Gyvenimas

2021.02.13 10:01

Išgyvenimo sovietmečiu absurdai: „nemokami“ butai, nematomi žmonės ir sistemos pamatus plovusi degtinė

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.02.13 10:01

Kaip teko išgyventi ir prasigyventi sovietmečiu, kai laikini sunkumai buvo patys pastoviausi? Šįkart LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Pra)rasta karta“ – apie sovietmečio paslaugas ir išgyvenimo būdus. Arba tiesiog absurdus. Butai nemokamai – didžiausias Sovietų Sąjungos gerbėjų koziris, tačiau tai tik mitas: lėšos, išleistos būstų statybai, buvo išskaičiuojamos iš atlyginimų, o atėjus eilei būsto rinktis negalėjai.

1970 m. Lietuvos kino studija sukūrė filmą „Daiktai ir žmonės“. To meto cenzūrai įtarimo nekėlusiose ribose svarstoma, ar žmonės nesikrausto iš proto dėl daiktų ir kiek jų reikia. Negalėjimas tenkinti dvasinių vertybių vedė prie nuostatos, kad reikia naudotis bent materialinėmis gėrybėmis, žūtbūt jas pasiekti, gauti, „sukombinuoti“. Jeigu negalima tikėtis ko nors gražesnio, tai reikia siekti bent jau gerai gyventi. Bet tai tik paskutiniais sovietų sistemos dešimtmečiais. O vyresni dar prisimena, kad nebūdavo duonos.

„Dingo miltai ir aš atsimenu, kad mane pasiuntė 5-ą ryto stotis į eilę tų „bulkų“ nupirkti. Parduotuves atidarydavo kaip ir dabar – kokią 8–9 val. Gaunu tų bandelių kokią 4-ą po pietų. Man šitas dalykas be galo įsiminė, bet tai buvo momentinis dalykas, tai buvo 1962 metai“, – prisiminimu dalijasi žurnalistė, rašytoja Audronė Urbonaitė.

Kai 1961 m., ištaškę milijardus rublių, sovietai išskraidino į kosmosą žmogų, miestuose žmonės stovėjo per naktį duonos eilėse. A. Urbonaitė augo Kaune, jos tėvas buvo didelis viršininkas, kaip tada sakydavo, tad vargti jai neteko. Tačiau ji puikiai matė, kaip veikia mainų ir blato rinka deficito amžiuje. Ponams komunistams tekdavo aukščiausios rūšies duona – „stoncelinė“, pavadinta eilinio pirmojo sekretoriaus garbei.

Sovietinės moralės dvilypumo buvo neįmanoma užmaskuoti, bet propaganda buvo pasiekusi tokį smegenų plovimo lygį, kad daugelis žmonių ir šiandien ilgisi laikų, kai patys buvo pilka komunizmo statybine mase. Vilniaus universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis iš esmės sudėlioja Sovietų Sąjungos, didžiausios deficito teritorijos, politikos prioritetus, nulėmusius liaudies skurdinimą.

(Pra)rasta karta. Kalpokaitė apie butų dalybų sistemą: mano vyras eilėje laukė 13 metų

„Iš karto po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo šaltasis karas – ir vėl masinis pinigų skyrimas ginklavimosi varžyboms. Kitas dalykas – atominio ginklo sukūrimas. Na, ir bene esminis dalykas buvo nesiskaitymas su žmonėmis. Tarkime, kad reikia mokėti didesnius atlyginimus, pirmas pradėjo kalbėti Chruščiovas 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Bet ir tai jis aiškino, kad pirmiau reikia kurti bendras naudojimo galimybes: nemokamą mediciną, sporto namus, sanatorijas, bet ne [kelti] atlyginimus. Akcentavimas, kad turi vyrauti materialinio suinteresuotumo nebuvimas, darė didžiulį neigiamą vaidmenį.

Kitas dalykas, į Lietuvą prekės irgi nebuvo atvežamos jau vien todėl, kad pati Sovietų Sąjunga jų neturėjo arba turėjo nepakankamai. Gamyba gyventojams ėmė šiek tiek normalizuotis tik nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio. Visi baisiai atrodė, nes nebuvo mados galimybių. Juk jeigu nėra kuo rengtis, tai yra svarbu apsirengti, o ne tai, ar tu madingas, ar nemadingas“, – kalba istorikas.

