Gyvenimas

2021.02.17 07:33

Atviras Elenos pasakojimas apie laiką po mamos netekties, „užspaustą“ gedulą ir psichikos sutrikimus

Lina Lapinskienė, Socialinis projektas „Būti“, LRT.lt2021.02.17 07:33

„Visą gyvenimą neatsakingai sakydavau frazę: vidurio nėra ir nereikia – užtenka, kad būtų labai blogai, o paskui – labai gerai“, – pasakoja LRT.lt socialinio projekto „Būti“ herojė Elena Gasiulytė. Mamos netektis ir bandymas greičiau „pasveikti“ nuo gedulo išryškino psichines problemas, dėl kurių galiausiai prireikė ir vaistų. Elena svarsto: gal galėtume apie tokius dalykus kalbėtis be glamūro?

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Ką veiki gyvenime?

– Labai sunku atsakyti į klausimą, ką aš veikiu. Kaip juokauju, dabar esu kaimietė: užsiimu paprastais ūkio darbais, domiuosi automobiliais, ko niekada anksčiau nedariau. Prieš tai buvau rašytoja, išleidusi knygą „Lietuvos vizionierės“, – gal kada nors dar ja būsiu. Ilgą laiką – 8–9 metus – savo gyvenime užsiėmiau ekskursijomis. Visą laiką buvau pasakotoja, visada save laikiau žodžio žmogumi plačiąja prasme, studijavau filologiją.

Jau kokius metus stengiuosi iš naujo susiprasti, kas aš esu, po labai didelių skaudžių dalykų, kurie nutiko mano gyvenime ir apie kuriuos noriu papasakoti dėl to, kad man atrodo, jog gali būti svarbu kažkam išgirsti istoriją kaip mano. Man atrodo, mes vis dar nedaug kalbame apie emocinę sveikatą, emocinės sveikatos sutrikimus ir panašius dalykus, kurie paveikia daugelį žmonių, bet tyliai. Man tas atrodo labai liūdna.

– Su kokiais emociniais sunkumais susidūrei?

– Derėtų pradėti nuo įvykio, kuris tikrai labai smarkiai pakeitė mano pasaulį. Viskas dabar yra „iki“ ir „po“. Tai yra mano mamos savižudybė, kuri nutiko prieš beveik metus ir kuri atskleidė, paryškino labai daug problemų, sutrikimų, kuriuos jau turėjau. Jie tikrai neatsirado dėl to, kad mano mama nusižudė, tačiau gedulas ir, visų pirma, bandymas greitai pasveikti, pasitaisyti, vėl tapti normaliu žmogumi, šypsotis, daryti viską, kaip dariau, paaštrino mano situaciją. Atradau savyje dalykų, kurių galbūt iki tol nenorėjau atrasti, dėl ko teko pradėti vartoti vaistus, ko irgi niekada anksčiau nesu dariusi.

Žinojau, kad Lietuvoje labai dideli savižudybių skaičiai, bet kol nenutinka, tikrai žmogus nesupranti, kaip tai gali paveikti.

Labai pavojinga bandyti „užspausti“ gedulą, bandyti apsimesti, kad jo nėra, bandyti jį pakišti po kilimu, paslėpti, nes galbūt negražu, nepadoru, kitiems bus su manimi „nefaina“. Taip gali „užsispausti“ iki labai labai rimtų problemų.

Būti. „Gal galėtume daugiau dalintis be glamūro“ – mergina apie mamos savižudybę, savižalą ir psichikos sutrikimus

– Kaip tave tai paveikė?

– Mes su mama turėjome sudėtingą santykį. Aš maniau (žinau, kad skambės žiauriai), kad man dabar bus geriau. Puoliau daryti remontą, taip išėjo, kad man reikėjo grįžti į vaikystės namus. Klijavau tapetus, išmetinėjau senus daiktus – užsiėmiau tokiais dalykais. Man atrodė, kad greitai imsiu ir susitvarkysiu tą gyvenimą, ir labai smarkiai klydau.

