Gyvenimas

2021.02.08 08:35

Vienuolė pamena tėvų reakciją į sprendimą ja tapti: mama verkė pusę metų, o tėtis sakė, kad tai fanatizmas

Lina Lapinskienė, Socialinis projektas „Būti“, LRT.lt2021.02.08 08:35

Nors tėvų buvo pavadinta Viktorija, dabar ji sesuo Danielė. LRT.lt socialiniame projekte „Būti“ vienuolė pasakoja, kaip į sprendimą ja tapti reagavo tėvai, ir prisipažįsta, ar nekyla minčių apie vyrą ir vaikus: „Jeigu sėdėčiau ir galvočiau: kaip būtų gera turėti vyrą, vaikų, mano mintys būtų nukreiptos kita kryptimi. Aš sakau: gerai, būtų „faina“, bet aš šito nepasirinkau.“

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Kiek tau metų?

– Man dabar 25-eri. Kai buvo 20 metų, įstojau į vienuolyną.

– Kaip tapai vienuole?

– Yra etapai. Metai – postulatas. Būdama postulatūroje dar nesi laikoma vienuole, mes žiūrime, kaip sesės meldžiasi, dirba, kaip atrodo tas visas gyvenimas, padedame. Galima sakyti, stebime, kaip atrodo vienuolinis gyvenimas. Po metų galvojame: ar tikrai noriu būti vienuole, ar turiu tą pašaukimą, ar man patinka toks gyvenimas? Po metų supratau, kad tai tikrai yra mano kelias.

Tada yra noviciatas, kai gauname naujus vardus, abitą. Noviciate turime baltus veliumus. Per tuos metus irgi dar nesame vienuolės, nors turime abitus. Bet mes irgi mokomės: vienuolyno istoriją, mūsų įsteigėjų istoriją, apie įžadus: paklusnumo, neturto, skaistybės... Meldžiamės, klausiame Dievo, ar tai tikrai mūsų kelias. Po noviciato ateina pirmųjų įžadų laikas. Nuo pirmų įžadų jau esame vienuolės, pašvęstieji žmonės Dievui. Nuo to etapo gauname medalį – simbolį, kad jau priklausome vienuolynui, gauname juodą veliumą.

Būti. Sesuo Danielė: tetos sako „tokia jauna ir sugadinai gyvenimą“, o mama verkė pusę metų

Tada yra 5 metų etapas, kai jau galime dirbti visokius darbus: kai kurios dirba mokyklose tikybos mokytojomis, kitos – slaugėmis... Mūsų vienuolyno pamatas, ant ko laikosi vienuolynas, – padėti kitiems žmonėms: dirbti ligoninėse, su vargšais vaikais, padėti senyvo amžiaus žmonėms. Socialinis darbas, kaip aš dabar juokauju.

Aš dabar studijuoju socialinį darbą ir dirbu vaikų dienos centre prie parapijos. Jaučiuosi labai gerai. Žinau, kad noriu padėti tiems vaikams, dirbti su jaunimu. Kita mano sesė iš bendruomenės dirba hospise, yra slaugė – ji irgi ten jaučiasi labai gerai. Dar kita sesė yra tikybos mokytoja. Mes einame ten, kur kviečia širdis, kur esame tikrai reikalingos, kur Dievas mus pats kviečia ir duoda mums tą tarnystę.

Mano mama verkė gal pusę metų, kaip tik mane pamato – verkia. Tėtis pradėjo sakyti, kad tai nesąmonė, fanatizmas, sakė: tu niekur neik – aš tau pats koplyčią, kryžių namuose pastatysiu, tik tu neik.

– Ar vienuolės turi kokį nors tikslą?

– Kaip vienuolės tikslo gal ir nėra – yra kiekvieno žmogaus tikslas: gyventi taip, kad po to būtum šventas ir pasiektum amžinąjį gyvenimą, Dievo karalystę. Vienuolės tikslas – kaip ir kiekvieno žmogaus – eiti iki šventumo.

Kartais sako: jūs negalite turėti vyro arba vaiko. Bet mes pačios renkamės tokį gyvenimą, nes norime parodyti, kad galima gyventi kitaip ir šlovinti Dievą, kad nereikia vyro ar turėti vaikų. Aš galiu kitaip gyventi: melstis už žmones, savo gyvenimą, darbą paaukoti kitiems. Mes norime parodyti, kad šiame gyvenime galima gyventi ir skaisčiai.

