Gyvenimas

2021.02.19 08:16

Kertami šimtamečiai miestų medžiai – kraštovaizdžio kūrėjų skonio reikalas?

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2021.02.19 08:16

Lietuviams visada rūpėjo medžiai, netgi turime miškams dedikuotą žalią spalvą nacionalinėje vėliavoje. Pasaulinė pandemija uždarė bet kokias uždaras laisvalaikio praleidimo vietas ir žmonės pradėjo pastebėti kitus miesto gyventojus – medžius. Dokumentikoje „Spalvos“ detaliau tyrinėjamas septynių medžių likimas, tačiau tai atspindi negailestingą medžių kirtimo procesą, pasikartojantį visoje šalyje.

Studija pradedama nuo ypatingų septynių liepų, kurias praeiviai mato Gedimino prospekte priešais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir Vilniaus apygardos teismą.

„Turbūt pro šią vietą yra praėjęs kiekvienas, dėl to mūsų komanda pagalvojo, kad tai bus puikus atvejis gilesnei studijai. Aš pati užaugau prie Lukiškių aikštės: čia mokiausi važinėti dviračiu, vedžiojau kaimynų šuniukus ir palaidojau savo augintą vėžlį. Nors esu sentimentalus žmogus, stengiausi per daug prie senosios aikštės neprisirišti. Ir tikrai kelerius metus į šioje vietoje vykstančių permainų temą nesigilinau, kol vieną dieną, praėjus keleriems metams po rekonstrukcijos, man atsiųstoje nuotraukoje pamačiau kažką keisto – stipriai apdžiūvusius medžius, kuriuos dar prieš kelerius metus mačiau labai gyvybingus ir vešlius.

Ši liepų eilė palei Gedimino prospektą yra 120 metų senumo. Liepos čia auga seniau, nei buvo pastatyti kai kurie šalia esantys pastatai. Jos matė abu pasaulinius karus, kelias okupacijas, politines permainas, protestus, demonstracijas ir šventes. Dėl to mūsų laidų ciklas apie brangius medžius prasideda su šiais bene paskutiniais senaisiais Gedimino prospekto medžiais“, – kalba laidos kūrėja Elena Reimerytė.

Įstatymai reikalauja, kad savivaldybė savo projektus pristatinėtų visuomenei. Tam sukurta speciali visuomenininkų komisija.

„Kokiais gal 2009-aisiais vis pastebėdavau, kad mieste kažkaip mažėja medžių. Eini – kažkas ne taip, lyg kažko trūksta. Pažiūri, gal medis buvo? Aha – kelmas. Po to pradėjau pastebėti, kad pradėjo mažėti man pažįstamų medžių. Prisimeni, kad lyg su jais nieko blogo nebuvo. Pradėjau domėtis, kas čia vyksta, ir tai galiausiai atvedė iki savivaldybės. Jau turbūt kokius 6 metus aktyviai vykdome asociacijos „Išsaugokime Vilniaus medžius“ veiklą. Ir vis dar negalime to pažaboti“, – mintimis dalijasi laidos pašnekovas, „Išsaugokime Vilniaus medžius“ asociacijos vadovas, garso inžinierius Pranas Gudaitis.

Spalvos. „Medžių naikinimas yra skonio reikalas“, – vilniečiai apie miesto permainas

Verta pastebėti, kad Želdynų komisijoje savanoriauja žmonės, kurie medžių gerove rūpinasi neatlygintinai. Tokia taisyklė yra tam, kad būtų užtikrintas nešališkumas. Jie važiuoja tikrinti pranešimų apie medžius, apžvelgia projektus ir dalyvauja kaip visuomenės balsas dialoge su savivaldybe.

Lukiškių aikštės liepų eilė pradėta retinti prieš 10 metų – po Gedimino prospekto rekonstrukcijos. Iš 19 liepų liko tik 7. Gyventojai niekada nebuvo informuoti apie šį procesą.

