Gyvenimas

2021.02.27 20:39

Pramogos ir restoranai sovietmečiu: pirmoji striptizo programa, vogtos dainos ir tikros Europos skonis

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.02.27 20:39

Išgyvenimo drama sovietmečiu, toje mažų galimybių epochoje, paliko daug ir smagių prisiminimų. Žmonės buvo ištroškę kultūros, dėl bilietų į teatrus ir koncertus stovėdavo per naktis, miestuose ir kaimuose vykdavo šokiai. O patekti į gerą restoraną būdavo tarsi įkelti vieną koją į užsienį. Gūsis prisiminimų apie pramogas sovietmečiu – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Pra)rasta karta“.

Žurnalistė Inga Liutkevičienė apie sovietmetį įvairiais rakursais yra parašiusi ne vieną knygą. Kaip ir daugelis jos kartos žmonių, ji nesijaučia alergiška laikams, kuriais prabėgo jos jaunystė.

„Niekada nesutiksiu su tuo, kad esame nelaimingi arba „prarastoji karta“ dėl to, kad augome, gyvenome, buvome jauni sovietmečiu. Mes taip pat juokėmės, taip pat mylėjome gyvenimą, labai daug skaitėme, kalbėjome apie knygas. Ir džiaugėmės tuo, kad esame jauni. Tikrai nėra jokios nostalgijos tai santvarkai ir negali būti, tikrai niekam nelinkėčiau joje gyventi, tačiau esu iš tų žmonių, kurie nenori nurašyti viso savo gyvenimo, savo jaunystės vien dėl to, kad ji prabėgo sovietmečiu“, – teigia ji.

Sovietai Lietuvoje vykdė tiesiog dvasinį genocidą – visais būdais stengėsi sunaikinti arba kontroliuoti Lietuvos kultūrą. Be Komunistų partijos institucijų pritarimo ir sovietinio Glavlito cenzūros leidimo, negalėjo būti išleista jokia knyga, pastatytas spektaklis, kino ar televizijos laidų gamybą taip pat kontroliavo valdžia. Sovietų Sąjunga – tobula dabartinės Šiaurės Korėjos mokytoja.

Tačiau sovietai suvokė principą „duoti liaudžiai duonos ir žaidimų“, tai yra pramogų. Žinoma, sovietmečiu pramogų buvo nedaug, tačiau šokiai, dainos ir muzika skambėjo visada. Tam labai tiko tų laikų restoranai – dideli, su šokių aikštelėmis, muzikantų pakylomis.

„Mūsų jaunoji karta net neįsivaizduoja, koks buvo turtingas restoraninis gyvenimas. Restorano durys užsitrenkdavo ir tu pasijusdavai visai kitame pasaulyje – be savo kasdienių rūpesčių, kur gauti žirnelių, kur gauti mėsgalį“, – tikina režisierius Vytenis Pauliukaitis.

Pasak muzikos atlikėjo Žilvino Žvagulio, restoranai būdavo vietos, kuriose galėdavai atsipalaiduoti, pasižmonėti. Buvo „Žirmūnai“, „Šaltinėlis“, „Erfurtas“ ir, aišku, viršūnių viršūnė, respublika respublikoje, miestas mieste – „Lietuvos“ viešbutis. „Restoranai tais laikais būdavo vietos, kur visą laiką būdavo pilna žmonių“, – priduria jis.

Į 22-ą aukštą pakliūti būdavo kaip pasiprašyti Dievo malonės. O kai ten patenki, aišku, žinai, kad esi prižiūrimas gražios mūsų saugumo sistemos.

„Vienas iš išskirtiniausių kultūrine prasme restoranų buvo, aišku, Vilniaus „Neringa“, „Neringos“ kavinė, kur virė kultūrinis gyvenimas. Taip susiklostė, kad tą vietą pamėgo miesto intelektualai“, – pasakoja I. Liutkevičienė.

1980 m. atvažiavęs į Vilnių Ž. Žvagulis visus sutaupytus pinigus išleisdavo „Neringoje“. Ten grodavo Vyšniauskas, Labutis, Čekasinas, Ganelinas. „70 kapeikų susimoki, eini, žiūri. Kavos puodelis ir „Žagarės“ likerio 50 gramų. Ir trims valandoms to užtekdavo, aš neišlįsdavau iš „Neringos“, – tvirtina jis.

