Gyvenimas

2021.03.22 08:33

Noro puoštis sovietmetis nepalaužė: nuo pudros „Kremlius“ iki visą algą kainuojančių džinsų

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.03.22 08:33

„Nieko negausi ir nieko nėra“ epochoje žmonių orumas buvo žeminamas visokiais būdais. Kaip dori tarybiniai piliečiai, soclenktyniavimo pirmūnai, karo ir darbo veteranai su „Raudonojo spalio“ gamybos batais, vienodais „Lelijos“ fabriko paltais ir baldais, kurie turėjo tarnauti visą gyvenimą, ėjo į socializmo rytojų, pasakoja LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“.

Prieškarines Lietuvos sukneles iš dailiausių audinių ir kostiumus pakeitė fufaikės ir ušankės, taip tuomet vadinosi sovietų aksesuarai – vatinukai ir ausinės kepurės. Į darbus laukuose moterys eidavo su viena suknele, kitą turėdavo šventinę, į runkelių laukus ropšdavosi su sijonais. Batai buvo tvirčiausia valiuta, pririšta prie kojų. Vienas laidos žiūrovas pasakojo, kad jo močiutė su sese 5-ajame dešimtmetyje į mokyklą žiemą eidavo viena pora batų, pakaitomis nešdamos viena kitą ant nugaros.

Kostiumas iki grabo lentos

Paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais, žvelgiant į buvusios ir pražuvusios pilkos realybės vaizdus, pasipuošusius ir pasitempusius žmones minioje, labiausiai gaila brangaus gyvenimo laiko, prastovėto milžiniškose eilėse, praleisto kombinuojant, tykojant...

Tarybų Lietuvoje veikė daugybė pramonės įmonių, batų ir audimo fabrikų, siuvyklų, tačiau sovietinės aprangos kodas – tarsi rudas kartoninis nykus lagaminas iš tų laikų. Kodėl parduotuvėse beveik nebuvo pasiūlos? Viena iš priežasčių – speciali funkcionierių Meno tarybos komisija tvirtino kiekvieną masinės gamybos modelį. 1979-aisiais ji dar veikė visu pajėgumu. Nors Vilniuje buvo atidaryti Modelių namai, tačiau jų kuriami drabužiai keliaudavo tik į parodas. Tai buvo laikai, kai kiekvienas galėdavo be galo pasakoti istorijas, kur gavo tą ar kitą drabužį, rankinuką, batus.

„Podiumas buvo, madų parodymų buvo. Klausimas, kiek tas podiumas buvo toli nuo pilkosios masės, kuri vaikščiojo gatvėmis. Aišku, kad tai, kas buvo rodoma ant podiumo, tai, kas buvo fotografuojama mados žurnaluose, tikrai neatspindėjo realaus gyvenimo“, – pažymi kostiumo dizainerė prof. Jolanta Talaikytė.

(Pra)rasta karta. Talaikytė apie Vilniaus modelių namus: jie susikūrė tam, kad nomenklatūrinis elitas turėtų ką apsirengti

Tais laikais ypač pasipuošusį ir į gatves išėjusį kavalierių būtų sekusios ne tik merginų, bet ir saugumo akys. Vilniaus dailės akademijos profesorė J. Talaikytė į Vilniaus modelių namus įžengė jų klestėjimo metais.

„Vilniaus modelių namai įsikūrė dar 1951 m. Visiškas Stalino laikotarpis, Stalino režimas ir tie modelių namai įsikūrė tam, kad turėtų ką apsirengti politinis elitas. Atsirado pobūviai, ėjimai į Kremlių, vakarėliai, vakarai, žodžiu, politinė grietinėlė. Mes turėjome imituoti, kad Tarybų Sąjunga gyvena gražiai ir atrodo padoriai, puikiai“, – pasakoja ji.