„Manęs niekas niekada neinformavo. Mes turime būti supažindinti ne su aplinkosauginėmis tendencijomis, o tuo, kas ruošiamasi daryti mūsų gatvėje. Turi būti aiškiai pasakyta, kad bus šalinamas tas medis, va čia žadame išknisti kokius nors kanalus, to medžio šaknys bus nurėžtos ir taip toliau. Viskas turėjo būti pateikta konkrečiai, o tai nebuvo pasakyta“, – pasakoja šalia Lukiškių aikštės gyvenantis Rimas Šiekštelė.

Medžiai iki 2016 metų buvo saugomi Kultūros paveldo departamento, kaip kultūrinio paveldo dalis. Prasidėjus aikštės remontui dėl kažkokių aplinkybių tik šios eilės medžiai išbraukti iš dokumentų. Remonto metu paskutinių likusių liepų šaknys nukapotos, joms nenutiestos drėkinimo sistemos, nepalikta pakankamai erdvės šaknynui.

„Paskutiniuosius 10 metų tos liepos tiesiog gęsta akyse, o gęsta labai paprastai. Kiekviena rekonstrukcija stengiasi atimti iš jų gyvybinę erdvę: mažėja fotosintezės plotas, lapijos plotas ir augalai tiesiog džiūsta. Kai kurie jau turi patogeninių grybų vaisiakūnių, kurie parodo, kad augalo dienos suskaičiuotos“, – teigia Algis Davenis – dendrologas, biologas, arboristas.

Pasak kraštovaizdžio architektės Sigitos Simonos Paplauskaitės, šioms Lukiškių aikštės liepoms tiesiog palikta per mažai žemės ploto aplink šaknis. Tai nebūtų drastiškai pakeitę erdvinio sprendimo, bet būtų galėję padėti išgelbėti medžius.

Kad būtų išsaugoti medžiai, „gaišta laiką perprojektuodami“

Beveik visi laidos pašnekovai teigė, kad jiems buvo pasakyta, jog grindinys reikalingas, nes čia rikiuosis kariuomenė. Laidos komanda susisiekė su kariuomenės atstovais, kurie patikino, kad kariuomenė čia nesirikiuoja ir rikiuotis neplanuoja. Jiems ši aikštė neatrodo tinkama šiai funkcijai dėl savo dydžio – daug patogesnės kitos aikštės, kaip Nepriklausomybės ar Katedros. Eisenoms jiems užtenka Gedimino prospekto. Čia taip pat nesirenka Šaulių sąjunga – jie rikiuojasi prie Vašingtono skvero, o Lukiškių aikštę apeina perimetru keliaudami į rikiuotes Kudirkos ar Daukanto aikštėse.

Gana dažnai susiduriame su tokiu žadėjimu, kad būtų nuramintas pirmas protesto impulsas. Vėliau netgi per viešus pristatymus visuomenei būna žadama, bet kažkaip viskas „nusivelia“ ir pasikeičia, netikėtai atsitinka...

„Atlikus Lukiškių aikštės rekonstrukcijos projektą labai pasimatė liepų prastėjimas, tai buvo susiję su šaknų užpylimu ir uždengimu kieta danga. Buvo pakeltas reljefas ir uždėtos granitinės plokštės. Tai reiškia, kad liepų šaknys negavo pakankamai nei oro, nei drėgmės. Joms buvo per sunku prisitaikyti prie naujos sudėtingos augimvietės. Jos yra gyvos, tik apmirusios“, – pasakoja Vilniaus miesto vyr. architekto patarėja, buvusi Vilniaus miesto savivaldybės Želdinių skyriaus vedėja Giedrė Čeponytė.

Specialistai, pamatę projekto sprendinius, perspėjo savivaldybę, kad tokia rekonstrukcija sužeis šiuos brandžius vertingus medžius. Jie taip pat siūlė atlikti tyrimus, kurių metu būtų įvertintas šių medžių ekologinis indėlis. Savivaldybė nereagavo į jų poziciją ir daugkartinius perspėjimus.

„Architektai turbūt vykdydami kažkieno nurodymus ignoravo mūsų siūlymus remdamiesi tuo, kad čia turi būti tam tikros paskirties aikštė, o augalai nepageidautini“, – pažymi A. Davenis.

Tad arboristai numatė tokią šių liepų ateitį. Paprašyta pakomentuoti, kodėl jų rekomendacijos medžiams (kuriems iki aikštės rekonstrukcijos buvo viskas gerai) tiesiog palikti daugiau erdvės buvo ignoruotos, G. Čeponytė sakė pakomentuoti negalinti.