Didysis emocinis lūžis, kai atsivėrė visos bėdos ir sunkumai, buvo rudenį. Atrodė, jau artėja metai, gal jau truputėlį pasitaisiau. Jeigu būtų galima duoti kokį patarimą žmonėms... Man taip sakė psichologė, o aš neklausiau, dėl to norėčiau, kad kas nors paklausytų: labai pavojinga bandyti užspausti gedulą, bandyti apsimesti, kad jo nėra, bandyti jį pakišti po kilimu, paslėpti, nes galbūt negražu, nepadoru, kitiems bus su manimi nefaina. Tai labai pavojinga, nes taip gali užsispausti iki labai labai rimtų problemų.

Man taip ir atsitiko. Rudens pradžioje pajutau, kad man neužtenka tik psichologinių konsultacijų. Ne tik po mamos mirties, bet ir ilgą laiką prieš tai lankiausi pas psichoterapeutą, tas man buvo įprasta, tačiau pajutau, kad norėčiau išbandyti kokius nors medikamentus, nes vien pokalbių ir terapijos jau buvo per mažai.

– Kodėl vien terapijos nebepakako?

– Rudens pradžioje pajutau, kad, visų pirma, labai stiprėja nerimas, kurį aš turėjau jau seniai. Žinau, kad žmonės dažnai numoja ranka, sako: ai, šiek tiek pasijaudini, kai eini viešai sakyti kalbos, filmuotis... Bet tai nėra visiškai taip. Žmonės, kurie turi nerimo sutrikimą, tikrai supras, kad kartais jau atsikeli labai smarkiai panikuodamas. Man taip ir atsitiko: ryte atsikeldavau ir jau būdavau kažkokiame kraupume, man atrodydavo, kad šiandien su mano gyvenimu nutiks kažkas baisaus, kažkas darosi, tiksliai negaliu pasakyti, kas, bet kažkas kvėpuoja man į nugarą, man dreba rankos, kalatojasi širdis.

Man anksčiau yra buvę tokių epizodų. Rytinis nerimas man – baisiai pažįstamas dalykas. Bet štai nerimas labai smarkiai sustiprėjo. Aš pajutau, kad kai dėl ko nors susinervinu, tai gali būti ir smulkmena, tas mano susinervinimas eina link priepuolio. Man iš pradžių buvo labai neaišku, nežinojau, kaip tai įvardyti. Kitas dalykas – aš pati pasidariau labai suicidiška, kas man buvo keista, bet man pradėjo ateiti mintys apie savižudybę: ne praeinančios, kaip galbūt žmonėms pasitaiko, bet vis dažnesnės, ilgesnės, įkyresnės.

Iš pradžių prasidėjo nekaltai. Tada nuėjau pas psichiatrę ir ji iš pradžių sakė tų minčių nebijoti, kol tai tėra minčių lygmenyje. Bet paskui jos stiprėjo ir dažnėjo, man ateidavo noras žaloti save, sau daryti kažką blogo. Tada ir supratau, kad kažkas darosi, kad galbūt be medikamentinės pagalbos nebesugebėsiu su tuo susitvarkyti. Tie priepuoliai mane pagaudavo ir nepaleisdavo.

Kai žiūriu atgal, suprantu, kad visą gyvenimą banaliai ir neatsakingai sakydavau frazę: vidurio nėra ir nereikia, kad jis būtų, – užtenka, kad būtų labai blogai, o paskui – labai gerai.

– Kaip tau pasireiškė savižala ir suicidiškumas?

– Aš atsipeikėdavau po tų priepuolių ir rytais rasdavau ant savo kūno mėlynių. Kartais žinodavau, iš kur jos, o kitą kartą – net nesuprasdavau. Žiauriai didelė [mėlynė] ir aš nesuprantu, kur aš taip smarkiai atsitrenkiau, nes mano smegenyse to momento nėra.

Tai, aišku, tik sėkmė, kad su manimi buvo žmogus, kuris padėjo to nepadaryti. Bet tai labai pavojinga, kai žmonės yra vieni, neturi, į ką kreiptis. Kartais reikia, kad tave fiziškai kas nors sulaikytų ar apkabintų, – tam kartui gali praeiti.