Brandžiame socializme pritapusio tipiško lietuvio svajonė buvo automobilis, butas, kolektyvinis sodas, kelialapis vasarą į Palangą, o jei dar garažas? Visa kita – taip pat buvo svajonės: geri batai, madingi rūbai, baldai, technika. Kilimo ar patalynės negalėdavai be talono nusipirkti. Knygų apie sovietmetį autorė, vilnietė Inga Liutkevičienė pati buvo liudininkė, kai vagis, tempiančius iš darboviečių gėrybes, kone gerbdavo, o tuos, kurie savo rankomis užaugintas gėles ar padarytus daiktus parduodavo, vadindavo spekuliantais.

„Niekas nesakydavo, kad žmogus vagia. Žmogus buvo gerbiamas už tai, kad sugeba kažką išnešti, parduoti“, – tikina ji.

Gerai, kad šiandien jau nesuprantame, kad metų darbas buvo pasisiūti paltą, sezono laimikis – gauti batus, baldai turėjo tarnauti kone visą gyvenimą. Sovietinė pramonė nesugebėjo aprūpinti būtiniausiomis prekėmis ir paslaugomis.

Centriniame valstybės archyve saugomas vėlyvojo sovietmečio filmas, kurio herojai ieško, kur jiems susitaisyti senus batus ar susiaurinti naujas kelnes. Vyras keliauja per buitines paslaugas teikiančias įmones, už gerą darbą apdovanotas raudonosiomis darbo vėliavomis. Tačiau siuvykla kelnių netaiso, o skubaus batų remonto dirbtuvėse Vilniuje stovėdavo tokios eilės, kad būdavo įdarbinta speciali administratorė prižiūrėti, jog žmonės eilėje nesusipeštų.

„Nemokami“ butai ir neįperkami automobiliai

Aktorė Larisa Kalpokaitė nepamiršo eilių prie importinių batų, ypač to, kad visos algos vienai porai neužtekdavo. Tai sunku suprasti, kai dabar moterys nesuskaičiuoja, kiek turi batų.

„1981 metais aktoriaus alga buvo 110 rublių, o žieminiai auliniai batai kainuodavo 120 rublių. Ir tu ką nori, tą daryk. Tu sutaupai, atidedi, nori nusipirkti, nueini, o batų nėra. Tada vaikštai, ieškai pažįstamų pardavėjų, kad per blatą kažką gautum. Jau perki ne tai, ką nori, o tai, ką gauni, ir džiaugiesi, kad gauni.

Paskutiniais metais atėjome su vyru pirkti man batų. Stovėjome toje parduotuvėje eilėje visą dieną, o buvo –17 laipsnių. Eilė slinko, slinko, slinko ir „nedaėjome“. Užsirašėme, kas stovėjo, kitą dieną atėjome ir gavome tuos batus. Žinokite, aš juos taip „čėdžiau“, taip saugojau“, – pasakoja L. Kalpokaitė.

Tačiau nuo žemiausios išgyvenimo grandinės kilkime iki aukščiausios. Butai nemokamai – didžiausias Sovietų Sąjungos gerbėjų koziris. Bėda – nemokamo būsto paprasti žmonės laukdavo eilėse kelis dešimtmečius. Štai L. Kalpokaitės vyras eilėje laukė 13 metų – tame bute šeima gyvena ir šiandien. O rašytojai A. Urbonaitei pasisekė: persikėlusi studijuoti į Vilnių ji butą gavo greitai, mat tėvas dirbo toje sistemoje.

Jokia ekonomika neatlaikytų dovanai išdalinti ištisus mikrorajonus. Nemokami butai – tik mitas, nes Sovietų Sąjunga tik skirstydavo tai, ką sukūrė dirbantys žmonės. Milžiniškos lėšos, išleistos gyvenamųjų būstų statybai, buvo išskaičiuojamos iš žmonių atlyginimų. Ir iš dalies atsako, kodėl visi uždirbdavo labai mažai.

