Gyvenimas

2021.03.01 21:58

Kad į normalų gyvenimą po pandemijos grįžti būtų lengviau, psichologas pataria nesitikėti stebuklo

LRT TELEVIZIJOS laida „Klauskite daktaro“, LRT.lt2021.03.01 21:58

Po pandemijos grįžtant į vėžes socialinių įgūdžių gali reikėti mokytis iš naujo. „Būkime realistai, pasaulis greičiausiai bus kiek kitoks, mums reikės laiko prie jo prisitaikyti“, – pažymi LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ pašnekovas, psichologas Antanas Kairys. Bet taip pat jis ramina – viskas su tuo yra gerai.

„Karantinas tiesiog varo iš proto. Tyrimai rodo, kad pirmąjį karantiną išgyvenome lengviau, žinodami, kad viskas netrukus baigsis, tačiau antrasis daugeliui einasi kur kas sunkiau. Dažnas netgi sako: atrodo, kad ši pandemija niekada nesibaigs.

Sakoma, kad naujas įprotis atsiranda po 21-os dienos. Kas nutinka po metų pandemijos? Psichologai teigia, kad po pandemijos krizės mūsų laukia dar ir psichologinė krizė. Kaip jai pasiruošti?“ – laidos temą pristato profesorė Jurgita Plisienė.

Per pirmąjį karantiną nuotolinis darbas, nuotolinės pamokos ir bendravimas su artimaisiais tik per „Skype“ ar „Zoom“ programėles visiems kėlė nerimą, tačiau dabar tai tapo kasdienybe. Permanėme virtualių susitikimų etiketą, o daugelis net išmoko sudėlioti gero kadro kompoziciją. Bet ekspertai pastebi: pasibaigus pandemijai grįžtant viskam į normalias vėžes socialinių įgūdžių gali reikėti mokytis iš naujo. Būdavo sakoma, kad paaugliai gyvena sulindę į telefonus, tačiau pandemija į juos sulįsti privertė visus.

„Didžioji dalis žmonių buvo priversti pasinerti į virtualų bendravimą, virtualų darbą, virtualų mokymąsi, tai tapo naująja realybe. Sakyčiau, dėl to yra ir tam tikrų pliusų: mes po truputuką mokomės naujų svarbių įgūdžių, kurie galės būti panaudoti ir pokarantininiu laikotarpiu. Bet tuo pačiu metu tai tikrai vargina. Viename straipsnyje teko skaityti palyginimą, kad bendravimas per „Teams`us“, ypač su didesne auditorija, ar per „Zoom`ą“ yra kažkas panašaus į filmavimąsi televizijoje ar kaip televizijos žiūrėjimas, tik tuo pat metu ir televizija žiūri į tave“, – pasakoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, psichologas A. Kairys.

Psichologas apie gyvenimą po karantino: pasaulis bus kitoks ir mums reikės laiko prie jo prisitaikyti

Bendravimas per įvairias socialines platformas, pasak psichologo, kertasi su mūsų prigimtimi. Kodėl mes pavargstame? Pirmiausia dėl to, kad tai – papildomas darbas: kai bendraujame per nuotolį, matome tik dalį žmogaus, o esame beveik biologiškai užprogramuoti sekti kito žmogaus reakcijas. Antras dalykas, vaizdas bent jau minimaliai vėluoja, neretai stringa, o tam esame gana jautrūs, tad tai mus taip pat trikdo, aiškina A. Kairys.

Išėjimas iš karantininės situacijos į ankstesnį gyvenimą yra didžiulis pokytis. Įeisime į naują neaiškumą. Šitas prisitaikymas mums irgi bus iššūkis, tam tikras sunkumas.

„Tai iš tikrųjų mus daug labiau nuvargina, ar mes būtume intravertai, ar ekstravertai. Intravertui kiek lengviau pakelti gyvų kontaktų kiekio sumažėjimą, bet visi nori gyvo kontakto. Greičiausiai galime sakyti, kad ir intravertui, ir ekstravertui reikia kitų žmonių, reikia gyvo bendravimo, tai yra mūsų prigimtinis poreikis“, – sako jis.

Į bet kurį pokytį žmogus reaguoja streso reakcija. Tai normali organizmo reakcija į staigų pasikeitimą. Psichologas atkreipia dėmesį, kad net vestuvės ar laimėjimas loterijoje labai dažnai atsiduria sąrašų, kuriuose išdėstomi labiausiai stresą keliantys įvykiai, viršuje.

„Lygiai taip pat išėjimas iš karantininės situacijos į ankstesnį gyvenimą yra didžiulis pokytis. Mes jau ilgą laiką gyvename suvaržytomis sąlygomis, pakeitėme bendravimo taisykles: kaip sveikintis, kada galime apsikabinti, kiek galime priartėti prie kito. Įeisime į naują neaiškumą. Šitas prisitaikymas mums irgi bus iššūkis, tam tikras sunkumas. Aš to gal nevadinčiau krize, bet tai yra dalykas, ką mums teks padaryti visiems“, – kalba pašnekovas.

