Gyvenimas

2021.03.04 14:11

Justinas Žilinskas. Kartais jūra ateina į mūsų širdis

Justinas Žilinskas2021.03.04 14:11

Ar buvote prie jūros? Tikriausiai buvote – Palanga, Šventoji, Nida, Klaipėda? O girdėjote šūkį „Lietuva – jūrinė valstybė“? Turbūt girdėjote. O ar teko apie jį giliau susimąstyti, ir ar teko savęs paklausti – kiek jūros yra mumyse? Mūsų kultūroje? Mūsų supratime? Mūsų valstybingume? Tad – ar buvote jūroje?

Šis tekstas pradeda dešimties apybraižų apie Lietuvos kapitonus seriją, nes atėjo metas susipažinti su žmonėmis, formavusiais modernųjį Lietuvos jūriškumą Pirmosios Nepriklausomybės laikais.

Štai šios dešimt pavardžių: Liudvikas Stulpinas, Juozas Andžejauskas, Bronius Krikštopaitis, Zigmas Domeika, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Eduardas Sliesoraitis, Juozas Kaminskas, Antanas Kaškelis, Alfonsas Urbelis. Vargu, ar apie juos skaitėte vadovėliuose mokykloje, ir džiugu, jeigu bent kuri nors iš šių pavardžių jums bus girdėta (nebent, esate klaipėdietis – jūsų laikraščiai apie tai kartais rašo, atsiranda ženklai ir mieste). Sovietmečio karta šias pavardes galėjo tarti tik patyliukais, na, o Nepriklausomybę atkūrusi – turėjo kitų rūpesčių. Per kapitonų likimus pasakosiu ir Lietuvos jūrinės ambicijos raidą bei likimą. Bet pradėsiu iš toli.

Kiekvieną kartą, svarstydamas apie kokį nors reiškinį, mėgstu ieškoti jo apraiškų ne politikų deklaracijose, ne mokslininkų darbuose, ne specialistų komentaruose, o šaltiniuose, atspindinčiuose ilgalaikį žmonių požiūrį, atspindinčiuose kultūrinį klodą, kuris parodo, kas priimtina ir kas įsiimtina.

Vienas iš tokių šaltinių – viena iš seniausių žmonių kūrybos formų – dainos. Tai, apie ką dainuojama, dažnai būna labai svarbu, ir labai universalu. Tad ir jūros temą noriu pradėti nuo dainų – ar lietuviai dainuoja apie jūrą? Taip, šiek tiek dainuoja – jūrės marios liaudies dainose tyvuliuoja paprastai kaip kliūtis, už kurių – tolimi kraštai.

Pamario žvejų dainose yra ir tinklai, ir laivai, net jų takelažas. Bet pamario dainas žemyninėj Lietuvoj turbūt retas girdėjęs, man irgi neteko, kol nepradėjau specialiai domėtis. Žinoma, prie vaišių stalų dauguma traukia „Moja man žuvėdra baltoji“, bet tai nėra lietuviška daina, verstinė.

O visa kita? Taip, daug dainuojama apie Palangą, apie atostogas, apie jūrą kaip gamtos reiškinį, kuris paprastai supinamas su audringais jausmais („Palangos jūroj nuskendo mano meilė“) ir toji pati „Krantų gėlė“ (V. Bložės žodžiais), prasidedanti žodžiais „Jūra, mus užauginusi“.

Dar dainuojama apie gintarą, kuris nuo šių krantų keliauja gilyn į sausumą nuo senų senovės. Bet, regis, dažniausiai šiomis temomis apsiribojama: kiek yra dainų apie plaukimą į jūrą? Apie jūreivius? Ilgai sukęs galvą, klausinėjęs, drįsiu pasakyti – iš dainų, kurias žinotų didesnis klausytojų ratas – turbūt tik „Jūreivių keliai“ (M. Tamošiūno muzika, A. Dabulskio žodžiai).

Dauguma kitų jūrinių dainų – užsakomosios ir plačiau neiškeliavusios (pvz., sudėtinga Eduardo Balsio kūryba), skolintos („Žuvėdra baltoji“), žinomos tik estrados klausytojams („Kopų balsų“ „Kapitono tango“) arba – kaip jau sakiau – apie pajūrį, ne jūrą.

