Gyvenimas

2021.02.21 16:49

Kai planas neveikia, tenka improvizuoti: improvizacijos meistrė moko, kaip šį meną pritaikyti kasdien

LRT.lt2021.02.21 16:49

Vieniems improvizuoti gyvenimiškose situacijose puikiai sekasi natūraliai, kitiems reikia įdėti daugiau pastangų. Visgi, tikslingai išsiugdžiusiems improvizacijos gebėjimą, atsiskleidžia ne tik talentai, atsiranda naujos galimybės, bet ir lavinamas kūrybiškumas, lankstumas bendraujant, emocinė laisvė, kūno kalba.

Taip sako buvusi improvizacijų teatro „Kitas kampas” vadovė, o dabar – efektyvaus bendravimo trenerė Airina Nourian. Ją improvizacijos meno mokė geriausi šalies aktoriai. Dabar ji savo patirtį perduos nuotolinio moterų universiteto WoW studentėms, kurioms paruošė patį tikriausią iššūkį. Apie tai, kuo improvizacija gali būti vertinga kiekvieno kasdienybėje skaitykite universiteto atsiųstame interviu su improvizacijos meistre A. Nourian.

– Improvizuoti linkę žmonės neretai vadinami džiazuojančiais. Vieni pirmųjų į televiziją atnešusių improvizacijos meną buvo aktoriai, kūrę laidą „Pagauk kampą”, sulaukusią didelio populiarumo. Kaip manote, kodėl improvizuojantys žmonės taip traukia kitus?

– Žiūrėjau laidą „Pagauk kampą” dar būdama paauglė ir net negalėjau įsivaizduoti, kad po kažkiek metų vadovausiu teatrui „Kitas kampas”, kuris ir susikūrė įkvėptas šio TV projekto. Žavėjausi ir tebesižaviu improvizatoriais. Bet nesu tikra, ar visus traukia improvizuojantys žmonės. Manau, tikrai rastume tokių, kuriuos tokie džiazuotojai gąsdina ar net erzina! Mane asmeniškai žavi spontaniškumas, kūryba čia ir dabar, smalsumas, gebėjimas stebėti ir stebėtis. Vieni labiausiai žavinčių aspektų – lengvumas, kuomet atrodytų viskas vyksta be pastangų bei nuostaba, kuomet išankstinį planą keičia netikėtumai ir nuotykiai. Skamba kaip atostogos – todėl taip ir traukia (šypsosi).

– O jūs pati ar dažnai improvizuojate savo gyvenime?

– Myliu improvizaciją. Per tuos metus, kai vadovavau improvizacijos teatrui, improvizacijos mokiausi iš pačių geriausių. Kokio smagumo buvo tie metai! Improvizuoju priklausomai nuo situacijos ir būsenos. Dažnai naudoju improvizacinius pratimus mokymo procese. Improvizaciniai žaidimai, suderinti su verslo ir terapijos technikomis yra puikus įrankis savęs pažinimui, emocinės kompetencijos, komandiškumo, bendravimo, lyderystės ir kitų įgūdžių lavinimui.

– Ką gali įgudęs improvizatorius?

– Svarbu atskirti profesionalią improvizaciją ir gebėjimą improvizuoti gyvenime. Profesionalus teatrinės improvizacijos meistras geba profesionaliai kurti istorijas čia ir dabar. Tai reiškia, kad istorija turi savo dramaturgiją, yra įtraukianti. Kuomet nėra laiko pasiruošti, sugalvoti, niekas nesurežisuota – šis gebėjimas ugdomas ilgai ir intensyviai treniruojantis už spektaklio ribų. Kaip tai pritaikoma mūsų kasdienybėje? Gebėjimas improvizuoti padeda toleruoti pokyčius, lanksčiai reaguoti, efektyviau bendrauti skirtingose situacijose, atrasti kūrybiškus sprendimus ir panašiai.

Šiandien tai yra itin svarbu. Svarbu suprasti, kad nors vieni esame lankstesni, kiti kategoriškesni – bet kuriuo atveju tai yra įgūdis, kurį reikia nuosekliai ir kantriai treniruoti. Tai, kas atrodo lengva išorėje, labai dažnai gan sunkiai pasiekiama viduje. Geras pavyzdys yra išmanusis telefonas, kuris puikiai pritaikytas vartotojui ir dėl to juo kasdien naudojasi milijonai žmonių. O juk jo savybės nepasiektos greitai, tam reikėjo galybės ekspertų darbo valandų bei įvairių bandymų.

– Kokie yra pagrindiniai improvizacijos principai ir ko iš jų galime pasimokyti kiekvienas? Kaip tai prisideda efektyviau susikalbėti vieniems su kitais?

– Išskirčiau du pagrindinius principus. Pirmas vadinamas „Taip ir”. Tai reiškia, kad partneriai scenoje vienas kitą priima ir papildo. Jei partneris pradėjo kurti aplinkybes, istoriją – kiti partneriai tai priima kaip duotybę ir pildo. Jei kažką pasakiau scenoje – tai tapo realybe. Pvz. vienas aktorius išėjęs į sceną pradeda pasakoti, kad per langą mato nuostabų žiemos peizažą, tuomet kiti prisijungę aktoriai jau kuria istoriją tose aplinkybėse. Niekas negriauna vaizdinio prieštaraudami, kad yra vasara ir išvis nėra jokio lango. Priimame ir papildome.

