Delne tilpusios ankstukės Urtės mama dėl pandemijos dukters nematė pusantro mėnesio

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt
2021.02.27 07:00
Ankstukė Urtė su tėveliais

Ką tik gimusi Urtė tilpo delne – svėrė vos 620 gramų, nes į pasaulį pasibeldė 26-ą nėštumo savaitę. Netrukus pirmąjį gimtadienį minėsiančios mergaitės mama Žydrūnė Žalienė portalui LRT.lt pasakoja, kad dėl pandemijos pirmus pusantro mėnesio dukrytei tegalėjo perduoti pieno, o jos akis pamatyti – tik nuotraukose. Ir nors metai buvo nelengvi, moteris tikisi savo istorija įkvėpti kitas šeimas.

– Praėjusių metų vasario 29-ąją gimė jūsų dukrytė Urtė, nors, anot gydytojų, gimti turėjo birželio 6-ąją. Kaip nutiko, kad mažylė į pasaulį pasibeldė anksčiau?

– Nėštumo ir gimdymo atostogų turėjau išeiti kovo 27-ąją, tačiau dar besisukant darbų įkarštyje užklupo pirmieji simptomai ligos, apie kurią iki tol nieko nežinojau, – preeklampsija. Ši paprastai pasireiškia aukštu kraujospūdžiu, kojų, rankų tinimu, mirguliavimu akyse. Taigi buvau darbo susitikime ir man staiga ėmė mirguliuoti akyse, pradėjo lietis vaizdas, suprastėjo rega. Iš pradžių maniau, kad tiesiog esu pervargusi, tačiau atsiradęs diskomfortas gąsdino, vakarop išvykau į Santaros priimamąjį.

Iki tol nei aš, nei gydytojai neturėjome įtarimų, kad vaikelis gali gimti anksčiau. Sakyčiau, kad mano nėštumas buvo lengvas. Nors, kaip ir daugelis nėščiųjų, greičiau pavargdavau, iš esmės buvau ganėtinai energinga – mankštinausi, su vyru kraustėmės į naujus namus. Preeklampsija pasireiškė netikėtai.

Ankstukė Urtė
Ankstukė Urtė / Asmeninio albumo nuotr.

Nuvykus į ligoninę, man buvo atlikti reikalingi tyrimai, buvau paguldyta į skyrių. Dėl viso pikto medikai nusprendė, kad reikėtų suleisti medikamentų, padedančių vaikelio plaučiams subręsti. Kitą rytą susitiko gydytojų konsiliumas. Kadangi ir mano gyvybei buvo kilęs pavojus, buvo nuspręsta atlikti Cezario pjūvį. Vos po paros ligoninėje mažasis mūsų žmogeliukas pasibeldė į šį pasaulį.

Dukrytė Urtė gimė 26 savaičių, sverdama 620 gramų, vos 30 centimetrų. Kaip ankstukų bendruomenėje dažnai sakoma, vaikelis tilpo delne. Aš dar parą praleidau reanimacijoje, iš jos buvau perkelta į palatą ir galėjau pamatyti naujagimę dukrą.

Po dienos pasiekė nauja žinia – dėl pandemijos vaikelio lankyti išvis negalima. Pieną dukrelei galėjau perduoti tik per ligoninės personalą.

– Kokios mintys sukosi galvoje, kai dukra gimė keliolika savaičių per anksti?

– Visai nesvarbu, vaikelis ateina anksčiau mėnesiu ar trimis – bet kokiu atveju, kai tai nutinka staiga, netikėtai ir tokia rizika nėštumo metu nustatyta nebuvo, ištinka šokas, apima nerimas, išgąstis, baimė.

Pirmiausia, žinoma, šokas – nespėji susidėlioti minčių, galvoje sukasi įvairūs klausimai. Vis dėlto labiausiai stengiausi susikaupti ir tiesiog pasitikėti medikais. Suvokiant, kas vyksta, apima visos kitos emocijos. Tiesą sakant, dar ilgai gali nesusivokti, kas vyksta, nes tai paprastai būna tik labai įtempto etapo pradžia.