Dėl suicidiškumo, labai gerai atsimenu vieną epizodą: vieną dieną 5–6 valandas gulėjau lovoje ir galvojau visus įmanomus scenarijus, kaip aš galėčiau nusižudyti. Fiziškai neturėjau jėgų pakilti iš lovos. Kai tokios mintys yra tavo galvoje 6 valandas be perstojo, tai šį tą su tavimi padaro.

Dabar aš jų nebeturiu, bet tai dėl to, kad man pasisekė su gydymu. Bet tuo metu man atrodė taip baisu, kad šitie dalykai niekada nesibaigs, o aš absoliučiai nesuprantu, kas su manimi yra. Lyg buvau normalus žmogus, staiga pasidariau visai nebenormali, galbūt normalus žmogus nebuvau niekada... Man buvo be galo baisu.

– Situacijai pablogėjus gydeisi vaistais?

– Gerai, kad yra vaistų, bet labai svarbu atrasti tinkamus, elgtis atsargiai. Kai tik atsirado priepuoliai, iš karto nuėjau pas psichiatrę. Yra toks standartas ar savaime suprantamas dalykas, kad [tau] depresija, nes daugeliui žmonių yra depresija, kas irgi yra tiesa, tad ima ir atsiranda mintis apie antidepresantus.

Džiaugiuosi savo gydytoja, kuri į vaistus žiūri labai atsargiai, žinau, kad ne visi psichiatrai ar psichiatrės taip daro, bet pradėjome nuo labai mažų dozių, paskui didinome dozę. Iš pradžių atrodė nieko, o paskui supratau, kad man antidepresantai tuos priepuolius gerokai paaštrina. Matėsi, kad sulig dozės didinimu ne gerėja, o blogėja, dažnėja. Kai sakau priepuolis, tai nėra valanda, tai gali būti per naktį ar parą, o trukmė ilgėjo. Tiesiog jaučiau, kad kažkas manyje žiauriai negerai: ne tik sutrikimas, bet kažkas neveikia.

Kai pradėjau pasakoti, kad suicidinės mintys dažnėja, didėja noras žudytis, žalotis, tie priepuoliai ilgesni, didesni ir pan., kad galiu dėl kažkokios smulkmenos susijaudinti ir visa tai gali išvirsti į priepuolį, mano gydytoja iš karto sureagavo, nusprendė palaipsniui mažinti dozę, kad būtų galima nutraukti antidepresantus. Ji pradėjo įtarti, kad gal depresija nėra tinkama diagnozė. Aš kaip ir neturiu iki galo užrašytos diagnozės, bet mano gydytoja sakė, kad jeigu jai reikėtų užrašyti, tai ji rašytų bipolinį sutrikimą.

Tada ėmiau tuo domėtis, o gydytoja man išrašė nuotaikos stabilizatorių. Tai yra litis, dažnai šis vaistas išrašomas būtent žmonės, turintiems bipolinį sutrikimą. Kai pradėjau jį gerti, negalėjau patikėti, kad taip smarkiai viskas pasikeitė. Man labai smarkiai pagerėjo. Ne tik pagerėjo taip, kad buvo geriau, negu kai atsirado priepuoliai, bet geriau, negu buvo anksčiau. Tada ėmiau galvoti apie praeitį, bandyti ieškoti, kas iš bipolinio sutrikimo man tinka, ką atpažįstu iš praeities. Tiko ne viskas, dėl to mano gydytoja taip atsargiai ir sako, nes tada jis galbūt būtų ne visai tipinis vadovėlinis atvejis.

Antidepresantai yra skirti „pakelti“ žmogų, kai žmogus negali pasikelti, nieko padaryti ir tai yra nuolatinė būsena. Tai yra aktyvinimas. O žmonėms, kurie turi bipolinį sutrikimą ar bet kokį sutrikimą, kuris yra susijęs su svyravimu, yra fazių, kai jie negali atsikelti, bet yra fazių, kai kaip tik yra labai didelis psichinis, emocinis ir net fizinis aktyvumas. Tada antidepresantai gali taip suaktyvinti, kad nuves iki labai keistų įvairių patirčių, kaip, matyt, atsitiko ir man.

