Gyvenimas

2021.04.10 16:32

Lyties sau nepriskiriantys žmonės: priėmus konvenciją neatsiras visokių lyčių – jos jau egzistuoja

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2021.04.10 16:32

Pastaruoju metu vyksta daug pokalbių apie kitokį lyties identitetą, tačiau nedažnai šia tema pasisako patys žmonės, kuriems su gimimu priskirta lytis nėra tai, kaip jie nori prisistatyti pasauliui. Galbūt klausimų apie identitetą, vardą, pavardę kyla ir cislyčiams, žmonėms, kurių socialinė lytis sutampa su priskirta jiems gimus, ypač Lietuvos moterims, kurių laisvė renkantis pavardžių galūnes kiek apribota.

Dokumentikoje „Spalvos“ kalba nedvinarę – nei moterišką, nei vyrišką – tapatybę pasirinkę žmonės bei kalbos ekspertai. Pirmas herojus (-ė) yra Sasha Wilde, kurie rašo ir prodiusuoja muziką filmams bei kitiems atlikėjams, taip pat yra kolektyvo „Kerai“ narys (-ė). Sasha trejus metus dėstė lietuvių kalbą UCL universitete Londone. Pasvalyje užaugęs (-usi) Sasha jau trylika metų gyvena Didžiojoje Britanijoje ir šiandien dirba „The Times“ laikraščio internetinio puslapio redakcijoje. Sasha vartoja „jis“, „ji“ įvardžius.

„Visada sunku identifikuoti pradinį tašką, kada pirmą kartą pradedi kvestionuoti binarinę lytį ir panašiai. Kai žiūriu atgal į savo gyvenimą, matau, kad visada jaučiau, jog man netinka „mergaitės“ kategorija. Nors kartais fantazavau, kad norėčiau būti berniuku, žinau, kad iš tikrųjų to nenorėjau. Būdamas vaikas aš negalėjau to artikuliuoti sau ir kitiems, bet manau, kad visi matė, jog netilpau į tuos rėmus, labai aiškiai: kaip aš rengiausi, kad žaidžiant man patiko apsirengti tėčio drabužiais...

Spalvos. Nei vyrai, nei moterys – kalba nedvinarės tapatybės žmonės

Kai man buvo aštuoniolika, prieš pat išvykstant susidūriau su knyga, kuri vadinasi „Trečioji lytis“ [Gilberto Herdto – LRT.lt]. Tai akademinė knyga, kuri nagrinėja ir kalba apie daugybę kultūrų visame pasaulyje, visada turėjusias vietą žmonėms, kurie nebuvo nei moterys, nei vyrai. Kaip tai veikia kiekvienoje kultūroje, aišku, yra skirtinga, bet tai buvo mano pirmas susidūrimas“, – pasakoja Sasha.

Kitas herojus Dylan Beck gyvena Glazgo mieste Škotijoje. Jo pasirinktas įvardis lietuvių kalboje yra „jis“. Nors tai nėra idealus variantas, kol nėra alternatyvos, jam tai priimtiniau nei „ji“. Lietuvoje jis nebuvo jau penkerius metus, savo lytinio identiteto pokyčius pradėjo prieš šešerius. Dylan, kaip ir Sasha, dar būdamas vaikas jautė, kad nemato savęs nei kaip mergaitės, nei kaip berniuko.

„Kai buvau mažas, dažniausiai žaisdavau su berniukais, mašinytėmis, lego ir panašiai. Tikėjimasis, kad norėjau žaisti su lėlėmis, – tai man nebuvo įdomu, nepatiko. Mes turime supratimą, kaip turėtų augti mergaitės ir kaip turėtų augti berniukai. Labai gerai prisimenu jausmą: kai mums buvo gal vienuolika metų, berniukai nusprendė, jog jie gali būti draugais tik su berniukais, o mergaitės – tik su mergaitėmis. Prisimenu: o ką man dabar daryti? Mano visi draugai, kurie buvo berniukai, staiga nenorėjo su manimi bendrauti“, – kalba jis.

Trečias laidos herojus gyvena Vilniuje. Aei Jūr yra baigęs žmogaus teisių magistro studijas. Jam šiuo metu priimtinesnis įvardis „jis“, bet ateityje būtų atviras ir kitokioms galimybėms save įvardyti neparodant vienos ar kitos lyties. Aei stipriai paveikė Stambulo konvencijos diskusijos, kuriose buvo įpainioti ir translyčiai asmenys, nors konvencija nėra apie juos ir nesuteikia jiems jokių atskirų teisių ar privalumų.

