Gyvenimas

2021.03.27 19:20

Prieštaravimas sistemai, negalia – sovietmečio „ligos“, nuo kurių gydyta psichiatrijos ligoninėse

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.03.27 19:20

Psichiatrijos ligonines sovietų saugumas buvo pavertęs nematomais kalėjimais, sistema neparankius žmones uždarydavo be jokios kaltės. Nematomi buvo ir psichoneurologiniai ligoniai, nuo visuomenės paslėpti už aukštų tvorų. Daugybės žmonių gyvenimai paskendo degtinės vandenynuose. Kaip sovietmečiu (ne)gyveno nereikalingi žmonės, pasakoja LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“.

Psichiniai-politiniai kaliniai

Molotovas net tris kartus buvo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru, dažnai keliaudavo į užsienį, garsėjo palaidu gyvenimu. Moterys jam buvo svarbiau už užsienio politiką. Taigi anekdotas: vienas žmogus kito klausia, kaip Molotovas nepasigauna venerinių ligų? Atsakymas: Molotovas apsaugai naudoja sovietinį laikraštį. Suprask, sovietinės propagandos galia apsaugo net nuo sifilio.

Jurgis Gylys, vaikinas iš kaimo prie Radviliškio, 1951 m. tarnavęs sovietų armijoje, už šį ir dar vieną anekdotą apie Staliną buvo nuteistas 10 m. Du anekdotai ir 10 m. lageryje Norilske. Tiesa, grįžo jis po 5 m. Šią istoriją paviešino Lietuvos ypatingasis archyvas.

Sovietų valdžia turėjo metodų susidoroti su prieš sistemą einančiais neparankiais žmonėmis. Sovietmečiu siaubą kėlė psichiatrinės ligoninės, psichoneurologiniai internatai. Sovietų Strėvininkų psichoneurologinio internato virėju dirbo ir ten pat gyveno toks Dovydas, atvažiavęs iš Anglijos. Į Lietuvą po žmonos mirties grįžo savo noru, brolio kvietimu.

„Susirašinėjau su broliu. Man brolis rašė: „Grįžk namo į Lietuvą. Čia yra daugiau moterų nei vyrų, susirasi žmoną.“ Aš nežinojau, kad mano brolis dirbo Valstybės saugumo komitete, jis buvo tarnybos viršininkas. Nežinojau to, nebūčiau važiavęs. Jis mane uždarė į internatą“, – archyviniame vaizdo įraše pasakoja jis.

Už gyvenimą Anglijoje Dovydas buvo nubaustas iki gyvos galvos gyvenimu psichoneurologiniame internate. Kai prabildavo anglų kalba, sakydavo, kad jam ligos paūmėjimas. Dar ir dabar neįmanoma sužinoti, kiek žmonių likimų sulaužyta jų politines pažiūras įrašius į psichikos ligos istorijas.

(Pra)rasta karta. Antano Terlecko sūnus apie sovietų dalintus „baltus bilietus“: KGB norėjo, kad rezistentai būtų protiškai nesveiki

Sovietinės psichiatrijos nuodėmes tyrinėjęs istorikas Tomas Vaiseta net ir moksliniais tikslais negalėjo domėtis ligos istorijomis pacientų, kurių jau seniai nėra šiame pasaulyje. Psichiatrijoje negalioja senatis.

Laidos komandai rengiant laidą teko kalbėtis su daugybe žmonių, kuriuos sovietai laikė uždarę psichiatrinėse. Dabar žinomą fotografą Robertą į Kauno psichiatrijos ligoninę išvežė tiesiog iš darbo sukrėstų kolegų akyse. Kitus paimdavo ankstų rytą iš namų ar sučiupdavo tiesiog einančius gatve. Dauguma jų ir šiandien nenori apie tai pasakoti, nors visi supranta, kokia jų buvusių diagnozių tikroji priežastis.