Vestuvėms nupirktas kostiumas iš tiesų tarnaudavo iki grabo lentos. Lietuvoje filmuoto ir didžiulį susidomėjimą sukėlusio serialo „Černobylis“ kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė prisimena, kad tarybinė pramonė gamino tokius audinius, iš kurių pasiūti drabužiai gerokai pergyvendavo ir patį šeimininką.

„Kai kūrėme „Černobylio“ kostiumus, britų dailininkė manęs paprašė, ar galėčiau jai parekomenduoti tarybinių kino filmų iš 1986 m., kur ji galėtų pasižiūrėti, kaip rengėsi tarybinis žmogus. Skambina ir klausia: „Ar gali taip būti? Pažiūrėjau 3 filmus su tuo pačiu aktoriumi, su Jankovskiu, ir jis visuose 3 filmuose su tais pačiais džinsais.“ Aš, pavyzdžiui, šito nepastebėjau, o ji iškart susekė. Pasižiūriu, tikrai – Jankovskis visąlaik su tais pačiais džinsais“, – sako D. Petrulytė.

Džinsai, galima sakyti, pirmieji pralaužė Sovietų Sąjungos sienas. Tais laikais ateiti į mokyklą su džinsais prilygo tėvynės išdavystei. Supratus, kad su mėlynuoju gaivalu neverta kovoti, bandyta siūti tarybinius džinsus.

„Tarybų Sąjungoje niekaip negalėjo nukopijuoti džinso. Tą skirtumą visi matydavome ir jausdavome. Nes tarybinis džinsas nesitrindavo. Jis toks kietas, turbūt gamintas, kad nešiotum 100 metų. Buvo toks kietas, kaip švitrinis popierius“, – teigia kostiumų dailininkė.

Nusimezgiau visą kostiumą, pasisiuvau platų odinį diržą, kepurytę. Stoviu stotelėje, prieina toks tarybinio žmogaus auklėtojas ir sako: „Jeigu galėčiau, tai tave padegčiau.“ Su tokiu pykčiu, kad aš atrodau kitaip, ne taip, kaip visi.

Už tikruosius svajonių džinsus nebuvo gaila ir visos algos. Vidutinė alga tuomet buvo apie 110 rublių. Dabar – 857 eurai. Ar negaila dabar būtų tiek pakloti už vienas kelnes? Atsigręžus atgal atrodo, kad žmonės nieko neveikė, tik kūrė ir vykdė planus, ką, iš kur ir kaip gauti. Ir tų būdų buvo įvairių.

„Net metras paprasto kartūno buvo didžiulis deficitas. Taigi, pavyzdžiui, išleistuvines sukneles įsigudrindavome siūti ir iš užuolaidų audeklo, ir iš baldų apmušalų, net megzdavome iš kiliminių siūlų. Žodžiu, iš visko, kas ką gaudavo. O gaudavo iš ten, kur dirbo tavo tėvai, ir tai net nesivadino vagystės. Aišku, būdavo uždari sandėliai, buvo tokios parduotuvės kaip čekinės, buvo parduotuvė jaunavedžiams, buvo nomenklatūrinių parduotuvių, kur atsirasdavo blatas“, – pamena J. Talaikytė.

Meno taryba sako „ne“

Drabužius siūdavo daug Lietuvos fabrikų, didžioji tų drabužių dalis buvo pažymėti specialiu kokybės ženklu. Tačiau parduotuvėse kabėjo tokio nykumo drabužiai, kaip ir pati santvarka. Net ir vaikų. Suknelės iš flanelės, kailinukai iš mutono – tokie dažniausiai stovime vaikystės nuotraukose.

Masinė mada buvo labai ribota ir suvaržyta. Už ją buvo atsakinga Lengvosios pramonės ministerija, ji užsakydavo modelių namams sukurti drabužių linijas, pagal jas Lietuvos fabrikai štampuodavo drabužius. Iš žmonių aprangos buvo sprendžiama, kokią vietą sovietinės gerovės hierarchijoje jis užima, prisimena Vilniaus modelių namuose kostiumų dailininke dirbusi Eglė Kvintienė.

