Gyvenimas

2021.02.21 13:59

Į komunizmą – prašom, į užsienį – ne: po nepriklausomybės užsienin išvykęs Andrius Užkalnis pasijuto it namuose

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.02.21 13:59

Po 50 metų sovietų okupacijos ir šiandien yra nemažai tokių, kurie gailisi tarybinių laikų, neva buvo geriau gyventi: ir darbą visi turėjo, ir už kelialapius į poilsio namus, į sanatorijas, į vaikų stovyklas mokėti nereikėjo. Bet ar iš tiesų buvo taip gerai? Ar visi pabuvojo socializmo rojuje? Užtenka prisiminti, ką sovietmečiu reiškė išvažiuoti į užsienį, – apie tai šioji LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“.

Sovietmečiu poilsis, atostogos, kelionės buvo vienas iš nedaugelio malonumų, tačiau planinė ekonomika buvo planinė ne tik prekėms, bet ir kurortams. Sovietų ideologija, nenuilstamai pumpavusi žmonėms į galvas lygybės idėją, tiesiog neturėjo kuo pasiteisinti dėl partijos šulams skirtų spec. poilsiaviečių, poilsio namų už aukštų tvorų ir kelionių į užsienio šalis.

Gyvenusių sovietų Lietuvoje prisiminimai ir panašūs, ir skirtingi: vieni sovietmečio ilgisi, kiti prisimena su neapykanta ir nuoskauda – pagal tai, kiek kam kliuvo nuo sistemos. „Žmonės linkę prisiminti tai, ką jiems patinka prisiminti, kas jiems parankiau. Mes visi pratę gyventi su iliuzijomis ir mitais. O mitas, kaip ne vienas tyrėjas yra pasakęs, „tampa tikrove, kuria žmogus tiki taip pat, kaip jis tikėtų tikra tikrove“, – kalba žurnalistas, rašytojas Andrius Užkalnis.

Sovietų Sąjungoje paprastiems žmonėms, norintiems išvykti į užsienį, galiojo orumą žeminanti tvarka. Apie keliones po tolimas šalis jie galėjo tik pasvajoti nemigos naktimis. Sovietai, patys skelbę, kad visi lygūs ir laisvi, neva neklasinėje visuomenėje sukūrė tokią hierarchiją: vieniems išvykti į užsienį leidžiama, kitiems – negalima. Ne tik Lietuvoje, milijonams eilinių piliečių visoje Sovietų Sąjungoje reikėjo primalti propagandos miltų, užpudruojant atsakymą, kodėl negalima išvažiuoti trumpam arba visam laikui į užsienį. Iš Sovietų Sąjungos galėjai tik pabėgti.

Istorijos mokslų daktarė Inga Zakšauskienė juokauja, kad į Sovietų Sąjungą laisvai patekdavo tik radijo bangos. Užsienio radijo stočių transliacijos sovietmečio Lietuvoje buvo mokslininkės disertacijos tema. Istorikė taip pat tyrinėjo ir Sovietų Sąjungos geležinės uždangos reiškinį.

„Geležinė uždanga buvo ne tik gražus pavadinimas, buvo ne tik griežta sienų, žmonių, garso, vaizdo, prekių kontrolė. Tai tikrai buvo ta riba, kuri skiria šitą visuomenę nuo tos visuomenės. Todėl, kad Sovietų Sąjunga labai bijo, jog jos žmonės nepamatytų pasaulio už geležinės uždangos. Geriausia buvo tiesiog sukurti neišvažiavimo, nekeliavimo sistemą. Tiesiog tokios galimybės nėra – keliauti į užsienį galimybės nėra“, – pasakoja ji.

Sovietinė ideologija Lietuvai buvo primesta staigiai, žmonės turėjo prisitaikyti, kurie to nepadarė, buvo suimti, nuteisti, nužudyti. Pirmųjų kelionių gyvulių vagonuose Lietuva niekada nepamirš. Likusiesiems teko išmokti daug naujų dalykų: nekalbėti, ko nereikia, negirdėti, nematyti. Dvilypumo, slapukavimo, melo mokyti net savo vaikus. Tačiau ne paslaptis – ne visiems ta nauja santvarka nepatiko.

