Gyvenimas

2021.02.06 13:03

Kolūkiai, maistas ir eilės sovietmečiu: darbas, už kurį nemokama, derliai, kurių nesurenkama, maistas, kurio nėra

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.02.06 13:03

Ekonomistė Aušra Maldeikienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Pra)rasta karta“ su ironija prisimena sovietmečio parduotuves: jei stovi didžiulė eilė, maisto yra, jei eilės nėra – nėra ir maisto. Kodėl kolūkiečiai karves šerdavo duonos kepalais ir kaip nutiko, kad esant pertekliniams planams realybėje vyravo deficito rinka?

Daugelis iki šiol labai ilgisi kolūkių, tačiau prisiminkime, kad iki 7-ojo dešimtmečio kolūkiečiai algą gaudavo natūra. Komunizmo kūrėjams kažkodėl atrodė, kad žemės ūkyje dirbantiems žmonėms pinigų nereikia, bet jie jų turėjo, ir nemažai.

Sovietų Sąjungos kolūkiai – šiandien skamba atgrasiai. Tai buvo žemės ūkio vystymo dariniai, dėl kurių naudingumo ir šiandien tebesiginčijama. Į kuriamus kolūkius valstiečiai nenorėjo stoti. Sovietų valdžia, pasitelkusi ginkluotų aktyvistų būrius, varė žmones į steigiamuosius susirinkimus ir vertė pasirašyti narystės pareiškimus. Naktimis ginkluoti partizanai grasindavo bausmėmis, jeigu jie pasirašys. Valstiečiai buvo atsidūrę tarp dviejų ugnių. Sovietų kolūkiai, turėję tapti išsigelbėjimu nuo bado ir nepritekliaus, nepasiteisino. Ir gyvenimas tai greitai parodė: darbas, už kurį nemokama, derliai, kurių nesurenkama, maistas, kurio nėra.

Žemės ūkio produkcija buvo išvežama į Afrikos šalis kažkokiems ideologiniams draugams arba į Sovietų Sąjungos provinciją, kuri prarydavo viską, kiek bevežtum. Sunkus darbas kolchoze, kaip juos vadindavo, nieko neviliojo, bet daugelį privertė.

Jeigu šiais laikais abiturientams, stojantiems į universitetus, reikėtų atmintinai žinoti, tarkime, valdančiosios partijos programą, būtų skandalas. O šiai kartai, stojant į aukštąsias mokyklas, reikėjo mintinai iškalti 10 Lenino Balandžio tezių ir žinoti, kiek litrų pieno duoda viena karvė per metus.

Tarp melžėjų žvaigždžių nebūdavo, nors joms prie krūtinės segdavo žvaigždes – tarybinius ordinus už darbą. Jas šlovindavo tik vietiniai sienlaikraščiai, o nuo gresiančio užverbavimo į karvių fermas, kas galėdavo, dezertyruodavo iš kolūkio į miestą.

„Buvo didelė problema, kad žmonės bėgo iš kaimo, ypač jaunimas, ir juos susigrąžinti atgal buvo labai sudėtinga. Netgi pensininkams kaimuose mokėdavo labai nedideles pensijas, kadangi kolūkiečiai – ne darbininkai, jie kooperatyvo žmonės. Bet atvažiuodavo brigadininkas, sukviesdavo žmones į tokį „zborą“ ir jie eidavo dirbti. Atidirbdavo ten, reikėdavo padėti kolūkiui.

(Pra)rasta karta. Maldeikienė apie deficitą ir „blatą“: privilegijas garantuodavo darbo vieta

Maisto nuolat trūko, taigi grūdai buvo perkami iš Amerikos, iš Kanados. Atrodo, maisto gaminama buvo nuolat ir didelė dalis visuomenės buvo įtraukta į tą žemės ūkį, bet jis nebuvo toks efektyvus, kaip turėtų būti“, – pasakoja istorikas dr. Saulius Grybkauskas.