Garsus menininkas Gitenis Umbrasas, Vilniaus Neries krantines papuošęs meilės prisipažinimais, Katedros aikštėje sukūręs stebuklų plytelę, pagulėjęs psichiatrinėje ligoninėje išsisuko nuo tarnybos sovietų kariuomenėje, tačiau tiek pat, kiek laiko būtų tarnavęs kariuomenėje, praleido Vasaros 5. Taip vadindavo dabartinį Vilniaus psichikos sveikatos centrą. Saugumas naudojosi psichiatrija, už durų be rankenų kalino ne tik disidentus, pasisakančius prieš sovietų valdžią ar su ja kovojančius, bet ir kvailiojančius jaunus žmones.

„Mes norėjome išsprogdinti tą visą tuometinį pilkumą“, – pažymi menininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas, rodydamas nuotraukas, kuriose kvailioja jauni žmonės, norėję būti laisvi. Vienas jų buvo ir pats G. Umbrasas.

„Tuo metu tai buvo traktuojama kaip provokacija, nes tokių nebuvo. Įdomios būdavo žmonių reakcijos: vieni krisdavo ant žemės iš juoko, kiti apsimesdavo, kad nieko nemato. Jeigu esi kaip visi, tai esi saugesnis. Taip, rizikuodavome, kad pateksime į beprotnamį ir būsime prifarširuoti cheminių preparatų. Galėjome pasidaryti daržovėmis“, – pasakoja jis.

Su gatvėse kvailiojančiais jaunuoliais saugumas nejuokavo, veždavo į Kauno ir Vilniaus psichiatrines ligonines, o priežastį parašydavo paprastą: „Guldymas suderintas su vyr. gydytoju.“ Nuo noro išsiskirti gydydavo įvairiai: elektrošoku, insulino terapijomis, aminazinu. Nuo jo kuriam laikui siela palikdavo kūną, adatų dūrių vietose iškildavo skausmingi guzai.

„Aminazino teko paragauti. Teko 24 komas patirti insulino terapijos palatoje. Tuo metu Europoje insulinas jau buvo uždraustas psichoterapeutiniams tikslams. Dozė buvo auginama iki tam tikro laipsnio, kol žmogus pradėdavo atsijungti. Durys be rankenų. Insulino palatoje pririšdavo prie lovos. Žmogus per dieną priaugdavo pusantro kilogramo, nes tai labai skatina apetitą. Vyko deformacijos. Man pačiam atrodo, kad prieš atsiguldamas į ligoninę aš spalvas matydavau vienaip, paskui kitaip“, – kalba G. Umbrasas.

Tėvą pasodino į kamerą su psichiniu ligoniu. Jis vaikščiodavo nuogas ir dainuodavo. Tėvas sako: suprasdavau, kad man daromas spaudimas, kad mane išmuštų iš vėžių, bet aš irgi eidavau ir dainuodavau.

Nikita Chruščiovas 1959 m. Rašytojų suvažiavime pasisakė apie režimui nepritariančių žmonių psichiką, prie šių jis priskyrė ir menininkus. Sukeldamas juoko bangą sakė: „Ne iš šių psichopatų spręsti apie komunistinę visuomenę. Tų, kurie kviečia kovoti su komunizmu, su jo kilniomis idėjomis, žmonių psichinė būklė, akivaizdu, nenormali.“

Uždaryti žmogų į psichiatrinę užteko to, kad jis nepritaria sovietų ideologijai, kurios dvilypumą labiausiai suprato meno pasaulio žmonės. Pasak menininko G. Umbraso, visi jo kartos artimi draugai perėjo psichiatrinių ligoninių trankvilizatorius.

Vis dėlto iki šiol psichiatrijoje naudojamo aminazino, vadinamo psichiatrijos „gumine lazda“, nereikėtų keikti. Jis sovietmečiu buvo sukurtas kaip vaistas psichinėmis ligomis sergantiems žmonėms gydyti. Psichiatras, Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius tvirtina, kad aminazinas psichiatrijoje padarė tikrą perversmą.

