Gyvenimas

2021.02.27 17:09

Knygos gali būti ne tik naudingos, bet ir žalingos: kaip sukomplektuoti savo knygų vaistinėlę

LRT.lt2021.02.27 17:09

Žodis – žeidžia, žodis – gydo. Šiuo lietuviškos patarlės principu remiasi vis didesnio susidomėjimo sulaukianti biblioterapija. Šis metodas jau daugelį metų taikomas ne tik plačiajame pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Kaip knyga gydo ir kaip gali žeisti, kokia šio gydymo nauda ir indikacijos, kam tai naudinga ir reikalinga – apie tai kalbame su „Sidabrinės linijos“ savanore, sveikatos psichologe Brigita Gelumbauskiene.

Sielos gydymas knyga

– Knygų mylėtojai savo kalboje vartoja daug įvairių raktinių žodžių – biblioteka, bibliofilas, bibliomanija ir t.t. O kas yra biblioterapija ir iš kur ji atsirado?

– Tai – gydymas skaitymu arba knyga, o šį terminą sudaro du graikiški žodžiai: biblion – knyga ir therapia – gydymas. Kaip ir galima numanyti, šis metodas yra labai senas, jo ištakos siekia Antikos laikus – jau tada žmonės suprato, kad žodis turi gydomąją galią. Ne veltui senovės graikai Tėbų miesto bibliotekos pastatą buvo papuošę užrašu „Sielos namų vaistinė“ – juk ir tais laikais žmonės turėjo įvairių sielos ligų, kurioms reikėjo vaistų.

Ryškiausiai biblioterapijos seansas atspindėtas viduramžių arabų pasakų rinkinyje „Tūkstantis ir viena naktis“, kuriame Šecherezada seka pasakas rūsčiajam valdovui. Biblioterapija galima vadinti ir vienuolių skaitytas knygas ligoniams. Tačiau pats terminas atsirado XX a. pradžioje, kai ši terapija pradėta taikyti Amerikos karo belaisviams, išgyvenusiems sunkias emocines būsenas. Tuo metu atliktas tyrimas atskleidė ir biblioterapijos veiksmingumą: žmonių grupės, kuriai buvo taikyta tokia terapija, psichologinė būsena ir savijauta tapo ženkliai geresnė. 1916 m. JAV ligoninių bibliotekų asociacija pasiūlė vartoti biblioterapijos terminą.

Lietuvoje biblioterapija pradėta taikyti 1946 m. – tuo metu Vilniaus I-osios Tarybinės ligoninės bibliotekininkės pradėjo organizuoti grožinės literatūros skaitymus pacientams. Tačiau biblioterapijos pradininku mūsų šalyje drąsiai vadinčiau psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką Kirinovą, kuris jau daugelį metų šį metodą veiksmingai taiko savo darbe.

Tinka visi žanrai, bet ne visos knygos

– Vienas iš biblioterapijos termino sandų tarsi sufleruoja krikščionių Šventąjį Raštą – Bibliją. Bet tikriausiai šioje terapijoje gali „dalyvauti“ ir kitos knygos?

– Daugelis mano pacientų įsivaizduoja, kad šios terapijos metu skaitysime tik Bibliją, – kartais ją ir skaitome, ir aptariame. Tačiau šiame procese gali būti naudojama labai įvairi literatūra – ir grožinė, ir psichologinė, ir filosofinė, ir istorinė, net poezija ir pasakos ar detektyvai.

– O mokslinė fantastika?

– Aš pati šio žanro gydymui nenaudoju, tačiau ir jis gali būti vertingas. Neabejoju, kad pavyzdžiui, J. K. Rowling knygų serija apie Harį Poterį puikiai tinka vaizduotei lavinti, sutikti save ar pasinerti į kitą realybę.

Visi knygų žanrai yra tinkami, tik reikia atsižvelgti į situaciją ir žinoma, „nepadauginti“, kad neatsitiktų taip, jog žmogus žvelgs į pasaulį per tam tikro žanro prizmę. Pavyzdžiui, persisotinęs detektyvais, visur įžvelgs grėsmes ir nenaudėlius.

– Vadinasi, knygos gali būti ne tik naudingos, bet ir žalingos?

– Nereikia pamiršti, kad ne visos knygos veikia terapiškai ir išties kai kurios gali būti žalingos.