– Kaip prisimenate pirmą susitikimą su dukryte?

– Nors pirmą parą po gimdymo pačiai dar buvo silpna, negera, o kraujospūdis 180–190, pirmas susitikimas – labai jautri akimirka. Viduje kirbėjo smalsumas, buvo baugu, neramu, bet po savo apsilankymo iškart parašiau, kad mūsų dukrytė – labai graži.

Žinau, kad yra mamų, kurios tokioje situacijoje bijo ir sunkiai įsivaizduoja, kaip atrodys jų gerokai per anksti gimęs vaikelis, tad galiu nuraminti – jį pamačiusios, išvysite visus bruožus, kurie su laiku tik ryškėja. Kaip ir sakiau, kai kurie anksčiau gimę vaikeliai tiesiog telpa delne, yra trapūs, kaip ir mūsų Urtė, tačiau visi jie – ypatingi, nuostabūs.

Ankstukė Urtė
Ankstukė Urtė / Asmeninio albumo nuotr.

Kiekvieną dieną renkant ligoninės numerį persmelkdavo baimė.

– Pagerėjus sveikatos būklei, buvote išleista iš ligoninės, o jūsų mažylė buvo perkelta į Vaikų ligoninės Intensyviosios terapijos skyrių. Kaip tik panašiu metu pasaulis sujudo – koronavirusinė infekcija sparčiai plito, šalys viena po kitos skelbė visuotinį karantiną.

– Taip, pirmą savaitę su vyru turėjome specialų leidimą – mažylę galėjome lankyti kiek norime. Deja, po savaitės paaiškėjo, kad tėtis dukros aplankyti negali, o ir mama su vaikeliu gali pasimatyti tik trumpai porą sykių per dieną. Dar po dienos pasiekė nauja žinia – dėl pandemijos vaikelio lankyti išvis negalima. Pieną dukrelei galėjau perduoti tik per ligoninės personalą.

Iš pradžių, kaip ir daugelį, kankino nežinia, reikėjo priimti daugybę naujų taisyklių – nežinojome, kaip geriau elgtis, kaip saugotis. Vieną sykį turėdavome įeiti pro vieną įėjimą, kitą kartą – jau pro kitą... Tiesa, nieko nekaltinome – supratome, kad visiems reikėjo laiko susivokti, priimti naujas taisykles.

Suprantama, viskas buvo daroma tam, kad COVID-19 kuo mažiau paveiktų ligoninės darbuotojus, pacientus. Nors širdį spaudė skausmas, nerimas ir neviltis, kad ką tik mano vaikelis buvo su manimi, o staiga tegaliu tik pieno perduoti, suvokiau, kad bet kokia rizika turi būti eliminuota, o mano Urtei būtina gydytojų priežiūra.

Dukrytė Urtė gimė 26 savaičių, sverdama 620 gramų, vos 30 centimetrų ūgio.

– Sakote, širdį spaudė skausmas, kankino nerimas, apimdavo neviltis. Tikriausiai tas laikas, kai tenka būti atskirai nuo naujagimio, emociškai labai nelengvas.

– Vis kildavo, o kartais ir dabar dar kyla klausimas, kodėl tai nutiko mums. Tikiu, kad panašiai savęs klausia ir kitos ankstukų susilaukusios šeimos. Tačiau atsakymo nėra – tiesiog tenka susitaikyti su situacija ir veikti.

Pradžia buvo labai sunki, nes gydytojai jokių garantijų nedavė. Kasdien skambindavau į ligoninę, klausdavau, kaip ji laikosi, o medikai kasdien atsakydavo, kad galima kalbėtis tik apie dukrytės būklę tądien. Kiekvieną dieną renkant ligoninės numerį persmelkdavo baimė.