„Tai iš psichiatrijos padarė mediciną, iš šitų įstaigų – realias ligonines. Jis turėjo didelį slopinamąjį efektą. Reikia suprasti, kad tai buvo pirmas vaistas. Be abejo, jis buvo labai netobulas, bet tai buvo absoliutus proveržis. Aminazinas šiuo metu beveik nėra naudojamas, tam tikrais ypatingais atvejais, tačiau po aminazino labai greitai atsirado haloperidolis – antipsichozinis vaistas, kuris iki šios dienos yra vadinamas auksiniu standartu“, – pasakoja jis.

Kankinimų kur kas baisesniais vaistų kokteiliais teko išbandyti uždarytiems už antisovietinę veiklą. Kovojusius už Lietuvos laisvę sovietų valdžia siuntė į baisiausias psichiatrines ligonines. Žurnalisto Ramūno Terlecko manymu, pati baisiausia psichiatrinė ligoninė buvo Černiachovske – ten siųsdavo vadinamuosius disidentus ir bandydavo palaužti. Atsiminimai, kuriais dalydavosi iš ten sugrįžusieji, buvo žiaurūs.

1973 m. Petras Cidzikas kagėbistų buvo suimtas ir 4 m. išsiųstas į specialųjį psichiatrijos kalėjimą Įsrutyje, vėliau Černiachovske. Pats P. Cidzikas savo dienoraščiuose šią ligoninę vadino „psichkonslageriu“, rašė, kad ten buvo ypač sunku: visą laiką tyčiojosi, kankino, persekiojo. Į psichiatrines ligonines sovietai buvo uždarę disidentus Algirdą Statkevičių, Mindaugą Tomonį ir daugelį kitų. Žurnalistas R. Terleckas, žinomo disidento Antano Terlecko sūnus, yra girdėjęs šių žmonių liudijimų.

„Ir Cidzikas, ir Statkevičius išliko tvirti, kas man iki šiol yra didelė vertybė kaip žmogui, – suvokti, kad jie perėjo tuos pragaro ratus ir išliko žmonėmis, išlaikė sveiką protą nepaisant visų kankinimų, kurie buvo.

Mačiau tarp tėvo draugų rezistentų, kurie buvo įkišti į psichiatrines ligonines. Tai sistemai buvo labai lengva juos nurašyti kaip psichiškai nesveikus, kad jie kovoja su sistema. Toks dalykas buvo, tokių dalykų turbūt yra ir dabar. Sistemai daug lengviau žmogų palaužti būtent per šitą dalyką“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

A. Terleckas, vasarį sulaukęs 93 m., ne kartą yra pasakojęs, kaip saugumas jam, vienam aktyviausių sovietmečio disidentų, taip pat siūlė „baltą bilietą“, vadinamą nepakaltinamumą dėl psichinės ligos. Anot R. Terlecko, KGB labai norėjo, kad visi rezistentai būtų protiškai nesveiki, siūlydavo jiems tam tikrą sandėrį – prisipažinti, kad sergi kokia nors psichine liga, tada nurašys.

„Tėvas galbūt būtų ėjęs į tokį sandėrį, kad nereikėtų eilinį kartą sėsti į kalėjimą, geriau psichiatrinė, bet mama sustabdė visus tuos dalykus, parašė raštą, kad taip nėra, tėvas yra psichiškai sveikas. Kažkaip Dievas davė, kad šitas buvo sustabdyta“, – pamena jis.

A. Terleckas, ilgus metus praleidęs sovietų lageriuose ir kalėjimuose, matė ir patyrė daugybę būdų, kuriais siekta žmones paveikti. Psichiatrija šioje srityje tarnavo kaip sistemos įrankis.