Todėl, kai mano ausyse suskamba angliškos jūrų tradicijos dainos – apie laivus, apie jūreivius, jų vargus – traukiamus inkarus, keikiamus bocmanus, tolimus kraštus, iš karto kyla klausimas: kodėl mes jaučiame jūrą tik pakrantėje? Kur mūsų jūrinė tradicija? Kiek mūsų, ką jau kalbėti apie vaikus, galėtų pasakyti bent vieną lietuvį – jūrininką? Kiek pažįstame jūrininkų? Kaip nutiko, kad tauta, turinti jūrinę valstybę, labiausiai mėgsta „Jūros šventę“, bet į jūrą plaukti skuba retas?

Lietuvių mitologijos tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius vienoje iš provokuojančių esė rašė, kad lietuviui vandenys visada buvo įtartina vieta, ypač didieji vandenys. Mat dievas žmogų sutvėrė iš žemės, o vandenyse – visokie nelabieji veisiasi, prisiminkite Eglę – žalčių (ne žmonių!) karalienę. Todėl, anot jo, mes einame ne į jūrą, o prie jūros, einame vaikštinėti pajūriu, palydėti saulės, bet neplaukiame link jos.

Lietuvių tradicijos puikiai jaučiąs Romas Lileikis nepaprastai gražioje dainoje klausia: „Kas gi plauks pavargusios saulės?“, bet nesako, kad „Aš plauksiu“. Žinoma, kiekvienas galime pasitikrinti, ką mes jaučiame jūrai – ar mus ji traukia, ar su jūra mes kitokie, didesni, svarbesni, drąsesni? Ar renkamės pajūrį, ar jūrą?

Dabar net sunku suvokti tą drąsą, tą įkarštį, tą geopolitinę nuovoką, kurią parodė pirmosios Nepriklausomybės kūrėjai, siekdami jūros. Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jūrinės tradicijos neturėjo – tuo metu, kai kitos Europos valstybės skubėjo į jūras, mūsiškei tai nerūpėjo. Taip, kuršiai nuo seniausių laikų garsėjo kaip šių kraštų vikingai, kurių bijojo patys vikingai, bet kuršių energija netapo LDK jūrine energija – gal ir dėl to, kad LDK niekada nevaldė didesnio pajūrio ploto ir negalėjo jos išnaudoti?

Unijos su Lenkija metu pagrindinės kovos vyko ne prie Lietuvos, o tolėliau – Gdanske ar Rygos įlankoje, ir jas kovojo samdiniai (pavyzdžiui, Oliwos mūšyje, kur Abiejų Tautų Respublikos laivai įveikė švedų laivus, blokuojančius Gdanską, kautynėms vadovavo olandas Arendas Dijckmannas, deja, mirtinai sužeistas tame pačiame mūšyje).

Tik XVII amžiuje būta rimtesnių ambicijų: 1625 m. įsteigta Karališkųjų laivų komisija, netrukus – ir nuolatinis Abiejų Tautų Respublikos laivynas, bet, regis, šie žingsniai nebuvo įsisąmoninti kaip strateginiai – trūko finansavimo, kaip dabar sakytume – valstybinio požiūrio, ir į jūrų varžybas įsijungta per vėlai.

Atkuriant Lietuvos Respubliką ši klaida nekartota – į jūros klausimą žvelgta rimtai, net keliuose kontekstuose. Pirmiausia, Rusijos imperijoje išsiugdė žmonės, suprantantys jūros svarbą. Ir čia pirmiausia reiktų kalbėti apie verslininkus, suvokusius, kokia jūra svarbi valstybės ekonomikai. Juk pirmieji jūriniai žingsniai žengiami būtent komercinio laivyno kryptimi, dar net neturint Klaipėdos: šiek tiek plačiau apie tai pasakoju apybraižoje apie kapitoną Juozą Andžejauską: pirmųjų laivų pirkimą ir registraciją Jurbarke.