Ji kaustydavo ir kiekvieną kartą, kai sulaukdavai nepažįstamo numerio skambučio. Nerimavau, ar nepasakys, kad dukros būklė pablogėjo. Nežinia labiausiai baugino, nebemokėjome niekuo džiaugtis, nes gyvenome apimti nuolatinės įtampos. Aišku, būdavo, kad ir pratrūksti, puoli į ašaras, juk emocijos tiesiog virė, tačiau suvoki, kad turi susitvardyti, nes vaikelis iš ligoninės išeis ir jam tavęs labai reikės.

Savo dukters nematėme pusantro mėnesio, nematėme pirmųjų jos dienų. Tik po kurio laiko personalas atsiųsdavo nuotraukų ar pirmųjų jos maudynių vaizdo įrašą. Be galo džiaugėmės galėdami bent taip pamatyti dukrytę.

Ankstukė Urtė
Ankstukė Urtė / Asmeninio albumo nuotr.

– Tiesa, po minėto pusantro mėnesio dukra į namus sugrįžti dar negalėjo – dar tiek pat laiko drauge su dukra ligoninėje teko praleisti jums.

– Urtė įveikė kritinį periodą, infekciją, plaučių nebrandumą, buvo ilgai intubuota, ilgai užtruko, kol pati pradėjo kvėpuoti. Jai buvo atlikti keli kraujo perpylimai, taikant medikamentinį gydymą užsivėrė atviras arterinis latakas (AAL). Taigi po pusantro mėnesio Urtę perkėlė į palatą ir joje drauge praleidome dar pusantro mėnesio.

Per šį laiką Urtė pradėjo savarankiškai kvėpuoti, išmoko valgyti iš buteliuko, tad jai nebereikėjo zondo. Deja, neaplenkė anksčiau nei 30-ą nėštumo savaitę gimusiems vaikučiams būdinga retinopatija, tad mergytei buvo atlikta akių operacija lazeriu. Po jos Urtė penkias paras praleido reanimacijoje, bet pasveikusi ganėtinai greitai sustiprėjo ir dar po dviejų savaičių sugrįžome namo. Tai buvo birželio 5-oji, diena anksčiau nei gydytojų numatyta gimdymo data.

Atrodo, kad laikas prabėgo greitai, tačiau būnant ligoninėje kiekviena diena buvo emociškai sunki, nors matydama savo dukrą galėjau kiek nusiraminti, surasti motyvacijos. Mokiausi ją maitinti iš buteliuko, svėriau, skaičiavau kiekvieną priaugtą gramą, atrasdavau tikėjimo ir jėgų nenuleisti rankų.

Ankstukė Urtė
Ankstukė Urtė / Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip jautėsi Urtės tėtis? Juk jam pirmuosius tris mėnesius teko gyventi vienam, atskirai nuo žmonos ir dukrytės.

– Jis dukrą matė kelis sykius reanimacijoje. Žinoma, jam nebuvo lengva be mūsų, kaip ir mums be jo. Dar kai dukra viena gulėjo reanimacijoje ir negalėjome jos lankyti, sakėme, kad lydi itin keistas jausmas, kad vaikelis jau gimė, tačiau jo tarsi ir neturime – nematome, kaip auga, kaip gyvena.

Kai į ligoninę atsiguliau ir aš, abiem buvo ramiau, galėjau pasidalyti nuotraukomis, vaizdo įrašais. Ir nors jis stengėsi suvaldyti emocijas, nenorėdamas man sukelti papildomų rūpesčių, žinau, kad buvo ir streso, ir nerimo ar baimės. Sunku, kai nori, bet negali vienas kitam padėti, palaikyti tiek, kiek galėtum, jei būtum šalia. Ir man, ir vyrui emociškai tai buvo labai sunkus metas. Vis dėlto, kaip ir sakiau, aiškiai suvokėme, kad šalyje – COVID-19 pandemija, tad rizikuoti negalima, ir teko susitaikyti su aplinkybėmis.