– Kaip artimieji reaguoja į tavo sprendimą būti vienuole?

– Mano tėvai galvoja: jeigu turiu dukrą, ji turi tuoktis, turėti vaikų ir anūkų. Tai norma, bet jeigu eini į vienuolyną, pasidarai kaip raupsuotasis, nes kaip taip gali būti? Pagalvojau, kad pasakysiu tėvams prieš pusę metų iki įstojimo. Nuvažiavau į Lenkiją ir sakiau: mama, aš būsiu vienuolė. Mano mama verkė gal pusę metų, kaip tik mane pamato – verkia. Tėtis pradėjo sakyti, kad tai nesąmonė, fanatizmas, sakė: tu niekur neik – aš tau pats koplyčią, kryžių namuose pastatysiu, tik tu neik.

Jie tai priėmė negatyviai. Bet greitai, po metų, jie pasikeitė. Kai išvažiavau į vienuolyną, jie pasikeitė, į tą dalyką pradėjo žiūrėti pozityviai, sakyti: vau, mano dukra yra vienuolė ir tai yra gerai, o ne problema. Kaip tetos sako: tokia jauna ir sugadinai gyvenimą. Kai aš girdžiu tokį dalyką, man labai keista, aš klausiu: kodėl sugadinau? Juk neturi būti taip, kaip jūs galvojate, – kiekvienas žmogus savo gyvenimą kuria pats ir aš jame esu tikrai labai laiminga.

Man nieko netrūksta, turiu labai gerą bendruomenę. Kai man sunku, jos man padeda. Turiu labai daug gerų draugų, gerą santykį su tėvais, pažįstu labai gerą kunigą, kuris man labai padeda. Yra daug žmonių, kurie man labai artimi. Ir sakau tai savo tetai: kodėl jūs taip galvojate? O tada jos pačios nežino atsakymo, nes galvoja: tai blogas dalykas būti vienuole, nes visos turi būti žmonos, motinos.

Ir man labai patiko, kad mano tėtis nesakė: va, gerai sakai, o pasakė: žinai, ne visiems duota suprasti, kodėl taip yra. Man tai buvo geras pastiprinimas, kad vau, mano tėtis supranta, kodėl. Aš labai gerai jaučiuosi, kad mano šeima mane supranta. Dabar jie džiaugiasi, kad jų dukra yra vienuolė, – tai didelė palaima. Dabar man labai lengva, nors iš pradžių buvo labai sunku suprasti juos. Ir jiems buvo sunku suprasti mane. Viskas buvo labai pagrįsta emocijomis.

– Kas tėvams padėjo geriau tave suprasti?

– Aš galvoju, kad tai maldos stebuklas. Per tuos metus, kai buvau Lenkijoje, labai meldžiausi, kad jie galėtų suprasti, pakeisti savo širdį. Jie tikintys, bet labai daug dirba. Nuo vaikystės juos labai mažai mačiau namuose, nes jie dirbdavo, norėjo, kad mes su broliu viską turėtume. Mes su broliu, galime sakyti, patys užaugome. Atsimenu, kai man buvo 10 metų, jau mokėjau išvirti sriubą, padaryti kotletų ir pamaitinti savo brolį, kuris yra beveik 2 metais už mane jaunesnis.

Bet esu dėkinga tėvams, kad išmokau tokių dalykų. Man dabar labai reikalinga, pavyzdžiui, mokėti padaryti savo sesėms maisto. Ne visos gi moterys moka gaminti, o čia yra kaip prioritetas. Aišku, trūko tų tėvų, bet apskritai esu jiems dėkinga, kad jie suprato, dabar džiaugiasi, kad aš esu vienuolė.

Jeigu aš dabar sėdėčiau ir galvočiau: va, kaip būtų „faina“ turėti vyrą, vaikų, tada mano mintys būtų nukreiptos kita kryptimi. Aš sakau: gerai, būtų „faina“, bet aš šito nepasirinkau. Aš pasirinkau būti vienuole, gyventi skaisčiai.

– Ar pačiai nekyla dvejonių?