Pirmame etape verslininkų veiksmai gal yra net aktyvesni arba bent sinergiški su žmonėmis, turinčiais jūrų patirties (pavyzdžiui, garsiuoju Rytų Azijos bendrovės transatlantinių laivų kapitonu Liudviku Stulpinu, kadaise skubėjusiu gelbėti paties „Titaniko“), juk būtent verslininkai pasitelkia jūrininkus, įgijusius išsilavinimą Rusijos imperijos laivybos platumose, pirmiesiems žingsniams jūrose.

Lietuva geopolitiškai taip pat suvokia ir fizinio išėjimo į jūrą svarbą – tai leidžia teigti ir Palangos arbitražo faktas, dėl kurio 1921 m. Lietuva išvengia karo su Latvija bei atgauna gintarinę Palangą, ir, žinoma, Klaipėdos prisijungimas.

Klaipėdos prisijungimo operacija („Klaipėdos atvadavimas“) yra iš viso neįtikėtino įžūlumo aktas. Suprantama, kad jį paskatino konfliktas su Lenkija ir pastarosios noras Klaipėdą pasiimti sau, taip visiškai užspaudžiant „Kauno Lietuvą“, bet visgi valstybei, esančiai anaiptol ne palankiausioje ekonominėje ir politinėje situacijoje, neturinčiai stiprių politinių sąjungininkų, dviprasmiškai vertinamai dėl flirto su bolševikine Rusija (1920 m. Taikos sutartis), mesti iššūkį pačiai Antantei (juk Klaipėdoje veikė prancūzų administracija)? Reikėjo drąsos, didelės drąsos.

Tik čia prasideda keistoji dalis – taip drąsiai pareiškusi teises į jūrą, autonomijos teisėmis gavusi Klaipėdą, suderėjusi didžiulio sudėtingumo „Klaipėdos konvenciją“, Lietuva tarsi stabteli. Tarsi pasitenkina šiuo šuoliu. Ir nuskamba jau pažįstama dainelė – nėra lėšų, nėra pastangų, nėra valstybinio požiūrio.

Klaipėda, žinoma, kelia valstybės ekonomiką, nes į uostą ir iš uosto zuja užsienio kompanijų laivai, skamba jūrininkavimo propaganda („Jūrų skautai“ ir panašios iniciatyvos), bet patys jūrininkai beldžiasi į valdžios duris, įrodinėja, aiškina, kad to neužtenka. Gi procesai valdžios koridoriuose – lėti ir net savaip absurdiški: jūrininkus teoriškai vis dar bandoma ruošti Kaune (Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkų skyrius), bet jie neturi net kur atlikti praktikos, o koks jūrininkas be praktikos!

Problema išsisprendžia tik sutarus su suomių komercinės laivybos magnatu Gustavu Eriksonu 1926 metais, ir būtent jo burlaiviuose, sunkioje, bjaurioje tarnyboje užgimsta būsimasis Lietuvos jūrų elitas, vėliau išsimokslinantis Abo jūrų navigacijos institute (Bronius Krikštopaitis, Feliksas Marcinkus, Benediktas Monkevičius, Zigmas Domeika ir kt. – visų jų istorijos papasakotos apybraižose).

Bet dar nemažai prabėga laiko jiems plaukiojant su nelietuviškais laivais, nes nuosavo laivyno vis dar nėra! Ir čia – ne tik tautinio pasididžiavimo klausimas, kuris, be abejo, tarpukario Lietuvoje buvo labai svarbus, bet ir vėl – ekonomimis: valstybė išsiugdė specialistus, tai kodėl jų nepanaudoja? O ir kas galėjo įtarti, kad kai pagaliau lietuviška vėliava pakils ant pilnaverčio prekybinio laivo – juo tapo bendrovės „Maistas“ laivas tuo pačiu pavadinimu – stiebo, tik 1936 metais, Lietuvai bus likę vos keleri metai Nepriklausomybės?..

Gi Lietuvos karo laivynas apsiribojo vieninteliu senu perdarytu minų traluotoju „Prezidentas Smetona“, vadovaujamu impozantiško kapitono Antano Kaškelio – čia norom nenorom situaciją norisi palyginti su prestižine padėtimi, kuria Pirmoje Respublikoje mėgavosi lakūnai, ir palyginimas, žinoma, ne jūrininkų naudai. Ar jūra – podukros vietoje?