Jurbarke gimęs ir augęs žurnalistas, režisierius Rimas Bružas prisimena, kaip privalomos profesinio orientavimo valandėlės vykdavo ir jo mokykloje, tačiau minčių apie gyvenimą, tuo labiau – darbą kolūkyje, jis neturėjo.

„Prisimenu vieną dalyką: jeigu mes su broliu arba blogai elgdavomės, arba parnešdavome blogesnį pažymį, kai tėvus „priveikdavome“ savo išdaigomis, mama pagrasindavo: forma 396 ir į Viešvilę – profesinis orientavimas ir po 9 klasių į proftechninę. Tai mus kažkodėl veikdavo. Mums atrodydavo, kad į Viešvilę arba į Smalininkų proftechninę jau būtų bėda“, – kalba jis.

Sunkiai sekėsi iš prievarta į kolūkius suvarytų Lietuvos žmonių išsireikalauti, kad ir jų vaikai eitų melžti karvių ar mokytis žemės ūkio mechanizatorių amato. Buvo kuriamos įvairios miestiečių vaikų priviliojimo strategijos. Pieną ir mėsą į visą sąjunginį fondą pristatyti reikėjo, nors kolchozuose trūko darbo rankų.

Sovietmetį tyrinėjantis istorikas S. Grybkauskas sako, kad kolūkiečiai, turėdami tik 60 arų žemės aplink sodybvietę ir galėję laikyti vieną karvę, dvi kiaules ir naminių paukščių, vis tiek sugebėdavo užsidirbti iš savo ūkio.

„Jeigu pažiūrėsime, kas daugiausia pinigų turi „ant knygelės“, vadinamojoje taupomojoje, tai buvo kolūkiečiai. Jie susitaupydavo, priduodavo tą pieną ir gaudavo. Galima matyti tam tikrą dinamiką. Pavyzdžiui, Chruščiovo laikais buvo užėjęs noras įrodyti, kad visuomeninė gamyba yra pažangesnė negu individuali. Buvo toks vajus – mažinti gyvulių skaičių, kad tvarteliuose būtų po vieną vienetą, ne daugiau“, – teigia jis.

Duonos kepalai karvėms

Michailas Gorbačiovas tais nepriteklių laikais sugalvojo programą „Maistas 2000“. O Virginijus Šironas buvo vienas tų žmonių, kuris, kaip pats sako, tais laikais mieste neturėjo kuo kvėpuoti. Todėl nusprendė Vilnių palikti ir grįžti į Molėtų rajoną, Ambraziškių tarybinį ūkį.

„Labai daug jaunų žmonių iš kaimų pabėgo į miestus, nes tėvai visą laiką varė. Uždarbiai kaime vis tiek buvo visiškai kiti. Tai visi vaikai buvo išsiųsti – reikėjo juos kažkaip prisivilioti. Vienas iš viliojimų buvo vienkartinė parama – 500 rublių. Turtingesni ūkiai duodavo kokį namuką ar butą. Aš vienaip ar kitaip mieste dusau, man rūpėjo kaimas, tai sakau – kodėl ne? Jeigu dar už tai duoda pinigų, kodėl neatvažiuoti?“ – pažymi V. Šironas.

Propagandiniame filmuke, viliojančiame grįžti į kolūkį, moteris beria: „Ūkis mums davė didelį 4 kambarių butą su visais patogumais. Pernai kolūkis pastatė labai modernų darželį. Pavasarį išlaikiau teises, gavome paskyrą mašinai. Dabar į darbą važinėju mašina.“

Ji išvardijo viską, ko nebūdavo. Na, bet gal ji buvo kolūkio pirmininko žmona? V. Šironui naujų namų ar paskyros naujam žiguliukui niekas nepasiūlė. Bet karvės tikrai atrajodavo duonos kepalus, kuriuos tiesiog bulviniais maišais pirkdavo vadinamosiose „autolavkėse“ – parduotuvėse ant ratų. Jei nedirbi fermoje, kurioje galėtum pasivogti kombinuotų pašarų, jų ir neturi, o juos atstodavo pigi duona. Vietinė ji paprastai buvo ir neskani.