– Aišku, kyla dvejonių, nes esu normalus žmogus. Mano organizme viskas darosi kaip su paprasta mergina. Visokių minčių, abejonių būna nuolat, bet aš grįžtu prie tos minties, kodėl aš esu vienuolė, kodėl pasirinkau tą gyvenimą. Jeigu aš dabar sėdėčiau ir galvočiau: va, kaip būtų faina turėti vyrą, vaikų, tada mano mintys būtų nukreiptos kita kryptimi. Aš sakau: gerai, būtų faina, bet aš šito nepasirinkau. Aš pasirinkau būti vienuole, gyventi skaisčiai. Aš galiu turėti tą mintį, bet stengiuosi, kad ta mintis išeitų, nes jeigu gyvensi kitomis mintimis, pradėsi galvoti apie viena, kita, trečia, susipainiosi, nežinosi, ką nori daryti, kaip apskritai bus tavo gyvenime.

– Ką manai apie kitokius būdus prieiti prie religijos?

– Yra daug dalykų. Esu girdėjusi šeimoje: aš tikiu kitaip – į kunigą netikiu. Aš sakau, į kunigą nereikia tikėti – jis gi ne Dievas, žmogus. Arba sako: aš apkabinu medį ir man būna gerai. Žmonės į tokius dalykus reaguoja labai emociškai. Tikėjimas irgi yra dovana, mes tą dovaną gauname Krikšto metu. Dievas mums davė labai daug dovanų, tik mes ne visada žinome, kokiu momentu reikia jas išpakuoti.

Kaip izraelitai: jie Šventąjį Raštą moka atmintinai nuo mažens, kaip pasakas girdėjo. Tikėjimą, kaip tradiciją, gali perteikti seneliai, tėvai. Yra labai daug būdų, bet priklauso, ar žmogus pastebi, ką gauna, ar nepastebi. Dabartiniam jaunimui tai neįdomu. Kodėl merginos neina į vienuolyną? Nes kaip čia dabar taip atrodysi, negalės „TikTok`e“ daryti filmukų... Tai dabartinio jaunimo problema, kad jie negali atsisakyti tokių dalykų. Tai tragedija.

Kai aš ėjau į vienuolyną, mes 2 metus buvome be telefono. Man tai buvo norma. Dabar susitinku su jaunimu ir sakau: pasidėkite telefonus. Jie nė sekundei negali pasidėti. Kai matau tokius dalykus, galvoju, kaip jaunimui tą tikėjimą įduoti. Galvoju, tiesiog būsiu pavyzdžiu ir gal jie tą tikėjimo pavyzdį manyje matys. Aš tikiuosi, kad taip bus. Kartais galvoju, ar tikrai esu tuo pavyzdžiu tam jaunimui?

– Tavęs laukia amžinųjų įžadų davimas. Kaip jautiesi?

– Tie amžinieji įžadai bus labai greitai. Dabartiniu metu aš labai jų laukiu, nes žinau, kad tai tikrai mano gyvenimas, pasirinkimas, kuris tikrai užtvirtina mano pašaukimą. Amžinieji įžadai – irgi etapas, kai tu apsisprendi ir sakai: tikrai taip. Turėjai 7 metus pagalvoti ir tai labai daug. Iki amžinųjų įžadų save reikia labai stebėti, reikia daug melstis, galvoti, ką tu darai gyvenime. Jeigu tie 7 metai prabėga, o po amžinųjų įžadų sakai: ai, man jau netinka... Tai matosi, kad žmogus nesuaugęs, elgiasi kaip vaikas, prasnūdo laiką, kai turėjo save stebėti.

Po to žmonės pradeda sakyti: viskas buvo gražiai ir va. Tada žmonės galvoja, kad vienuolynai yra kankinystė, nes neiškentėjo, pabuvo tik metus po amžinųjų įžadų. Bet tai priklauso nuo žmogaus. Yra labai daug seserų, kurios 77 metus gyvena vienuolyne. Tai čia – vau, galvoju, kad aš tiek išgyvenčiau...

Plačiau – vasario 3 d. socialinio projekto „Būti“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Būti. Sesuo Danielė: tetos sako „tokia jauna ir sugadinai gyvenimą“, o mama verkė pusę metų