Blokas griauna improvizaciją. Papildymas – kuria. Na ir antrasis principas – partnerystė. Tai yra žanras, kuriame partnerystė yra esminė, tai ne stand-up’as. Dėl to būtinas gebėjimas dirbti komandoje, gebėjimas jausti, kada išstoti, soluoti, o kada atsitraukti ir užleisti vietą partneriui. Taip yra scenoje. O jei stabteltumėte minutėlę ir paklaustumėt savęs, kiek šie du principai svarbūs gyvenime, ką atsakytumėt? Mano manymu – labai labai svarbūs.

Žmogus yra sociali būtybė ir bendravimas užima esminę vietą kasdienybėje. Bendraujame namie, darbe, parduotuvėje – visur, nuolat. Jei ne su kitais – tada mintyse su savimi! Jei bendraudami gebėsime priimti save ir kitus, išgirsti, praplėsti savo požiūrį naujomis įžvalgomis, pagarbiai partneriauti, jausti savo ir kitų ribas, būti empatiški – kasdienybė tikrai bus lengvesnė ir malonesnė. Esu mačiusi daugybę labai skirtingų žmonių, kuriems improvizacija atvėrė akis, praskaidrino gyvenimą ir parodė naujas galimybes.

– Kokios dažniausios improvizacijos klaidos?

– Improvizacija moko, kad klaida yra gerai. Improvizuodami stipriai dirbame su baime susimauti. Nes kai nėra scenarijaus, nėra repeticijų, viskas kuriama ir atliekama tuo pat metu – klaidų tikimybė yra didžiulė. Baimė susimauti – taip pat. Dėl to turime tą baimę prisijaukinti. Kitaip bus neįmanoma leisti sau improvizuoti. Yra ir technikų, padedančių susidraugauti su baime, bet ji niekur nedings! Net drąsiausi profesionalai jaudinasi, nerimauja prieš svarbų įvykį. Klausimas, ar baimė mane sukausto ir sustabdo, ar baimę gebu paversti savo sąjungininke ir eiti pirmyn.

– Kur yra improvizacijos ribos? Kokiose situacijose geriau neimprovizuoti?

– Mano manymu, viskas turi ribas ir viskas priklauso nuo aplinkybių. Kaip jau minėjau, pagrindinis teatrinės improvizacijos principas yra „Taip ir”, tai reiškia, kad aktoriai priima partnerių pasiūlymus, idėjas ir papildo, neblokuodami, nebandydami užgožti vieni kitų. Ar tai reiškia, kad gyvenime visada reikia sakyti „taip“? Žinoma, kad ne. „Taip“ atveria galimybes, nuotykius, naujoves, netikėtumus. Tai yra puiku, tai yra būtina, jei siekiame būti inovatyvūs, kūrybiški.

Bet kartais reikia saugumo ir stabilumo, o tą mums duoda žodis „ne“. Abu variantai yra svarbūs. Aš vieną dieną eksperimentavau: nutariau visą dieną viskam sakyti tik „taip“. Iš pradžių buvo labai linksma. Bet eksperimentą nutraukiau net nesulaukus pietų, nes būtų tekę atiduoti benamiui viską, ką turėjau – jis lyg jausdamas taip prie manęs prikibo su prašymais, kad po poros atsakymų „taip“, teko pergalvoti savo žaidimo taisykles.

Žiūrint iš asmeninio augimo pusės svarbu būtų įsivertinti, į kurį variantą esame labiau linkę – „taip“ ar „ne“ – ir treniruoti trūkstamą pusę. Kad mokėtume ir priimti, ir atmesti. Kad būtume pakankamai lankstūs, gebėdami tiek atsiverti naujoms galimybėms, tiek laikytis užsibrėžto plano. Didžiausia išmintis, mano manymu, slypi gebėjime atskirti, kada kuris variantas tinkamiausias. Tam reikalingas sąmoningumas.

– Improvizuoti kasdieniame gyvenime mokysite moteris WoW universitete. Kokias užduotis duosite studentėms?

– Improvizacinės užduotys išskirtinės tuo, kad jos ne tik lavina konkrečius įgūdžius, tokius kaip emocinė kompetencija, efektyvus bendravimas, smalsumas, lankstumas ar kūrybiškumas, bet ir yra labai smagios. Tai tarsi žaidimas. O juk žaidžiant mes mokomės geriausiai. Bet vienas svarbiausių elementų bet kokioje užduotyje yra refleksija.

Atlikus užduotį, kažką sužinojus ar patyrus svarbu stabtelti ir pareflektuoti, ko išmokome, kas pavyko, ką galėtume daryti geriau, kur tai pritaikysime kasdienybėje ir panašiai. Taigi, studentes kviesiu pasinerti ne tik į žaismingas užduotis, bet ir į rimtas refleksijas. Laikas yra labai brangus ir reikia rinktis atsakingai, kur ir kaip jį leisti. Dėl to visada stengiuosi, kad laikas praleistas dirbant su manimi, mano mokymuose, sesijose būtų abipusiai vertingas. Ir čia norisi priminti atsakomybės svarbą.

Aš prisiimu atsakomybę dalintis savo žiniomis, kompetencijomis, patirtimis ir padaryti viską, kad procesas būtų kuo efektyvesnis ir įtraukiantis. Bet visa tai pasiimti ir naudoti – jau dalyvių atsakomybė. Taigi, kviesiu augti kartu.

Teksto autorė Vaiva Arnašė.