Gyvenimas

2021.03.18 17:16

Oreivė – apie vestuves oro baliono krepšyje ir nusileidimą privačiame kieme

Kotryna Lingienė2021.03.18 17:16

Metas pakilti! Tokiu šūkiu šiemet Tarptautinę laimės dieną kviečia švęsti jos ambasadoriai Lietuvoje – projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atstovai. Jau ketvirtą kartą į Kauną, Kauno rajoną ir visą Lietuvą bei pasaulį grįžtanti šventė minima kovo 20-ąją. Žinoma, frazę „Metas pakilti“ galima interpretuoti visaip. Bet juk taip įdomu apie laimę virš žemės pakalbėti su žmogumi, kuris taip jaučiasi… beveik visada.

Pakylėtas pokalbis – su oro balionų pilote Agne Simonavičiūte, kuri į oreivių bendruomenę pateko tarsi netyčia. Bet ilgam – šiuo metu moteris yra Lietuvos-Danijos oro vežėjų techninio mokymo vadovė. Visgi šįkart ne apie lėktuvus, bet apie oro balionus, iš kurių, laisvai sklendžiančių virš gražiausių peizažų, išlipti nepasibaigus skrydžiui nesinori niekam.

– Agne, ar prisimenate pirmąjį savo skrydį balionu?

– Pirmoji mano pažintis su oro balionais įvyko prieš 13 metų. Tada patekau į oro balionų varžybas Birštone kaip varžybų pareigūnė, mano užduotis buvo antžeminė – matuoti pilotų rezultatus. Neplanavau tuomet skristi pati. Taip nutiko, kad vienas pilotas atvyko su didesniu kupolu nei įprasta varžyboms, jam prireikė papildomo svorio, ir netikėtai jis pasiūlė man skristi kartu.

Žinoma, apsidžiaugiau ir priėmiau pasiūlymą, tai buvo mano pirma tokia patirtis. Pamenu, kad man buvo labai svarbu stebėti save, kaip reaguosiu į patį skrydį, lyg norėdama „pasimatuoti“ būsimą profesiją. Įsiklausiau į save, analizavau savo patirtus jausmus, įspūdžius, paklausiau savęs, ar galėčiau tuo užsiimti visą gyvenimą?

Galbūt todėl, kad skrydis buvo netikėtumas, baimės ar jaudulio nejutau. Pasikartosiu, tai buvo varžybinis skrydis, o varžybų esmė – kiek galint tiksliau priskristi prie ant žemės esančių taikinių ir tą pažymėti iš baliono numetant žymeklius. Kuo arčiau centro pataikys žymeklis, tuo daugiau taškų uždirbama.

Matyt, pilotui tam, kad meistriškai įvykdytų trijų dalių užduotį ir laimėtų, padėjo mano naujokės sėkmė. Pergalė ir žinojimas, kad kažkiek prisidėjau prie jos, be abejo, suteikė papildomo azarto. Pamenu tik teigiamas emocijas. Be to, pagal oreivių tradicijas pirmakarčiai balionautojai krikštijami, aš buvau ne išimtis ir tokiu būdu tapau „Grafaite Fon Bullseye“!

– „Oreivis“ – kas telpa į šį žodį? Profesija, gyvenimo būdas, asmenybės bruožai?

– Manau, oreivis – plati sąvoka, į kurią telpa ne tik pilotas. Oreivių bendruomenė – lyg šeima, kurią sudaro ir nemaža žemės komanda – juk skrenda vienas žmogus, o dar trys padeda paruošti oro balioną skrydžiui, ir po to supakuoti. Per varžybas ar balionų šventes po skrydžių susirenkame pavakaroti, pabūti kartu, aptarti įspūdžius.

Šis hobis man jau yra tapęs gyvenimo būdu, čia sutelpa ir pramoga, ir darbas. Pavyzdžiui, pusę metų Vietname su savo antrąja puse skraidinome keleivius. Oreivystėje daug visko patiri, sutinki skirtingų žmonių, džiaugiesi bendravimu, prapleti akiratį.

– Kodėl neužtenka žemės ir vandens? Kodėl jumyse gyvena „Ikaras“?

– Aš visuomet jaučiau, kad norėčiau veikti kažką ypatinga. Dar maža būdama žiūrėdavau į dangų ir galvodavau – kuo galėčiau tapti? Daug svarsčiau. Maniau, būsiu menininkė, kursiu, galbūt statysiu, inžiniere tapsiu – beje, aeronautikos inžinerijos specialybę ir baigiau, bet čia jau tuomet, kai buvau įsitraukusi į oro balionų pasaulį. Taigi ta romantika, vidinis jos troškimas, į dangų visuomet ir kėlė. Norėjosi kilti, matyti horizontą.

– Ar atsiplėšimo nuo žemės magija, romantika neslopsta sulig kiekvienu skrydžiu, kai, atrodo, jau viską žinai, o gal kaip tik stiprėja?

– Žinote, esu mąsčiusi – kada gi man tai pabos? Bet, kaip sakiau, tai labai plati ir įvairi sritis. Kiekvienas skrydis – tai nuotykis, juk esame priklausomi nuo vėjo. Žinoma, įvertini vėjo kryptį, kitus numatomus faktorius, bet galutinės stotelės neįmanoma numatyti.

Būna tų netikėtumų, kad ir į privatų kiemą nusileidi, kur žmonės švenčia gimtadienį – tai ir keleiviams, ir šventės dalyviams papildomos laimės suteikia. Žiemą jaučiame ilgesį dangui – sezono pabaigoje jau lyg ir pavargstame, bet jau po kokio mėnesio neskraidymo, troškimas kilti grįžta.

– Kiek valandų ore reikia praleisti, kad taptum profesionaliu oro baliono pilotu? O gal tobulėjimas nesibaigia niekada?

– Kad taptum pilotu, turi praskraidyti 16 valandų – na, kad būtum ne mokinys, o galėtum savarankiškai skraidyti. Bet tuomet vis kyli nežinodamas, ko tikėtis. Situacijos būna pažįstamos tik „iš knygų“. Po kokio pusšimčio ar šimto valandų, kiekvienam individualiai, jau ateina suvokimas, ko iš kiekvienos situacijos gali tikėtis, kaip kiekvienu atveju elgtis.

– Skamba kaip labai trumpas laikas!

– Tikrai. Viskas priklauso nuo entuziazmo. Aš po 16 mokinio valandų po savaitės išvykau į varžybas, kuriose rungiausi su 30 profesionalų. Išpildyta svajonė skristi suteikė euforijos jausmą ir sustiprino intuiciją. Galbūt dėl to užėmiau penktą vietą. Tad valandų skaičius neapibrėžia, ar esi geras pilotas.

– Kalbant apie varžybas... Koks dabar jūsų titulas?

– Esu dabartinė moterų pasaulio ir Europos vicečempionė. Tai 2017-ųjų ir 2018-ųjų pasiekimai. Nuo to laiko moterų čempionatai nebuvo rengiami. Pernai tarptautinės varžybos nevyko dėl pandemijos, nebuvo kur jėgų išbandyti. Tad antra vieta pasaulyje man kol kas aukščiausias pasiekimas. Tai ir aukščiausias pasiekimas tarp lietuvių moterų.

Bet turiu pasakyti, kad esame oreivių tauta. Vienas lietuvis yra tapęs pasaulio vicečempionu, kitas Europos čempionu, taip pat ir daugiau Lietuvos pilotų yra nusipelniusių pasaulyje. Turime, kuo didžiuotis.

– Kuo jums brangūs tarptautiniai įvertinimai, medaliai? Ar tai daugiau garbės reikalas, ar realus žingsnis į kitą karjeros etapą? Galbūt taip – sumirgėjimais žiniasklaidoje – motyvuojate būsimus pilotus?