Sovietų ekonomikos ekspertai teigia, kad neva veltui dalijami butai buvo tarsi paskola, kurią žmonės nežinodami mokėjo. Kai ateidavo eilė gauti butą, rinktis, kokio nori, negali. Ir niekada netampi jo savininku, jei tai ne kooperatinis butas, už kurį reikėdavo pačiam ir susimokėti. Namai, butai, laiptinės – viskas vienoda. Skirtingi ir išdidžiai skambantys buvo tik naujakurių klonuoti kvartalai: „Gaidelis“, „Vištytė“, „Asiliukas“.

Neįmanoma įtikinti žmogaus, kad jis dirbtų, jeigu jis gauna menką atlyginimą. Juk tuo metu egzistavo anekdotas: mes vaidiname, kad dirbame, jie vaidina, kad mums moka atlyginimus.

Kai jau turi butą, reikia mašinos, garažo. Jau svajoji, kaip į pajūrį riedi su savo automobiliu, tačiau gauti paskyrą jam prilygo loterijai, o eilėse vis atsirasdavo apsukresnių. „Viename iš dokumentų rašoma, kad Jurbarko rajone per 5 metus paskyros automobiliui negavo nė vienas darbininkas, nė vienas valstietis. Partinė biurokratija suauga su „prekybine mafija“, – sako A. Jakubčionis.

Nuosavas automobilis buvo kone kiekvieno sovietinio piliečio svajonė. Moskvičiai, zaporožiečiai, volgos, pobedos... Jie kainavo tūkstančius rublių ir niekas neklausė, iš kur pinigai, nes sutaupyti automobiliui iš 100 rublių algos galima tik per 100 metų. Nusipirkti volgą sovietmečiu – kaip šiais laikais bentlį. Pardavinėti užsienietiškus automobilius buvo iš viso draudžiama, o automobilių serviso paslaugos buvo itin aktuali tema.

Automobilių meistras buvo labai svarbus asmuo. Sulaukti jo paslaugų – tiesiog malonė. Dar vienas reiškinys – sovietmečio garažai. Į garažą pasiimti automobilio reikėdavo važiuoti per visą miestą. Dar ir dabar kai kur didžiuosiuose miestuose galima pamatyti mūrinių ir geležinių namukų telkinių. Toks sovietinis fenomenas. Juose formavosi net savotiškos bendruomenės. Tai būdavo vyrų teritorija. Net sakydavo: „Jis – mano garažo draugas.“ Turėti garažą – dar vienas tarybinės gerovės lygis. Nemokamai, deja, jų niekas nedalindavo, be to, jų pastatydavo nepakankamai.

Automobilis daugiausia buvo išvaromas iš garažo ilgoms kelionėms, skirtas ne kasdien važinėti. Užtai tais tolimais 1973 m., kaip teigia kino kronikos autoriai, gegužės mėnesį įvyko tik 44 avarijos ir žuvo tik 1 žmogus. Vairuojanti moteris buvo retenybė...

Nelengva buitis

Dar vienas sovietmečio reiškinys – viešosios pirtys. Didmiesčiuose jos išnyko, Vilniuje paskutinė buvo susprogdinta Subačiaus gatvėje ir iki šiol tebestovi išlinkusiu stogu. Dar vienas sunkus darbas, kažkodėl vadinamas moterišku, buvo skalbimas.

„Šeštadienis būdavo skirtas buičiai. Visos turėdavo tokius katilus, į juos pritarkuodavo rudo ūkiško muilo, kuris buvo skirtas skalbiniams skalbti, ne rankoms plauti, ir sumesdavo baltus rūbus, juos labai ilgai virindavo. Prisimenu, toje standartinėje mažoje 6 kv. metrų virtuvėlėje virdavo kelias valandas.

Sovietinė buitis iš tikrųjų buvo nelengva. Ypač tą jautė sovietinės moterys. Kai valdžia pasakė: „Jūsų namelį nugriausime ir jūs gausite butą, kuriame bėgs šiltas vanduo, galėsite maudytis vonioje ir čia pat bus virtuvė, nereikės niekur vaikščioti...“ Tai buvo didžiulė laimė ir džiaugsmas“, – tikina knygų apie sovietmetį autorė I. Liutkevičienė.

