Gyvenimas

2021.02.20 13:24

Tris žemynus kemperiu jau aplankę panevėžiečiai matė ir už save didesnių ekstremalų

Lina Rušėnienė, panskliautas.lt, Panevėžio kraštas2021.02.20 13:24

Tris žemynus kemperiu jau aplankę panevėžiečiai Audrius ir Alma Sutkai nekantrauja, kada galės vėl leistis į kelionę ir lankyti pasaulio stebuklus. O kol kas prisiminimuose – paslaugūs ir nuoširdūs žmonės Kolumbijoje ir Meksikoje, klykaujantys pingvinai Antarktidoje – žemyne, kur koją teįkėlęs mažiau nei procentas žmonijos.

Pusnis taškyti – malonumas

Iškritęs gausus sniegas, pusnys pakelėse, neišbrendami takai takeliai panevėžiečiams Almai ir Audriui Sutkams sukėlė nostalgiškus prisiminimus apie Ledo karalienės šalį – atšiauriąją ir nuostabiąją Antarktidą.

„Prisiminimuose ji kol kas labiausiai pasiilgta vieta“, – patikino A.Sutkus.

Vyras nuo vaikystės žavėjosi sniego baltumu, siaučiančia pūga. Yra keliavęs į Sibiro Uralą važinėti sniego motociklais.

Anksčiau gyvenęs kaime, jis su malonumu keldavosi kasti užsnigtų takelių, o Dzūkijoje, pas uošvius, vyrui net yra tekę lipti lauk pro langą, nes durys paskęsdavo sunkiose pusnyse.

„Praeityje sodyboje su sniegu esu kovojęs, žaidęs keturračiu. Vėlų vakarą ir ankstų rytą taip pripustydavo, kad visureigis neprašokdavo. Sniegas man džiaugsmas, proga įsijungti keturis varomus ratus mieste, pataškyti pusnis“, – prisiminė pašnekovas.

Antarktidoje sniegas nuostabus, atspindintis mėlyno vandens tyrumą.

Atsiveria Antarktidos didybė

Su žmona Alma Antarktidoje A.Sutkus lankėsi, kai leidosi į vieną didžiausių savo gyvenimo nuotykių – kelionę per planetos žemynus fotografuojant šimtą pasaulio stebuklų.

Sukaupęs daug gerų kadrų panevėžietis tikisi išleisti fotoalbumą.

Per metus ir du mėnesius pora kemperiu įveikė 90 tūkst. kilometrų. Aplankę Antarktidą, Pietų ir Šiaurės Ameriką, jiedu trumpam prieš kalėdines šventes grįžo į Panevėžį, o po to kelias turėjo vesti į Australiją.

Bet Australijoje prasidėjo masiniai miškų gaisrai, todėl kelionę teko atidėti. O dar po mėnesio pasaulį apėmė pandemija. Teko įstrigti Panevėžyje.

Keliautojo prisiminimuose Antarktida – ypatinga vien jau dėl to, kad tai žmogaus mažiausiai paliesta žemė, laukinė gamta, gyvūnų rojus.

„Išlipi iš laivo, žengi ant žemės ir prieš akis atsiveria Antarktidos didybė. Kurtinančią tylą pertraukia pingvinų klykavimas, girdimas už kelių kilometrų. Tai susilieja su šalčiu, kalnų, ledynų, vandenyno krištoliniu grožiu, nuo skaidrumo virpančiu oru. Ir čia lankėsi mažiau nei procentas žmonių“, – pasakojo panevėžietis.

Atrodė, kad laivas lūš

A.Sutkus pasakojo, kad į Antarktidą jis su žmona nuplaukė laivu iš Argentinos, Ugnies Žemės, Ušuajos miestelio – piečiausio taško.

Iššūkis buvo įveikti pavojingiausiu visame Žemės gaublyje laikomą Dreiko sąsiaurį, kur susiduria Atlanto, Ramusis ir Pietų vandenynai.

„Patekome į 8,5 balo audrą. Bangos milžiniškos, įspūdingos... Atrodė, kad laivas perlūžo“, – prisiminė pašnekovas.

Į Antarktidą plukdęs laivas – su 5 tūkstančiais žmonių, bet netgi toks milžinas traškėjo įveikdamas lūžtančias bangas, kajutėse baldai mėtėsi, viskas krito. Atsibudus naktį, prisipažino, buvo nejauku.

Net daug ko matę jūreiviai kalbėjo, kad štormas pasitaikė rimtas.

Ar baisu buvo?

„Į šaltą vandenį įšokti irgi baisoka, betgi šoki. Ir čia tas pat – tiesiog reikėjo ištverti naktį. O rytą išplaukėme iš sąsiaurio ir bangavimas aprimo“, – pasakojo.