„Nuo kokių 1960–1970 m. žmonių nemušdavo, bet darydavo psichinį spaudimą, pavyzdžiui, tėvą pasodino į kamerą su psichiniu ligoniu. Jis vaikščiodavo nuogas ir dainuodavo. Tėvas sako: aš irgi dainuodavau su juo; suprasdavau, kad man daromas spaudimas, kad mane išmuštų iš vėžių, bet aš irgi eidavau ir dainuodavau“, – tikina R. Terleckas.

Prie Komunistų partijos vairo stovint Leonidui Brežnevui sovietai sugalvojo sukurti socializmą Afganistane. 1979 m. pradėjo 10 m. trukusį karą. Iš Lietuvos, nors ji ir buvo okupuota, ėmė šauktinius į sovietų kariuomenę. Visi bijojo, kad neišsiųstų į Afganistaną, tačiau į karo mėsmalę iš Lietuvos pateko kone 5 tūkst., žuvo 97. Žiaurios pasekmės ištiko ir grįžusius. Jiems tikrai reikėjo psichiatrų pagalbos, daugelis vėliau nusižudė, prasigėrė arba liaudiškai tariant – išprotėjo.

Lietuviai visais būdais vengė eiti į sovietų armiją. Su vengiančiais tarnybos kolaboravo Lietuvos psichiatrai, daugybei lietuvių padėję išsisukti nuo prievolės kariauti svetimus karus. Kad iš jo negrįš, bijojo ir žurnalistas R. Terleckas. Išsisukti nuo armijos jam padėjo ne kas kitas, o siuntimas pasitikrinti į psichiatrijos ligoninę, tik teko 3 dienas vaidinti, kaip sunku bendrauti su žmonėmis.

Afganistano karas, daugybę žmonių suluošinęs visam gyvenimui, smarkiai priartino pačios sovietų imperijos žlugimą. Už išsaugotas gyvybes reikėtų padėkoti daugeliui Lietuvos psichiatrų, padėjusių išsisukti nuo sovietų armijos.

Nematomi žmonės

Sovietmečiu žmonių, į šį pasaulį atėjusių su įgimtais raidos sutrikimais, laukė baisi dalia – gyvenimas psichoneurologiniuose internatuose. „Durnynuose“, kaip jie liaudyje vadinti, neįgalūs žmonės buvo tiesiog marinami. Gyvenimo sąlygos buvo klaikios, ypač kankinosi vaikai. Medžiagos apie tarybinių laikų psichoneurologinius internatus labai mažai, jie buvo steigiami nuošaliose vietose, daugelis jų, kaip žmonių, turinčių negalią, globos namai, veikia iki šiol.

Į sovietų valdžios nusikaltimų žmoniškumui sąrašą pateko ir žmonės su negalia. Nematomi žmonės, ypač turintys proto negalią, savo gyvenimus praleido uždaryti psichoneurologiniuose internatuose. Jų gyvenimo lygis paprastai priklausydavo nuo įstaigos vadovo požiūrio į globotinius, neįgaliuosius prižiūrinčio personalo. Net šiais laikais iškyla žiauraus elgesio su neįgaliaisiais faktų. Galima tik numanyti, kas tose įstaigose dėdavosi sovietmečiu, kai vis daugiau gimdavo neįgalių vaikų, ypač su proto negalia. Internatai buvo pilni.

„Yra sakoma: „Kiekvienas kaimas turi savo „durnelį“.“ Bet tas žmogus, kuris yra laikomas keistuoliu ar turi kokių nors psichologinių problemų, yra laikomas bendruomenės nariu. Šitas požiūris, kuris, sakyčiau, yra labai sveikintinas, iš esmės buvo eliminuojamas, nes buvo manoma, kad tokie žmonės neturi egzistuoti bendruomenėje. Jie turi būti „išimami“, perkeliami į psichoneurologines ligonines, internatus, dar kur nors, kur juos būtų galima uždaryti, izoliuoti nuo visuomenės“, – pasakoja T. Vaiseta.