Liūdna, kad mumis gąsdinama. Viskas – priims konvenciją, tai atsiras visokių lyčių. Jos jau egzistuoja, nesijaudinkite.

„Ta konvencija yra prieš smurtą prieš moteris, ten nėra nieko pasakyta apie transžmones, bet dalykas, kuriuo gąsdinama: na va, jeigu priims tą konvenciją, tai viskas, tada egzistuos transžmonės. Bet mes jau egzistuojame, ta konvencija nieko nepakeis. Tiesiog liūdna, kad mumis gąsdinama. Viskas – priims konvenciją, tai atsiras visokių lyčių. Jos jau egzistuoja, nesijaudinkite“, – mintimis dalijasi Aei.

Dar vienas laidos herojus Kris dirba akademinių knygų leidykloje Oksforde. Lietuvis taip pat vartoja vyriškus įvardžius, nes jie, kaip sako, vieninteliai dalinai priimtini kaip nebinariniam žmogui, kuris yra lietuvis.

Sasha visada nori pabrėžti: buvimas non-binary (nedvinaris, nebinarinis) nėra naujas dalykas – toks identitetas egzistuoja daug metų įvairiose kultūrose. Tai naujas dalykas tik vakarietiškoje krikščioniškoje kultūroje.

„Aš nesu nei moteris, nei vyras. Šiandien aš pasidažiau lūpas, bet kitą dieną galiu radikaliai pakeisti savo lyties prezentaciją. Tai, kas normatyvios kultūros apibrėžiama kaip vyriška ar moteriška, yra fragmentuojama, maišoma. Man lyties takumas patinka. Tu nežinai: galbūt kitais metais mano balsas pasikeis dėl testosterono vartojimo, galbūt atrodysiu visuomenei kaip vyras, galbūt ne. Aš nežinau. Viskas yra atvira“, – sako pašnekovas (-ė).

Sasha šiuo metu gyvena su savo partneriu (-e) Izi, kurie irgi sau taiko nebinarinį identitetą. Kartu jie augina dvi kates.

Skirtumus brėžia ne kalba, o patys žmonės

Vukas Vukotičius yra sociolingvistas, kuris tyrinėja kalbas. Į Lietuvą jis atvyko prieš dešimt metų ir jau kurį laiką stebi lietuvių kalbos institucijas ir jų politiką. „Spalvoms“ buvo įdomu sužinoti apie Lietuvoje ir kitose šalyse esančius nebinarinio identiteto žmonių įvardžius, kaip they, them („jie“, „juos“), vartojamus nebinarinių žmonių anglakalbėse šalyse.

Palyginti su kitomis kalbomis, ar lietuvių kalba labiau kreipia dėmesį į lyties nurodymą? V. Vukotičius pabrėžia, kad kalba niekuo dėta, – skirtumus brėžia patys žmonės.

„Kalba pati negali kreipti ar nekreipti dėmesio į lytį, tai gali daryti tik žmonės. Pavyzdžiui, vengrų kalboje tiek „jis“, tiek „ji“ yra tas pats ő, bet tai automatiškai nereiškia, kad ten yra daugiau ar mažiau tolerancijos kitokiems žmonėms. Tai reiškia, kad yra viena problema mažiau, bet žmonės daro tą skirtumą, o ne pati kalba.

Galiu duoti pavyzdį ir iš anglų kalbos. Nedvinario identiteto žmonės labai dažnai nori, kad į juos kreiptųsi įvardžiu they. Tai trečiojo asmens daugiskaita. Priešininkai sako, kad tai yra klaidinga, nes tai yra daugiskaita. Kaip galima apie vieną žmogų kalbėti daugiskaita? Tačiau jeigu pažiūrėsime į anglų kalbos istoriją, rasime, kad iki 19 a. they buvo vartojamas ir vienaskaita. Jis pradėtas vartoti tik daugiskaita nuo preskriptyvistų judėjimo, lingvistų, kurie norėjo, kad kalba būtų tvarkingesnė, kad viskas atitiktų tam tikras normas, taip pat lytines“, – komentuoja jis.

Sasha pripažįsta – su lietuvių kalba labai sudėtinga: „Prieš interviu nerimavau, nes nežinojau, kaip apie save kalbėti. Turi keisti kalbos struktūrą, nes tai nėra tik įvardis. Turi pakeisti ir veiksmažodį – viską sakinyje. Kaip tai padaryti, aš nežinau.“

Kitas kalbos specialistas, kurį kalbino laida „Spalvos“, yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys Vidas Valskys.

„Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų indoeuropiečių kalbų, giminės kategorija yra dvinarė, kitaip sakant, mes turime vyriškąją ir moteriškąją gimines. Kai kurios kitos kalbos turi trinarę kategoriją, tarkime, rusų, vokiečių kalbose dar yra vadinamoji niekatroji giminė.

Kai kalbame apie giminę, labai svarbu pasakyti vieną grynai gramatinį dalyką: kai yra dvinarė kategorija, vienas iš jos narių yra vartojamas apibendrintai, kitaip sakant, jeigu mes vartojame vyriškosios giminės formas, aprėpiame tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės dalykus. Jeigu sakome „studentai“, tai turime galvoje tiek vaikinus, tiek merginas; jeigu sakome įvardį „jie“, šituo įvardžiu apimtume tiek vieną, tiek ir kitą lytį“, – pasakoja V. Valskys.

Tik patys nebinarinio identiteto žmonės gali nuspręsti, kokius įvardžius jie vartos.

V. Vukotičiaus nuomone, kalbininkai neretai teigia, jog įvardžių sistemos keisti negalima, bet taip manyti klaidinga – žmogus, kaip kalbėtojas, pasak jo, turi teisę vartoti tokią kalbą, kokia jam tinka. „Skatinčiau visus apie tai mąstyti, bet tik patys nebinarinio identiteto žmonės gali nuspręsti, kokius įvardžius jie vartos“, – sako sociolingvistas.

Anot dr. V. Valskio, nors šiuo metu lietuvių kalboje iš tiesų nėra įvardžių, kuriais būtų galima įvardyti lyties tapatybės ieškantį asmenį, kalbos išgalės, jei ir ne beribės, tai labai didelės ir jomis gali naudotis visi kalbos vartotojai, nepaisant jų lyties, tikėjimo, seksualinės orientacijos ar tapatybės.

„Galime patys tą kalbą kurti, laisvai vartoti, juo labiau privačiame gyvenime, kur jokių reglamentavimų nėra ir būti negali“, – priduria jis.

Didžiojoje Britanijoje gyvenantis (-i) ir „The Times“ laikraščio internetinio puslapio redakcijoje dirbantis (-i) Sasha sako: čia didesnis translyčių ar nebinarinių žmonių judėjimas, tačiau sykiu vis tiek viskas labai konservatyvu.

„Tas pats laikraštis, kuriame dirbu, yra transfobiškas iš esmės. Yra vardo, kurio asmuo atsisakė, vartojimas. <...> Dažnai pasirodo rašinių, kurie teigia, kad kalba yra iškreipiama, kad šitie žmonės susimąstė kažkokių nesąmonių, kad tai yra iš neturėjimo ką veikti. Kaip gali būti daugiau nei vyras ar moteris, kaip tu gali būti nei vienas, nei kitas? Nesąmonė. Taip pat yra daug žmonių, kurie teigia, kad nėra transfobiški, bet tiesiog gina kalbą: they, them vartojimas gramatiškai netaisyklingas, susigalvokite kažką kito“, – pasakoja Sasha.

Aei mano, kad kalbant apie vardus kai ką būtų galima pakeisti lengviau: „Lietuvoje vardai yra nustatomi pagal lytį ar gerą moralę, ar dar kažką. Tai labai keista, kitose šalyse to nėra: nebinarinės tapatybės žmonės tiesiog pasikeičia vardą ir į jo lyties žymę gal nelabai kas žiūri. Vis tiek patogiau jautiesi, gali savo dokumentą kažkur parodyti, o Lietuvoje gali pasikeisti nebent į kitą vardą, kuris atitinka kažkurią lytį, kuri yra nustatyta.“

V. Vukotičius sako atsakingai galintis teigti, kad niekur kitur Europoje nėra tokių griežtų taisyklių, susijusių su vardais ir lytimi.

„Visa tai, kas kalboje randasi ir nepažeidžia vadinamosios geros moralės normų ir sykiu neišklibina kalbos sistemos, tikrai turi teisę gyvuoti ir egzistuoti. Baimintis Valstybinės kalbos komisijos it kokio žandaro, laikančio rankose vėzdą ar kokį kitą tramdomąjį daiktą, tikrai nevertėtų“, – pažymi V. Valskys.

Plačiau – balandžio 7 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Motuzienė.

Spalvos. Nei vyrai, nei moterys – kalba nedvinarės tapatybės žmonės
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt