Gyvenimas

2021.03.13 10:34

Sovietmečio medicinos paradoksai: reikia atgaivinti visus, nors kai kuriems padėti jokių priemonių nėra

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.03.13 10:34

Nemokamos medicinos cinizmas: ar galėjo lietuviai džiaugtis, kai jų žemėse buvo statomos medicinos įstaigos, o šimtai tūkstančių tautiečių keliavo į NKVD „sanatorijas“, priverstinio darbo stovyklas, kur buvo „gydomi“ badu, karščiu, mušimu? Visi kiti gydėsi už kyšius. LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Pra)rasta karta“ pasakojama apie sovietinę sveikatos apsaugą, kuri gimė kartu su sovietų valdžia.

1944 m. liepą Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą socializmo statyba vėl pajudėjo – apėmė visas ekonomikos sritis, be abejo, ir sveikatos apsaugą. Socializmo statytojams buvo skiriama daug dėmesio. Jie turėjo būti sveiki, nesirgti ir, pageidautina, nemirti.

Sielos gydytojai

Iš lietuvių atimtuose namuose pradėjo veikti kolūkio kontoros ir ambulatorijos. Tuo metu žemių ir namų savininkai buvo vežami į Sibiro lagerius. Per operacijas „Vesna“, „Priboj“, „Osen“ buvo ištremta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių. Šių žmonių sveikata ir gyvybė sovietams nerūpėjo. Daugelis mirė kelionėje, o kiek dar lageriuose nuo išsekimo ir ligų?

Besiilgintiems nemokamos sovietmečio medicinos į kainą reikėtų viską įskaičiuoti. Žodis „kyšis“ tapo kūnu ir keliavo į baltų chalatų kišenes, žinoma, ne visų. Viena iš tarybinės medicinos keistenybių, prisimena prof. Balys Dainys, neduoti žmogui ramiai numirti.

„Anais laikais mums buvo kalama į galvą, kad tarybinis žmogus neturi mirti, kad tarybinė medicina gali atgaivinti bet kurį mirusį žmogų. Prisimenu, kai dar buvau studentas, dalyvaudavau rytinėse konferencijose, būdavo klausiama: „Kodėl mirė? Ar ligonis buvo gaivintas?“ Mirė 90 metų ar vyresnis žmogus ir buvo klausiama, kodėl nereanimuotas, kodėl nepavyko atkurti jo širdies veiklos? Žinoma, iš dabarties pozicijų tai kelia juoką, o tarybinė medicina turėjo atgaivinti visus“, – tikina jis.

(Pra)rasta karta. Gydytojas prof. Balys Dainys: mums kaldavo į galvą, kad tarybinė medicina privalo atgaivinti visus

Dabar garsi gydytoja, natūralios medicinos pradininkė Lietuvoje Jelena Tulčina, baigusi Kauno medicinos institutą, praktiką pradėjo provincijoje. Tikriausiai dar nemažai Eišiškių gyventojų prisimena gražiąją daktarę, besistengiančią su ligoniais susikalbėti lenkų kalba. Iš to meto liko gražūs prisiminimai, koks buvo stiprus gydytojo ir paciento ryšys.

„Sielos gydymo arba daktaro gydymo širdimi – to dabar nėra. Dabar yra konvejeris, dabar yra greitai, dabar yra kelios minutės išrašyti receptams. Daktarui nėra laiko pažiūrėti į žmogų, o tada daktaras ateidavo į šeimą, į butą, į namą. Jis buvo kaip šeimos narys. Tada aš dar nežinojau galbūt ir 70 proc. to, ką žinau dabar, bet ta šiluma ir meilė darbui turbūt neutralizuodavo klaidas“, – svarsto pašnekovė.

Gilioje provincijoje dirbusių medikų kasdienybė buvo labai sunki. Tolimais 1967 m. realybės dokumentikos kūrėjai, norėję parodyti, kokiomis sąlygomis dirba felčerės, savo heroję rado pačią sergančią gripu. Filmuodami be specialaus apšvietimo, transporto kino kūrėjai įamžino felčerės naktinę kelionę pas ligonę šaltyje, kai net arklys neišbrisdavo, kai reikėjo labai skubėti.

Iš sovietmečio mus pasiekė neįtikėtinos istorijos apie gydytojų pasiaukojimą. Viena tokių – iš Viekšnių apie gydytoją Danutę Gabšienę. Tuomet žmonės labai kentėjo nuo gripo, plaučių ligų ir ypač tuberkuliozės. Lietuvoje buvo nemažai ligoninių ir sanatorijų, kur buvo gydoma tuberkuliozė. Gydymas trukdavo kartais kelerius metus. Tokią pacientę turėjo ir gydytoja Danutė iš Viekšnių.

„Aš susirgau tuberkulioze. Reikėjo gydytis ir atsigulti į ligoninę. Dukros neturėjau kur padėti. Daktarė dukrą Svetlaną pasiėmė pas save“, – archyviniame įraše pasakoja tuberkulioze sirgusi pacientė.

Beveik kiekvienas kolūkis turėjo savo ambulatoriją, stipresni turėjo net po kelis medikus. Jie galėjo ne tik prižiūrėti būsimas mamas, priimti gimdymus, bet ir gydyti nesunkias ligas. Tos ambulatorijos net lenktyniaudavo tarpusavyje.

Virusai, infekcinės ligos ir karantinai sovietinei medicinai buvo tarsi negęstantys gaisrai. Žmonės buvo skiepijami net metro stotyse.

Vaikams, būsimiems komunizmo kūrėjams, buvo skiriamas didelis dėmesys. Pirmoji vaikų ligoninė pradėjo veikti dar 1945 m. Vilniuje, Kauno gatvėje. O 1978 m. vaikų ligoninė buvo pastatyta Santariškėse, atidaryti 4 vaikų chirurgijos skyriai ir 3 naujagimių.

Lovose gulintys susirgę mažyliai archyviniuose kadruose žvelgia tiesiai į kamerą. Iki nepilnamečių duomenų, kaip ir iki pacientų duomenų apsaugos, įstatymo dar toli. Be to, viskam suėjo senatis. Niekas tada ir neprašė leidimo.

Nuo Vilniaus neatsiliko ir Klaipėda. 1980 m. atidarytas naujagimių korpusas – ir vėl už šeštadienio talkų lėšas, lyg jos vyktų aukso kasyklose. 8-ajame dešimtmetyje – didžiulis progresas akušerijos srityje, palyginti su 1962-ųjų Kauno klinikomis, kur per anksti gimę vaikai buvo guldomi į šildančias kapsules. Šiaulių akušerijos skyriuje nuostabą kėlė kūdikių kimštynė – juos dar ir užklodavo kaip kokius sūrius nuo musių.

Tuomet vaikus persekiojo sunkios ligos, kol 8-ajame dešimtmetyje skiepai tapo prievole. Pediatrams teko daugybę vaikų išplėšti iš mirties nagų ir tam negailėdavo nei laiko, nei širdies.

Gydytojų lėktuvo katastrofa

Reikia prisiminti skaudžiausią nelaimę ne tik Lietuvos aviacijos, bet ir medicinos istorijoje – daktarų lėktuvo katastrofą.

1973 m. gruodžio 16 d. vakarą iš Vilniaus pakilo lėktuvas „Tu-124“. Juo skrido 51 keleivis ir ekipažas, tarp jų – geriausi Lietuvos vaikų gydytojai. Biomedicinos mokslų daktaro, anesteziologo Alio Baublio tėvas, docentas Petras Baublys, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedros steigėjas taip pat išskrido į paskutinę savo kelionę. Kaip ir geriausias A. Baublio draugas, kylanti pediatrijos žvaigždė, docentas Raimondas Lučinskas.

„Charkove vyko visasąjunginė pediatrų konferencija. Kiek žinau, Lietuvos pediatrai turėjo pristatyti savo pranešimus. Tam išskrido į Charkovą. Bet lėktuvas dėl stiprios pūgos į Charkovą neskrido, buvo nuspręsta skristi į Maskvą, o iš Maskvos – į Charkovą. Nesinorėjo praleisti tos konferencijos. Ir taip likimas lėmė, kad įsėdo į tą lėktuvą, kuris patyrė katastrofą.

Tai turbūt tuo metu buvo, sakyčiau, Lietuvos pediatrijos branduolys. Buvo Pediatrijos katedros vedėja, profesorė Liudmila Steponaitienė, docentai P. Baublys, mano tėvas, mano artimiausias draugas R. Lučinskas, su kuriuo kartu mokėmės mokykloje, studijavome ir artimai draugavome, ir Lietuvos vyr. pediatrė Ona Surblienė. Keturi žymūs Lietuvos pediatrai įsėdo į lėktuvą“, – pamena gydytojas.

Likus 100 kilometrų iki Maskvos lietuvių lėktuvas smigo į žemę. Vėliau paaiškėjo, kad dėl to kalta konstrukcijos klaida. Sovietų Sąjungai daktarų lėktuvo katastrofos nepavyko nuslėpti, kaip pavyko nuslėpti prieš 3 metus, kai 1970-aisiais prie Uralo nukrito lėktuvas „Tu-124“ iš Lietuvos. Tada niekur nebuvo jokios žinutės.

„Tą naktį grįžau iš Maskvos. Ryte atėjau į darbą ir tarp darbuotojų buvo viena kolegė, kurios vyras buvo laisvanoriškos armijai ir aviacijai remti organizacijos veikėjas. Per tą pusiau sukarintą organizaciją jau buvo žinoma, kad kažkas įvyko, o vidury dienos pasikvietė ligoninės vyr. gydytojas ir pasakė, kad nukrito lėktuvas su visais šitais gydytojais, su visais keleiviais ir gyvų nėra. Pavyko sužinoti iš anksto ir tai nebuvo slepiama, o vėliau, po dienos, pasirodė ir žinutė, nors nebuvo priimta tai viešinti, bet valdžiai, matyt, nebuvo kur dėtis.

Pats sekretorius Sniečkus nepaprastai reagavo. Buvo baisingai perpykęs dėl tos avarijos, rašė laišką į Maskvą, kad tvarkytų tuos reikalus, kad lėktuvų gedimai Lietuvos padalinyje per dažni, kad būtų galima tai praleisti. Galų gale, jis pats dalyvavo ir laidotuvėse, kas buvo nelabai priimta ir suvokiama“, – prisiminimais dalijasi A. Baublys.

Kūčių išvakarėse daugybė vilniečių susirinko į pediatrų laidotuves. Prieš tai žuvusiųjų kūnus sudegino Maskvos krematoriume. Mirties priežastis, kaip rašoma P. Baublio mirties liudijime, – daugybinis kūno pažeidimas. Daktarų lėktuvo aukos ilsisi Antakalnio karių kapinėse.

„Tėvui buvo 59 metai, kai pagalvoju, jis buvo nepaprastai jaunas, nors tada man atrodė, kad jis jau kaip reikiant pagyvenęs žmogus. Bet tos vertybės, ypač laiko suvokimas, nepaprastai keičiasi. Apie artimiausią žmogų sunku šnekėti, bet mano tėvas tikrai buvo nepaprastas žmogus. Aš mačiau, kaip jis sugeba bendrauti su vaikais, bendrauti su motinomis, įkvėpti joms tikėjimą, kad vaikas pagis, įgyti vaikų pasitikėjimą. Mačiau jo bendravimą su kolegomis, pagarbą, toleranciją. Kartu jis buvo nepaprastas tėvas. Bet, aišku, gyvenimas eina į priekį, atsirado žmonių, kurie tęsė tuos darbus. Viskas nesustojo, bet stabtelėjimas, matyt, buvo“, – priduria pediatro sūnus.

A. Baublys visą gyvenimą skyrė sunkiai sergantiems žmonėms. Pradėjo kaip savanoris, tada dar profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujamoje širdies kraujagyslių chirurgijos eksperimentinėje laboratorijoje. Vėliau įstojęs į aspirantūrą apsigynė disertaciją kardiochirurgijos srityje. Anesteziologui A. Baubliui teko garbė prikelti naujam gyvenimui pirmą pacientą su persodinta širdimi. A. Baublys priešakinėse kardiochirurgų fronto linijose dirbo iki 2013 m., kol išėjo į pensiją.

Virusai

Sovietmečiu Lietuvoje siautė daug bjaurių ligų, apie kurias tada nenorėta kalbėti. Nuo 1965 m. provinciją ėmė krėsti jų protrūkis. Pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje, Telšiuose ir Raseiniuose siautė dizenterija, Kelmėje – hepatitas, Kaišiadoryse – vidurių šiltinė, o 1972 m. Kėdainiuose kilo vidurių šiltinės epidemija. Pagrindinė priemonė jas suvaldyti buvo jau mums pažįstamas karantinas, nuo kurio į jį patekusieji sprukdavo, kai tik galėdavo.

Virusai, infekcinės ligos ir karantinai sovietinei medicinai buvo tarsi negęstantys gaisrai. Pačioje Maskvoje 6-ajame dešimtmetyje kilo raupų epidemija. Kone represinėmis priemonėmis sovietai epidemiją suvaldė. Žmonės buvo skiepijami net metro stotyse. Su žiurkėmis į Maskvą panašiu metu buvo atkeliavęs maras. Epidemija nekilo, tuos atvejus sovietų valdžia itin slėpė, bijodama masinės isterijos. 1967 m. Odesoje pratrūko cholera. Miestas buvo uždarytas į karantiną, įvesta kariuomenė, kareiviai gatvėse stovėjo kas 10 metrų.

Kaip įprasta, jaunas gydytojas gauna pačius sunkiausius ligonius. Aš buvau paskirtas gydyti ligonius, kurie buvo beviltiški, su inkstų funkcijos nepakankamumu. Tai yra ligoniai, kurie pasmerkti mirti.

Lietuva buvo tarsi rami kūdra, sovietmečiu baisiųjų ligų protrūkių nekilo. 1955 m. prasidėjo skarlatinos epidemija. Užkratas paplito visoje Lietuvoje, žmonės netilpo ne tik į infekcines, bet ir į kitas ligonines. Vėlesniais dešimtmečiais, kai gydytoja Irena Pivoriūnienė Lietuvos televizijoje pradėjo rengti laidas apie sveikatą, patyrė sovietinės cenzūros leteną, kiek ir ką reikia liaudžiai žinoti.

„Apie ką reikia kalbėti, kaip reikia kalbėti, ko nereikia kalbėti... Visuomenės švietimas yra labai sudėtingas dalykas. Kai ką reikia nutylėti, o į kai ką reikia atkreipti didesnį dėmesį. Kai atėjau, buvo didelis sergamumas sifiliu. Tai yra nepaprastai sunki liga ir kiekvienas atvejis, be abejo, žmogui buvo labai, labai, labai svarbus. Tai sunki liga ir ji priklauso nuo žmogaus elgesio. Jos taip ir būdavo vadinamos – elgesio ligos. O elgesį galime paveikti švietimu.

Žmogus, žinodamas apie tai, kad greta yra tokių sunkių ligų, kad tą ligą galima atnešti į šeimą, į namus... Matėme visokių tragedijų, kaip suserga nėščia žmona ir paskui vaikučiai... Reikėjo šviesti, kalbėti žmonėms, tiesiog informuoti, ne gąsdinti, bet informuoti, gražiai, švelniai pasakoti, kad tos ligos yra greta mūsų ir tai yra ligos, kurių galime išvengti dėl savo elgesio“, – pasakoja ji.

Šiltinė, dizenterija, paratifas, gripas siautė ir jaunos provincijos gydytojos J. Tulčinos aplinkoje. Jokių apsaugos priemonių nebuvo, bet pavyko nė karto neapsikrėsti.

„Man, jaunai daktarei, teko išgyventi ne vieną epidemiją. Kai prasidėdavo epidemija, tai per dieną ateidavo apie 30 žmonių, sergančių gripu, čiaudinčių ir kosinčių. Aš niekada to nebijodavau ir pati niekada nesirgdavau, priimdavau žmones. Kiek reikėjo, tiek ir priimdavau. Tai tiesiog buvo pareiga, bet epidemijų buvo daug“, – pažymi ji.

Kardiochirurgijos triumfas

Sovietmečiu buvo didžiulis šuolis kardiochirurgijos, ypač širdies transplantavimo, srityje. Už žmonių gyvybes savųjų neteko daug triušių, šunų, kiaulių. 20 metų sovietų laikais sveikatos ministru buvęs Vytautas Kleiza buvo hemodializės ir organų transplantacijos pradininkas. Profesorius Arūnas Germanavičius pasakoja, kad jo dabar vadovaujamoje ligoninėje sovietmečiu V. Kleiza buvo įkūręs eksperimentavimo padalinį.

„Šito ministro iniciatyva buvo įkurtas vivariumas, kuriame buvo atliekami eksperimentai su gyvūnais. Būdavo atliekamos inkstų transplantacijos operacijos, įvairūs būdai, kaip galima išsaugoti gyvą inkstą kitame organizme, imunosupresuoti tam, kad nebūtų atmetimo reakcijos. Ministras atvažiuodavo po darbo ministerijoje ir čia dirbdavo iki vėlyvo vakaro, kartais – net iki nakties atlikdavo operacijas, o po to vėl iš ryto važiuodavo“, – teigia A. Germanavičius.

Štai koks buvo ministras sovietų laikais. 7-ojo dešimtmečio pradžioje žmonėms, sirgusiems širdies ligomis ar inkstų nepakankamumu, buvo beveik neįmanoma padėti.

„Po 6 metų studijų mane paskyrė dirbti į urologijos skyrių. Kaip įprasta, jaunas gydytojas gauna pačius sunkiausius ligonius. Aš buvau paskirtas gydyti ligonius, kurie buvo beviltiški, su inkstų funkcijos nepakankamumu. Tai yra ligoniai, kurie pasmerkti mirti. Aš mačiau, kokios baisios yra mirtys, kai ligonis visiškai sąmoningas miršta, skęsta savo šlapime.

Aš ir kiti gydytojai niekuo negalėjome padėti, nors jau 1964 m. šitoje ligoninėje buvo gautas dializės aparatas, dirbtinis inkstas, bet lėtiniu inkstų nepakankamumu sergantiems ligoniams jis netiko“, – pamena urologas B. Dainys.

Plačiau – vasario 18 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Gydytojas prof. Balys Dainys: mums kaldavo į galvą, kad tarybinė medicina privalo atgaivinti visus
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.