„Madingiausi būdavo tie, kurie turėjo galimybę išvažiuoti į užsienį, tie, kurie turėjo priėjimą prie specialių parduotuvių. Tos moterys, jos buvo vyresnės, kurios rengėsi iš tų spec. parduotuvių, kaitaliodavo, turėdavo savo sistemą, kaip man pasakojo: apsiaudavo batus arba kažkokį kostiumėlį, po to jį atiduodavo atgal ir pasiimdavo kitą. Tokiu būdu nomenklatūriniuose baliuose jos visą laiką buvo vis kitokios: su naujais daiktais, su naujais batais ir kostiumėliais“, – kalba pašnekovė.

Ir J. Talaikytė, ir E. Kvintienė žinojo, kad buvo ir kur buvo gražių įvairiausių spalvų audinių. Kodėl jie nepasiekdavo žmonių? Niekas nesuprato – teliko spėlioti. Vienas iš barjerų buvo Modelių namų meno taryba. Jei vienai draugei narei nepatikdavo žalia spalva, vadinasi, tokios spalvos drabužių niekas ir nesiūs.

„Parduotuvės dažniausiai būdavo tuščios arba gulėdavo rietimai nenaudojamų audinių, kokių nors atlikusių. Bet gamyboje arba Vilniaus modelių namų sandėlyje buvo klodai, buvo fantastika. Buvo tikrai gana aukštos kokybės vilnos, įvairiausių spalvų paletė – nuo baltos iki bet kokio atspalvio, bet kokio švelnumo, bet kokios apdailos ir taip toliau. Mes padaryti galėdavome viską, bet kodėl tai neatsirasdavo prekyboje? Čia ir klausimas. Čia tie deficito laikai“, – pasakoja J. Talaikytė.

Sovietmečiu rinka ir paklausa tiesiog ignoruotos. Žmonės gaudavo algą, kad kuo ilgiau nieko nenuspręstų. Kol miesto tarybos, ministerijos, komitetai svarstydavo ir pešdavosi, praeidavo mažiausiai pusantrų metų.

Epizode iš eilinės modelių masinės gamybos atrankos meno tarybos narė sako: „Modelis neblogas, bet blogai išpildyta. Pasiūlymas nepriimti.“ Toliau rodoma Lina Karpavičienė – tik šiemet institutą baigusi moteris. Ji sako: „Jie mūsų modelius tada, kai būna meno tarybos. Turi sėdėti visi fabrikų atstovai, sekti, žiūrėti išsižioję visus modelius. Tada jie po siūlę narsto, žiūri: mes šito nepasiūsime, šito nepadarysime, čia medžiaga ne mūsų, čia kompanionai blogi, čia... Būna tiek problemų, kad visi geriausi modeliai atkrinta ir lieka tokie.“

Tai iš kur bus normalių drabužių parduotuvėse – priekaištas jaunos modeliuotojos lūpomis. Drąsu buvo tais laikais kritikuoti mados industrijos stagnatorius.

Žmonės, kuriuos atbaidydavo net parduotuvių vitrinos, nuo partinės krypties mados sprendimų bėgo pas gerus siuvėjus. Siuvyklos klestėjo, gelbėjo rankdarbiai, fantazija, mezgimas, turgus ir komisų parduotuvės, kaip dabar „iš antrų rankų“. Tokių „nuo antrųjų užpakalių“ buvo ir sovietmečiu.

„Man pasiūlė nusipirkti džinsus. Jie buvo „Levi Strauss“. Jie, aišku, buvo gerokai panešioti. Ir tie džinsai kainavo 70 rublių. Atlyginimas varijavo nuo 70 iki 120 rublių. Kai pasakiau šitą sumą tėvams, jie griebėsi už galvos. Mėnesinis atlyginimas už senas nusitrynusias kelnes. Tai buvo nesuvokiama – kaip galima pirkti tokį daiktą? Ir aš, aišku, negavau tų džinsų. Bet buvo įvairių galimybių įsigyti tų madingų daiktų, tik viskas buvo labai komplikuota“, – pamena D. Petrulytė.