Ir kitoms šeimoms, išgyvenančioms panašią situaciją, patarčiau tiesiog susitelkti į jau taip nelengvą šeimos padėtį, daryti viską, kad būtų išvengta nereikalingos rizikos mažyliams. Tiesiog linkiu pasitikėti medicinos darbuotojais, kurie linkę padaryti geriausia, ką gali, dėl mūsų mažylių. Mūsų šeima labai dėkinga Santarų klinikų Akušerijos skyriaus, Vaikų ligoninės Intensyviosios terapijos skyriaus bei ankstukų skyriaus personalui. Visiems nuoširdžiai ačiū – esate profesionalai pasaulinio lygio mastu.

Ankstukė Urtė su tėveliais
Ankstukė Urtė su tėveliais / Asmeninio albumo nuotr.

Vis kildavo, o kartais ir dabar dar kyla klausimas, kodėl tai nutiko mums. Tikiu, kad panašiai savęs klausia ir kitos ankstukų susilaukusios šeimos. Tačiau atsakymo nėra.

– Ką patartumėte kitoms mamoms, kurių vaikeliai į pasaulį pasibeldė per anksti? Kaip pasirūpinti savo emocijomis, kai jos, kaip sakėte, verda, lydi nerimas ar apima neviltis?

– Patarčiau nenustumti savo savijautos į antrą planą, ypač emocinės, nors tuo metu visas dėmesys sukasi apie mažylį. Žinoma, fizine būkle pasirūpina medikai, tačiau dėl psichologinės būklės tenka pasistengti pačioms.

Veikiausiai kiekviena mama turi veiklą, kuri ramina ir motyvuoja, jei ne, pats metas ją atrasti. Tai labai gelbsti. Svarbu pasikalbėti su psichologais, specialistais, tačiau niekas taip nenuramina kaip veikla. Kol negalėjau pati rūpintis Urte, gelbėjo tai, kad studijavau magistrantūrą ir lankiau nuotolines paskaitas. Nors nebuvo lengva suderinti studijas ir rūpinimąsi ligoninėje esančiu naujagimiu, mokslai užpildė mano laiką ir padėjo išnaudoti jį naudingai, nukreipti mintis.

Nebuvo lengva ir karantiną leisti ligoninėje – sunku, kai porą mėnesių negali niekur išeiti, nebent trumpam užsukti į valgyklą ar prisidengusi kauke pereiti koridoriumi. Dėl karantino niekas negalėjo mūsų aplankyti. Vienintelė pramoga – kad vaikeliui miegant inkubatoriuje galėdavau atsidaryti langą ir pasižvalgyti, spėjau net pasideginti veidą. (Šypsosi.)

Ankstukė Urtė
Ankstukė Urtė / Asmeninio albumo nuotr.

Kadangi trūko fizinio aktyvumo, nusprendžiau ką nors daryti – prisipyliau du dviejų litrų talpos butelius vandens – jie tapo mano svarmenimis – ir susiradusi pratimus internete („Sofa work out“) sportavau. Gal kam ir kėliau šypseną, tačiau pati jaučiausi daug geriau. Taigi kiekvienai mamai linkiu užsiimti tuo, kas džiugina ir ramina, nukreipia mintis. Jei kartais nesinori nieko daryti, užsiimkite ne dėl savęs, o dėl mažylio, nes jūsų emocijos perduodamos jam.

Gal patinka skaityti knygas, rašyti (labai geras užsiėmimas – rašyti dienoraštį, tai taip pat dariau), žiūrėti filmą ar serialą, gal mokytis, piešti, groti, dainuoti, o gal dar ką nors kita. Laiko nebūna daug, kai jau rūpiniesi vaikeliu, bet prasiblaškyti padeda. Žinoma, ne per karantiną galima nors trumpam išeiti į lauką. Svarbu daryti tai, kas teikia gerų emocijų.

Kai kurie anksčiau gimę vaikeliai tiesiog telpa delne, yra trapūs, kaip ir mūsų Urtė, tačiau visi jie – ypatingi, nuostabūs.

– Prieš pokalbį užsiminėte, kad padeda ir bendravimas su panašaus likimo draugėmis.