Kiekvieną vakarą atsivedi karvę ir jai sušeri kepalą duonos, kuris tekainavo 18 kapeikų. Gerai, kad vietoj pieno karvės nepradėjo duoti miltų ar grūdų, kurių Sovietų Sąjunga savo kolūkių platybėse nesugebėjo užsiauginti. Net vėlyvuoju socializmo laikotarpiu grūdai buvo importuojami. Būtent laivas su grūdais iš Kanados Juodojoje jūroje paskandino keleivinį laivą „Admirolas Nachimovas“, kuriame buvo net 62 lietuviai.

Nuo grūdų – prie kiaušinių, kurių visada buvo negana. Kiaušinių trūkumas ir keistas pašarų perteklius badė akis. Tempti maišais iš savo darboviečių buvo nusikaltimas, jeigu sugaudavo, bet šiaip – įprasta praktika, galiojusi sovietmečiu kolūkiuose ir maisto gamybos įmonėse.

Pasak istoriko Algirdo Jakubčionio, nagrinėjusio liaudies kontrolės dokumentus, baimės jausmas netrukdė vogti: „Lietuvių kalba prasiturtino nauju žodžiu „parsinešiau“. Ką tai reiškia – „parsinešti“? Tai yra žodžio „pasivogti“ sinonimas. Bet tas „parsinešimas“ buvo didžiulis. Nešė visi ir kas tik kiek galėjo. Sovietų Sąjungos liaudies kontrolės dokumentuose fiksuota, kad Klaipėdos mėsos kombinate per metus sugauta 900 darbininkų, kurie „nešė“ mėsą. Tai jeigu jie „nešė“ bent po kilogramą, tai ir tai, grubiai tariant, tona mėsos. Bet jie „nenešė“ vienąkart per metus, jie tikrai nešė dažniau.“

Kolūkietiškos „gerovės“ iliuzija

Tik agitaciniuose filmuose kolūkmetis buvo rojus, kur viskas nuostabu ir pažangu, bendromis jėgomis nukuliami šimtai tūkstančių tonų javų, užauginama nesuvokiami kiekiai galvijų, cukrinių runkelių, penkmečio planai viršijami dar keliais penkmečiais į priekį.

Socialistinis lenktyniavimas – tokia nemotyvuojanti tuometinės konkurencijos forma – į cukrinių runkelių laukus išleisdavo kolūkietes kaip į lenktynių trasą arklius. Rezultatai atsispindėdavo socialistinio lenktyniavimo lentelėse, bet ne realybėje. Toks popierinis socializmas. Net jei runkelius atveždavo nekokybiškus, sušalusius, su akmenimis, reikėdavo juos supirkti – juk yra planai, kuriuos reikia įgyvendinti. „Lyg suskaičiuoja, kad turi būti daug, o kai reikia ant prekystalio padėti duoną, tai jos, pasirodo, tiek nėra“, – pamena V. Šironas.

70-ųjų viduryje Kauno politechnikos institute konkursų nėra. Vienintelė specialybė, kur didelis konkursas, – tai visuomeninio maitinimo ir organizavimo technologija. Lenkia medikus konkursuose į mediciną.

Propagandinės statistikos falsifikatoriai skaičius traukdavo tiesiog iš galvos – šalies, kuri „užima 4-ą vietą pasaulyje pagal mėsos gamybą vienam žmogui“, mėsos parduotuvės lentynos buvo pustuštės. Bet Komunistų partija buvo negalima netikėti, jos argumentai – tremtis į Sibirą. Ekonomistė Aušra Maldeikienė su ironija prisimena sovietmečio parduotuves: jei stovi didžiulė eilė, maisto yra, jei eilės nėra – nėra ir maisto.