Įdomių prisiminimų turi ir E. Kvintienė. Ji pamena: būdavo čekinės, kuriose buvo galima nusipirkti čekių. Jų gauti buvo sunku, bet už juos buvo galima įsigyti deficitinių prekių. „Ir nusipirkdavome, tarkime, žeminius batus. Tie batai tarnaudavo kokius 7 metus, nes būdavo palyginti kokybiški. Tada užsienyje mus atpažindavo iš batų. Ir iš dantų. Visų dantys buvo tokie baisūs – nelabai taisyti ir dar su auksiniais vaikščiojo. Dabar net sunku patikėti“, – juokiasi pašnekovė.

Naujų kolekcijų pristatymai ir modelių demonstravimas sutraukdavo daugybę žmonių. Tai buvo moterų interesų laukas, nes vyrams mada nebuvo itin aktuali. Sovietmečiu mados vėjai pūtė iš Baltijos tarybinių respublikų. Niūriais 1969-aisiais Vilniuje vyko Mados savaitė, kurioje modelius pristatė Vilniaus, Rygos ir Talino madų namai. Stebuklas – joje dalyvavo ir Berlyno madų institutas su XXL dydžio modeliais.

Dabar tokių gabaritų manekenės ant podiumo neišleistų... Deja, drabužių modeliai, pasiūti tik parodai, buvo tokio gerumo, nors imk ir renkis dabar. Net audiniai įtartinai šiuolaikiški.

Teatro ir kino aktorė Violeta Podolskaitė, jau vėlyvajame sovietmetyje pirmą kartą su teatro trupe išvykusi gastrolių į JAV, nuo prekių gausos parduotuvėse tiesiog apsvaigo. Siūlų prisipirko tiek, kad negalėjo užsegti lagaminų.

„Pamenate, kaip lakstėme po parduotuves? Ardėme kojinės ir tų siūlų mums reikėjo. Tokia ironija: dabar visko pilna, bet kažkodėl nustojome megzti. O tada kiekviename grimo kambaryje, būdavo, sėdi, ir amžinai tas siūlas...“ – tikina ji.

Batai, rankinukai, liemenėlės sapnuodavosi visoms madingomis norinčioms būti moterims. Ypač bateliai, kuriuos teko matyti užsieniuose, žurnaluose, ekranuose: smailiakulniai, blizgantys, įvairiausių fasonų, spalvų, skirtų įvairiausioms progoms. Realybės košmare sovietų parduotuvėse visuomet galėjai rasti batus, kuriuos vadindavo „proščiaj molodost“ („sudie, jaunyste“). Tiesiog sovietinės avalynės klasika. Su batų pasiūla buvo liūdna – paėmus į rankas dažną fabriko „Raudonasis spalis“ batą net nupurtydavo.

„Raudonojo spalio“, didžiulio fabriko, avalynės kūrėjai stengėsi, tačiau kai technikos ir medžiagų ištekliai riboti, sukurti ką nors panašaus į Vakaruose gaminamą avalynę – jokių galimybių.

Architektas, dizaineris, ilgametis Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros vedėjas prof. Tadas Baginskas prisimena, kad norėdami išsiskirti iš minios kauniečiai ieškodavo kūrybingų siuvėjų ir batsiuvių. Tai buvo neprofesionali, bet kūrybinė veikla: ką nors sugalvoja siuvėjas, ko nors užsimano užsakovas, sako jis.

Kažkas pasiūlė: yra labai geras vokiškas batų tepalas ir jis puikiai tinka blakstienoms. Žinote, ir aš mėginau. Ir labai gražiai atrodė. Bet labai neužsižaidžiau, tai gal dėl to akys liko, nes kai kam buvo problemų su akim.