– Žinoma, individualus pasiekimas visada malonu. Kaip gerai pavyks viskam pasiruošti, komandą surinkti, psichologiškai nusiteikti – visa tai nulems rezultatą. Pirmiausia tai kova su savimi – kiek gerai galiu atlikti veiksmus, kad tapčiau pasaulio čempione? Taigi man tobulėti dar yra kur. Turiu šį tikslą ir laukiu progos.

Mūsų sritis yra palyginti nišinė. Jei laimime, blyksteli antraštė žiniasklaidoje irtiek. Na, bet dabartinė Lietuvos aeroklubo prezidentė Eglė Paužuolienė ryžtingai nusiteikusi, kad visa aviacija būtų labiau matoma visuomenėje.

– Beje, ar Lietuvoje daug moterų pilotuoja oro balionus?

– Sakyčiau, ne itin daug. Gal iki penktadalio visų pilotų. Bet kasmet susidomėjimas auga, ir į pilotų mokyklą užsirašo po vieną, dvi merginas – mūsų gretos pildosi. Tai nėra nemoteriškas sportas, tikrai galime tuo užsiimti. Oreivystė yra komandinis užsiėmimas, todėl labai svarbu yra patikima komanda ant žemės ir gebėjimas jai vadovauti.

– Kiek laiko sudaro pasiruošimas, o kiek – pats skrydis? Kuri darbo dalis jums pati neįdomiausia?

– Pasiruošimas – tai 70% viso darbo! Pradedame ruoštis iš vakaro, tikriname prognozes iki pat skrydžio, kartais jį tenka atšaukti paskutinę minutę. Jei viskas gerai, pateikiame skrydžių planus, skaičiuojame, vertiname... Tuomet tikrasis pasiruošimas, baliono surinkimas, pripūtimas – apie pusvalandį. Skrendame apie valandą. O susipakuojame vėl per kokį pusvalandį. Na, ir grįžti reikia – kartais ir keturiasdešimt minučių.

Man neįdomių darbų nėra, gal tik sunku būna anksti rytą, kai kamuoja miego trūkumas. Atrodo, važiuodama į starto vietą dar snaudi. Po skrydžio pasiruošimas kitai dienai sezono pabaigoje irgi jau tampa rutina. Bet, kaip sakiau, ilgai poilsiauti mes nemėgstame.

– Kai skraidinate pramogautojus, kurios Lietuvos vietos suteikia jiems daugiausiai laimės?

Lietuva pilna unikalių vietų, visų neįvardinsi. Tarkime, kai skrendame Trakuose, stengiamės „atvairuoti“ oro balioną virš pilies ežero viduryje. Tai visiems padaro didelį įspūdį. Na, o Kaune visi laimingi iš paukščio skrydžio pamatę Nemuno ir Neries santaką, Senamiestį. Aikčioja išvydę Kauno marias. Leidžiantis, būna, koks gyvūnėlis pasimato – vėl džiaugsmas. Juk patys reguliuojame skrydžio aukštį – galime ir visai palei žemę sklęsti. Ta įvairovė žmonėms labai patinka, nebūna, kad sakytų: „Užteks, leidžiamės.“

– Gal yra tekę „palaiminti“ piršlybas sklendžiant virš žemės?

– Ką čia piršlybos – mano oro baliono krepšyje trys poros yra susituokusios! Vienais metais Valentino dienos proga dalyvavau tokioje rekordo siekusioje akcijoje Latvijoje – danguje vienu metu susituokė penkiasdešimt porų! Žinoma, ne aš sutuokiau, metrikacijos darbuotoja. Aš buvau liudininkė.

O piršlybos danguje tikrai populiarėja. Vakarėjanti saulė, laisvo skrydžio jausmas – tai neišvengiamai pakeri, sukuria romantišką nuotaiką.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt