Gyvenimas

2021.04.06 21:59

Vis dažnesnis kasdienybės palydovas nuovargis apie save pirmiausia praneša per pyktį ir erzulį

LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2021.04.06 21:59

Pyktis daugeliui žmonių gali būti signalas, kad pavargo, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ pažymi psichologas Viktoras Keturakis. Anot jo, pastanga išlaikyti normalų gyvenimą įvykus tokiam dideliam pokyčiui, kaip karantinas, ir sukuria įtampą.

Per karantiną daugelis jaučia daugiau nuovargio. Kas dėl darbinio, kas dėl emocinio krūvio, o kas – dėl abiejų dalykų. Kada reikia sau pripažinti ir kitiems pasakyti, kad darai daugiau, negu gali atlaikyti? Temą apie nuovargį pasiūliusį psichologą Viktorą Keturakį kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Giedrė Čiužaitė.


– Jauti, kad esi pavargęs. Ką galima daryti šitame taške?

– Vienas dalykas – pripažinti, atpažinti nuovargį. Daugybę atvejų nesame išmokyti atpažinti nuovargio. Nuovargis – ne tai, kad sėdžiu ir nieko neveikiu. Gali būti, kad keičiu veiklas, einu pasivaikščioti, užsiimu kažkuo kitu, skaitau knygas, ką nors kuriu, bet prieš darant svarbu atpažinti ir pripažinti, kad nuvargau, atsibodo.

Mano manymu, labai sveika pripažinti, kad mintyse bandyti sukontroliuoti ateitį yra tuščias užsiėmimas. Yra ekspertai, žmonės, kurie prognozuoja, – tegul jie dirba darbą. Pasitikėti, kad jie tą padarys. Jie kažkokiu būdu stengiasi mums sugrąžinti gyvenimą, aš tą matau. Ar jie daro geriau, ar blogiau, sėdėdamas prie kompiuterio ekrano aš tikrai to nepagerinsiu.

Šiuo atveju nuovargis yra susijęs su pasitikėjimu, kad aš išgyvensiu. Nes pasirengimas – kaip mūšio lauke: aš visą laiką su ginklu rankose ir visą laiką dairausi priešų. Taip galiu valandą, dieną, parą, bet paskui galiu neišlaikyti, pradėti „šaudyti“, pulti savus. Iš nuovargio atsiranda daug sudirgimo, susierzinimo, kuris iš tiesų yra labiau apie tai, kad aš pavargau, nebeturiu kantrybės.

Pripažinkite, kad pavargote, kad reikia „atsijungti“ nuo informacijos srauto, kasdienybės, kuri yra, ir žiūrėti, ką dar galiu sugalvoti.

Pyktis daugeliui žmonių gali būti signalas, kad pavargo.

– Kai per daug darbų, užduočių, užgula kasdienis nuovargis. Niekas darosi nebemiela, nors lyg gyveni normalų gyvenimą. Daug kas sako: reikia kažką mesti.

– Mano nuomone, tai skubotas sprendimas. Tai, kad aš mesiu ar pakeisiu, nebūtinai man suteiks poilsį. Pirmas momentas – atpažinti, kad esu pavargęs, pripažinti. Atsimenu, kaip pats atpažindavau, jog esu pavargęs: mane pradeda erzinti žmonės, situacijos, kurios kažko iš manęs nori. Aš suprantu, kad per dieną, kai daug bendrauju, žmonės kažko iš manęs nori. Man smagu, kai nori, bet dienos, savaitės, mėnesio, metų pabaigoje suprantu, kad aš pavargęs. Bet nereikia mesti darbo vien tam, kad galėčiau „atsijungti“.

Pripažinus nuovargį galima kažkokiu būdu padaryti pauzę, nieko neveikti: miegoti, vaikščioti, bet neturėti tikslinės veiklos. Vaikai tam turi labai gerą užsiėmimą – jie žaidžia. Suaugę irgi galėtų pažaisti.

– Bet ateini pas vadovą ir sakai: žiūrėkite, aš pavargau. Dalis pasakytų: eilėje yra nepavargusių, eik iš darbo ir daryk, ką nori.

– Taip. Tada pas vadovą neinu ir jam to nesakau, jei nepasitikiu vadovu. Kaip sakiau, nuovargiui labai svarbus pasitikėjimas: pripažinti nuovargį, kad aplinka manęs pavargusio „neišspjaus“. Jeigu aš nepasitikiu vadovu, aplinka, tada labai tikėtina, kad pas vadovą neisiu. Galiu eiti pas artimą žmogų arba sudaryti sau poilsio planą: jeigu mano darbai suplanuoti, klausimas, o kada aš rūpinuosi poilsiu, pertraukomis?

Labai gerai atsimenu savo patirtį, kai buvau samdomas žmogus, vesdavau seminarus. Vadovui sakydavau: aš tą seminarą vesiu blogiau. Sakydavo, kodėl? Nes aš būsiu pavargęs. Su vadovu galima kalbėti, jis gali priimti konfrontaciją, kai sakau, kad aš galiu ir darysiu darbą, aš neinu iš darbo, bet jis bus blogesnis.

Varikliui reikia tepalų – niekas nesiginčija. Lygiai taip pat žmogui reikia „tepalų“, jis irgi pavargsta. Jį galima drožti, bet kokybė bus blogesnė, ilgainiui jis susidėvės greičiau, nei darant normaliai. Žmonių darbotvarkėse pertraukos nėra taip rimtai vertinamos kaip darbo susitikimai. Mano nuomone, reikia suteikti svarbą pertraukoms ir dėl pertraukų su vadovu irgi galima derėtis.

Pastanga išlaikyti normalų gyvenimą įvykus tokiam dideliam pokyčiui ir sukuria įtampą.

– „Išspjauti“, kai esi pavargęs. Man atrodo, to „išspjovimo“ daug, kai esi pavargęs, bent žmonės bijo, kad taip tikrai atsitiks. Grįžtant prie karantino, ar vadovai turėtų pergalvoti, kaip jų darbuotojai jaučiasi, gal pasakyti, kad mūsų metiniai planai buvo tokie, bet mes turime juos sumažinti, nes yra karantinas, jūsų „neišspjausime“?

– Vadovas taip pat turi nerimo, kaip ir darbuotojas. Darbuotojo rankomis daromas darbas, rezultatas, o vadovas, gali būti, jaudindamasis, jog atsitiks kažkas blogo, laiko darbuotoją „ant trumpo“. Mano manymu, sąžininga kalbėtis abiem pusėms – ką galime padaryti ir ko negalime, nes dirbame nenormaliomis sąlygomis. Pastanga išlaikyti normalų gyvenimą įvykus tokiam dideliam pokyčiui ir sukuria tą įtampą.

<...> Nuovargio pradinis ženklas – ne poilsis, o susierzinimas. Aš pavargau kentėti ir mane dirgina visi, kurie daro ar elgiasi kitaip. Kodėl man nepaskambina, kodėl nedaro taip, kodėl Vyriausybė daro taip... Dažnai sakoma, kad pyktis – pirminė emocija, kurią saugu parodyti. Pyktis daugeliui žmonių gali būti signalas, kad pavargo.

Nuovargis turi dvi kryptis: viena – susprogti, kita – subliūkšti. Susprogti – kai pyktis nukreiptas į valdžią ar kur saugu. Kažkuria prasme tai geras ženklas. Mano nuomone, gerai išreikšti nepasitenkinimą, kai pavargote. Tinkama surasti pagarbų, negriaunantį būdą, bet vis dėlto pranešti žmonės, kad nebegaliu kentėti. Subliūkšti – kai žmonės suserga įvairiomis ligomis. Jie jaučiasi nelaimingi, jų gyvenimas sugriūva.

Nuovargis gali turėti paprastas fizines priežastis, ypač vidutinio, vyresnio amžiaus žmonėms tai padeda atstatyti tam tikros cheminės medžiagos. <...> Poilsis taip pat nėra tik gulėjimas ant lovos arba nieko neveikimas. Poilsis – veiklos pakeitimas, smalsavimas, domėjimasis gyvenimu. Jeigu veikla ar gyvenimas mane nuvargina, klausimas, kur randu aistrą, kam mane dar gyvenimas pašaukė.

Visas pokalbis – vasario 8 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.