– Kai tau gimsta ankstukai, pradedi domėtis, kaip tai išgyveno kitos šeimos, kaip auga jų vaikai. Būdama ligoninėje supratau, kad ankstukų Lietuvoje yra nemažai. Bendravimas su kitomis ankstukų mamomis taip pat suteikia jėgų. Sužinai kitų mamų istorijas, pasidalini ir išsikalbi. Kas geriau supras nei tą patį išgyvenusi mama? Tad bendraukite ir neužsidarykite.

Beje, tomis sunkiomis akimirkomis ligoninėje taip susibendravau su viena ankstuko mama, kad su ja iki šiol bendraujame, kalbamės telefonu, pasidaliname, kaip auga mažieji.

Ankstukė Urtė
Ankstukė Urtė / Asmeninio albumo nuotr.

Feisbuke taip pat yra neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ grupė „Ankstukai“, vienijanti šeimas, auginančias vaikus, gimusius anksčiau. Asociacija taip pat yra išleidusi knygą „Ankstukas“, kurioje sudėta daug motyvuojančių istorijų. Todėl ir savo istorija norisi pasidalyti – tikiuosi, kad tai įkvėps kitas šeimas nepasiduoti.

Be abejo, labai padeda ir šeima, draugai, kolegos. Kritinė situacija privertė dar kartą susimąstyti, kokie nuostabūs žmonės supa mūsų šeimą. Ačiū visiems, kas siuntė geras mintis, siuntinius į palatą, kad pralinksmintų, skambino.

Besisukant darbų įkarštyje užklupo pirmieji simptomai ligos, apie kurią iki tol nieko nežinojau, – preeklampsija.

– Akivaizdu, kad stengėtės nenuleisti rankų ir būti užsiėmusi. Dar sakoma, kad savos sienos padeda, – grįžus namo, tapo emociškai lengviau?

– Net ir dabar emociškai ne visada lengva. Urtės, kaip ir daugelio ankstukų, raida kol kas nėra prisivijusi vasario mėnesį gimusių bendraamžių raidos – ji maždaug atitinka koreguotą amžių (t. y. nėštumo pradžioje medikų nustatytą gimimo datą), kas yra ganėtinai neblogai vertinama medikų.

Tačiau po truputį Urtė visko išmoksta. Šiuo metu daug šypsosi, reaguoja į kalbinimą, domisi pasauliu, žaidžia su žaisliukais, verčiasi, šliaužioja po namus. Žinoma, daug sportuojame, mankštinamės, o masažai – beveik kiekvienos dienos ritualas. Tėveliams tenka dėti visas pastangas, kad mažyliai kuo greičiau, mums padedant, vytųsi bendraamžius.

Ankstukė Urtė
Ankstukė Urtė / Asmeninio albumo nuotr.

Atrodo, dar porą metų turėsime labai stengtis, kad Urtė visiškai pasivytų bendraamžius. Taigi emociškai visiškai atsipalaiduoti ir grįžti į įprastą gyvenimą dar nepavyksta. Tačiau grįžus namo iš ligoninės pasidarė lengviau, nes pagaliau visa šeima buvome kartu, ir tai žymėjo, kad kritinis periodas baigėsi.

Be abejo, dar reikės įdirbio, susikaupimo, tačiau džiaugiamės, kad šiemet minime pirmąjį Urtės gimtadienį. Kadangi ji gimė vasario 29-ąją, gimtadienis minimas išvakarėse, paskutinę vasario dieną.

LRT.lt primena, kad Lietuvoje įsteigta asociacija „Neišnešiotukas“ 2012 m. pradėjo burti šias šeimas, o nuo 2014 m. vykdo paramos projektą „Ankstukai“, kuris rūpinasi neišnešiotukais, sergančiais naujagimiais, jų šeimomis, remia Lietuvos ligonines medicinos įranga. Šeimas nemokamai konsultuoja savanorės ir psichologė Ankstukų pagalbos linijoje susilaukus ankstuko, sergančio naujagimio, netekties, persileidimo atveju. Norintiesiems prisidėti prie ankstukų gyvybės išsaugojimo – https://www.ankstukai.lt/aukoti

Taip pat skaitykite