Dirbant iš namų darbo ir poilsio laikas niveliuojasi: imi nebesuprasti, kada dirbi, kada ilsiesi... Ribos išnyksta, darbas ir laisvalaikis „persidengia“, sako A. Kairys.

„Anksčiau būdavo lengviau pasitraukti nuo darbo: pareini namo, galbūt dar turi darbo, bet tai vis tiek yra kita erdvė ir tas darbas joje yra kiek svetimas. Jeigu labai reikia, jį padarai, bet suvoki, kad tai yra įsiveržimas į tavo laisvalaikį, o dabar – sofa ta pati, stalas tas pats.

Teko kalbėti su personalo specialistais. Kai kurie iš jų sako, kad darbo našumas tikrai nesumažėjo, bet panašu, kad dalis darbuotojų didelį darbingumą bando išlaikyti būtent savo laisvalaikio veiklų sąskaita. Tai gali būti dėl įvairių priežasčių: gali būti sunkiau pradėti darbą, nes aš čia valgiau, tai kodėl turiu dirbti. Netekome ritualų, kurie kažką reikšdavo, pavyzdžiui, atėjau į darbą, pakalbėjau su kolegomis ar išgėriau kavos, įsijungiau kompiuterį, kas yra starto ženklas“, – pasakoja docentas.

Būtent dėl šios priežasties, anot A. Kairio, kalbant apie darbą, rekomenduotina kad ir namuose susikurti tam tikrų ritualų: mano darbo diena prasideda su šiuo veiksmu. Svarbu kaip įmanoma labiau atskirti ribas – tiek psichologines, tiek fizines. Pavyzdžiui, darbo pradžią galėtų žymėti apsirengimas, o darbo pabaigą – išėjimas iš darbo zonos į kitas namų erdves. Kambaryje dažniausiai turime darbo kampą, tad šita pusė – darbinė, bet perėjimas į kitą pusę žymi prasidėjusį jūsų laisvalaikį.

Kas labiausiai psichologiškai nukentėjo dėl karantino? Psichologas sako, kad atsakymas į šį klausimą ir paprastas, ir sudėtingas.

Nesitikėkime stebuklo, nebus taip, kad rytojaus dieną pasaulis bus rožinis. Kitas dalykas, ko nereikėtų daryti, tai kelti sau per didelių lūkesčių: baigsis karantinas ir tada aš jau... Būkime realistai, pasaulis bus kiek kitoks.

„Kai kurie tyrimai rodo, kad labiausiai nukentėjo jaunimas. Tai aiškinama tuo, kad šito amžiaus tarpsnio žmonės labiausiai trokšta socialinio kontakto. Bet pasakyčiau dar vieną svarbų dalyką: kai skaldomės amžiaus grupėmis, nematome vaizdo, nes iš tikrųjų kiekvienoje amžiaus grupėje gali būti žmonių, kuriems labai sunku.

Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės: vienišumas, dažnai – kiek prastesni naudojimosi informacinėmis technologijomis įgūdžiai, vadinasi, sunkiau gauti ir pagalbą, sunkiau bendrauti. Jeigu paimtume vidutinio amžiaus žmones, tai darbinės situacijos pokyčiai, darbas namuose, kuriuose yra mažų vaikų. Iš tikrųjų kiekvienoje amžiaus grupėje, kiekvienoje socialinėje grupėje yra žmonių, kuriems sunkiau negu kitiems“, – komentuoja laidos svečias.

Pasiruošti grįžimui į normalų gyvenimą, A. Kairio teigimu, gali padėti tiesiog galvojimas apie tai: „Čia panašiai kaip su atostogomis. Įsivaizduokime: ateina atostogos, nieko apie tai negalvojome, pirma atostogų diena, norėčiau džiaugtis ir krykštauti, bet vietoje to sėdžiu ir galvoju, o ką man dabar daryti? Kažkas panašaus gali nutikti.

Yra keletas dalykų: pirmas dalykas – nesitikėkime stebuklo, nebus taip, kad rytojaus dieną pasaulis bus rožinis. Bus visko. Kitas dalykas, kuo mes galime sau galbūt pakenkti ir galbūt ko nereikėtų daryti, tai kelti sau per didelių lūkesčių: baigsis karantinas ir tada aš jau... Būkime realistai, pasaulis greičiausiai bus kiek kitoks, mums reikės laiko prie jo prisitaikyti ir viskas su tuo yra normalu, viskas su tuo yra gerai. O jeigu yra rimtai negerai, rimtai sunku, tai nebijokite ir nesigėdykite kreiptis pagalbos į specialistus.“

Plačiau – vasario 24 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Psichologas apie gyvenimą po karantino: pasaulis bus kitoks ir mums reikės laiko prie jo prisitaikyti