Jeigu turėjai giminių Vakaruose ar užsienyje, tau šansų išvykti beveik nebuvo. Buvo reziumuojama, kad tu galimai pasiliksi, o to buvo paniškai bijoma: jeigu mes gyvename socialistiniame rojuje, ko bėgti į supuvusius Vakarus.

Į komunizmą – prašom, o į užsienį – ne. Tai buvo tik mažumos privilegija. Išvykimo vizą gaudavo tik patikimiausi ir patikrinti žmonės, kurie ne tik kad nepaspruks, bet ir nesuterš sovietinio žmogaus gero vardo.

„Reikėjo gauti leidimą, kurio reikėjo laukti 1, 2, 3, 4, 5 metus. Jeigu turėjai giminių Vakaruose ar užsienyje, tau šansų išvykti beveik nebuvo. Buvo reziumuojama, kad tu galimai turėsi kontaktą, pasiliksi, tau bus paruošta vieta ir negrįši, o to buvo paniškai bijoma pirmiausia dėl ideologinių sumetimų: jeigu mes gyvename socialistiniame rojuje, kurį kuriame ar tuoj pasieksime, tai ko bėgti iš šito rojaus į supuvusius Vakarus. Jeigu žmogus savo plačioje giminėje turėjo tremtinių, politinių kalinių, giminių Amerikoje ar išeivių, jam irgi buvo uždėtas kryžius ant visų galimybių keliauti į Vakarus“, – teigia I. Zakšauskienė.

(Pra)rasta karta. Užkalnis apie galimybę išvykti į užsienį: dėl šeimos situacijos gerai žinojau, kas yra kitoje pusėje

A. Užkalnis vienas pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pakėlė sparnus ir išskrido ten, kur visada svajojo, – į užsienį. Toks teiginys šiandien skamba daugiau nei keistai. Lietuvos piliečiams atviras visas pasaulis: kur nori, ten ir skrendi, kur nori, ten ir gyveni, kur įsigeidi, ten dirbi, nors ir po palme. Tačiau sovietiniais laikais pamatyti užsienio šalis galėjo vienetai, kiti, gyvendami už geležinės užkardos, apie tai tik svajojo.

„Aš tikriausiai iš sovietmečio vaikų esu tas, kuris tame lageryje laukė arčiausiai tvoros. Dėl mano šeimos neeilinės situacijos labai gerai žinojau, kas yra toje kitoje pusėje. Mano abu tėvai buvo menininkai. Mama buvo avalynės fabriko vyriausioji dailininkė-modeliuotoja. Ji turėdavo priėjimą prie specialiosios bibliotekos ir stirtomis parsinešdavo užsienietiškų žurnalų“, – pamena žurnalistas.

Tie žurnalai, anot jo, buvo kažkas tokio, mat jų eiliniai žmonės negaudavo, net nežinojo, kad apskritai tokių yra bibliotekoje. Žurnalai buvo prieinami tik specialistams, kad galėtų sovietų pilką gyvenimą paįvairinti pagal Vakarų pavyzdį. Į namus mamos parneštus užsienietiškus žurnalus A. Užkalnis, kaip sakoma, tiesiog prarydavo.

„Kai pirmą kartą išvažiavau į tikrą užsienį, tai buvo Suomija, važiavau ten su darbu, nes dirbau vienoje leidykloje, tai kaip į namus patekau. Ir kai išvažiavau ilgam į Didžiąją Britaniją, gavęs ten darbą, irgi jaučiausi visiškai kaip namie. Jaučiau, kad viską pažįstu, viską žinau. Aišku, ne viską žinojau, bet visą laiką buvau pasiruošęs pasiklausti. Buvau ta dalis kartos, kuri labai gerai žinojo, kad turės gyventi ir būti visame pasaulyje, o ne tik čia“, – pažymi vyras.

Pabėgti iš Sovietų Sąjungos

Kelionių agentūros savininkas Edvardas Brazaitis pirmą kartą tikras palmes pamatė Kuboje. Jam teko 3 m. tarnauti Sovietų Sąjungos kariniame jūrų laivyne. Laivas su desantininkais per Šaltąjį karą budėdavo prie Kubos krantų tarp dviejų supervalstybių – JAV ir Sovietų Sąjungos. Paskutinius tarnybos metus jis praleido ramiame užutėkyje Liepojoje. Grįžęs po kariuomenės, iškart įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos, o į Kubą E. Brazaitis, kaip kelionių vadovas, grįžo jau kitais laikais. Tiesa, pasak paties pašnekovo, tais laikais Kubos santvarka nuo mūsiškės nelabai kuo ir skyrėsi.

Sovietmečiu mokslas buvo privalomas visiems, visi turėjo dirbti. Po studijų universitete E. Brazaitis buvo paskirtas į svajonių darbą, kur galėdavai gauti deficitinių prekių, – Lietuvos kooperatinę prekybą. Vėliau sulaukė dar geresnio pasiūlymo – pereiti dirbti į Valstybinės prekybos ir vartotojų kooperacijos respublikinį profsąjungos komitetą. Jis buvo atsakingas už organizacinį darbą, važinėdavo į komandiruotes, prekybos darbuotojams skirstė kelialapius į užsienį.

9-ojo dešimtmečio pradžioje ekonomistė Aušra Maldeikienė studijavo Maskvoje ir buvo viena iš nedaugelio laimingųjų, kuriai su tokia „baisia“ praeitimi (nes ji – politinio kalinio ir tremtinio duktė) buvo leista studijuoti Sovietų Sąjungos sostinėje. O disertaciją ji rašė oficialiai neegzistuojančia tema – apie nedarbą Sovietų Sąjungoje. Tema, kaip prisimena A. Maldeikienė, buvo paslėpta po neprisimenamų ir neatkartojamų sąvokų skraiste.

Vis dėlto grįžusi į Lietuvą A. Maldeikienė darbo negavo, nes tėvas buvo tremtinys, o brolis – disidentas. Su tokia šeimos praeitimi sovietmečiu gyventi buvo labai sudėtinga. Darbą ekonomistė gavo tik po metų, o į tikrąjį užsienį – socialistinę Čekoslovakiją – pirmą kartą išvyko jau vėlyvuoju sovietmečiu – 1988 m. pas kurso draugę, su kuria studijavo Maskvoje.

„Tai buvo gyvenimo kelionė. Prisimenu, kad mane sukrėtė būtent maisto parduotuvės, nes buvo trijų rūšių makaronų“, – pamena ji.

Tą nuostabą galima suprasti: ji puikiai iliustruoja, kaip mes gyvenome ir ko neturėjome. „Kriauklelių“ makaronai sovietmečiu buvo vieninteliai, išrikiuoti penkiais aukštais, kad akių nebadytų tuščios lentynos.

Partija rūpinosi viskuo, ne tik makaronais. Dabar sunku patikėti, kad sovietmečiu negalėjai nuvažiuoti, kur užsimanęs, nebent pas gimines į kaimą. Sovietinio žmogaus atostogomis taip pat rūpinosi Komunistų partija. Visur reikėjo leidimų, specialių paskyrimų, o juos skirstydavo kiekvienoje darbovietėje veikianti profesinė sąjunga.

Be kelialapio – niekur

Žurnalistas, istorinių filmų autorius ir režisierius Rimas Bružas – taip pat sovietmečio vaikas, vasaras leidęs ir pas senelius kaime, ir pionierių stovyklose.

„Aš prisimenu dviejų formatų pionierių stovyklas. Vienas formatas baigėsi liūdnai, mus tėvai išsivežė po kokių dviejų savaičių. Mes visada būdavome alkani, ten ta stovykla buvo toks fabrikas, didžiulė mokykla, kurios klasės buvo paverstos miegamaisiais, vienoje klasėje miegojo gal 20 bernų... O gražiausia patirtis buvo Žemaitijoje – Plinkšių pionierių stovykla. Ten važiuodavome turbūt kokius 3–4 m. iš eilės kiekvieną vasarą. Atbuvę vieną pamainą vis prašydavome, o gal galime pasilikti dar vienai. Ten užsimezgusios draugystės trukdavo visus metus, būdavo susirašinėjimas laiškais ir laukimas kitos vasaros.

Kaklaraiščius reikėjo užsirišti tik ypatingomis progomis, to kažkodėl nereikėjo daryti. Man tos stovyklos neužsifiksavusios kaip ideologija. Prisimenu naktinius žygius, miško šventes. Kai visa tai prisimeni dabartiniu protu, tai buvo labiau panašu į skautų stovyklą negu į ideologizuotą Hitlerjugendo stovyklėlę“, – tikina jis.