Rūpindamiesi savo fizine sveikata, puikiai žinome, kuo skiriasi greitas maistas – hamburgeriai ir hotdogai– nuo to, kas yra sveika. Knygos yra sielos maistas, tad šioje srityje irgi egzistuoja tai, kas greitai „užkemša“ sielą ir tai, kas ją maitina ir stiprina.

O dar yra dalis knygų, kurios veikia kaip vaistai, kai sielos maistas nebepadeda. Tam ir skirta biblioterapijos knygų vaistinėlė.

Ne tik psichoterapeutų įrankis

– Ar knygų atranka biblioterapijai koreliuoja su literatūriniu knygų vertinimu?

– Išties psichoterapeutai nėra literatūrologai, kurie vertina estetinius dalykus – ne tik kūrinio turinį, bet ir išraišką, formą. Renkant knygas į „vaistinėlę“, dažniau atkreipiamas dėmesys į turinį, o visa kita tampa pridėtine verte.

– Pagal kokius kriterijus atrenkamos knygos?

– Kaip ir skiriant vaistus, čia svarbi žmogaus sielos diagnozė – temos aktualumas sielos skausmui, nes juk negydome to, ko neskauda. Tuomet labai svarbu įvertinti, kiek pats žmogus pasiruošęs skaityti – be skaitymo ir nusiteikimo skaityti biblioterapija neveikia.

O skiriant tekstą ar knygą, dar reikia atsižvelgti ir į žmogaus patirtį, išsilavinimą, pomėgius – vienas kaip riešutus gliaudys filosofinius veikalus, kitam norėsis literatūros apie mediciną. Ją, beje, irgi galima skirti. Svarbiausia, kad tekstai turėtų aiškų optimistinį atsakymą, viltingą stimulą, o istorijos – ir laimingą pabaigą.

– Biblioterapija– tik psichoterapeutų veiklos sritis ar ja gali užsiimti ir kitų sričių specialistai?

– Manau, kad savo kompetencijų ribose ją gali taikyti ne tik psichoterapeutai, bet ir bibliotekininkai, ir mokytojai, ir socialiniai darbuotojai, ir slaugytojai, ir kiti specialistai. Dažnai būna, kad šių kelių sričių specialistai dirba kartu.

Svarbiausia – žinoti tikslą ir auditoriją. Pavyzdžiui, jei tai yra šviečiamoji ar meditacinė biblioterapija, ją puikiai valdys ir bibliotekininkas, ir mokytojas. Tačiau sudėtingesnės, intensyviais jausmais grįstos terapijos rūšys, tokios kaip reabilitacinė ar klinikinė biblioterapija, gali pareikalauti specifinių psichoterapijos žinių.

Tikslas: per trumpą laiką išgyventi gyvenimą

– Individualiai ar grupėje – kuri šių formų taikant tokią terapiją veiksmingesnė?

– Formą visada padiktuoja individuli situacija, tačiau tai, ką gali grupinė terapija, individuali negali.

Grupinėje terapijoje yra galimybė sutikti savo šviesaus atminimo tėtį, mamą, senelį, močiutę ar vyrą – kiti grupės dalyviai gali padėti atstovauti žmogų, su kuriuo yra likę neišspręstų klausimų ir galima išsakyti tai, ko nepavyko išsakyti tam tikru gyvenimo periodu. Skamba keistai, bet išties tai turi gydomąjį poveikį dėl paprastos priežasties – žmogui reikia žmogaus. Tik kitas žmogus mums gali padėti realizuoti savo vaidmenį ir tokiu būdu užgydyti sielos žaizdas bei keisti situaciją. Be to, visada vertinga išgirsti kitų patirtis, pamatyti, atpažinti jose save, išgyventi ir paleisti tai, kas buvo.

– Diskusija – vienas tų požymių, kuris skiria biblioterapiją nuo paprasto knygų skaitymo. Kiek reikia laiko, kad žmogus pajustų šios terapijos naudą?

– Yra žmonių, kurie daug metų individualiai lankosi pas terapeutą. Tačiau yra ir tokių, kuriems užtenka kelių susitikimų, kad surastų atsakymą, pradėtų sveikti.

Bet jei kalbėsime apie grupinės terapijos ciklus, tam gali užtekti ir savaitgalio seminaro. Labai svarbu, kiek žmogus pats tam skiria dėmesio ir įsitraukia – šios terapijos metu net ir per trumpą laiką galima išgyventi didelį savo gyvenimo periodą. Dažnai net ir po dviejų dienų žmonės sako, kad per jas išgyveno 30 ar 15 savo gyvenimo metų.