„Mes buvome ta parodomoji dalis. Visos totalitarinės visuomenės turi parodomuosius anklavus. Čia vis dėlto leisdavo atvažiuoti užsieniečiams. Dažniausiai tai buvo Amerikos lietuviai. Aišku, jie „alpdavo“ nuo to, kaip atrodo parduotuvės, nes išvis nesuprasdavo, ką mes valgome. Bet kita dalis už Maskvos... Jie atvažiavę negalėdavo patikėti, kad taip yra, – jiems tai buvo Amerika“, – pasakoja A. Maldeikienė.

Tiems, kam teko gyventi sovietmečiu, nepasimiršo tuščiose vitrinose švilpaujantys vėjai. Nors kolūkiai vystė gyvulininkystę, mėsą dorodavo „net 7 kombinatai“, ne tik mėsos parduotuvėse trūko – nebuvo ir šviežios žuvies, nors žuvininkystės ūkiai taip pat sėkmingai pildė savo socialistinio lenktyniavimo lenteles.

Žuvies parduotuvėse buvo tik konservai ir šaldyta žuvis. Laivų triumai lūžta nuo Baltijos jūroje sugautų menkių ir strimelių, o šviežia žuvis kažkur praplaukia pro pirkėjus. Pasirodo, visa pagal planą sugauta žuvis užšaldoma, o viršplaninė į šaldytuvus netelpa. Taip ir liko neaišku, kur žvejai padėjo jūroje sugaudytas tonas viršplaninių strimelių ir menkių, kurios nepateko į parduotuves. Greičiausiai sušėrė kiaulėms – anuomet tai buvo įprasta.

O ką jau kalbėti apie žuvis iš kitų pasaulio jūrų? Dar ilgai postsovietinio lagerio žmones užsienyje atpažindavo iš to, kad šie nežinodavo, nuo kurio galo pradėti valgyti omarus, austres, krevetes ir kitas jūros „bjaurybes“.

Geruoju per prievartą į laukus

Garsi diktorė ir laidų vedėja Laima Kybartienė – miesto vaikas, bet, kaip ir dauguma, visus vasaros mėnesius sovietmečiu praleisdavo pas senelius ar giminaičius kaime. Teko ir visas kaimo karves ganyti, ir kolūkio runkelių laukus nuravėti. Kolūkyje vaikus įkinkyti į darbus buvo normalu. Net ir miesto mokyklose besimokantiems tekdavo vykti padirbėti į kolūkius. Už darbą, žinoma, niekas nemokėdavo.

Kaimas padėjo miestiečiams išgyventi. Penkiasdešimtmečių kartai teko ir bulviakasiuose, ir šienapjūtėse padirbėti, šakėmis tvartus mėžti, grėbliais šieną vartyti. Vaikai naktį eidavo ant šieno miegoti – šienligė jų nekamavo.

„Tėvai buvo maisto augintojai, o vaikai – padėjėjai, kurie atvyksta savaitgaliui padirbėti, vasaros atostogoms siunčia vaikus, kad padėtų. Šitą dalyką daug kas yra perėję. Po to jau tuo maistu dalindavosi“, – pamena S. Grybkauskas.

Tais laikais buvo įprasta išvežti vaikus į kaimą ir atiduoti senelių priežiūrai. Be to, suvažiavusi giminė padėdavo nuveikti sezoninius darbus. Už pagalbą giminaičiai aprūpindavo daržovėmis, mėsa ir pieno produktais.

Tie, kurių tėvai ir seneliai gyveno kaime, didelio maisto trūkumo nejautė. Sunkiau būdavo tikriems miestiečiams. Bet ir tada buvo galima ką nors „sukombinuoti“ – susirasti naudingų pažinčių, žmonių, kurie pažįsta reikalingus žmones.

„Neišvengiamai ateinama į tai, kas vadinama blatu. Geras šitokio blato galimybes turėjo kaimo gyventojai, kurie augino kiaules. Kad išaugintum kiaulę, reikalingi pašarai. Pašarus galima parsinešti iš fermos, bet fermos vedėjas turi nepastebėti. Susiriša tam tikras materialinis suinteresuotumas su galimybe sudaryti blatą ir „kombinuoti“, – sako A. Jakubčionis.