(Pra)rasta karta. Žvagulis apie pramogas sovietmečiu: pakliūti į „Lietuvos“ viešbučio 22 aukštą – kaip pakliūti pas Dievą malonės

Tačiau tuos, kurie ateidavo į „Neringos“ restoraną, matė kagėbistų akys. Ir įdėmiai klausė jų ausys. Sovietiniu žargonu buvo vadinami „kontora“. Ne vienas jų užverbuotas agentas, atėjęs į restoraną, nekaltomis akimis dairydavosi, prie ko čia prisėsti.

„Kiekvienas restoranas turėjo sargą, o tas sargas buvo saugumietis. Kada mane pasikvietė generalinis direktorius dirbti į „Erfurtą“, šalia sėdėjo saugumietis. Ir ponas majoras sako: „Vytai, tu nori „Erfurte“ eiti tas pareigas? Tai reikės mums kai ką padėti.“ O tas padėjimas buvo labai paprastas: kada jie ateina, surasti jiems vietą, padėti lėkštutę ant stalo, kuri buvo nepaprasta lėkštutė, o dvigubu dugneliu. Jie paprastai su panele atsisėsdavo už poros staliukų, viską girdėdavo, ką svečiai kalba. Jau tada buvo tokia „japoniška aparatūra“ panaudojama“, – prisiminimais dalijasi restoranų žinovas Vytautas Tyla.

„KGB darbuotojai kalbėdavo, kad reikia vykdyti operaciją „Zakaz“: ant kiekvieno stalelio, prašei ar neprašei, atnešdavo, pavyzdžiui, duonos lėkštę ar peleninę, nors tu ir nerūkai. Vienas iš „Neringos“ kavinės lankytojų, iš sovietinės Lietuvos emigravęs Semas Josmanas, tapo BBC rusų radijo laidos labai garsiu vedėju. Kai jo paklausdavo, kada pirmą kartą sėdai prie mikrofono, S. Josmanas visada atsakydavo: Vilniuje, „Neringos“ kavinėje, tai yra prie tos duonos lėkštės“, – įdomiu pasakojimu dalijasi I. Liutkevičienė.

Tiesa, ji priduria, kad jai iki šiol keista, kaip KGB leido, kad „Neringa“ egzistuotų. Galbūt KGB norėjo visus žmones, kuriuos reikėjo stebėti, turėti vienoje vietoje, kad nereikėtų lakstyti po visą miestą ir jų ieškoti, svarsto pašnekovė.

Pirmajame Lietuvos dangoraižyje, kurį suprojektavo broliai Nasvyčiai, statytame net 20 metų, tada pavadintame viešbučiu „Lietuva“, buvo toks 22-as aukštas. Tai buvo ne šiaip sau aukštas – kitas pasaulis viename aukšte. Ten buvo mokama valiuta, už dolerius galėdavo gauti merginą. Tada jos vadintos palydovėmis.

„Į 22-ą aukštą pakliūti būdavo kaip pasiprašyti Dievo malonės. O kai ten patenki, aišku, žinai, kad esi prižiūrimas gražios mūsų saugumo sistemos. Kai ten dirbau, žinojau, kur dirbu. Visi kalbėdavo, kad ten 90 proc. dirbo su saugumu. Mane bandė vieną kartą gražiai įkalbinti, bet vieną kartą pabandė ir suprato, nes aš sakiau: aš absoliučiai nesuprantu, apie ką jūs šnekate“, – kalba Ž. Žvagulis.

Restoranų kultūra, sovietmečiu atsiradęs reiškinys, iki šių dienų neišlikęs. Vieni restoranai buvo garsūs savo istorija, kiti – istorijomis. Laisvesnė atmosfera restoranuose žmonėms ne tik suteikdavo drąsos, pakeldavo nuotaiką, bet ir atpalaiduodavo tiek, kad liedavosi eilės, anekdotai ir dviprasmiškos provokacijos.

Restoranas „Vilnius“, iki 1970-ųjų vienas solidžiausių restoranų, ypač garsus viena savo istorija: šiame restorane 1916–1917 metais iki Spalio perversmo dirbo Putino senelis Georgijus Putinas. Sugrįžęs iš Varšuvos kulinarijos mokyklos tobulinosi. Kai Peterburge prasidėjo perversmas, jis tyliai ten išvažiavo ir visą likusį gyvenimą kukliai nugyveno, taip teigia V. Tyla.

„Vilniaus“ restoranas iš tiesų buvo vienas iš solidžiausių – jame buvo įsitvirtinęs CK. Šiandien „Vilniaus“ restorano nėra nė kvapo, bet netoliese esanti buvusi populiarioji „Neringa“ po didžiulės rekonstrukcijos netrukus atvers naujo etapo duris.

Eršketas juodų ikrų padaže

Net vėlyvuoju sovietmečiu buvo dalinami maisto talonai, o prieš šventes žmonėms – geresnių produktų paketai, todėl restoranų valgiaraščiai atrodė tarsi iš pasakos apie stebuklingą staltiesę. Eršketas, juodieji ikrai, prancūziški konjakai, specialiai apmokyti barmenai, padavėjos atitiko aukščiausius reikalavimus. Tarp restoranų netgi būdavo sovietmečiui nebūdingas reiškinys: ne soclenktyniavimas, o konkurencija, kurio restorano patiekalai skanesni, įmantresni. Kauno „Tulpės“ restorano pyragėlių paslaptis taip ir liko neatskleista. Anot V. Tylos, Vilniuje 7-ajame dešimtmetyje buvo 13 restoranų ir 55 kavinės – kiekvienas restoranas privalėjo turėti savo firminius patiekalus.

„Vilniuje nemokėjo kepti tokių skanių pyragėlių, kokius kepdavo „Tulpė“. Bet labai stengėsi, galiausiai viena konditerija, kuri dirbo Vilniaus naktiniame „Dainavos“ restorane, pagaliau iškepė pyragaičius, kurie prilygo Kauno „Tulpei“, netgi laimėjo kažkokį tarptautinį prizą“, – tikina I. Liutkevičienė.

Dar vienas įdomus dalykas – ketvirtadienis būdavo žuvies diena. Ir taip būdavo ne tik darželiuose ar mokyklose, bet ir restoranuose. „Kai paskutiniojo sovietmečio vadovo paklausiau, kodėl taip buvo, kad net restoranuose buvo žuvies diena, jis man atsakė: žuvies diena buvo sugalvota tam, kad būtų taupoma mėsa, o ne tam, kad būtų valgoma žuvis“, – sako rašytoja.

Geriausiuose restoranuose dirbo tik elitiniai padavėjai. Sovietmečiu šios profesijos atstovai tikrai nevargo, ypač gražiosioms padavėjoms buvo negailima arbatpinigių, žinodavo tik vieną tabu – negalima imti valiuta, už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė.

200 rublių už vakarą

Sovietmečiu juokauta, kad savo vardo aikštėje stovintis Leninas rodė kelią ne į komunizmo rytojų, o į „Tauro rago“ aludę. Aludžių, kaip ir gerų restoranų, trūko, nes sovietų valdžia, žinodama, kad per ten traukia vakarietiško gyvenimo skersvėjai, juos atidarydavo nenoriai. Tačiau skersvėjai vis vien traukė.

Daugybė šlagerių, kuriuos dainuodavo lietuviškai, buvo, dabar galima sakyti, pavogti. Tačiau siena buvo geležinė, niekas jokių autorinių teisių nepaisė, paimdavo patinkančią publikai melodiją ir parašydavo žodžius.

Vilniaus „Erfurto“ naktiniame bare pirmą kartą oficialiai Sovietų Sąjungoje buvo parengta striptizo programa. Tiesa, šoko tik savaitę. O buvusiame Klaipėdos „Neptūno“ restorane triūsė prostitutės, jos buvo vadinamos „16-ąja divizija“. Vis dėlto tikras aukso amžius sovietmečiu buvo restoranų muzikantams ir atlikėjams.

„Man už dainą duodavo po 10 rublių. Aš per dieną uždirbdavau 200 rublių, visus pinigus investuodavau į kostiumus, šviesas pats pirkdavau. Mes buvome, aišku, vieni geriausių Lietuvoje“, – tikina atlikėjas Ž. Žvagulis.

Ir dainininkė Birutė Dambrauskaitė teigia – išties daugiausiai uždirbdavo muzikantai. Sovietmečiu restoranuose skambėjo tik gyva muzika, kai kurie kūriniai buvo grojami tik čia, televizija ir radijas jų į savo eterį neįsileisdavo. Vilniečiai ypač buvo pamėgę šokius „Kam per 30“. Jie vykdavo dabar jau nušluotuose nuo žemės paviršiaus Profsąjungų, Geležinkeliečių rūmuose, bet patys smagiausi – restoranuose. Grįžtantys naktimis iš šokių nenustebdavo sutikę kitokių interesų publiką, stovinčią naktį prie teatro kasų.

„Bilietų į teatrą stovėdavome eilėse net naktį, užimdavome vienas kitam vietas, keisdavomės norėdami sulaukti. Kartais gaudavome specialių kvietimų į filmus, kurių nematydavo didžioji dalis žmonių. Viena iš vietų, kur galėjai leisti laisvalaikį, tai buvo būtent restoranai. Tai nebuvo tik vieta, į kurią ateidavai pavalgyti, išgerti. Buvo populiaru šokti, dabar restoranuose nėra tokios mados šokti“, – kalba žurnalistė I. Liutkevičienė.

1967 m. birželio 13 d. atidarytas pirmas baras Sovietų Sąjungoje. Birželio 14 d. Amerikos radijas praneša: „Pirmą kartą po karo Sovietų Sąjungoje atidarytas naktinis baras Vilniuje.“ Tai buvo kažkas nepaprasto, pamena V. Tyla. Pasak jo, atvažiuodavo daug turistų iš Vakarų Vokietijos, tad jau galėjai pajusti tikros Vakarų Europos skonį.

Restoranuose buvo galima groti ir „importinį“ džiazą, sako V. Pauliukaitis. Būtent dėl džiazo muzikos B. Dambrauskaitės ilgą laiką nesimatė televizijoje, nesigirdėjo radijuje.

„Kiek būdavo užsieniečių, sakydavo: kaip pas jus gera, galima ir šokti, ir valgyti, ir gerti, ir programą pamatyti. <...> Aš buvau neformatė, 30 metų manęs nepriėmė į televiziją, radiją. Ten buvo tam tikrų dainų reglamentas. Jeigu buvo kokia nors viena populiari lietuviška daina, tai visi dainininkai dainavo. O man norėjosi būti išskirtinei. Todėl aš buvau laiminga tame naktiniame klube, kokteilių bare. Dainavau, ką norėjau, žmonės šėlo, buvo pilna salė žmonių“, – pažymi dainininkė.

Atlikėjai dainuodavo ir užsienio kalbomis. Jie nebijojo to daryti, nors, pavyzdžiui, oficialiame repertuare ansamblių vadovai užsienietiškų dainų vengdavo, tai buvo nepriimtina Maskvoje esančioms organizacijoms, kurios kontroliuodavo. Bet dažnai buvo imamasi įvairiausių apgaulių. „Pasirodo, daugybė šlagerių, kuriuos dainuodavo lietuviškai, buvo, dabar galima sakyti, pavogti. Tačiau siena buvo geležinė, niekas jokių autorinių teisių nepaisė, paimdavo patinkančią publikai melodiją ir parašydavo žodžius“, – sako I. Liutkevičienė.

Anot V. Pauliukaičio, visi galvojo, kad tai lietuviškos dainos. B. Dambrauskaitė dar pamena: jeigu geros lietuviškos dainos nėra, paimi gražią rusišką ar lenkišką dainą, nueini pas poetę Ramutę Skučaitę ir parašai lietuvišką tekstą.

Restoranai kaip magnetas iš pilkos kasdienybės traukė publiką prie stalelių, stiklelių, buteliukų. Čia galėdavai užsimiršti. Barai, ypač naktinbariai buvo tarsi to meto pažinčių platforma.

„Publika buvo labai įvairi: ir gatvės moterų buvo, ir pavojingų vyrų buvo, kurie tvarką darydavo. Dainavau visuose kabaretuose, visuose naktiniuose klubuose. Dainavau, ką norėjau: keletą programos dainų, vieną dainą dėl savęs. Reikia ir džiazo, bliuzo, ir dėl savęs, kad save parodyčiau, ir tokiai paprastai publikai, kuri žiūrėjo: kiek jai metų, kokie batai, kokią suknelę vilki... „Lokatoriai“ dirba, dainuoju ir visa drebu, kad neklauso, kalbasi. Tada atsisuku į tas panas ir joms dainuoju“, – pasakoja B. Dambrauskaitė.

Plačiau – vasario 11 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Žvagulis apie pramogas sovietmečiu: pakliūti į „Lietuvos“ viešbučio 22 aukštą – kaip pakliūti pas Dievą malonės