– Ar gali žmogus pats, be specialisto pagalbos, užsiimti biblioterapija?

– Čia kaip ir su peršalimu: slogą gali išsigydyti ir pats, o jei liga sunki ir komplikuota – savigyda nepadės. Kartais būna, kad kol žmogus skaito knygą, viskas lyg ir klostosi gerai, bet vis tiek nėra efekto. Terapeuto reikšmė šiame procese ir yra tokia, kad gydomasis efektas turėtų ilgalaikę vertę, o ir pats žmogus ateityje susidūręs su sunkumais gebėtų savarankiškai juos spręsti.

Gali padėti ir savanorystės kelyje

– Kokių problemų spręsti žmonės ateina į biblioterapijos sesijas?

– Dažniausiai tai – santykio su savimi ir kitu problemos. Pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergančius žmones dažnai kankina klausimai apie tai, kaip gyventi su šia liga, kuri gali atsinaujinti ir būti mirties priežastimi, kaip apie ją pranešti artimiesiems ir pan. Taip pat žmonėms rūpi bendražmogiškos temos, tokios kaip kaltė ar meilė sau, kaip gyventi netekus svarbių kūno dalių, prisitaikyti prie aplinkos, kaip neprarasti darbo.

– Ar šis terapijos metodas gali padėti žmogui pasiruošti tam tikroms gyvenimo situacijoms ir būti naudingas, pavyzdžiui, savanoriaujant „Sidabrinėje linijoje“?

– Žinoma. Savanoriams tikrai kyla įvairių klausimų, tokių kaip įtampa, kaltė ar atsakomybės prisiėmimas. Pavyzdžiui, apie ką galima kalbėti ir ko geriau nesakyti vyresnio amžiaus žmonėms apie mirtį ir gedulą, kad nebūtų sukeltas skausmas ar kiti sunkūs išgyvenimai?

Intensyvūs jausmai kitame telefono gale tikrai gali sukelti savanoriui baimę dėl galbūt netinkamo žodžio, nes savanorystės „Sidabrinėje linijoje“ esmė – gydyti bendravimu. Tokiais atvejais nereikia visko slopinti, atvirkščiai, – reikia kalbėtis ir tame pokalbyje, kaip ir knygose, rasti stiprybę, viltį, nepalikti atviros žaizdos. Ji, beje, gali atsiverti ir savanorio pusėje, ypač jei sieloje susikaupę neišgyventi jausmai. Tuomet palietus kurią nors temą, gali kauptis ašaros, kilti pyktis ar kitos emocijos. Tam irgi gali padėti biblioterapija. Savanoris nėra atsakingas už pašnekovo gyvenimą, įvykius ir jausmus.

– Ką Jums pačiai reiškia knyga ir ar turite tokią, kurią galėtumėte vadinti pakeitusia Jūsų gyvenimą?

– Tai yra kelios knygos, nors neslėpsiu, mano santykis su knyga, kaip ir su žmonėmis, per gyvenimą keitėsi. Vaikystėje aš nemėgau skaityti ir skaičiau tik tiek, kiek reikėjo mokykloje perskaityti per vasaros atostogas. Knygas į mano gyvenimą „atvedė“ psichologijos studijos.

Dideliu atradimu ir džiaugsmu tapo Paul Pearsall knyga „Psichologai irgi klysta“, o taip pat stiprų įspūdį paliko knyga Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“. Aš nežinau, kiek jos mane pakeitė, bet šiose knygose aš tikrai atradau save.

Kalbino Ramunė Vaičiulytė, „Sidabrinės linijos“ savanorė.

Norinčius bendrauti ir įvairiomis temomis pasikalbėti senjorus kviečiame skambinti į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20

B. GELUMBAUSKIENĖS KNYGŲ „VAISTINĖLĖS“ TOP-5

1. Mitch Albom „Antradieniai su Moriu“ (2009)

2. Jack Kornfield „Atleidimo, santarvės ir meilės menas“ (2009)

3. Harriet Lerner „Pykčio šokis. Kaip pakeisti santykius su artimiausiais žmonėmis“ (2020)

4. Paul Pearsall „Psichologai irgi klysta“ (2013)

5. Valerijus Sinelnikovas „Pamilk savo ligą“ (2017)