7-asis ir 8-asis dešimtmečiai į tarybinės mados istoriją įsirašė dėl perukų. Perukus iš užsienio veždavo ir jūreiviai. Būta atvejų, kad dėl plaukų kuokšto kontrabandos ne vienam pasibaigė karjera, bet žmonės vis tiek rizikavo, nes labai apsimokėjo. Perukus gamindavo iš tikrų plaukų, kurių meistrės įsigydavo kirpyklose. Merginos, atėjusios nusikirpti ilgus plaukus, galėjo dar ir užsidirbti.

Kostiumų dizainerė Vilija Daugirdaitė prisimena, kokie reikalingi sovietmečiu buvo spekuliantai ir tie, kurie gaudavo iš užsienio siuntinių. Jos mama buvo garsi sovietinių ponų siuvėja. Jų namuose netrūkdavo visokių deficitų: majonezų, žirnelių. Tai buvo tarsi atsiskaitymo už siuvimą arbatpinigiai.

„Pavyzdžiui, tokio stebuklo kaip tiulis iš viso nebuvo galima nusipirkti. Stūksojo jaunavedžių salonai, jaunavedžiai gaudavo talonėlį ir ten buvo sąrašiukas, ką gali nusipirkti. Buvo vienas vienintelis VDR gamybos nuometas. Būdavo taip, kad klausi nuotakos. Kitos, pavyzdžiui, nenorėjo. Sakau, būtinai pirk, atneši... Ir taip sukaupdavai kokius 10–12 nuometų, ir jau galėjai pasiūti suknią. Todėl, kad nebuvo tokio daikto“, – pažymi ji.

Užsienietiškų madų žurnalų medžioklė buvo tapusi manija. Lietuvoje nuo 1962 m. buvo leidžiamas vienintelis žurnalas apie madą ir stilių „Banga“. Žurnale buvo galima pamatyti tik tuos modelius, kuriuos jau buvo sukūrę Vilniaus modelių namai. Arba tokius, kuriuos čia pat braižydavo dailininko ranka.

Tačiau didžiausią euforiją sukeldavo siuntinys iš užsienio. Išeivija ir šioje srityje gelbėjo tautiečius, likusius pilkame socializme. Tuose siuntiniuose būdavo nuo adatų iki prašmatniausių suknelių iš Manhatano supermarketų.

Visgi noras išsišokti, net ir išvaizda, buvo netoleruojamas. Daugelis dar atsimena, kaip dabodavo, kad net prie mokyklinės uniformos jokių aksesuarų nepridėtum. Profesorių T. Baginską su kurso draugais išmetė iš šokių salės už tai, kad jie šoko rokenrolą. Apie nekomjaunuolišką poelgį rašė net laikraštis „Komjaunimo tiesa“ maždaug taip: „Salėje sklinda linksmi klumpakojo garsai, o lauke liūdi tokio kurso tokie studentai, kuriuos komjaunimas išmetė už šlykščių šokių šokimą.“

O kostiumų dailininkės D. Petrulytės neįleido į kavinę, nes ji avėjo per blatą gautus raudonos spalvos velvetinius batus. „Į kavines negalima buvo eiti su velvetiniais batais, su džinsais. Tai buvo kažkoks tarybinės moralės sergėtojų sugalvojimas. Negalima buvo vaikinams būti ilgais plaukais. Kai kuriose kavinėse nebuvo galima būti be šlipso, turėdavo eiti su tuo pilkuoju tarybiniu kostiumu ir su šlipsu. Buvo prigalvota visokių keistų dalykų“, – atmena ji.

Net ir vėlyvajame sovietmetyje su auskarais į mokyklą eiti negalima, jokių lakuotų nagų, dažytų lūpų ar akių. Liepdavo nusiplauti, o išsišokėlius svarstydavo komjaunimo susirinkime.

„Buvau nusimezgusi visą kostiumą iš kiliminių siūlų. Buvau gabi mergina, labai mėgau rankdarbius. Nusimezgiau visą kostiumą, pasisiuvau platų odinį diržą, kepurytę. Stoviu stotelėje, prieina toks tarybinio žmogaus auklėtojas ir sako: „Jeigu galėčiau, tai tave padegčiau.“ Su tokiu pykčiu, kad aš atrodau kitaip, ne taip, kaip visi. Išsišokti buvo didžiulis netaktas, tai buvo baisu“, – pasakoja J. Talaikytė.

