyrų grupėje tikėtinas gyvenimo trukmės skirtumas tarp turinčių aukštąjį išsilavinimą ir žemesnio išsilavinimo asmenų siekia net 11 metų.

Sovietinis paveldas yra ne tik senasis mirtingumo modelis, bet ir senasis politikų mentalitetas, lemiantis, kad sveikatos apsaugos sistemoje vyrauja pasenę ir tik klanų interesus atitinkantys lėšų investavimo prioritetai, o modernūs psichikos sveikatos pagalbos principai Lietuvai beveik nepasiekiami. Kai kurių kitų šalių patirtis rodo, kad nuo vyriausybės veiksmų, nuo valstybės politikos labai daug kas priklauso.

Antai Čekijoje iškart po komunistinės sistemos žlugimo vyriausybė ėmė rūpintis ne tik ekonomikos augimu, bet ir visuomenės sveikata. Buvo investuojama į mokslinius sveikatos tyrimus, jais buvo remiamasi kuriant modernias pagalbos ir prevencijos priemones, buvo rūpinamasi socialinės nelygybės mažinimu.

1990 metais čekų vidutinė gyvenimo trukmė beveik nesiskyrė nuo lietuvių, šiandien Čekijos vyrai gyvena maždaug septyneriais metais ilgiau negu Lietuvos vyrai. Lietuvos vyrų mirtingumas, susijęs su alkoholio vartojimu, šiandien yra net dešimt kartų didesnis nei senosiose Europos Sąjungos šalyse.

Moralinė trauma

Trauminis totalitarinio režimo poveikis pasireiškia ne tik sunkių psichologinių traumų gausa. Totalitarizmas pakerta pamatines žmonių nuostatas ir vertybes, sužaloja jų moralinę sveikatą. Gyvenimo „nenormalioje“ visuomenėje padarinys yra moralinė trauma.

Sistemos nenormalumas pasireiškė tuo, kad režimas pamynė prigimtinę žmogaus laisvę, atsakomybę, laisvo apsisprendimo teisę, uždraudė savanoriškai įsijungti į bendruomenės gyvenimą ir ginti jos interesus. Jis reikalavo tik paklusti, pritarti vienai ideologijai ir laikytis vienodų elgsenos standartų. Įsigalėjo įtarumas, cenzūra, autocenzūra ir neišvengiamas to palydovas – moralinis dvilypumas.

Norėdami prisitaikyti prie nenormalaus gyvenimo, žmonės ėjo į didesnius ar mažesnius kompromisus su savo sąžine dėl išpažįstamų tikrųjų vertybių. Net iš esmės smerkdami melą ir vagystes, daugelis buvo priversti naudotis blato sistema, vogtų ir „sukombinuotų“ daiktų pasiūla ir pan. Buvo teisinamasi visuotinai priimta formule iš žmogaus vogti nuodėmė, iš valdžios – ne.

Gyvenimas pagal dvejopus moralinius standartus nėra nepavojingas. Jis ilgainiui paveikia pačią asmenybę, keičia esmines žmogaus nuostatas. Čia galima analogija su potraumine disociacija. Patyrus traumą ji atlieka psichikos apsaugos funkciją.

Su trauma susijusi sąmonės dalis „atskeliama“ ir atitolinama nuo sąmoningo suvokimo – taip mažinamas traumos sukeltas psichologinis skausmas. Tačiau toks susiskaidymas reiškia ir asmenybės vidinį pertrūkį. Jei atskirtoji dalis po traumos laipsniškai neintegruojama į asmenybės psichinio gyvenimo visumą, sugriaunamas asmenybės integralumas, o dažniausia to išraiška – nevaldomi labai stiprūs traumos lemiami jausmų proveržiai.

Moralinė disociacija yra pagrindinis mechanizmas vadinamosios socializacijos blogio link (socialization to evil). Paklusdamas ideologinei propagandai, autoritetų spaudimui ir atsisakydamas savo asmeninės atsakomybes, žmogus tampa pajėgus nesipriešinti didžiausioms piktadarybėms arba net prie jų prisidėti.