Reali pagalba moterims paslaugų sferoje atsirado pradėjus statyti buitinių paslaugų kombinatus, ypač kaime, kur kolūkietės džiaugėsi ir liaupsino valdžią. Bet tokių kolūkių buvo reta. Ten, kur nebuvo tinkamų patalpų, atvažiuodavo buitinio aptarnavimo automobiliai. Paslaugos iš autobuso teiktos gana ilgai. 9-ajame dešimtmetyje buitinių paslaugų kombinatų atsirado ir rajonų miestuose, kolūkių centruose. Juose buvo sutelktos tuo metu modernios paslaugos.

Gerovės iliuzija

Kodėl išteklių turtinga Sovietų Sąjunga, kurios liaudis nuolat viršydavo penkmečių planus, būdavo socialistinio lenktyniavimo pirmūnai, nepasigamindavo maisto ir pramonės prekių? Negana to, dar persekiojo žmones, kurie norėjo gyventi geriau. Planus popieriuje vykdė ir angliakasiai, ir melžėjos. Kam buvo naudinga tokia klestėjimo imitacija, kuria netikėjo ir patys komunistai?

„Sovietų Sąjungos istorijoje nė vienas penkmečio planas nebuvo įvykdytas. Kitas dalykas, ta socialistinė planinė ekonomika negalima iš principo. Kaip laiku pagaminti kokybišką produkciją? 1984 metais Sovietų Sąjungoje iš gatvių buvo surinkta 9,3 mln. girtų. Tai kokia darbo kokybė? Kokia pagamintos prekės kokybė?

<...> 1978 metais Sovietų Sąjunga iš kitų šalių įsivežė apie 45 mln. tonų grūdų, apie 300 tūkst. tonų mėsos. Tai yra baisūs skaičiai. Planinė ekonomika, o viskas atsiliko. Pagrindinė priežastis – neįmanoma įtikinti žmogaus, kad jis dirbtų, jeigu jis gauna menką atlyginimą. Juk tuo metu egzistavo anekdotas: mes vaidiname, kad dirbame, jie vaidina, kad mums moka atlyginimus“, – teigia A. Jakubčionis.

Sovietų ideologija ir realus gyvenimas niekaip nesisieja. Sakoma, viskas darbo žmonių gerovei. Bet nei visko, nei gerovės. Kur dingdavo žmonių uždirbti milžiniški pinigai? Anot istoriko, valstybė masę pinigų skyrė ne tik karinio ginklavimosi varžyboms – pinigai ėjo visų pasaulio šalių komunistų partijų išlaikymui, vadinamosioms liaudies demokratinėms šalims. Tai buvo didžiulės lėšos, kurios tiesiog pranykdavo.

Planinės ekonomikos bankrotą, nepaisant visų melo statistikų, lėmė nekokybiškos prekės ir nevykdomi planai. Labai vaizdžiai tai parodė Ignalinos atominės elektrinės atidarymas. „Ji turėjo būti atidaryta 1983 metais. Reportažą padarė 1983 metų gruodžio 31 dieną. Paskui elektrinę uždarė ir dar pusę metų ją baiginėjo. Iš kur planinėje ekonomikoje gauti elektros energijos dar pusę metų? Kai ji jau įskaičiuota, jau turi būti? Egzistavo visuotinė betvarkė“, – pasakoja A. Jakubčionis.

Tada lietuvių kalba prasiturtino ir nauju žodžiu „parsinešiau“. Vogė visi ir kiek tik galėjo. Pašnekovė I. Liutkevičienė pažįsta žmonių, kurie dešras nešė jas apsivynioję aplink save, o sykį paskersta kiaulė prasmuko pro patikros punktą aprengta kaip žmogus, pasodinta į viršininko volgą – prabangiausią automobilį tuo metu. „Būdavo patikrinimo punktai išvažiuojant iš gamyklos, bet jie beveik neveikė“, – priduria ji.

