Gyvenimas

2021.02.22 08:40
N-7

Šokiruojantys Afganistano karo veterano prisiminimai: tai buvo virš galimybių ribos

Lina Lapinskienė, Socialinis projektas „Būti“, LRT.lt2021.02.22 08:40

Virginijus Skemundris, tarnavęs sovietinėje armijoje, į Afganistaną buvo išsiųstas 1985 metais. Nors ten praleido tik metus, o nuo tada praėjo daug metų, karo veteranas LRT.lt socialiniame projekte „Būti“ dalijasi žiauriais prisiminimais ir atvirauja apie padarytą psichologinę žalą: „Karas – šalia. Aš sėdžiu ir jis sėdi. Aš esu jame ir nežinau, kodėl negaliu iš jo išeiti.“

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Koks buvo tavo darbas?

– Buvau vairuotojas, nors Afganistane į užduotis kalnuose vaikščiojau ir pėsčias.

– Prieš ką tiksliai kariavote?

– Afganistaniečiai – tas pats, kas vokiečiai, rusai, lietuviai, – tiesiog žmonės. Modžahedai buvo branduolys, kuris kėlė tą karą. Jų šalis buvo suskilusi, ten greičiau vyko pilietinis karas, o amerikiečius, rusus imdavo į pagalbą.

Šiaip paprastų afganistaniečių man buvo labai gaila. Jie labai skurdžiai gyvena. Net ten būdamas jutau ne neapykantą, o gailestį. Mielai ir dabar jiems padėčiau, kuo galima padėti, nes ten toks vargas... Mes esame karaliai, palyginti su tuo, kaip jie gyvena.

Ten labiau religinis, politinis karas, ne pačių žmonių. Aišku, nuteikia jaunus žmones, vieni patraukia į vieną pusę, kiti – į kitą, o daugiausiai nukenčia paprasti neutralūs žmonės. Kai kurie pereina į kurią nors stovyklos pusę tam, kad pagerintų savo, artimųjų padėtį. O išeina tokia mėsmalė, kenčia visiškai nekalti žmonės.

Būti. Prieš 35 metus vykęs karas Afganistane Virginijaus nepalieka iki šiol: kiekviena naktis – košmaras

– Kaip atrodė jūsų kasdienybė?

– Pradžioje – labai neramu. Po kiekvieno išėjimo į kalnus, po kiekvienos užduoties mus apšaudydavo. Mes buvome naktiniai, kiekvieną rytą iki pietų pasigirsdavo švilpimas – atskrenda sviediniai į mūsų stovyklą. Tai buvo įprasta. Pradžioje bijodavome, slėpdavomės, paskui nebesislėpėme, nes jie šaudydavo gana netaikliai. Bet tai buvo kasdienybė.

Buvo pataikę į valgyklą, palapinę, sandėlį. Bet jie gana netaikliai šaudydavo, tai jau nelabai imdavome į galvą. Tik vienąsyk, atsimenu, stovėjau prie palapinės ir sviedinys praskrido gal pusę metro virš galvos, trenkėsi į palapinę.

– Koks žiauriausias įsiminęs įvykis?

– Mus įvedė, pradėjome įsikūrinėti. Tik įsikūrėme, kiti dar įsikūrinėjo, ir pirmas būrys išėjo į žvalgybą. Atliko savo reikalą, bet jiems grįžtant atgal, kadangi nebuvome specialiai paruošti (mes neperėjome kokių nors specialių kursų, tik paprastus apmokymus), modžahedai, galima sakyti, juos įviliojo į spąstus. Jie truputėlį pašaudė, išsidavė, kad ten yra, ir pabėgo, kad mūsiškių būrys atsiskirtų ir nueitų pas juos. Jų toks tikslas ir buvo, ir jie pasiekė savo tikslą.

Mūsų būrys ten nuėjo negalvodami, kad tai spąstai, pakliuvo į spąstus ir beveik visi 26 ar 27 žmonės žuvo. Kol surinkome lavonus, praėjo 3 dienos. Renkant dar žuvo vienas kitas. Dar kas apie modžahedų barbariškumą – jie mūsiškiams, kurie dar buvo likę gyvi, nukapojo kojas, rankas, išniekino jų kūnus. Su ilgais kirviais ėjo ir kapojo. O mes negalėjome jų pasiekti, apšaudyti, nes jie buvo gana toli. Tai ne lygumos – kalnuose sudėtingas karas. Bet buvo galima matyti, ką jie daro, o padėti niekuo negalėjome.