Antai Osvencime dirbusių nacių gydytojų, kurie atlikdavo žiauriausius medicininius eksperimentus su kaliniais, psichologinis tyrimas atskleidė jų asmenybės susidvejinimą. Konclageryje jie be skrupulų manipuliuodavo žmonėmis, buvo gana šiurkštūs, vulgarūs, daug gėrė. O grįžę atostogų ar laisvadieniais į savo namus, jie vėl būdavo išsilavinę humaniški gydytojai, rūpestingi šeimų vyrai ir tėvai. Šiame dvilypiame jų „aš“ abi dalys funkcionavo kaip dvi atskiros autonomiškos savastys.

Individui įveikti disociacijos padarinius yra gana sunku. Kaip matyti iš mūsų ilgalaikio traumavimo tyrimo, disociacijos požymiai represijų aukoms dar vis pasireiškia net po kelių dešimtmečių. Panašūs dėsningumai galioja ir visuomenės gyvenime – moralinės disociacijos padariniai gali būti ilgalaikiai ir sunkiai įveikiami.

Šiandien Lietuvos visuomenėje dar matome daug sovietinio mentaliteto apraiškų ir sovietmečiu išsiugdytų įpročių. Įvairių sričių specialistai tai apibūdina Stokholmo sindromo, įkaitų visuomenės, nesaugumo visuomenės ir kitais panašiais terminais.

Filosofė Nerija Putinaitė 2007 metais parašė knygą labai iškalbingu pavadinimu Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje apie sovietinio laikotarpio savimonės ir moralės fenomenologiją ir jos padarinius šiandienos gyvenime. Autorė įtikinamai atskleidžia, kiek daug iš praeities atsinešta moralinio blogio, tapusio mūsų savasties dalimi, posovietiniu galvojimo būdu, todėl dažnai nepastebimo.

Sovietmečiu įdiegtoji vertybių sistema akimirksniu išnykti negalėjo. Egzistencijos norma buvo tapęs melo painiojimas su tiesa, ribos tarp politiškumo ir visuomeniškumo ištrynimas, susitaikymas su gyvenimo dvilypumu. Tad net ir dingus išoriniams stimulams ir centralizuotai pasaulėžiūrinei indoktrinacijai, išliko tie patys vertybiniai orientyrai, tikslai ir idealai. Jais remdamiesi žmonės šiandien suvokia save, savo santykį su kitais žmonėmis ir pasauliu, sprendžia kasdienes problemas.

Kol kas mūsų santykis su praeitim yra silpnas ir veikiau reiškiasi kaip kultūriniai kompleksai. Mes neapmąstėme savo praeities kaip laisvi ir brandūs žmonės. Mes nemokame apie tai ramiai kalbėtis. Turbūt sunku pripažinti, kad buvome pažeminti, patyrėme prievartą, bet taip pat ir prisidėjome prie prievartos režimo.

Visuomenėje tvyro tyla ir įtampa. Kartais ją pertraukia pykčio proveržiai arba irzlūs raginimai baigti pagaliau knaisiotis po tą praeitį. Kartais pateikiamas supaprastintas praeitį gražinantis požiūris. Tačiau nei toks požiūris, nei pasirodančios mokslinės studijos nesukelia rimtesnės visuomeninės diskusijos.

Nesugebėję apmąstyti savo praeities, nedaug ką perdavėme ir vaikų kartai. Ar ne tos tuštumos ir vidinio nerimo genami jie smurtauja vieni prieš kitus, girti pašėlusiais greičiais laksto motociklais ir automobiliais ir žūsta, skęsta vandens telkiniuose? Toks elgesys kartais primena chroniškai save žalojančių pacientų elgesį. Šie pacientai tyčia siekia sukelti sau fizinį skausmą, kad taip nuslopintų nepakeliamą psichologinį skausmą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.