Geriausiai prie sovietų gyveno tie, kurie priklausė nomenklatūrai, tie, kurie galėjo imti kyšius (nes tai buvo kyšių aukso amžius), ir tie, kas turėjo geras rankas: automobilių remonto meistrai, juvelyrai... Tačiau gyventi gerai norėjo visi. „Kombinuoti“ – veiksmažodis, aktyvuotas sovietmetyje.

Gerai gyventi – uždrausta

Taigi schema elementari – paprastai problemų nekildavo. Kitas dalykas, kai tai būdavo nesuderinta su Komunistų partijos interesais, kai smulkios žuvelės užsimanydavo prasigyventi. Tokie neretai patekdavo į baudžiamuosius kino kronikų filmavimus.

Spekuliacija, perpardavimas, šiais laikais – normalus verslas, galima sakyti – individuali veikla, sovietmečiu užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Už menkavertę juostelę sėsdavo į teisiamųjų suolą. „Ne tik kaltinamajai, bet ir kitiems darbuotojams šis procesas bus pamoka“, – sakoma archyviniame filmuke.

Sistemos ideologija, žadėdama geresnį gyvenimą, už bandymus prasigyventi į žvirblius nusitaikydavo patrankomis. Daugelis „spekuliantų“, taip juos vadindavo, už baldų perpardavinėjimą net sėsdavo į kalėjimą. Ne mažesnis nusikaltimas buvo ir niekur nedirbti. Daug kur darbas nekūrė pridėtinės vertės, bet nedirbti negalima.

„Ji nedirba – veltėdė. Su ja kalbama, aiškinama, nors įkalčių pakaktų patraukti baudžiamojon atsakomybėn“, – skelbiama dar viename archyviniame filmuke.

Visose didelėse socialinės globos įstaigose užprogramuotas ir seksualinis, ir fizinis smurtas, piktnaudžiaujama medikamentais, taikomos bausmės. Apie paslaugas nekalbama, bet gydymas – jų net nevertėdavo gydyti.

Nematomi žmonės

Sovietinės moralės dvilypumas kai kuriose srityse buvo pasiekęs socialinio genocido mastą. Tobuloje socialistinėje visuomenėje neatsirado vietos neįgaliesiems. Invalidai (taip tuomet vadindavo žmones, turinčius negalių) ir jų artimieji negaudavo jokių paslaugų. Dana Migaliova su šia realybe susidūrė prieš 40 metų, kai gimė jos neįgalus sūnus. Dabar visos Lietuvos neįgaliuosius globojančios organizacijos vadovė sovietinius laikus prisimena su siaubu.

„Oficialiai neįgaliųjų nebuvo, nes tarybiniai piliečiai – sveiki, gražūs. Sakydavo, kad tik asocialiose šeimose gali gimti neįgalus vaikas. Tėvai dažniausiai juos slėpdavo, laikydavo namuose. O tie, kurie jau tikrai negalėjo jų prižiūrėti, atiduodavo valstybės globai, į vaikų psichoneurologinius pensionatus. Jeigu nori patekti į tokią uždarą didelę socialinės globos įstaigą, turi gauti direktoriaus leidimą, kad gali aplankyti savo vaiką. Jau tavo vaikas buvo ne tavo vaikas“, – kalba ji.

Žmonėms su didesniais poreikiais nebūdavo jokios materialinės paramos, jokios integracijos ar socialinių paslaugų. Neįgalaus vaiko gimimas buvo šeimos tragedija. Daugelis patekdavo į psichoneurologinius internatus, liudijimai apie šių žmonių gyvenimą bylojo, kad jie buvo kankiniai.

„Visose didelėse socialinės globos įstaigose užprogramuotas ir seksualinis, ir fizinis smurtas, piktnaudžiaujama medikamentais, taikomos bausmės. Apie paslaugas nekalbama, bet gydymas – jų net nevertėdavo gydyti. Ir tai buvo taikoma visoje Sovietų Sąjungoje, Lietuva ne išimtis. Pensijų arba pašalpų dar nebuvo, tik nuo 1986 metų atsirado nedidelės pensijos.