Bet, be abejo, susirinkome visus vaikinus, suguldėme lavonus šalia palapinių. Buvo ilgos ilgos trys eilės negyvų žmonių. Kol juos atpažinome, jie jau buvo pradėję pūti, kai kurie neturėjo pusės galvos... Buvo labai sudėtinga atpažinti, tekdavo net nurengti nuogai, žiūrėti pagal religiją, ar apipjaustytas, kad netyčia neišsiųstume ne tiems artimiems žmonėms.

Tai buvo vienintelis atvejis, kai galvojau, kad dabar jau viskas, pabaiga. Neramu, bet... Atrodo, turėtum susilydyti iš baimės, bet tokios baisios baimės nebuvo, susitaikai su tuo ir lauki su automatu.

Dar viename pats dalyvavau. Keliolika žmonių turėjome eiti tarpekliu į žvalgybą. Slinkome tarpekliu, pats mačiau, kaip viršuje bėgioja vietiniai, kažką šneka, aišku, kalbos nesupratome. Čia vėl vyko pasala – pakliuvome į spąstus.

Ėjome siauru vingiuotu tarpekliu. Aišku, išsenki, ištrokšti. Koks upeliukas – griūni, semi, jau nežiūri higienos, geri bet ką, nes su savimi teturėdavome litrą vandens. Paėję kažkiek kilometrų priėjome tarpeklio pabaigą, iš visų pusių kalnas, o iš paskos ėjo jie. Jie buvo drąsesni, su prožektoriais. Buvo tik viena išeitis – lipti į kalną. Lipome visą naktį. Kokia yra žmogaus galimybių riba? Tai buvo virš galimybių ribos. Buvo gyvybė arba mirtis, o mirtis – ne šiaip kažkur, bet šalia, eina iš paskos. Jie irgi lipo, girdėjosi, kaip byra akmenukai.

Lipome iki ryto, išaušus dar lipome iki tam tikros aukštumos. Įsikūrėme, sraigtasparnis atskraidino, išmetė šiek tiek vandens, šaudmenų. Davė atsikvėpti. Per tą laiką mūsų priešai išsidėstė pozicijas. Mes buvome labai jauni – 19–20 metų, neturėjome tokios energijos, o jie – profesionalai. Mes tik atsipalaidavome, pavalgėme, pradėjome eiti ir tada prasidėjo uraganinė ugnis, nebežinojome, kur dėtis. Ir nėra, kur slėptis, kai kur reikia pereiti atviras vietas. Pabėgėjau – toks mažas krūmelis kaip serbentukas ant kalnų. Ten nukritau, pribėgo mano draugas, atsigulė šalia.

Gulim prisispaudę prie žemės. Jis pakėlė galvą, sakau: gulėk, nekelk galvos, tave pamatys. Jis vis tiek pakėlė, pradėjo juos keikti ir jį pamatė snaiperis, sušaudė. Pradžioje – į petį, paskui – į krūtinę, o aš negalėjau nė sujudėti, kol mūsiškiai neiškvietė pastiprinimo, kol nepridengė. O šalia manęs gulėjo suvarpytas žmogus – aš niekuo jam negalėjau padėti. Kai pradėjo iš burnos eiti kraujas, prasidėjo traukuliai, aš jį palikau. Davė komandą, kad pridengė. Jo lavoną ir kitų surinkome tik vėliau. Ten žuvo beveik visas mano ekipažas. Tai buvo vienintelis atvejis, kai galvojau, kad dabar jau viskas, pabaiga. Neramu, bet... Atrodo, turėtum susilydyti iš baimės, bet tokios baisios baimės nebuvo, susitaikai su tuo ir lauki su automatu.

– Kaip šis karas tave pakeitė?