„Aš negalėčiau pakomentuoti, kodėl taip įvyko. Man labai gaila, kad taip įvyko. Tuo metu pati asmeniškai nedalyvavau priimant to projekto sprendimus, kad turi būti taip ar kitaip. Kita vertus, aš to nesupratau, kad taip gali įvykti, ir ne aš buvau tas adresatas, kuriam adresavo šitas pastabas“, – tikina ji.

Archyviniame 2016 metų P. Gudaičio įraše, kuriame užfiksuoti Lukiškių aikštės rekonstrukcijos darbai, G. Čeponytė, paklausta, kur dingo krūmai, neslepia: „Nedingo, aš daviau leidimą iškirsti.“ Komentuodama liepas ji priduria: „Penktąją liepą, kuri yra kokybiškai gera ir graži, siūlau pjauti dėl kompozicijos.“

Menininkė, Želdynų komisijos narė Milda Laužikaitė tvirtina, kad G. Čeponytė, tuo metu buvusi Želdynų poskyrio vadovė, negalėjo nežinoti, kas vyksta.

„Tuo metu projekto vadovai priėmė tokį sprendimą. Kodėl taip buvo? Reikėjo kietos dangos, bet ar ta kieta danga būtų blogiau tarnavusi būdama trimis metrais siauresnė, negaliu pasakyti. Nuoširdžiai sakau, kad negaliu atsakyti, kodėl taip įvyko. Esu tikra, kad dabar toks dalykas Vilniuje tikrai nepasikartotų“, – kalba G. Čeponytė.

Parkotyrininkas, visuomenininkas dr. Dainius Labeckis pasakoja apie kitas daromas klaidas: „Įgyvendinami projektai ir ne šiaip sau nukapojamos šaknys, bet medžiai iškapojami prieš visuomenės valią. Kas dabar vyksta, pavyzdžiui, Bernardinų kapinėse... Išpjautas želdynas Linkmenų gatvėje vien tam, kad sukurtų japonišką sodą. Tie dalykai vyksta, pinigai spaudžia ir niekas žmogelių protestų nesiruošia klausyti, nors, pagal europinius įsipareigojimus, gaunamo finansavimo sąlygas, tai privaloma.“

Anot G. Čeponytės, nuo 2016 metų daug kas pasikeitė: yra atvejų, kai net rangos metu keičiami techninio projekto sprendiniai, statoma kitaip siekiant išsaugoti medžius. „Techninis projektas su visais suderinimais ir statybos leidimais tuos medžius leidžia pjauti, bet tas projektas buvo padarytas prieš keletą metų, o dabar vyksta jo įgyvendinimas. Mes dabar tuos medžius saugome, gaištame laiką perprojektuodami, perderindami, perskaičiuodami, bet medžius saugome“, – komentuoja ji.

Vilniaus savivaldybės darbuotoja G. Čeponytė teigia turinti kompetenciją vadovauti kraštovaizdžio projektams, priimti sprendimus dėl medžių ir želdynų kirtimo ar kitų klausimų. Lukiškių aikštės projekto kraštovaizdinę dalį suprojektavo Jurga Večerskytė-Šimeliūnė. Ši projektuotoja ir sprendė, kaip bus saugomi medžiai aikštėje, taip pat prisidėjo prie gausiais medžių kirtimais pasižymėjusių projektų Trakų Vokėje, veikia ir kitose savivaldybėse. Jos projekte buvo atsisakyta brandžių medžių Basanavičiaus gatvėje, Palangoje.

2017 metų LRT laidoje „Vienkartinė planeta“ buvusi savivaldybės kraštovaizdžio architektė J. Večerskytė-Šimeliūnė tikino, kad visos šimtametės liepos Lukiškių aikštėje bus išsaugotos – net jei jos avarinės būklės. Šis pažadas nebuvo įgyvendintas.

M. Laužikaitė, dalyvavusi toje pačioje laidoje, pamena nelabai tikėjusi tokiu pažadu: „Gana dažnai susiduriame su tokiu žadėjimu, kad būtų nuramintas pirmas protesto impulsas. Vėliau netgi per viešus pristatymus visuomenei būna žadama, bet kažkaip viskas „nusivelia“ ir pasikeičia, netikėtai atsitinka...“

Išduodamuose leidimuose savivaldybė visada turi užrašyti naikinamų želdinių vertę. P. Gudaitis sako nematęs, kad kada būtų užrašytas ne nulis. „Tai parodo požiūrį: reikia kažką įrašyti, tai rašykime nulį, ar ten būtų koks puvėkas, ar sveikas medis“, – kalba jis.

Kas būtų paprastam žmogui, jei jis Gedimino prospekte nunuodytų 12 brandžių medžių? Pasak G. Čeponytės, tai būtų traktuojama kaip žala gamtai, reikėtų atlyginti atstatomąją vertę ir sumokėti administracinę baudą, kuri tesiekia kelis šimtų eurų.

Iškirto medžius, nes „nesuprato“ žymėjimo plane

„Viena iš puikių Lukiškių aikštės savybių buvo, kad būdamas mieste galėjai ateiti į gamtos apsuptį, buvai tarsi užstotas medžių nuo miesto ir triukšmo, net automobilių. Jeigu triukšmą girdi, bet automobilių nematai, jau psichologiškai tarsi lengviau, nesijauti toks bejėgis šitame mieste. Tokių aplinkų, deja, turime vis mažiau, tuos medžius beatodairiškai naikina, tai tiesiog nejautra, nekompetencija“, – įsitikinusi miesto sociologė dr. Jekaterina Lavrinec.

„Turime iš to daryti išvadas ir apie tai garsiai kalbėti, kad tai nesikartotų. Visa tai įvyko ne be priežasties. Pirmasis [liepų] sumažėjimas – Gedimino prospekto rekonstrukcija 2006–2007 metais. Rangovai nesuprato žymėjimo plane ir nupjovė dvi ar tris liepas, nes jos buvo pažymėtos kryžiukais“, – pasakoja G. Čeponytė.

Negana pasakyti, kad kažkur kitur turime žalumos, tad jos tiek mieste nereikia. Ta žaluma turi būti pačiame mieste, kad sukurtų vertę žmonėms.

Tačiau vienas vilnietis, gyvenantis šalia Lukiškių aikštės, situaciją pamena kiek kitaip: „Kai pamačiau pro langą, kad pradeda pjauti pirmąją, iš karto šokau prie telefono skambinti savivaldybei. Kol prisiskambinau tai moteriai, kuri atsakinga už tuos veiksmus... Sakau, ką jūs darote? Sako, mes rekonstruojame prospektą ir dėl to tas liepas pjauname. Matyt, nebuvau vienintelis, žmonės sujudo. Kai nupjovė pirmąją liepą, tolesni darbai sustojo. Po kurio laiko kažkaip jie vis tiek pasiekė savo“.

Parkotyrininkas dr. D. Labeckis atkreipia dėmesį, kad tai elementarus nesupratimas, kas yra želdinių paveldas arba medis istoriniame mieste. Medis, kaip ir pastatas ar kiti elementai, lygiai taip pat formuoja vietos charakterį, dvasią ir nėra mažiau vertingas.

Laidos režisierė ir prodiuserė E. Reimerytė domėjosi per klaidą prarastų medžių kompensavimo praktikomis kitose šalyse. Tokių praktikų rasta senamiesčio rajonuose Londone, Vestminsteryje, kai prarastų medžių vietose, kad būtų išlaikomas miesto vaizdas ir kad būtų įgyvendinti paveldosaugos principai, brandūs medžiai buvo atsodinti. Viena tokia panašaus skersmens 80 metų liepa be atvežimo ir pasodinimo kainuoja 16–17 tūkst. eurų. Aiškiai apskaičiuotas nuostolis, kurį patyrė gyventojai.

G. Čeponytė džiaugiasi, kad apie tai kalbama ir įvardijami skaičiai. „Dedu labai didelę viltį į tą mūsų kompensavimo metodiką, kur pagal lajos tūrį ar medžių skaičių apibrėžiama kompensacija“, – sako ji.