Tai buvo sėkmės dalykas. Į geresnes ir geriausias visoje Lietuvoje žinomas pionierių stovyklas patekti buvo nelengva, reikėdavo pažinčių ir blato net vaikų kelialapiams. Jie iš tiesų nieko nekainuodavo, tačiau tėvai, kas savaitę važiuodavę į stovyklas lankyti vaikų, turėdavo atvežti ir maisto.

Nebuvo aiškių kriterijų, ar tau duos sutikimą išvykti, ar ne. Tai buvo labai subjektyvi sistema. Jeigu pavykdavo išvažiuoti, pereiti trijų lygių filtrą, garantuojantį, kad išvažiuos reikiamas žmogus, dar turėjai „akis“, kurios tave sekė.

Diktorė, laidų vedėja Laima Kybartienė prisimena, kad jai pionierių stovyklose dažnai trūkdavo asmeninės erdvės ir nuošalumo, mat beveik visų pionierių stovyklų dušai, praustuvai ir išvietės būdavo lauke. Tokia sovietinė vaikų komuna.

„Aš vaikystėje tėvų namuose turėjau savo kambarį, ten ramiai miegodavau, tai buvo mano karalystė. Kai atvažiuoju į stovyklą, dingsta mano karalystė, dingstu aš pati. Bet – vaikystė, viskas kažkaip užsimiršta. Nėra prisiminimų, kad buvo labai blogai, tiesiog patogumo trūkumas“, – pasakoja moteris.

Viena garsiausių Sovietų Sąjungoje stovyklų – „Artekas“ Krymo pusiasalyje. Į ją norėdavo pakliūti daugelis, o patekdavo vienetai. Stiprus sovietinis ideologinis pamatas turėjo būti suformuotas vaiko galvoje, tad nekeista, kad į šią stovyklą dažniausiai išvykdavo pionieriai pirmūnai ir partinės nomenklatūros atžalos. Būdavo ir retų išimčių.

E. Brazaitis vardija, į kokias šalis keliaudavo prekybininkai: Bulgariją, Vokietiją, Vengriją, Rumuniją ir, aišku, kapitalistines šalis: Italiją, Indiją, Šri Lanką... Būdavo labai daug kruizų po Viduržemio jūrą, aplink Europą, tačiau į juos patekdavo tik rinktiniai.

„Politinis elitas, privilegijuotieji ir tie, kurie buvo itin lojalūs sovietinei valdžiai, – jie dėl einamų pareigų, galbūt dėl savo vykdomos veiklos, dažnai ir dėl ideologinių sumetimų išvykti galėjo. Rašomos charakteristikos, žmones siūlydavo profsąjungos, o jau didįjį atrankų, asmenų tikrinimo darbą turėdavo vykdyti sovietinis saugumas. Nebuvo aiškių kriterijų, ar tau duos sutikimą išvykti, ar ne. Tai buvo labai subjektyvi sistema. Faktas, kad jeigu pavykdavo išvažiuoti, pereiti trijų lygių filtrą, garantuojantį, kad išvažiuos reikiamas žmogus, dar turėjai „akis“, kurios tave sekė, stebėjo ir prižiūrėjo kelionės metu“, – komentuoja istorikė I. Zakšauskienė.

Palangoje su palapine

Kaip ir kur atostogaudavome? Žinoma, kad geidžiamiausia vieta buvo Lietuvos pajūris, dar – Juodosios jūros kurortai, Krymas. Tik Juodosios jūros pakrantės ne visiems buvo pasiekiamos, tad ir traukdavo visi į tuos pačius kurortus, į kuriuos ilsėtis važiuojame ir šiandien.

Į tą auksinį Nerijos krantą ir šiandien visi veržte veržiasi, keltai vos spėja kelti norinčius ten patekti. Poilsiaviečių buvo visose gražesnėse Lietuvos vietose. Darbo žmonės turėdavo kažkur išnaudoti turimas atostogų dienas. Atostogavimo būdas paprastas: arba stataisi palapinę tam skirtoje teritorijoje, arba apsigyveni specialiuose kempinguose pastatytuose namukuose. Arba, kaip pasakoja A. Maldeikienė, apsigyvendavo privačiai palangiškių namuose.

„Aš esu iš Palangos. Mano tėveliai turėjo ten pasistatę namą, aš nuo 13 m. dirbau. Tai buvo žiauriai sunkus darbas. Tėveliai jau gyveno Vilniuje, o aš, 13 m. vaikas, priiminėdavau poilsiautojus, skalbdavau jų patalynę rankomis, tai yra virindavau dideliame katile, plaudavau laiptines... Sunkiai dirbdavau, dabar galvoju, kad tėveliai buvo negailestingi, bet aš dėl to ir dabar kosminiu tempu susitvarkau su tokiais darbais. Man dar ir 3 m. jaunesnį brolį palikdavo, dviese gyvendavome“, – kalba ekonomistė.

Bet ne visiems užtekdavo tų kelialapių. Kitiems tekdavo imti sunkią brezentinę palapinę, dujinę viryklę, puodų, įrankių, susirinkti sporto žaidimų inventorių ir, viską susikrovus į automobilį, patiems vykti atostogauti. Gyvenimas palapinių miestelyje buvo labai glaudus visomis prasmėmis. Vieni šalia kitų valgė, virė, skalbė, žaidė, dainavo, miegojo, baliavojo – jokio privatumo.

Palangoje katastrofiškai trūko viešojo maitinimo įstaigų. Prie jų nutįsdavo ilgiausios eilės, kuriose būdavo galima numirti badu. Prie parduotuvių taip pat eilėse stovėdavo galybė žmonių.

Beveik visos respublikinės žinybinės organizacijos turėjo savo poilsiavietes. Vienos – geresnes, kitos – prastesnes, bet paprastai turėjo. Ypač Lietuvos pajūris buvo mėgstamas poilsiautojų iš Leningrado, Maskvos, kitų Sovietų Sąjungos respublikų, labai daug atvykdavo iš Rusijos. Rusakalbiams Sovietų Sąjungos gyventojams buvo specialiai kuriami filmai apie pramogas ir gyvenimą Palangos kurorte.

Būdavo ir taip, kad į atostogas suorganizuojamas visas traukinys. Taip ir vadinosi – „turistinis“. Traukdavo į Vidurinę Aziją, Krymą, Kaukazą. Buvo kuriami filmai, pasakojantys, kas ką matė, ką valgė kolūkių ir tarybinių ūkių darbininkai tokiose kelionėse. Be to, visada būdavo pabrėžiama, kad geriausiems darbininkams kelialapiai skirti nemokamai.

Į Sovietų Sąjungos respublikas vyko visi tie, kas suprato, kad išsvajotų bulgarijų, lenkijų ar vengrijų jiems nematyti. Nepamatys todėl, kad tų kelialapių išties buvo mažai, o ir tie buvo skiriami vienetams.

Sportas, kultūra buvo sritys, iš kurių negalėjo nekeliauti. Buvo pasitelkiamos visos saugumo turimos pajėgos, kad tik tie žmonės būtų maksimaliai kontroliuojami. Jeigu meno ar sporto žmonės negrįždavo, buvo didelis skandalas.

„Gaudavai 10 vietų 160 tūkst. darbuotojų, tiek buvo prekybos sistemoje. Kas tai yra? Kartais būdavo ir nurodyta, kam reikės tą kelialapį atiduoti. Jis būdavo nebrangus, o dar apmokėdavo. Pavyzdžiui, į visas buvusias socialistines šalis apmokėdavo 70 proc. kelialapių vertės“, – sako E. Brazaitis.

A. Užkalnis gerai prisimena tą laiką, kai močiutė, kuri buvo piešimo mokytoja, su kolegų kolektyvu išvyko į kelionę po kapitalistines šalis – Italiją ir Prancūziją. Tai buvo toks įvykis, apie kurį draugai, artimieji ir kaimynai norėjo išgirsti iš pirmų lūpų, kaip gyvena kapitalistai.