– Prieš tai buvau paprastas žmogus, bet grįžus iš karo daug kas pasikeitė. Iki dabar, praėjus tiek daug metų, man viskas gyva, atrodo, kad buvo vakar. Dažnai sapnuoju, matau, vos ne gyvenu tuo. Aišku, noro ten grįžti nėra, kaip buvo kelis metus po grįžimo, bet viskas liko. Atrodo, peiliu pjautum ir nenupjautum to, kas ten liko.

Buvau ten labai trumpą laiką, bet gal labai didelė koncentracija? Gal jeigu būtum vyresnis, būtum mąstęs kitaip. Ten tiesiog žmogus esi visiškas bejėgis. Mirtis į tave eina, bet tu nieko negali padaryti. Dar maliariją parsivežiau. Tai, aišku, šalutinis [dalykas], bet irgi paveikė. Ji neišgydoma, silpnino fiziškai organizmą. O moralinė trauma didžiulė.

– Kas kankina?

– Nerimas. Pasikeitė psichika. Tapo sudėtingiau gyventi, integruotis. Tarsi kažką suleido į nervus, nes nervai pakriko. Aš daug metų nežinau, kas yra miegas, atsigulti ir ryte atsikelti. Man naktis – ne miegas, o košmarai. Aš gal nesieju to vien su Afganistanu, bet, manau, tas padarė įtakos. Miegodavau ramiai, o dabar kiekviena naktis – nuolatiniai košmarai: aš kariauju, drįsiu pasakyti, žudau, nors man niekada nekilo apie tai jokių minčių. Sapnuose dažnai matau griūtis, žudymus, pjovimus ir t. t. Vienam, kaip sako, kaip vanduo nuo anties nubyra, kitam – kaip į kempinę susigeria. Gal aš tą sugėriau.

Man naktis – ne išsigelbėjimas, o košmaras. Kartais atsibundu ir stengiuosi išsiblaškyti, kad tik nebūtų to paties. Nežinau, iš kur lenda tie dalykai. Karas – šalia. Aš sėdžiu ir jis sėdi. Aš viską jaučiu, esu jame ir nežinau, kodėl negaliu iš jo išeiti.

– Ar kreipeisi profesionalų pagalbos?

– Į ką kreiptis? Nežinau. Gi mūsų ilgą laiką Lietuvos valdžia nepripažino. Kai kurie baksnodavo: ko jūs norite? Reikia pagalbos? Eikite į Rusiją, gi jos armijoje tarnavote – jos ir prašykite. Aišku, skaudu tai girdėti, tai nežinau, į ką kreiptis pagalbos.

– Iš šono gali atrodyti, kad pavyko susikurti laimingą gyvenimą.

– Dviprasmiškas klausimas. Sakyčiau, kad gyvenu laimingai, turiu antrą šeimą, pirmos šeimos vaikai dideli, suaugę, dabar turiu du mažus vaikučius. Galima sakyti, laimingą, bet niekada žmogus nebūni visiškai laimingas.

Plačiau – vasario 17 d. socialinio projekto „Būti“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Psichologinė pagalba

Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Emocinė parama teikiama jaunimui
Budi savanoriai konsultantai
Kasdien Visą parą
I-VI 18:00 - 22:00
Atsako per 2 darbo dienas
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
Kasdien 11:00 - 23:00
I-V 18:00 - 21:00
Atsako per 2-3 darbo dienas
Pagalba teikiama suaugsiems
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Atsako per 3 darbo dienas
Pagalba teikiama moterims ir merginoms
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai (Rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
II-VI 16:00 - 20:00
(išskyrus švenčių dienas)
Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius).
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-V 16:00 - 20:00
VI 12:00 - 16:00
(išskyrus švenčių dienas)
Konsultuoja krizių įveikimo specialistai. Gali atvykti į vietą sutartu metu bei konsultuoti nuotoliniu būdu.
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-VII 8:00 - 20:00
Psichologinės konsultacijos
Internetu emigrantams Pagalbą teikia profesionalūs psichologai.
Atsako per 2 darbo dienas
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems
Pagalba teikiama nusižudžiusiųjų artimiesiems. Savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt
Atsako per 2-3 darbo dienas
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės
Būti. Prieš 35 metus vykęs karas Afganistane Virginijaus nepalieka iki šiol: kiekviena naktis – košmaras