Jaunos merginos, anot E. Kvintienės, bijodavo net pasileisti plaukus ar susirišti kuodą. Jei kaip nors išsiskirsi šukuosena, apranga, tave ignoruos, mokykloje – kvies prie lentos ir sakys pastabas.

Grožis už vieną rublį

Sovietmečiu merginų grožis tikrai reikalavo aukų. Moterys ūkiniu muilu plovė galvas, agurkus dėjo vietoj paakių kaukės, turėdavo gerai paspjaudyti į tušo dėžutę, kad pasidažytų blakstienas. Žinoma, Sovietų Sąjungoje buvo grožiui skirtų prekių, bet ir šioje srityje buvo primenama liaudžiai, kur gyveni. Kvepalai vadinosi „Raudonoji Maskva“ arba „Už taiką ir draugystę“, pudra vadinosi „Kremlius“.

Sovietmečio gražuolės – ryškiai mėlynais vokais, raudonomis lūpomis, priklijuotomis blakstienomis. Jas priklijuoti buvo lengviau, nei gauti gero tušo. Veido odos kremai buvo buržuazinis išsidirbinėjimas, kūno kremų išvis nebuvo. 1962 m. žurnale „Banga“ labai nedrąsiai pasisakoma apie kosmetiką.

Archyviniuose kadruose – moterys, ramiai laukiančios, kol įsigers nežinia iš ko padarytos kaukės. Kokį efektą jos pasiekdavo? Procedūra kainuodavo nuo rublio iki pusantro. Tarybinės grožio industrijos pradžia tikrai nepavadinsi.

Vyravo natūralus grožis, juokauja V. Daugirdaitė. Be blato rasti geros kosmetikos būdavo sunku, kainavo brangiai, ją greitai išgraibstydavo iš parduotuvių. Kvepalais „Raudonoji Maskva“ kvepėdavo pusė į balių susirinkusių moterų. Dėl gero blakstienų tušo jos galėjo pėsčios iki tos Maskvos nueiti.

O vienu sovietinės grožio pramonės simboliu pasidažyti blakstienas reikėjo didelio meistriškumo. Pirmiausia paspjaudydavo, užtepus vieną sluoksnį, adata išskirstydavo blakstienas, tada dar kartą paspjaudydavo ir dar kartą padažydavo. Ir taip kas dvi valandas.

„Kažkas pasiūlė: yra labai geras vokiškas batų tepalas ir jis puikiai tinka blakstienoms. Žinote, ir aš mėginau. Tūbelė buvo graži, jis buvo bekvapis, kaip pasta. Ir mozojomės, ir labai gražiai atrodė, ir nedaug jo reikėjo, ir labai gerai matėsi. Tai aš šitą nesąmonę esu bandžiusi, bet labai neužsižaidžiau, tai gal dėl to akys liko, nes kai kam buvo problemų su akim“, – pažymi V. Podolskaitė.

Tarybiniai piliečiai buvo gerai pažengę eksperimentavimo srityje. Kiekvienas turi savų istorijų. Sovietmečiu, be kelių rūšių parduotuvių lentynose matomų šampūnų, nebuvo nieko, tad liaudiški metodai buvo nuolat naudojami. Ir svogūnų tyrė, ir kiaušinių tryniai, ir duona, ir ajerų, dilgėlių nuovirai – viskas būdavo kraunama ant galvos, ant veido – agurkai, grietinė, medus, kefyras. Vis dėlto dažniausiai galvą tiek vyrai, tiek moterys plaudavo ūkišku muilu.

Plačiau – vasario 25 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Talaikytė apie Vilniaus modelių namus: jie susikūrė tam, kad nomenklatūrinis elitas turėtų ką apsirengti
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.