Nors Vilniaus miesto vyr. architekto patarėja tikina, kad mažais žingsneliais vystomas atviras dialogas su visuomene, dr. D. Labeckis pabrėžia, kad tai netiesa: „Paskutiniais metais joks dialogas nevyko – vyko kapojimasis, apgaudinėjimas. Žinau, kad, pavyzdžiui, Trakų Vokės bendruomenė buvo atvirai apgauta. Iš vakaro pažadėjus išsaugoti tą prašomą istorinę alėją suvarė techniką ir, kad niekas nespėtų sureaguoti, ją išpjovė. Kitas atvejis – Antakalnio bendruomenei pažadėjo atsižvelgti, pataisyti projektą, sumažinti kertamų medžių skaičių. Baigėsi tuo, kad savivaldybė dar padidino kertamų medžių skaičių. Vėlgi suvarė techniką, bet greita bendruomenės reakcija ir Aplinkos ministerijos įsikišimas kažkaip padėjo tą sustabdyti. Va toks tas dialogas: kai įsikiša teisininkai, tada dialogas pradeda vykti, o šiaip daroma kažkokia imitacija“.

Politikoje medžiai dabar labai svarbūs, mano „The Arboricultural Association“ techninis vadovas Johnas Parkeris. Anot jo, žmonės pradeda suprasti medžių reikšmę.

Ne taip seniai Vilniaus savivaldybė dalijosi žinia, kad Vilnius paskelbtas žaliausiu miestu Europoje. G. Čeponytė džiaugiasi ir šiuo įvertinimu, bet teigia, kad jis nebuvo netikėtas: „Vilniaus miesto žalumas, arba net miškingumas, procentiškai didesnis nei visos Lietuvos.“

Svarbu pažymėti, kad šią studiją įvykdė viena didžiausių benzininių pjūklų firma. Paklausta, ar nekilo nuostaba, kad benzininių pjūklų firma pateikia tokį smagų įvertinimą, G. Čeponytė sako, kad ne. Ji nesidomėjo, kaip šis tyrimas buvo atliktas.

J. Parkeris atkreipia dėmesį, kad tokie tyrimai priklauso nuo to, kaip skaičiuojamos miestų ribos. Daug miestų tvirtina, kad yra žaliausi Europoje, bet labai svarbu, kur tie medžiai yra.

„Mums reikia medžių ten, kur žmonės gyvena, dirba ir programuoja. Gali turėti miestą šalia miško, tai labai šaunu, bet miškai turi prasitęsti į miestus. Žalumos reikia gatvėse, žaidimų aikštelėse, bažnyčių kiemuose... Negana pasakyti, kad kažkur kitur turime žalumos, tad jos tiek mieste nereikia. Ta žaluma turi būti pačiame mieste, kad sukurtų vertę žmonėms“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

„Vilnius, palyginti su bet kuria išsivysčiusia Europos šalies sostine, yra beviltiškai atsilikęs šituo požiūriu. Varšuvoje, Rygoje, Berlyne, Londone ar kokiame Italijos mieste į visuomenę atsižvelgiama, o kartais ir nereikia tai visuomenei protestuoti, nes viskas daroma taip, kaip reikia daryti. Mes to neturime“, – pasakoja dr. D. Labeckis.

Kraštovaizdžio architektė S. S. Paplauskaitė sako, kad tai vertybinis klausimas, kaip priimame medžių vertę. Tarsi visiems akivaizdu, kad jie svarbūs, svarbi bioįvairovė, švara mieste, bet kiek mes tikrai prisiimame atsakomybės?

„Šitas klausimas aktualus daugelyje Europos miestų ir jie yra pritaikę skirtingas strategijas. Viena iš jų – atsakomybės įvardijimas, net tam tikra medžių ir želdynų inventorizacija“, – komentuoja ji.

P. Gudaitis priduria: kirsti medžius ar juos palikti – kraštovaizdžio architekto sprendimas, o tai yra skonio reikalas, vadinasi, iš esmės medžių naikinimas tėra skonio reikalas žmonių, kuriems patikima kurti kraštovaizdį.

Plačiau – vasario 15 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Motuzienė.

Spalvos. „Medžių naikinimas yra skonio reikalas“, – vilniečiai apie miesto permainas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.