Ir šiandien norisi verkti žiūrint, kaip gyveno žmonės Kėdainių psichoneurologiniame internate. Tokių įstaigų remontams pinigų nelikdavo, gyventi tarp šių sienų – tarsi bausmė be kaltės. Sovietinėje visuomenėje tarybiniai piliečiai turėjo būti sveiki ir gražūs. Tikriausiai nerašyta, o gal ir įteisinta slaptu nurodymu, tvarka, kad neįgalūs žmonės turėjo sveikiesiems netrukdyti triūsti socializmo statyboje, komunizmo rojuje jiems vietos nėra.

Labai daug išsilavinusių žmonių dėjo diplomus į stalčius, dirbo bet kokius darbus, kad tik galėtų prižiūrėti vaikus. Daug šeimų su vaikais pasivaikščioti išeidavo tik naktį, kad nebadytų pirštais.

Dana Migaliova su tuo susidūrė iš karto, kai prieš 41 m. jai gimė sūnus su negalia. Tuoj pat jai buvo pasiūlyta atiduoti sūnų valstybės globon.

„Buvo labai imperatyvios rekomendacijos ir įkalbinėjimai. Pradedama nuo daktarų, bet paskui kviesdavosi ir į socialinio aprūpinimo skyrius. Tėvus kviesdavo po vieną atskirai, jeigu ligoninėje nepalikdavo tokio vaiko, aiškindavo, kad „reikia atiduoti valstybės globai, kam jums reikia tokio vaiko, pasigimdysite kitą vaiką, valstybė pasirūpins“. Maždaug šitaip įkalbinėdavo, buvo daromas labai didelis spaudimas.

Labai daug išsilavinusių žmonių dėjo diplomus į stalčius, dirbo bet kokius darbus, kad tik galėtų prižiūrėti vaikus. Pažįstu labai daug šeimų, kurios su vaikais pasivaikščioti išeidavo tik naktį, kad nebadytų pirštais“, – kalba ji.

Žmonės, kurie negalėjo suvokti savo teisių, negalėjo suvokti ir savo kančios, tik skausmą. Dantų jiems negydydavo, tiesiog išraudavo, vieša paslaptis – moteris sterilizavo, darė abortus, o jeigu vis dėlto vaikelis gimdavo, jis tuoj pat patekdavo į tokio tipo vaikų įstaigą.

„Kad būtų galimybė apgyvendinti tuos vaikus kūdikių namuose, jiems reikėdavo parašyti diagnozę. Parašydavo raidos sulėtėjimą arba psichomotorinio vystymosi sutrikimą. Tas vaikas „sėkmingai“ iš kūdikių namų keliaudavo į psichoneurologinius pensionatus, taip to žmogaus gyvenimas keliavo per visą sistemą. Aš tokių ir šiandien pažįstu nemažai. Tai yra suluošinti žmonių gyvenimai. Visi žinome viešas paslaptis, kaip seksualinė vergovė, išnaudojimas. Visko buvo“, – teigia D. Migaliova.

Panos iš psichoneurologinių internatų dažniausiai gimdydavo įvairių raidos sutrikimų turinčius vaikus. Labai dažnai juos auginti valstybei palikdavo asocialios motinos. Didžiuosiuose miestuose buvo atidaryti spec. kūdikių namai. Nereikalingų vaikų gerovė priklausė nuo juos prižiūrinčių žmonių sąžinės. Vienu metu Šiauliuose buvo iškilusi problema: nereikalingiems vaikams pritrūko vietų.

Daugelyje internatų žmonės buvo paversti belyčiais, juos nukirpdavo plikai ir aprengdavo vienodais drabužiais. „Nekaltinu personalo, tiesiog buvo tokia sistema. Vaikams ten buvo siaubas. Aš galvoju, Viešpatie, kaip mes visa tai išgyvenome? Kažkaip išgyvenome“, – mintimis dalijasi D. Migaliova.

