Gyvenimas

2021.03.05 07:25

Suomė savo gimtinėje surado mylinčius namus jau 600 benamių Lietuvos šunų

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2021.03.05 07:25

„Dažniausiai šunys, kurie Suomijoje patenka į prieglaudas, yra atimti iš blogų šeimų. Kad žmonės paliktų savo šunis, taip nėra“, – dokumentikoje „Spalvos“ pasakoja Liisa. Ir suomių akys, anot verslininkės, neretai krypsta į veislinius šunis, tačiau Suomijoje yra jų trūkumas. Žmonės ima žvalgytis į užsienį ir nustemba pamatę, kiek kitose šalyse likimo valiai paliktų paprastų šunų.

Suomė Liisa Leitzinger su savo vyru Mariumi Jakuliu Jasonu yra verslininkai ir mecenatai, šalyje gyvena jau kelis dešimtmečius, turi keletą viešbučių ir skirtingų verslų bei labdaros fondų, kaip „Geri namai“, „Pet Rescue Finland“. Viena iš Liisos veiklų yra namų ieškojimas benamiams Lietuvos šunims. Šiuo metu Liisos šeimos namuose gyvena aštuoni šunys. Šeši iš jų ieško naujų namų Suomijoje.

„Globojau visokių šunų, manau, per penkerius metus mūsų namuose pabuvo gal penkiasdešimt šunų. <...> Ji irgi iš draugo, iš kaimo, kitą savaitę išvažiuoja į Suomiją. Ji slepiasi, tai su ja reikės kantrybės. Šiaip ji visiškai be agresijos, bet geriau galėtų gyventi be žmonių, galvoja, kad yra labai savarankiška mergina. Jos vardas Džiunga, bet Suomijoje bus Snufi iš „Trolių Mumių“. Ji yra nuostabi. Kaime pagimdė daug šuniukų ir buvo nereikalinga. Bet gavo tikrai labai gerą šeimą, aš labai apsidžiaugiau“, – apie vieną iš dabar namuose gyvenančių šuniukų su šypsena pasakoja Liisa.

Rumunijoje yra tūkstančiai benamių gyvūnų, Lietuvoje irgi prieglaudos pilnos. Kodėl mes norėtume užsisakyti veislinį šunį iš veisėjų, jeigu galime kažkam padėti?

Į Lietuvą moteris priklydo dėl meilės. Dabar jiedu su vyru kasmet aplanko ir vieną kitą prieglaudą Suomijoje prie Helsinkio, tačiau sako, kad ten būna po du tris šunis, o kartais nebūna visai. Tiesa, būna kur kas daugiau katinų – 20–50.

„Dažniausiai šunys, kurie Suomijoje patenka į prieglaudas, yra atimti iš blogų šeimų, bet kad lakstytų gatvėse ar kad žmonės paliktų savo šunis, taip nėra. Žmonės sako, kad gal prieš trisdešimt metų kaimuose buvo neprižiūrimų šunų, bet manau, kad šuo visą laiką buvo vertingas gyvūnas. Tai buvo įrankis medžioklei, tai buvo šeimos narys. Gal buvo visai kitokia tradicija, šuo nebuvo toks kaip Lietuvoje – sargybinis. Kiemsargių nėra. Visi suprato, kad šuo yra socialinis gyvūnas ir jis turi gyventi su žmonėmis, ne kur nors vienas“, – teigia pašnekovė.

Spalvos. Benamiai šunys iš Lietuvos laimę randa Suomijoje: verslininkė jau padėjo rasti namus bent 600 beglobių

Liisa jau rado namus 600 Lietuvos benamių šunų Suomijoje. Sako, užsiimant šia veikla būna sunkių momentų, bet ji vis tiek džiugina, o ypač džiugesį kelia nuotraukos iš naujų šeimų, kaip gerai šunys gyvena. Dar labiau džiugina, jei pavyksta rasti namus šunims senjorams ar šunims, turintiems sveikatos problemų. „Kai matome, kad visi yra laimingi, tai mus skatina“, – pažymi ji.

Vienas iš Liisos šuniukų, radusių namus Suomijoje, yra Lulu. Kadaise benamė kalytė Lulu šiandien gyvena Helsinkyje, apsupta meilės su savo šeimininkais – tinklalaidžių prodiusavimo asistente Marika Miinalainen ir vartotojų patirties specialistu Petteriu Häkkinenu.

„Pamačiau jos nuotrauką feisbuko grupėje ir to užteko. Supratau, kad tai šuo, kurio mes ieškome. Pamačiau jos nuotrauką, jos apvalainą kūnelį... Dar buvo paveiksliukas, kuriame ji atrodė labai nelaiminga. Tai buvo nuotrauka iš globos namų, ji sėdėjo už narvo grotelių. Mane griebė už širdies, supratau, kad turiu ją pasiimti“, – pasakoja Marika.