Mes galėdavome kartą per mėnesį nusipirkti dešrelių, mandarinų, majonezo, žirnelių, buvo drabužėlių parduotuvės, kur per metus galėdavai nupirkti patalynės komplektą, gal kokį paltuką, striukę vaikui. Žodžiu, tokie keisti dalykai, kas dar labiau supriešino visuomenę tais deficito laikais, kai žmonės nieko neturėjo“, – pasakoja D. Migaliova.

Kadrai iš sovietinio neįgaliųjų internato gali sukrėsti, bet taip gyveno ir galbūt jau mirė žmonės, kurie negalėjo padėti kurti komunistinės visuomenės. „Žaidimų“ kambaryje nebūdavo jokių žaislų – tik ilgas suolas, o neįgalūs vaikai būdavo pririšami prie šalia esančio radiatoriaus, kad nebėgiotų, teigia Lietuvos neįgaliuosius globojančios organizacijos vadovė.

„Gulintys turėjo pragulų, vaikai buvo anemiški, išbalę. Galiu tiktai daryti prielaidą, kad nemažai iš jų mirė iš bado todėl, kad jų negalėdavo pamaitinti“, – sako D. Migaliova.

Pragertoji karta

Lietuviai eilėse stovėdavo ne tik prie batų ir žirnelių – valandų valandas stovėdavo eilėse ir prie restoranų. Tiesiogine prasme prarastoji karta buvo pragertoji karta. Be degtinės – nieko nevykdavo. Sovietmečiu atsirado blaivyklos. Po darbo prisigėrę negrįždavo namo, namuose padauginę neišeidavo į darbą. Girtų prastovos, brokas, nelaimės... Sovietų valdžia jau negalėjo toleruoti besaikio vartojimo. Degtinė paplovė pačios sistemos pamatus.

Šioje tarybinės liaudies pasiekimų srityje tikrai vykdė ir keliskart viršijo planus. 1984 m. vienam gyventojui teko 11 litrų absoliutaus alkoholio. Daugiausia gėrė paprasti darbininkai, menko išsilavinimo žmonės. Kaimuose „vodka“ buvo atsiskaitymo valiuta, kai kur tai išliko ir iki mūsų dienų.

1985 m. Sovietų Sąjungai pradėjęs vadovauti Michailas Gorbačiovas netrukus išleido įstatymą dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu, kurį žmonės vadino „pusiau sausu įstatymu“. Galima buvo įsigyti du puslitrius degtinės per mėnesį, tačiau tik su talonais.

Alkoholizmo žala ir praradimai sovietmečiu jokiais skaičiais nenusakomi. Etilo pandemija... Tačiau, žinoma, ne visi gėrė. Kažkam reikėjo auginti vaikus, dirbti, tvarkyti namus. Šeštadienio rytais namų ruoša prasidėdavo kilimų valymu ant specialiai sumontuotų karkasų.

„Miegi ir girdi, kaip jau kažkas išsinešęs, mes sakydavome, dulkina kilimą. Kaimynas pasižiūri – jau laisva, išeina, kitas išsineša...“ – pamena I. Liutkevičienė.

Sovietmečio pabaigon į madą atėjo perukai, kuriuos nešiodavo daugiausia moterys. Dažnas reiškinys tarybiniuose mikrorajonų kiemuose, kai moterys su perukais pliekdavo kilimus savaitgalio rytais. Tiesa, perukai buvo labai brangūs, o Sovietų Sąjungoje jų gauti nebuvo galima. Bet atėjo mada ir moterys norėjo būti su perukais.

Džinsai, pasaulyje pradėti nešioti kaip darbui skirti drabužiai, irgi buvo prabanga, kainuodavo apie 100 rublių – kaip mėnesio alga. Tiesiog sovietmečio laikų svajonė.

Sovietų valdžia įvairiais būdais demonstruodavo rūpinimąsi žmonėmis. Tam pasitarnavo spauda ir televizija. Vienas iš tokių keistesnių neva žurnalistinių tyrimų buvo apie triukšmą – filmas vadinosi „Randevu su decibelu“. Decibelų norma buvo nustatyta jau sovietmečiu.

Šokiai sovietmečiu atstojo socialinius tinklus, juose porų pažintis dažnai baigdavosi santuoka.

Pelninga darbo vietelė, kur pridėtinė vertė keliaudavo tik į kišenę, buvo restoranų durininkai. Vien už galimybę be eilės patekti į restoraną žmonės duodavo po 5 rublius. Durininkai dar pardavinėdavo importines cigaretes. Na, o svajonių profesija, kuriai didelio mokslo nereikėjo, – taksistai. Didmiesčiuose sustabdyti laisvą taksi būdavo neįmanoma. Vilniuje 1974 m. pastatytas modernus taksi parkas.

Taksi paslauga buvo brangi, veždavo volgos. Tame pastate gerais laikais jų tilpdavo net 5 tūkst., jei galima tikėti skaičiais iš tų laikų kino kronikos. Ji taip pat skelbia, kad kasdien sostinės taksi perveždavo 50 tūkst. keleivių. Giliame sovietmetyje! Ar galima patikėti?

Dar vienas demonstruojamas valdžios rūpestis žmonėmis, užuot leidus sočiau gyventi, tai mankštos, iš kurių – jokios naudos. Kai kurios buitinių paslaugų įmonės turėjo poilsio kambarius, kuriuose galėdavo atsipūsti laikrodininkai, dirbę didžiuliame remonto ceche.

Tačiau kai kurie dalykai nesikeičia, sieja visus laikus, ne tik sovietinius, – tai žmogaus ir šuns draugystė. Pirmoji Lietuvoje nufilmuota šunų paroda – daugiau nei prieš pusę amžiaus. 1964 m. tai jau buvo ir televizijos naujienų įvykis. 1968 m. sukurtas pirmas Tarybų Lietuvos kino kronikos filmas taip paprastai ir vadinosi – „Žmogus ir šuo“.

Tais laikais veislių pasirinkimas nedidelis. Apie tokius šunis, kaip berno zenenhundus, niekas nežinojo. Dominavo vokiečių aviganiai, bokseriai, pudeliai. Dogas buvo retenybė, gatvėje sukeldavo susidomėjimą.

Tais metais Vilniuje nebuvo nė 200 veislinių šunų. Jokių specializuotų parduotuvių, prekių, specialaus ėdalo. Tiesa, veikė kelios veterinarijos gydyklos.

O štai šokiai (ypač buvo madinga eiti į tuos, kam per trisdešimt) išnyko visiškai beveik kartu su sovietmečiu. Nors dar 1989 m. Vilniaus pedagoginiame universitete pradėjo veikti pirmasis naktinis klubas „Bičiuliai“, turėjęs didžiulį populiarumą.

Anksčiau į diskotekas ateidavo tik pašokti. Šokdavo poromis, daugelis merginų taip ir prasėdėdavo pasieniais, nė karto nepakviestos, nepastebėtos reiklių kavalierių. Šokiai sovietmečiu atstojo socialinius tinklus, juose porų pažintis dažnai baigdavosi santuoka. Tokia buvo tiesioginė pažinčių paslauga.

Kalbant apie paslaugas, Tarybų Lietuvoje, kur veikė daugybė buitinių ir kitokių paslaugų įmonių, buvo neįmanoma rasti, kas vienišai senolei įkaltų vinį į sieną. Tokiame kino eksperimente tuomet sutiko dalyvauti garsi aktorė Kazimiera Kymantaitė. Teatro primadona ieškojo, kas įkaltų vinį į sieną pakabinti jos šlovės laikų portretą.

Po daugybės bandymų rasti, kas įkaltų vinį, K. Kymantaitė paskambino tiesiai buitinio gyventojų aptarnavimo ministrui Plechavičiui. Liko dviese – ministras ir pensininkė. Tiesa, dar liko neįkalta vinis, nepakabintas portretas, nesutaisyti batai ir nemaža kitų smulkmenų, paslėptų po vėliavomis.

Plačiau – sausio 28 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Kalpokaitė apie butų dalybų sistemą: mano vyras eilėje laukė 13 metų
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.