Pingvinai visai nesibaimina

Kelionė laivu užtruko dvi paras. A.Sutkus prisiminė, kad laivą lydėdavo banginiai ir delfinai.

„Kapitonas per ruporą paskelbia, kad dešinėje pasirodė banginių šeima. Ir visi puola – kas pro kajutės langą, kas į denį – pasigrožėti“, – prisiminė.

Dar 8 dienas panevėžiečiai praleido Antarktidoje. Pernakvodavo laive. Naktį jis plaukdavo vis į kitą vietą, o rytą keliautojai grupelėmis po 10 žmonių sėsdavo į gumines valtis ir vykdavo pramogauti, apžiūrėti ruonių, pingvinų. Lankėsi ir liūdesį keliančioje apleistoje banginių bazėje, kur gyvūnus žudydavo ir lydydavo taukus.

Dabar gyvūnai labai saugomi. Prie pingvinų draudžiama arti prieiti, bandyti juos paliesti. Nors pingvinai žmonių visai nesibaimina, leidžiasi fotografuojami.

A.Sutkus su žmona fotografuodami vis bandė surasti vietą, kur kiti keliautojai vaikščiotų bent kiek atokiau. Mat visi vilkėjo ryškias geltonas striukes ir tas geltonis atsispindėjo sniege.

„Peržiūrėdamas nuotraukas juokavau, kad štai čia tikrieji pingvinai, o šalia – geltonieji, žmonės“, – juokėsi keliautojas.

Jau svajoja apie taip pat atšiaurią Arktį

Apmaudu, bet panevėžiečiai daugelio Antarktidos nuotraukų neteko, kai šiaip jau draugiškoje Čilėje vagys išdaužė automobilio langą ir pasisavino kompiuterį su įranga.

Paklaustas apie kelionės į Antarktidą kainą, A.Sutkus sakė, kad jiedu su žmona turėjo didelių nuolaidų. Jiems abiem tai kainavo 13 tūkst. eurų.

Bet kiti keliautojai pakloja nuo 7 tūkst. eurų iki 15 tūkst. eurų. Kaina priklauso nuo kajutės, patogumų, ar nori užsisakyti kokių paslaugų.

Dar reikėtų pridėti pinigus, kurių prireiks nukakti iki laivo.

Ar verta mokėti tokius pinigus?

„Prisiminimai yra brangiausias turtas. Vienas iš gyvenimo principų: nedrausk žmogui išleisti pinigų ir patirti malonumo“, – šypsojosi.

Jis aiškino, kad puikiai išsiverčia be naujausio modelio telefono, be naujo automobilio, kitų prabangos dalykų.

Panevėžiečiai tikri, kad dar sugrįš į Antarktidą. Taip pat planuose – nuvykti į priešingą planetos tašką – tokią pat atšiaurią Arktį.

Ne poilsis, o vargas

Suvenyrai, lauktuvės – irgi Sutkams nerūpintys dalykai. Svarbiau nei tokie niekučiai panevėžiečiams patekti į retai turistų lankomas, civilizacijos nepaliestas vietas, paragauti maisto ne restorane, o kur nors kaime, susitikti su gentimis, susipažinti su žmonėmis.

„Dažnai išklausę pasakojimų apie mūsų su Alma keliones, žmonės sako, kad viskas čia puiku, kad mes šaunuoliai, bet patys taip keliauti nenorėtų“, – juokėsi A.Sutkus.

Ir iš tiesų – savo keliones jis vadina ne poilsiu, o vargu.

Bičiuliams užsiminęs, kad nuvežtų grupę į Peru, nes turi ten draugų, apgalvojęs ir maršrutą, vyras sulaukė klausimo, o kiekgi laiko tai užtruktų.

Atsakymas, kad mėnesį, juos nuvylė.

„Oi ne, tiek laiko mes neturime“, – nutęsė bičiuliai.

Jie keliautų dvi, geriausiu atveju tris savaites.

Kyli ir leidiesi serpantinais

A.Sutkus kalbėjo, kad daugelis net neįsivaizduoja, kokius aukščius ir kokius atstumus reikia įveikti egzotiškose šalyse.

Tai toli gražu ne pasivažinėjimas autostrada, nes serpantinais kelias staigiai kyla ir vėl leidžiasi. Po to – vėl pakilimas. O dar pakilus ima kankinti galvos skausmas. Savijauta – lyg krėstų karštis. Prisideda irzlumas, nuovargis.

„Važiuoji visą dieną serpantinais 30 kilometrų greičiu. Karštis, sunkvežimiai pakelyje... Tik jei nori į šalį ne tik nuvykti, bet ir ją pažinti, mėnesio tikrai prireiks“, – aiškino.

