Gyvenimas

2021.03.01 08:38

Kai aplinka priima tavo homoseksualumą, bet tu pats ne, – Povilo kelias į taiką su savimi prasidėjo Danijoje

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.03.01 08:38

Net ir nujausdamas, kad yra gėjus, Povilas bandė kreipti dėmesį į mergaites, kaip pats sako, nustumti tą gėjų į šoną. „Buvo neigimas, galvojau, gal reikia įdėti labai daug darbo, gal aš susigalvoju“, – LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ prisiminimais dalijasi jis. Priimti save vyrui padėjo aplinka, kurioje jis buvo priimtas toks, koks yra, o suartėjimas su šeima priartino jį prie savęs dar labiau.

Ką pagalvos kiti, buvo svarbiau už tai, kaip save suprato pats P. Bastys. Neigimo etapas, pabėgimas į užsienį būnant dar nepilnamečiu ir grįžimas namo po dešimties metų Danijoje jau su ramybe ir laisve širdyje. „Ne visiems gėjams reikia lateksinių drabužių, man mieliau auginti kopūstus kaime ir gyventi trobelėje“, – juokauja pašnekovas. Jį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Povilai, nuo ko pradėsime pokalbį?

– Kai esi jaunas žmogus, augi, pradžioje tavo mąstymas susidėlioja iš aplinkos, kaip aplinka į viską reaguoja, kokios yra normos. Augdamas supranti, kad gal nelabai tinki prie tų normų, kažkas ne taip, bet nežinai, kas. Bandyti tai išsiaiškinti, susiprasti yra labai sunku.

– Ar prisimenate amžių, kai šitie klausimai pradėjo neraminti, kelti dviprasmiškus jausmus?

– Nežinau, ar aš tai pavadinčiau klausimu. Tiesiog buvo jausmas, kad aš nelabai prilimpu prie grupės.

Atsimenu, mokykloje labai daug bendraudavau su mergaitėmis. Su jomis būdavo labai artimas ryšys, su berniukais to ryšio neatsirasdavo, o kažkuriuo metu netgi buvo labai daug patyčių iš berniukų pusės dėl bendravimo su mergaitėmis. Atsimenu, kad mokykloje būdavo labai sunku, buvo daug spaudimo, nors dar niekas man nebuvo aišku, nieko nebuvau supratęs, bet jau buvo spaudimas, kad esi kažkoks ne toks, berniukų būryje nelabai pritampi, tavęs vengia ir nelabai aišku, kodėl: ar kad bendrauji su mergaitėmis, ar kad bendrauji kitaip. Tai buvo pirmi ženklai, kad kažkas kitaip.

Aišku, toliau augi aplinkoje, kokia ji yra. Gal 14 metų pradėjau labiau kelti tuos klausimus, aiškintis, kas darosi mano galvoje, kas esu. Pradėjau ieškoti atsakymų, kurių ieškoti buvo labai sudėtinga. Tais laikais nebuvo nei informacijos, nei palaikymo. Dabar man 28 metai, tai buvo prieš 14 metų.

Žodį „gėjus“ sau įvardijau gal būdamas 16 metų. Ir tai buvo labai neaišku, buvau labai nepatenkintas, kad sau turiu tai įvardyti, nes tai – kažkoks nepriimtinas dalykas visuomenei. Buvo sunku tai priimti sau pačiam.

– Prieš pokalbį sakėte, kad buvo didžiulis darbas ieškoti taikos su savimi, kol save priėmėte. Žmonės galvoja, kad tai mados dalykas ir yra labai smagu pasirinkti būti gėjumi. Kaip yra iš tikrųjų? Sakote, turėjote nueiti didžiulį kelią, nudirbti didžiulį darbą, kad priimtumėte save, savo tapatybę.

– Žodį „gėjus“ sau įvardijau gal būdamas 16 metų. Ir tai buvo labai neaišku, buvau labai nepatenkintas, kad sau turiu tai įvardyti, nes tai – kažkoks nepriimtinas dalykas visuomenei. Buvo sunku tai priimti sau pačiam. Tuo laiku galvojau, kad save priimu, bet taip nebuvo, kol 17 metų neišvažiavau pasidarbuoti į Daniją.

Buvo taip, kad mokiausi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, nutrūko mano mokslai. Buvo pasirinkimas: arba grįžti atgal į savo gimtąjį miestą, arba bandyti pasilikti Vilniuje, arba išvykti į Daniją padirbėti.

– Kokios aplinkybės jus išgynė? Ar nepakantumas iš aplinkos irgi prisidėjo prie to, kad ieškojote savęs užsienyje?

– Tais laikais Lietuvoje, bent jau mano mintyse, buvo suvokimas, kad užsienis – kita galimybė, kitoks supratimas, priėmimas. Ten žymiai saugiau. Išvažiavau į Daniją, nors nežinojau, kaip ten yra su homoseksualumu, bet žinojau, kad tikrai bus kitokių perspektyvų, mažiau spaudimo iš aplinkos, nes iš paties savęs spaudimo buvo labai daug.

– Jūs vis minite vidinį spaudimą. Kaip atrodė darbas su savimi? Ieškojote informacijos, skaitėte literatūrą, ieškojote bendraminčių? Kaip jūs atradote atsakymus?