Sunku suvokti, kad tokioje realybėje egzistavo žmonės. Net mirtis neatrodo baisi po tokio gyvenimo. Jokios integracijos, ugdymo, lavinimo ar gydymo. Taip gyveno nereikalingi sovietų santvarkai žmonės, ypač vaikai ir seneliai.

„Mirties priežastis – protinis atsilikimas. Kuo gydytas? Aminazinu ir haloperidoliu. Duodavo labai daug stiprių raminamųjų, sustodavo širdies raumuo. Žmogus nuo perdozavimo mirdavo. Ne paslaptis, kad uždarose didelėse socialinės globos įstaigose būdavo atliekami klinikiniai vaistų tyrimai. Buvo labai daug politinių kalinių su sovietine diagnoze „velotikuščaja šizofrenija“: nepatinka šitoje valstybėje gyventi, tai jis tikrai nesveikas“, – sako pašnekovė.

Baltoji karštinė

Dar viena pandemija, siejama su sovietmečiu, – alkoholio vartojimas. Juokinguose iki siaubo dokumentiniuose kadruose atsispindi tikrasis mastas. Alkoholis užpildė nusivylimu sistemą ir gyvenimu vakuumą. Sovietų valdžia šį dvasinio nuskausminimo būdą ilgai toleravo, vėliau ligonius alkoholikus teismo sprendimu ilgiems metams uždarydavo priverstinai gydyti. Su šiuo palikimu, su šio palikimo padariniais, galima sakyti, Lietuva gyvena iki šiol.

Daugelis žmonių be degtinės sovietmečio tiesiog negalėjo ištverti. Sovietų valdžia tai žinojo ir ilgą laiką taikstėsi su besaikiu girtavimu. Etilo pandemija visose postsovietinėse valstybėse kaip maras pasiglemžė milijonus žmonių gyvybių, sugriovė šeimas. Sovietmetis atnešė ir savižudybių bangą.

Sovietų taikyta tautos girdymo politika veikė: alkoholis buvo lengvai įperkamas, į „samagono“ gamybą buvo žiūrima pro pirštus. Vėlesniais metais norą alkoholiu nuplauti realybę pakeitė įprotis, priklausomybė tapo liga.

Psichiatras Vladas Banaitis, 1961 m. atidarius Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, netrukus čia pradėjo gydyti alkoholikus ir kovojo su jų baltosiomis karštinėmis iki kol išėjo į pensiją.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje sovietų valdžia suprato, kad reikia kažką daryti, nebeliks kam statyti socializmą. Tam pasitelktos ir propagandinės priemonės: rodydavo ir pasakodavo apie žmones, pasveikusius nuo alkoholizmo.

Sovietmečiu buvo suprantama, kad priklausomybė – psichikos liga, tačiau alkoholikai buvo tapę pajuokos objektu. Sovietmečiu svarbesnės buvo tų žmonių teisės, kurie kentė nuo alkoholikų. Triukšmadarius veždavo blaivyklon, nelaukdavo, kol girtuoklis nušvis ir suvoks, jog jam reikia gydytis. Teismo sprendimu keleriems metams uždarydavo į specialias įstaigas, vadintas gydymo ir darbo profilaktoriumais. Buvo praktikuojamas vienas labai įdomus gydymo būdas – gydymas degtine. Priklausomybėms gydyti buvo pasitelkiama ir hipnozė.

„Pavlovišku metodu, sąlyginiu refleksu, kad degtinės priartėjimas sukeltų žmogui pasipiktinimą, vėmimą. Suleisdavo injekcijų, susodindavo žmones prie stalo, ant stalo pasirodydavo užkanda, gėrimas. Kai tiktai „pakelkit taures“, prasidėdavo vėmimas. Šitaip per keliolika seansų žmogus turėtų įgyti pasišlykštėjimą“, – pasakoja V. Banaitis.

Plačiau – kovo 4 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Antano Terlecko sūnus apie sovietų dalintus „baltus bilietus“: KGB norėjo, kad rezistentai būtų protiškai nesveiki
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.