Kelionės išvargina, bet Sutkams tai tapo gyvenimo būdu ir jie jau nekantrauja tęsti savo planą.

„Nusėdėti vietoje dabar sunkiau, negu iškęsti kelionės nepatogumus, rutiną“, – tikino.

Sudžiūvęs lyg gyslotis keliautojas

Rutina ilgainiui tampa ir kemperio vairavimas. Kartu su panevėžiečiais kita mašina važiavo dar du žmonės. Pakeleiviai keisdavosi kas porą mėnesių. Taip kartu keliavo iš viso 14 žmonių. Vieni baigdavo savo maršrutą, atskrisdavo kiti.

A.Sutkui su žmona reikėdavo numatyti maršrutus, sugalvoti, kur nakvos, ką valgys, ką aplankys. Iš anksto reikėdavo užsisakyti vietas lankomuose objektuose. Kartais – netgi prieš mėnesį, nes vėliau nepateksi.

Dar reikėjo prižiūrėti ir remontuoti abu automobilius.

Bet jųdviejų kelionės pašnekovas nevadina ekstremalia. Juk virš galvos jie nuolat turėjo stogą, tereikėdavo nuspręsti, kurioje vietoje, džiunglėse ar kalnuose, sustos. Kemperyje yra viryklė, dušas, tualetas. Maisto pasiimdavo, kad pakaktų mėnesiui.

Pašnekovas lygino, kad sutiko tokių keliautojų, kurie dviračiais išvykę iš namų po kelerius metus. Per dieną jie pedalus mina 100 kilometrų.

O prieš kelerius metus Mauritanijoje sutiko 86 metų vyrą, apsikarsčiusį Australijos vėliavėlėmis, sudžiūvusį tarsi gyslotis.

„Šis vyras keliavo pėsčiomis ketvirtus metus. Per Ameriką, per Afriką. Vienas. Štai kas yra ekstremalu“, – kalbėjo.

Saugo „durnių“ dievas

Panevėžietis džiaugėsi, kad kelionėje juos lydi sėkmė.

„Ne kartą mačiau sėkmės uodegą, kai į tam tikrą vietą nuvykdavome pačiu laiku ir ten sutikdavome tam tikrus žmones. Mums padeda ir saugo, kaip vadinu, „durnių“ – tokių kaip aš – dievas. Bet rizikuok – ir jis padės“, – šypsojosi A.Sutkus.

Išvykdami jie pardavė namus ir dėl to nė trupučio nesigaili.

„Kai turi namus, privalai juos prižiūrėti, tvarkyti, ravėti daržą... Negerai prisirišti prie materialių daiktų. Tik svarbu turėti žmogų, giminingą sielą, nes jį kitaip jauti“, – apie žmoną kalbėjo A.Sutkus.

O ir dabar, dėl pandemijos įstrigus Panevėžyje, „durnių“ dievas Sutkams ir vėl padėjo – draugai pasistatė namą ir išvyko į užsienį dirbti. Keliautojai dabar jame patogiai gyvena.

Žmonės visame pasaulyje geri

Iš aplankytųjų šalių A.Sutkus išskiria Peru. Šalis nuostabi gamta, maistu, kultūra. Kalnuose žmonės gyvena taip, kaip prieš 100 metų.

„Niekur kitur tokių spalvų, išsaugotų papročių nepamatysi“, – kalbėjo.

Kelionėje panevėžiečiai sulaužė stereotipus, išankstinę nuomonę apie Meksiką ir Kolumbiją.

„Jei klaustų, kur norėčiau gyventi, atsakyčiau: Kolumbijoje. Žmonės traumuoti dėl narkotikų mafijos paliktų pėdsakų, bet dar tebėra nuoširdūs, sąžiningi“, – aiškino.

Meksikoje jie irgi jautėsi saugūs. Nors šalyje vyksta mafijų susidūrimai, į juos nesikišančių keliautojų vietiniai neliečia, negąsdina, nieko iš jų neatiminėja.

Priešingai – žmonės labai vaišingi, per tvoras siūlo vaisių.

A.Sutkus juokėsi, kad meksikiečiai visai negeria tekilos, o apie neva jų tradiciją lyžtelėti druskos ir citrinos nėra girdėję.

„Žmonės visur, kiekviename žemyne, geri, paslaugūs“, – užtikrino pašnekovas.

A.Sutkus apgailestavo, kad dėl pandemijos nutrūko jųdviejų su Alma susitikimai su kelionėmis besidominčiais žmonėmis.

Bet balandžio pradžioje per LRT bus galima išvysti panevėžiečių sukurtas 24 laidas apie keliones ir jų nufotografuotus pasaulio stebuklus.