Istorikas S. Grybkauskas archyvuose rado įdomios medžiagos apie stojimą į aukštąsias mokyklas, kokia specialybė sovietmečiu garantavo, kad visuomet būsi arti maisto. Žmonės netikėjo nei partija, nei jos pažadais apie sotų rytojų.

„70-ųjų viduryje Kauno politechnikos institute (dabar KTU) konkursų nėra. Labai maži stojimo konkursai, 1,3 į 1 vietą. Bet vienintelė specialybė, kur didelis konkursas, – tai visuomeninio maitinimo ir organizavimo technologija. Lenkia medikus konkursuose į mediciną“, – pasakoja istorikas.

„Jeigu kas nors sako, kad prie sovietų badavom, tai ne. Aš tikrai mačiau, kaip badavo. Turbūt buvau penktame kurse, 1981–1982 metais važiavome kažkur apie 100 kilometrų už Maskvos į kažkokį renginį. Ten buvo bufetas, pavalgėme pusryčius ir išėjome į gatvę. Ir stovėjo dvi moterys, akys pilnos ašarų, sako: „Jūs negalite nupirkti mums pieno?“ Be abejo, mes nupirkome. Jos neturėjo kuo maitinti vaikų – va čia jau yra badas“, – pažymi A. Maldeikienė.

Nors tikro bado, kaip Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje nebuvo, bet maisto visada trūko. Netrūko žiovaujančių be darbo kasininkių, neturinčių kuo prekiauti: tuščias arba vienos rūšies makaronais, miltais ir konservais nukrautas parduotuvių lentynas, vištas mėlynomis kojomis ir nuolat plyštančius trikampius pieno pakelius sovietmečio žmonės dar puikiai atsimena.

Stovyklos kolūkiuose

Tai buvo laikas, kai moksleivių ir studentų niekas neklausė, ar šie nori padirbėti kolūkiuose. Tai buvo vadinama darbo ir poilsio stovyklomis. Pavyzdžiui, pirmo kurso žurnalistus vežė į Anykščių vyno fabriką. Liepta – ir važiuoji kolūkio rodiklius gerinti, nes labai trūko darbo rankų.

Daugeliui moksleivių, kuriems teko kada nors kasti bulves, doroti derlių neaprėpiamuose kolūkio laukuose, mūryti fermas, daugiau to gyvenime daryti neteko – jų profesiniai keliai arimais ir pievomis nėjo. Gal ir nieko čia blogo, bet niekas neleido rinktis. Negana to, kaip pamena V. Šironas, kartais gyventa ir ne itin higieniškomis sąlygomis: kadangi į pirtį nevežė, sykį į „poilsio stovyklos“ pabaigą visi stačiusieji antides užsikrėtė niežais.

„Tai buvo tam tikra sistema, ji tęsėsi labai ilgai. Kadangi buvo tam tikros normos, reikėjo tuos darbadienius atidirbti už suaugusius. Paauglys, jaunuolis dirbdavo už savo dėdes“, – tikina S. Grybkauskas.

Tai buvo kolūkių klestėjimo metas. Kai kurie tapo labai turtingi, statė baseinus, modernius poilsio ir kultūros namus. Radviliškio rajone buvo toks kolūkis „Draugas“: čia net kiaulės turėjo savo privačius namelius, gyveno prabangiau ir sočiau nei kituose kolchozuose žmonės, dirbę sovietinės vergovės sąlygomis.

Kolūkių griūtis buvo sunkus ir chaotiškas laikas, kai apsukrieji pasiėmė viską – paprastai kolūkių pirmininkų aplinkos žmonės, o paprasti kolūkiečiai liko be nieko. Vos ne per naktį neteko darbų, santaupų ir vilties. Žemė Lietuvoje buvo išdalyta miestiečiams – tiems, kurie jos nedirbo. Ji tapo kilnojamuoju turtu. Žemę buvo galima persikelti iš vienos vietos į kitą, tad gudresni atsikėlė aplink Vilnių, kur žemė buvo brangi. Taip atsitiko po kelerių metų, o kol kas būsimas dokumentinių filmų kūrėjas R. Bružas krauna su šakėmis šieną.