Dabar man tai pakeitė gyvenimą. Dingo obsesyvios mintys, kurių turėjau visą gyvenimą nuolatos. Tai nerimo, obsesinės mintys, kad kažkas bus blogai, nepasiseks. Jos išnyko. Bet nežinau, kaip bus toliau ir kiek laiko man reikės gerti tuos vaistus. Tačiau noriu pasakyti, kad yra galimybė, jog gali būti geriau. Aš tuo džiaugiuosi, labai išmokstu džiaugtis mažais žingsneliais.

– Ar bipoliška buvai ir prieš mamos savižudybę?

– Bipolinis sutrikimas, kiek man žinoma ir kaip dažniausiai apibūdinamas, yra kaitaliojimasis tarp gyvenimo įdubų ir viršūnių. Tos viršūnės gali būti visokios: gali būti euforinės, kai tau gera, kai jauti energijos antplūdį, gali būti disforinės. Kai žiūriu atgal, suprantu, kad visą gyvenimą banaliai ir neatsakingai sakydavau frazę: vidurio nėra ir nereikia, kad jis būtų, – užtenka, kad būtų labai blogai, o paskui – labai gerai. Kitas dalykas, suprantu, kaip labai smarkiai ieškodavau tiek įdubų, kuriose gali pasiliūdinti ir nusikankinti, tiek viršūnių.

Tos viršūnės buvo labai susijusios su kūrybine veikla. Naujausias pavyzdys – mano knyga. Dabar suprantu, kad tai kažkas panašaus į tą viršūnės epizodą, nes viršūnės – nebūtinai, kai tau gera. Man buvo sunku ir aš elgiausi labai nesveikai, bet buvo didelis suaktyvėjimas, iš kurio aš galėjau kažką sukurti. Kelias paras iš eilės labai prastas miegas, beveik nemiegi, kažką darai naktimis, per dieną išgeri aštuonis kavos puodelius, dar mėgstu nepavalgyti. Vienas sausainis, aštuoni puodeliai kavos ir gerai – šitaip buvo parašyta mano knyga.

Tai iš dalies yra ir stereotipas, kad menas ateina iš psichozės. Gal ir kitaip ateina tas menas – man jis ateidavo iš psichozės. Dabar jos nėra – nėra ir meno.

Jeigu matai, kad gyvenime yra proga dramai, ją pasidarai. Kitą kartą nebūtinai ji yra, bet tu išprovokuoji konfliktą, susikuri, kad būtų keistas pakilimas, iš kurio galėtum kažką parašyti. Dabar to nebėra ir aš negaliu nieko parašyti – tai liūdna. Esu įpratusi rašyti, planavau publikuoti tekstus ir pan., o dabar man atrodo, kad aš sudariau sutartį, kaip pasakojama pasakose, su velniu: kažką turi atiduoti. Už tai, kad galėčiau gyventi, turiu bent jau reliatyvią ramybę ir žmonės gali aplink mane gyventi, galiu pailsėti, tiesiog būti, bent jau kol kas atidaviau galimybę kažką sukurti.

Tikiuosi, kad išmoksiu, nes manau, kad tai yra gana nesveikas stereotipas, – nes tai iš dalies yra ir stereotipas, kad menas ateina iš psichozės. Gal ir kitaip ateina tas menas – man jis ateidavo iš psichozės. Dabar jos nėra – nėra ir meno, žiūrėsime kaip bus toliau. Aš šypsausi, bet man žiauriai liūdna, jaučiu didelį kompleksą, kad man taip atsitiko, jog su psichine sveikata nuėjau iki tiek, kad man teko tai paaukoti.

– Ką patartum tiems, kurie išgyvena panašius emocinius skausmus?

– Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais žmonėmis, kurie buvo su manimi, kad niekas man nepasakė: nėra ko mums čia būti su tokia išprotėjusia. Aš suprantu, kad ne visiems žmonėms taip pasiseka. Mano patarimas – stengtis pasiekti kitus žmones, jeigu bent įtari, kad tave gali suprasti. Galbūt tai nebūtinai bus pats artimiausias tavo draugas ar draugė, šeimos narys, gal tai bus tolimesnis žmogus, bet labai svarbus kontaktas. Aš pati šių kelių mėnesių eigoje esu padariusi klaidų. Kai man pačiai buvo gėda, labai užsidariau nuo kitų žmonių. Paskui pamačiau, kaip tai sudėtinga.