„Tai jai buvo absoliučiai viso gyvenimo įvykis, apie tai ji pasakodavo ir pasakodavo. Man buvo labai apmaudu, kad ji pasakodavo tiktai apie muziejus, ką ji matė Vatikane, Florencijoje, Venecijoje, Paryžiuje. Ji nieko negalėjo papasakoti apie buitį. Ji buvo menininkė, jai ta buitis nebuvo įdomi, o man buitis buvo labai įdomu, todėl aš įpratau tą buitį stebėti. Iš to susidomėjimo buitimi, visais dalykais, kurie aplinkui, man ir atėjo ta knyga“, – pasakoja rašytojas.

Iš tų stebėjimų A. Užkalniui, grįžusiam iš Didžiosios Britanijos, kur 17 m. dirbo visame pasaulyje žinomo visuomeninio transliuotojo BBC Analitikos skyriuje, gimė mintis parašyti knygą apie sovietmetį. Knyga Lietuvoje sukėlė daug aistrų, komentarų, pagyrų ir neapykantos autoriui. Jam buvo smagu priminti faktus, kurie šiek tiek prablaivytų iš nostalgijos apie mielą, sotų, sveiką sovietmetį besilydančius „sovietikus“, taip juos vadina A. Užkalnis.

Sovietinė santvarka paliko savotišką įdagą kiekviename. A. Užkalniui, rašiusiam knygą apie sovietmetį, teko susidurti su žmonėmis, kurie nenori kalbėti apie praeitį. Galima suprasti, kodėl.

„Bandžiau kalbėti su žmonėmis, kurie tuo laikotarpiu kažką žinojo ir dirbo. Aš labai norėjau daugiau sužinoti apie tai, kaip gyveno ano meto poilsio namai ir sanatorijos. Anekdotiškai žinome kai kuriuos dalykus apie anuos laikus: kad vogdavo paklodes, kad už kyšį buvo galima gauti geresnį kambarį ar išrinkti korpusą, kad iš visų valgyklų vogdavo vengriškus kompotus. Aš susiradau vieną moterį, kuri anais laikais dirbo poilsio namų vedėja. Buvo keistas dalykas: ji tikriausiai jautėsi tokia kalta, kad iki šiol apie nieką nenori pasakoti, net anonimiškai“, – atskleidžia pašnekovas.

Nekeista, kad kai kurie nenori prisiminti savo sovietinės praeities, savo pareigų, darbų, nuopelnų. Daugeliui Lietuvos žmonių sovietų okupacija paliko negyjančią žaizdą. Kol iš vienų viską atėmę vežė į lagerius, o vėliau grįžusiems neleido net dirbti, kiti prisitaikė formuodami privilegijuotųjų klasę – nomenklatūrą.

Stambaus kalibro komunistai mėgavosi užsienyje kapitalistinio pasaulio malonumais kiek tik geidė. O į užsienį išleidžiant eilinį pilietį jam tekdavo priešais specialią komisiją, kurią sudarė rajono partijos komiteto nariai, laikyti absurdišką egzaminą. Klausdavo, kokia Zimbabvės komunistų partijos pirmininko pavardė? Arba – kuriais metais įvyko revoliucija Mongolijoje?

Dar viena kategorija žmonių sovietams buvo galvos skausmas – juos reikėjo išleisti į užsienį. Tai buvo sportininkai, atlikėjai, mokslininkai. Jie garsino Tarybų Lietuvos vardą ir pasiekimus.

„Sportas, kultūra buvo sritys, iš kurių negalėjo nekeliauti. Gastrolės, varžybos, olimpiada, pasaulio čempionatai – keliauti jie turėjo. Žinoma, buvo pasitelkiamos visos saugumo turimos pajėgos, kad tik tie žmonės būtų maksimaliai kontroliuojami, įbauginami. [Reikėjo] garantuoti, kad jie sugrįš. Jeigu meno ar sporto žmonės išvykdavo ir negrįždavo, tai buvo didelis skandalas“, – pažymi I. Zakšauskienė.

Tačiau kelionės po plačiąją Sovietų Sąjungą buvo propaguojamos, net filmuojamos reklamos, kur turistai viliojami nuolaidomis, jeigu, pavyzdžiui, grupėje – ne mažiau kaip 15 žmonių. Lietuviai iš tiesų nemažai pakeliavo po Sovietų Sąjungą. Kas belieka, kai rinktis negali?

Plačiau – vasario 4 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Užkalnis apie galimybę išvykti į užsienį: dėl šeimos situacijos gerai žinojau, kas yra kitoje pusėje