„Šienas supakuotas į kvadratinius daiktus, sveria priklausomai nuo drėgnumo – nuo 10 iki 30 kilogramų. Jeigu saulėta ir sausa – viskas gerai, lengva, bet jeigu palyja, „kitkos“ sveria iki 30 kilogramų. Pirštinių nebūdavo, tos „kitkos“ buvo supakuotos pačiu grubiausiu špagatu. Keliant tą 30 kilogramų „kitką“ rankos susipjaustydavo. Pirmais metais grįžom kruvinais delnais, antrais jau buvome patys nusipirkę pirštines“, – prisiminimais dalijasi jis.

L. Kybartienės atmintin įstrigusios bulvės: „Kasdavome bulves visą dieną. Prikasdavome bulvių ir dar namo pridėdavo didžiausias „sietkas“. Kažkaip būdavo keista, galvodavau: kam mums čia tas bulves kasti? O mūsų fizikos mokytojas sakydavo: „Vaikai, reikia padėti Tėvynei.“ O mes nenorim, bet kasdavome. Kažkaip būdavo linksma, vakarais susėsdavome, būdavo kažkokios diskotekos, ateidavo kaimo bernai. Išbandėme kažkokių dalykų...“

Karinei pramonei buvo skiriama nuo 26 iki 40 proc. lėšų. Kuri valstybė gali aprūpinti savo piliečius tiek pinigų skirdama karinės ginkluotės gamybai ir svetimiems karams? Žmonėms – kas likdavo.

Atsiskaitoma buvo ne tik derliumi, kurį moksleiviai ir studentai padėdavo nurinkti. Dar šiek tiek ir rublių būdavo galima užsidirbti. Geidžiamiausias dalykas buvo „chaltūra“. Tokį žargoninį žodį neretai išgirsime ir šiandien. „Chaltūra“, priklausomai nuo konteksto, reiškė papildomą uždarbį.

„Stovyklos pabaigoje gaudavome kokius 45 rublius, jeigu be „chaltūrų“. Bet būdavo ir to. „Chaltūra“ netgi tuo metu buvo nelegalu. Kolūkio pirmininkas per kokį nors savo brigadininką susirasdavo keletą bernų iš būrio ir duodavo darbo – išvalyti galvijų tvartus. Tai būdavo tos „chaltūros“, per kurias mes užsidirbdavome antrą atlyginimą. Mums tai būdavo kosminiai pinigai“, – pamena R. Bružas.

„Nieko negausi“ epocha

Bet dažniausiai už kelių savaičių darbą negaudavai nė rublio. Ypač sovietų ekonomikos absurdai akis badydavo kasdienybėje: popieriuje – planai pertekliniai, o realybėje – deficito rinka, kurioje nuolat vykdavo drabužių ir maisto paieška.

Deficitu tapo viskas: pradedant nuo tualetinio popieriaus, baigiant automobiliais. Spekuliacija ir blatai buvo pagrindiniai sovietinės prekybos bruožai. Būtent tai sukūrė savotišką hierarchijos sistemą. Vienos prekės – tarybiniai liaudžiai, kitos – partinei nomenklatūrai.

Verslininkas Edvardas Brazaitis anais laikais matė abiejų barikadų puses: „Buvo, kad mus, vaikus, prikeldavo, važiuodavome dviračiu į parduotuvę ir stovėdavome eilėje, kad galėtume nusipirkti baltos duonos. O mėsos nusipirkt, tai... Pavyzdžiui, Jurbarke buvo mėsinė, tai viskas eidavo per kitas puses. Buvo centro, partijos komitetai, vykdomasis komitetas, kuriuos reikėjo aptarnauti. Deficitinės prekės pirmiausia eidavo šitai žmonių kategorijai. Nereikia nei slėpti – visi tą dalyką žino.“