Žinau, kad kartais tam nėra jėgų, kartais labai baisu, o kartais tikrai nėra tų žmonių. Žinau, kad dabar kas nors galvoja: gerai, kad jai taip pasisekė, – aš neturiu. Tikiu, kad yra, kas neturi, tikiu, kad yra žmonių, kurie žino, kad jeigu pasisakys, bus iš karto atstumti. Tai parašykite man per feisbuką, nes šnekėti tikrai be galo svarbu, ypač su žmonėmis, kurie turi panašių patirčių. Nebuvo lengva ir man ateiti [pasipasakoti], bet gal galėtume daugiau dalytis be glamūro.

– Ką daryti, jeigu atrodo, kad niekas nesupranta?

– Aš nežinau ir neapsimesiu, kad žinau. Tik žinau, kad verta pabandyti kreiptis į profesionalius žmones. Šitas – 100 proc. Žinau istorijų, kai žmonės bandė ieškoti psichoterapeutų, nepatiko vienas, antras, trečias žmogus. Tikrai gali būti. Aš irgi ėjau ne pas vieną žmogų.

Vėlgi – brangu. Deja, tai labai didelė prabanga – gerinti psichologinę sveikatą psichoterapijos būdu. Aišku, galima per polikliniką, bet dabar pandeminė situacija, nežinau, kaip veikia. Esu girdėjusi, kad ne visai sekasi ir per polikliniką surasti žmogų, žmonės eina privačiai. Tai be galo dideli pinigai, bet jeigu kažkaip įmanoma – bent per polikliniką.

– Kodėl tau svarbu apie tai garsiai kalbėti?

– Tik dėl to, kad aš įsivaizduoju, jog kažkur yra vienas žmogus, kuriam šitą labai reikės išgirsti. Kai rašiau knygą, įsivaizdavau, kad kur nors yra viena mergaitė, kuriai būtina perskaityti apie 10 įspūdingų Lietuvos moterų. Pasirodo, tų mergaičių buvo daug.

Tikiu, kad kartais visata sudėlioja. Tikiu, kad kas nors paklausys, galbūt žmogus, kuris visai neseniai pasakė savo draugui ar draugei, „ko išsidirbinėji, kas čia per problemos, neturi ką veikti ir tinginių liga užsiimi“, paskambins tam žmogui ir pasakys: atleisk, gal ne visai supratau, papasakok iš naujo. Tai dėl to, kad gal kažkam padės, nes daugiau nėra jokios prasmės. Mano kančioje nėra jokios prasmės.

Plačiau – vasario 10 d. socialinio projekto „Būti“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Psichologinė pagalba

Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Emocinė parama teikiama jaunimui
Budi savanoriai konsultantai
Kasdien Visą parą
I-VI 18:00 - 22:00
Atsako per 2 darbo dienas
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
Kasdien 11:00 - 23:00
I-V 18:00 - 21:00
Atsako per 2-3 darbo dienas
Pagalba teikiama suaugsiems
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Atsako per 3 darbo dienas
Pagalba teikiama moterims ir merginoms
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai (Rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
II-VI 16:00 - 20:00
(išskyrus švenčių dienas)
Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius).
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-V 16:00 - 20:00
VI 12:00 - 16:00
(išskyrus švenčių dienas)
Konsultuoja krizių įveikimo specialistai. Gali atvykti į vietą sutartu metu bei konsultuoti nuotoliniu būdu.
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-VII 8:00 - 20:00
Psichologinės konsultacijos
Internetu emigrantams Pagalbą teikia profesionalūs psichologai.
Atsako per 2 darbo dienas
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems
Pagalba teikiama nusižudžiusiųjų artimiesiems. Savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt
Atsako per 2-3 darbo dienas
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės
Būti. „Gal galėtume daugiau dalintis be glamūro“ – mergina apie mamos savižudybę, savižalą ir psichikos sutrikimus