Pasak Liisos, Suomijoje neretai šeimos galvoja apie veislinius šunis, tačiau yra jų trūkumas, mat daugyklų nėra daug. Išeina taip, kad suomiai pradeda žvalgytis į užsienį, o pamatę, kiek kitose šalyse yra benamių šunų, nori padaryti gerą darbą.

„Rumunijoje yra tūkstančiai benamių gyvūnų, Lietuvoje irgi prieglaudos pilnos. Kodėl mes norėtume užsisakyti veislinį šunį iš veisėjų, jeigu galime kažkam padėti? Benamis paliktas šuo. Jie supranta tai, tuo pačiu padaro ką nors gero. Ir visi Suomijoje labai didžiuojasi, kai gauna šunį iš prieglaudos. Tokio šuns kaip tavo pasaulyje nėra. Jie yra išskirtiniai ir labai vertinami“, – tikina verslininkė.

Per karantiną, kaip pasakoja Liisa, dažniausiai šunis į Suomiją nuveždavo pati. Tam turi pritaikytus narvus, važiuodavo apie dvylika valandų ir atiduodavo šunis tiesiai į naujų šeimininkų rankas. Pasak jos, kartais žmonės galvoja, kad surenkami bet kokie šunys iš Lietuvos ir tiesiog vežami į Suomiją. Tačiau yra ne visai taip.

„Turime žinoti, koks tai šuo, labai gerai žinoti jo charakterį. Paskui surasti gerą šeimą, paskiepyti... Tada ramiai atiduodame šunį į šeimą. Suomijoje nėra prieglaudų, kuriose laikinai padėtum šunis. Kas labai smagu, šeimos labai laukia tų šunų, jos turi laukti kokį mėnesį du. Jie viską pasiruošia, visada laukia su skanumynais, žaisliukais, lovytėmis... Labai smagu atiduoti šunis, kai matai visus tuos jausmus. Žmonės laukia, mato tik nuotraukas ir pagaliau pamato gyvai. Būna ašarų“, – sako laidos herojė.

Suomijoje yra net keturi savanoriai, kurie ima interviu iš šunis priglausti panorusių šeimų. Pokalbiai būna ilgi, po porą valandų, su šeimomis kalbasi du skirtingi žmonės.

Lulu priglaudęs Petteris pažymi – dabar daug žmonių priglaudžia benamius šunis iš kitų šalių: „Prieš kelerius metus tai dar nebuvo taip populiaru. Bet dabar, kai išeini į lauką ir pradedi kalbėtis su kitais žmonėmis, atrodo, kad kas antras šuo yra iš kitos šalies, išgelbėtas arba benamis, kuris rado naujus namus.“

Vis dėlto Marika svarsto, kad nebūtinai iš šios mados išeis kas nors gero. „Mes nenorime, kad būtų per daug lengva įsigyti šunį“, – atkreipia dėmesį ji.

Nėra taip, kad galime nuvežti juos į Suomiją ir laimingai gyventi, turime visais šunimis pasirūpinti ir po to.

Šunis vežasi ir į atostogas

Liisa sako, net ir prieš tai ilgai ir atidžiai stebint, ar šuo naujuose namuose pritaps, yra rizika, kad kažkas bus ne taip. Tokių atvejų nedaug, bet būna. Kartais tenka šunį pasiimti atgal.

„Turime būti tam pasiruošę, tai dalis darbo. Nėra taip, kad galime nuvežti juos į Suomiją ir laimingai gyventi, turime visais šunimis pasirūpinti ir po to“, – pasakoja pašnekovė.

Labai seniai buvo taip, kad namuose ji turėtų tik savo šunis, šypsosi Liisa. Su šunimis jiedu su vyru ir atostogauja – pavyzdžiui, prie jūros išsiveža tris keturis šunis. Jiems irgi gera keliauti, jie irgi turi išmokti važiuoti mašinoje, gyventi viešbutyje, eiti į restoranus, įsitikinusi verslininkė.

„Globoti pradėjome labai atsitiktinai. Šuniui buvo daroma operacija, jis gyveno prieglaudoje, bet po operacijos ten būtų labai sunku, nėra sąlygų, yra daug šuniukų arba reikia gyventi voljere. Po truputį pradėjome priimti šunis. Čia jie šiek tiek adaptuojasi, aš geriau suprantu, kokio jie charakterio, kokia šeima jiems galėtų tikti, tada po truputį ieškome šeimos. Jie būna porą mėnesių arba iki pusės metų.

Mes galime surasti šeimą bet kokiam šuniui, bet turime ir patvirtinti, kad šeima yra tam pasiruošusi. Senjorai šunys – sveikatos išlaidos. Turime surasti tinkamas šeimas. Šeimos retai supranta, kas tai yra, bet Suomijoje daugėja šeimų, kurios priima senjorą ar šunį su problemomis“, – kalba Liisa.

Ji pabrežia, kad šuniui apsiprasti prie naujos aplinkos ir pamiršti praeities traumas užtrunka mažiausiai pusę metų. Liisa pataria pirmiausia drąsiai įeiti į prieglaudą ir pavedžioti šunis, pabendrauti su prieglaudos darbuotojais. Kiekvienas šuo skirtingas, reikia šiek tiek suprasti apie šuns elgseną. Bendraudami su šunimis prieglaudoje, juos vedžiodami, Liisa įsitikinusi, išmoksite suprasti, kokie jie yra.

„Šeimoms Suomijoje sakome, kad reikia metų, kol šuo adaptuojasi, kol išmoksta gyventi su žmonėmis, socializuotis. Kartais būna iššūkių, elgesio problemų, bet reikia priimti, kad tai įdomu. Kai šuo paskui prisiriša, tai didžiausia dovana, didžiausia laimė, kai tas šuo tave labai labai myli ir tu matai visą tą progresą. Tai pats geriausias darbas, ką galima padaryti“, – mano verslininkė.

Dideli šunys, kurie Lietuvoje būtų laikomi lauke, Suomijoje garantuotai gyvens namuose. Vienas iš didžiųjų buvusių beglobių šiuo metu gyvena Laplandijoje ir kartu su globėja vaikšto į žygius, eina po 20 kilometrų.

„Savininkė dirba su turistais, daro žygius su savo šunimis. Yra ir kitas šuo, jie pradžioje pykosi vienas su kitu, gal tris mėnesius puolė vienas ant kito. Moteris turėjo tiek kantrybės, meilės. Dabar jie – geriausi draugai.

Šuns charakteris keičiasi, kai jis adaptuojasi. Dabar, po penkerių metų, jis pasidarė žaismingas, atsipalaidavęs, jaunėja. Tai mums labai geras pavyzdys, kas nutinka, kai yra investuojama į šuns dresiravimą, kai jis gauna ir protinės veiklos, ir eina į žygius“, – pasakoja Liisa.

2016-aisiais atrodė, jeigu yra senas, ligotas, negražus šuo, tai gyvens prieglaudoje amžinai. Dabar ne.

Šuniukai, kuriems namus suranda Liisa, ne tik randa naujus šeimininkus, bet kartais padaro karjerą. Vienas jų kadaise buvo pririštas prie grandinės, o šiandien treniruojasi būti tarnybiniu šunimi. „Nereikia būtinai veislinio ypatingo šuns, bet koks šuo gali išmokti dirbti“, – priduria ji.

Liisa sako, jau po pirmų metų veiklos suprato – teks daug aiškinti žmonėms, kas yra šuo iš prieglaudos. Dažnai žmonės pamato gražų šunį ir tiesiog galvoja jį priimsiantys į savo namus, tačiau adaptuojantis šuniukui iš prieglaudos gali kilti įvairių iššūkių, kurių daugybę matė ir pati Liisa.

„Jie pradeda saugoti savo maistą, teritoriją, pradeda loti, saugotis svečių. Viską įmanoma sutvarkyti, bet turi būti tam pasiruošęs. Mes aiškiname, kokia gali būti situacija, kad gali būti iššūkių, ar jūs tikrai turite galimybę pasikonsultuoti ir su šunų dresiruotojais, jeigu bus problemų, gal sugadins jūsų sofas... Mes kalbamės apie tuos dalykus su šeimomis. Yra žmonių, kurie sako, kad gal jiems per sunku.

Mes pradėjome veiklą 2016 metais ir tikrai prieglaudose buvo daug šuniukų, net jaunų. Šuniukai ten buvo po pusę metų, po metus dėl to, kad jų buvo daug. Labai džiugu matyti, kad lietuviai irgi pradėjo pasiimti šunis iš prieglaudos. Tikrai jie per porą savaičių, per mėnesį suranda namus. Jų daug ir ateina, bet jų daug lietuviai pasiima sau. Tikrai didelis skirtumas. 2016-aisiais atrodė, jeigu yra senas, ligotas, negražus šuo, tai gyvens prieglaudoje amžinai. Dabar ne. Ir jauni žmonės pasiima sau senjorus, būna labai fainų istorijų ir Lietuvoje, jų daugėja. Manau, reikia kantrybės, kažkiek metų ir bus labai gerai“, – teigia „Gerų namų“ įkūrėja.

Plačiau – kovo 1 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Motuzienė.

Spalvos. Benamiai šunys iš Lietuvos laimę randa Suomijoje: verslininkė jau padėjo rasti namus bent 600 beglobių