– Informacijos būdavo labai mažai. Niekas neturėjo išmaniųjų telefonų, menų mokykloje neturėjau kompiuterio. Tarp pamokų nubėgi į fonoteką, kažką susirandi internete per LGBT bendruomenės puslapius... Jie nuo seniai stengėsi leisti leidinius. Tada atsirado filmų, per kuriuos irgi bandai susiprasti. Bet vėlgi – tai buvo tokios pasimetusios paieškos, nes jos buvo su labai mažai informacijos, palaikymo, pasakymo, kad tai, ką tu jauti, yra gerai, tai tai, kas tu esi, o ne tai, ką reikėtų keisti.

Aš ir iki 17 metų buvau sau ištaręs žodį „gėjus“, bet bandžiau kreipti dėmesį į mergaites, kažkaip nustumti tą gėjų į šoną. Buvo neigimas, galvojau, gal reikia įdėti labai daug darbo, gal aš susigalvoju, gal iš tikrųjų yra taip, kaip visuomenė sako, ir tu bandai, bandai...

Gal 16 metų turėjau draugę, su kuria buvo labai gražūs santykiai. Ją netgi pavadinčiau pirmąja mokyklos laikų meile, kas man buvo labai nuostabus jausmas, nes buvo: vau, gal iš tikrųjų nėra tų kitų dalykų? Ieškojau savęs, bet po kurio laiko susipratau, kad vis tiek kažko trūksta, kažkas ne taip, atsakymų nėra. Tie atsakymai labiau pradėjo dėliotis išvažiavus į Daniją. Išvykimas į ją buvo didelis šokas gerąja prasme, nes buvau visiškai priimtas aplinkos.

Bet tuo metu dar nesugebėjau pats savęs priimti. Man atrodo, būtent tuo metu atsirado darbas su savimi: oho, aplinka mane priima, bet aš savęs nepriimu aplinkoje. Ieškojau, kaip būti atviram sau, ko, kaip man norisi.

LGBT bendruomenė yra labai plati, yra visokių žmonių, bet kažkodėl akcentuojami, labiausiai matomi tie ryškumai, išskirtinumai, kai spektras yra žymiai platesnis. Aš pažįstu labai mažai gėjų, kurie mėgsta lateksines kelnes.

– Atsimenate laiką, gal net dieną, kai supratote: pagaliau aš esu aš, save priimu?

– Po metų Danijoje ruošiausi skristi atgal į Lietuvą Kalėdoms. Ėjau pagrindine gatve ieškodamas dovanų artimiesiems ir atėjo toks jausmas: grįžtu namo laisvas, patenkintas savimi, su įkvėpimu gyventi. Tas dovanų pirkimas buvo vidinė dovana, atsinešama į šeimą: grįžtu su ramybe. Tuo metu mano mama jau buvo sužinojusi apie mane. Priėmimas buvo ir iš šeimos.

– Tai irgi svarbus etapas: jūs su savimi, bet dar yra mama, kuri galvoja, kad gal anūkus tuoj skaičiuos.

– Taip, anūkai čia labai svarbus klausimas, dėl to buvo labai daug edukacijos. Tada taip išėjo, kad mama atskrido į Daniją. Ji atskrido į mano saugią erdvę. Kaip stereotipiškai dažnai būna, kad homoseksualus asmuo turi paskirti pokalbį tėvams. Mano mama tiesiog atvažiavo, tuo metu gyvenau su draugu ir ji pamatė, kad žmogus mane myli. Ir ji manęs paklausė: matau, kad jis tave myli, ar tu esi gėjus? Sakau, taip.

Iš pradžių jai buvo šokas, nelabai suprato, labai mažai apie tai žinojo. Buvo labai daug pastangų iš mano pusės suteikti mamai informacijos, kas tai yra. Tie patys anūkai jai buvo labai skaudi tema. „Gal anūkų neturėsiu?“ Sakau, bet tu negali žinoti, ar jų turėtum, jeigu nebūčiau gėjus, tad to spaudimo irgi neturėtų būti.

Esu toks dėkingas savo mamai. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma visavertiškai laisvai jaustis be artimiausių palaikymo. Suartėjimas su šeima priartino mane prie savęs dar labiau. Dėl to po to darėsi vis lengviau jaustis laisvam.

– Povilai, atvažiavai iki Vilniaus per tuos sniegynus iš kaimuko.

– Aš tai vaidinu kaimu, bet oficialiai tai miestelis. Jame gyvena 200 žmonių, tai man po Briuselio, Kopenhagos tai yra kaimas.

– <...> Kalbant apie stereotipus, esate laužytojas įsisenėjusių stereotipų: jeigu žmogus gėjus, jis kiekvieną dieną vilki lateksinius drabužius, marškinėlius su užrašais...

– Taip, spalvos, ryškumas, manieros... Kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, yra spektras žmonių, pasirinkimo. Lygiai taip pat LGBT bendruomenė yra labai plati, yra visokių žmonių, bet kažkodėl akcentuojami, labiausiai matomi tie ryškumai, išskirtinumai, kai spektras yra žymiai platesnis. Aš pažįstu labai mažai gėjų, kurie mėgsta tas lateksines kelnes. Bet mūsų yra įvairovė, reiktų priimti visus, kokie jie yra.

Visas pokalbis – vasario 5 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.