Anot istoriko S. Grybkausko, viena yra tarybiniai anekdotai apie dešreles su celiulioze – yra nutikę ir rimtų įvykių, kai nekokybiškas maistas tapo mirties priežastimi: „Buvo apsinuodijimų, žmonės mirė nuo maisto produktų. Tokių dalykų nutikdavo. Man atrodo, kiekvienas iš mūsų turime blogų patirčių iš sovietmečio.“

Niekas taip neišvesdavo iš kantrybės, kaip eilės prie maisto, kuriose stovėjo paprasti žmonės ir piktinosi, kad draugai viršininkai niekur nestovi ir viską gauna. Piktintis valdžia taip pat buvo parodomojo teisingumo dalis, dažnai rodoma televizijos ekranuose, o keikti Komunistų partiją ir jos sistemą – negalima, už tai sodindavo į kalėjimus.

Lietuva maitino ne tik visą Sovietų Sąjungą, bet ir jai draugiškas šalis. Tauragės mėsos kombinate filmuotuose kadruose – dešros, kumpiai, skilandžiai, nors tokia produkcija Lietuvos parduotuvių nepasiekdavo. Paruošta skerdiena būdavo pakuojama ir siunčiama anapus Atlanto į Fidelio Castro vadovaujamą socialistinę Kubą – šalį, kuri irgi neturėjo kuo maitinti savo piliečių. Išmaitinti kubas ir afrikas už niekada neparodytą lojalumą buvo įprasta Komunistų partijos praktika, tik niekas to nepasakodavo paprastiems žmonėms. Todėl žūtbūt reikėjo vykdyti planus, nepaisant antisanitarinių sąlygų kai kuriose eksporto įmonėse.

„Daugiau negu pusė pieno produkcijos keliaudavo į sąjunginį fondą, tai yra dar didesnė dalis negu mėsos. Viename pieno kombinate, kurio sanitarinę būklę prižiūrėjo Sveikatos apsaugos ministerija, buvo tokia situacija: sanmazgai nesutvarkyti, viskas nušnerkšta, elektros lizdai iššokę, išplėšyti. Jau prasidėjo skundai, plito infekcija. Viceministras, sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas, iškėlė šitą klausimą – kombinatą uždaryti, sutvarkyti. O tuo metu eina priekaištai iš CK sekretoriaus žemės ūkiui, maždaug: „Ką tu čia darai? Planus griauni. Būk vyras, praleisk“, – pasakoja S. Grybkauskas.

Ne viskas tuose kombinatuose buvo taip puiku, nors praėjus net pusšimčiui metų sovietmetį dar mėginama idealizuoti. Viduriuojantys kinai ir kubiečiai tikriausiai riebiai keikė Sovietų Sąjungos dešras ir mėsos produktus.

Smegenys ir kanopos

„Būdavo smegenų, dar kanopų... Ir mama prisimena tokį juoką. Ateina pas pardavėją ir sako: „Ar turit smegenų?“ Pardavėjas sako: „Visada turiu smegenų.“ Sako: „Man kokį porą šimtų gramų.“ Sako: „Žinokit, turiu tik 1,5 kilogramo ir galvoj sudėta.“ Arba ateina žinia: užvežė į parduotuvę tirpstančios kavos ir apelsinų. Mes, vaikai, bėgdavome, stovėdavome eilėje, mama ateidavo, stovėdavo eilėje, apsisuki ir vėl iš naujo stovi eilėje. Tirpstanti kava tai būdavo jau kažkas tokio. Apie žirnelius, agurkus, citrinas negali būti net kalbos“, – prisiminimais dalijasi L. Kybartienė.

Jeigu iš 50 metų sovietmečio atimtume tą laiką, kurį žmonės stovėdavo eilėse, jis būtų perpus trumpesnis. Gaila to tuščiai prastovėto laiko – stumdomas net laikraščio negalėdavai paskaityti. Deficitas buvo sovietinės prekybos ypatybė.