Vis dėlto, rodėsi, kad viskas tik į gera. Išsilavinę žmonės kapitono tilteliuose, kaip nulietos gulinčios uniformos, laivai reisuose po Europos uostus, didingi norai ir įkvepianti jaunoji karta (kokia nuostabi kapitono Alfonso Urbelio jaunystės istorija!). Bet viskas taip greitai ir taip liūdnai baigėsi – 1939 m. Vokietija užsigrobė Klaipėdą, ir galiausiai su Sovietų Sąjunga pasidalino pusę Europos.

Sovietų Sąjungos okupacija vienus jūrininkus privertė bėgti už jūrų marių (B. Krikštopaitį, F. Marcinkų, Z. Domeiką), kitiems (B. Monkevičius, E. Sliesoraitis) teko išgerti kartybės taurę – kankinimų, žudymų, tremties. Antrasis pasaulinis karas ir iš Klaipėdos nepaliko akmens ant akmens – naciai išžudė žydų bendruomenę, o sugrįžus sovietams – pabėgo arba žuvo kiti vietiniai gyventojai, 1945 m. Klaipėdoje buvo belikęs... 28 civiliai. Dvidešimt aštuoni!

Sovietų Sąjungos okupacijos metu, drįsčiau teigti, jūra taip pat netapo mūsų savastimi, nors propagandos būta nemažai, ir tos pačios dainos apie laivus užsakinėtos, ir poemos bei eilėraščiai vaikams rašyti. Galbūt dėl to, kad „žemyninėje Lietuvoje“ Klaipėda buvo suvokiama ne kaip Lietuvos, o kaip Sovietų Sąjungos uostas, kur net „liaudiškam lietuviškumui“ mažai būta vietos.

Laivyno kalba – rusų, įgulos – „internacionalinės“, vėliavos, žinoma, raudonos. Kita vertus, nemaža vėlyvojo sovietmečio karta, o gal net kelios, užaugo skaitydamos Aloyzo Každailio apybraižų knygą „Laivai ir jūrininkai“, lankėsi Jūrų muziejuje, ir Klaipėda visada buvo vertinama kaip truputį kitoks miestas, o „dėdė jūrininkas“ reikšdavo, kad namuose galėjai turėti įvairesnių, užsienietiškų daiktų. Beje, jūrininkai paliko pėdsakus ir atkuriant Nepriklausomybę – ant Kovo 11-osios akto yra jūrų kapitono Juozo Karvelio parašas.

Ar Lietuva suvokė jūros vertę atgavus Nepriklausomybę? Paprastai jūrų uostai pasaulyje yra vieni iš didžiausių miestų, Klaipėda – trečiasis. Uosto krovos apimtys auga, bet tai – vis dar sausumos reikalas, pakrauti laivą. O ar Lietuvos abiturientas žino, kad gali rinktis ir jūrininko profesiją? Ar žino, kad Klaipėdoje yra Aukštoji jūreivystės mokykla? Ar jūrininko specialybė – populiari, prestižinė? Skundai, kad vis mažiau jaunuolių ją pasirenka, regis, rodo, kad – ne.

Nacionalinį komercinį laivyną irgi esame praradę – AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ nebeprisikėlė po 2008 metų krizės. Tiesa, visai neblogai tvarkomės su kariniu laivynu – esame gerbiami NATO sąjungininkų, turime specializaciją (minų paieška ir naikinimas), ir tai – irgi istorinė tąsa, kaip ir „Sūduvis“, besiruošiantis nuolatiniam švartavimuisi Dangės pakrantėje.

Tad gal šios dešimt istorijų apie Pirmosios Nepriklausomybės laikų kapitonus, jų sunkų kelią įkvėps jaunus žmones įsileisti jūrą į jų širdis? Gal metas ištarti drąsiai ne tik specialistams: Lietuva – jūrų valstybė. Ir tuo patikėti. Ir žengti į jūrą.

Projektą įgyvendina Lietuvos jūrų muziejus su kūrybine agentūra EZCO.