Ekonomistė A. Maldeikienė prisimena: turėti visur blatą, tai yra priėjimą, būdavo tiesiog šaunu. Pats kaltas, jeigu neturi reikalingų pažinčių. „Daugelis darbo vietų automatiškai tau garantuodavo papildomus pinigus ne pinigų prasme. Mes, ekonomistai, kurie nagrinėjame socialines struktūras, tai vadiname statusu arba privilegija. Tai yra pinigai, kuriuos tau duoda tavo darbo vieta. Pavyzdžiui, tu dirbi knygyne, tu turi knygų. Knygos yra didelis deficitas, taip? Tu žinai, kurią dieną atveš, tau net nereikia nieko daryti. Tu savo draugams pasakai, kad, žiūrėk, tą dieną bus ta knyga, ir visi ateina. Tau atitinkamai atsilygina galbūt kuo nors kitu“, – pasakoja pašnekovė.

Deficitas neatsiejamas ir nuo sovietinės ekonomikos prioritetų. Karinei pramonei buvo skiriama nuo 26 iki 40 proc. lėšų. Kuri valstybė gali aprūpinti savo piliečius tiek pinigų skirdama karinės ginkluotės gamybai ir svetimiems karams? Žmonėms – kas likdavo. Dabar krašto apsaugai Lietuva skiria 2 proc. nuo bendro biudžeto.

Tarybinė valdžia, mėgindama palaikyti lygybės ir sąžiningų dalybų iliuziją, paprastiems žmonėms švenčių proga padalindavo geresnių produktų: deficitinė normali nupešta višta, būdavo prieskonių, kartais – konservuotų žirnelių ir majonezo. Apie tai, kokių prekių gaudavo nomenklatūra, filmų ir reportažų niekas nekurdavo ir nerodydavo. Visi ir taip žinojo.

Užtat kvailą sistemą, kai visi dirbantys žmonės vieną ir tą pačią valandą privalėdavo spėti suvalgyti pietus vienoje iš daugelio viešojo maitinimo įstaigų, mielai kritikuodavo tuometinės žiniasklaidos priemonės – tiek laikraščiuose, tiek vienintelėje televizijoje. Tuo metu, kai eiliniai gyventojai grūmėsi ir mindė vienas kitam kojas eilėje, kad pakliūtų į „Šešupės“ valgyklą, kitose šios valgyklos patalpose, vadinamose banketinėse salėse, valgydavo Centro komiteto grietinėlė. O dar kitos durys buvo skirtos tik išrinktiesiems.

Visuomenė buvo sluoksniuota, sako A. Maldeikienė: „Buvo ponų parduotuvių sistema, o parduotuvės, kaip ir ligoninės, kelių rūšių: tikriems ponams, žemesnio rango ponams...“

Dar viena sovietinių laikų keistenybė buvo greitojo maisto užkandinės-automatai. Be sumuštinių, antrųjų patiekalų, sriubų, iš automato būdavo galima nusipirkti ir vyno ar alaus. Tereikėdavo nusipirkti žetoną, įmesti jį ir patiekalas ar gėrimas nusileisdavo į tam skirtas angas. Tikėtasi, kad automatai sutrumpins laiką pietums eilėse prie valgyklų ir restoranų. Be to, tai buvo labai modernu, lyg kokiame užsienyje.

Tačiau tos užkandinės-automatai išsilaikė neilgai. Pastebėjus, kad jose alkoholis liejasi laisvai ir papietavę jau ieškodavo, kur prigulti, pasitelkus televiziją pradėti rengti reidai. Kadangi darbuotojų jose nebūdavo, į užkandines miestiečiai visai nesislėpdami nešėsi ir gėrė savo alkoholį. Taip ir pigiau, ir stogas virš galvos.

Alkoholiui blato nereikėjo ir jo niekada nepritrūkdavo. Išgerti atėjus į darbą būdavo normalu. Gerdavo visur ir visada: „prisirašant“ į naują darbą, „išsirašant“ iš seno darbo, grįžtant iš atostogų ir taip toliau...

Plačiau – sausio 21 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Maldeikienė apie deficitą ir „blatą“: privilegijas garantuodavo darbo vieta
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt