Gyvenimas

2021.01.30 15:24

Sovietmečio jaunimas – nuo persekiojamų hipių iki bemokslių, į aukštąsias patekusių per blatą

LRT TELEVIZIJOS laida „(Pra)rasta karta“, LRT.lt2021.01.30 15:24

Jeigu sovietmečiu 15-metį pagaudavo įkaušusį, puldavo tardyti, o visa tai – filmuoti ir rodyti viešai. Dabar tai būtų didelis nepilnamečių duomenų apsaugos įstatymo pažeidimas, o sovietmečiu buvo vadinama auklėjamąja priemone, juk jaunuoliai – molis, iš kurio ruoštasi išminkyti lojalius sovietinei santvarkai žmones, pasakojama LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Pra)rasta karta“ apie jaunimą sovietmečiu.

Sovietmečiu gimė ir išaugo net dvi jaunimo kartos. Nesvarbu, kokie laikai – kai esi jaunas, gyvenimas nuostabus. Net jei nepritari santvarkai, vis tiek gyveni smagiai ir laimingai, nes jaunystė – tavo gražiausi metai.

Žinoma, pokario jaunimas gyveno kitaip nei 7-ojo dešimtmečio hipiai ar jaunoji karta nepriklausomybės išvakarėse. Šiųjų provokacijoms Saugumas apskritai buvo gana atlaidus, bet visada pastabus. Už pokaryje iškeltą trispalvę nukankindavo tardydami KGB rūsiuose, tačiau per 50 metų pati sistema taip paskendo melavimo ir prieštaravimų dumble, kad skelti anekdotus apie tarybų valdžią nebuvo jokios baimės.

Tad kaip, kuo ir su kuo gyveno jauni žmonės sovietmečiu, kaip jie keitėsi per penkis dešimtmečius, kaip muzika, ilgi plaukai, milicininkų bananai ir dviveidė nomenklatūra pati atvedė mus į laisvę?

Sovietinis prievartos ir paklusnumo sindromas buvo toks gilus, kad dalis žmonių ir šiandien nežino, ką daryti su laisve. Tačiau net ir didžiausios tarybinės stagnacijos metais daugelis jaunų žmonių neprisitaikė prie režimo, kalbėjo, reikalavo ir atvirai kovojo už laisvę.

Lietuvos ypatingajame archyve šiandien saugoma daugybė liudijimų – tiesiog Saugumo veiklos muziejus. Daug kas čia rastų savo pavardę prie bylos X. Net dėl apsilankymo kai kuriose kavinėse jaunuoliai tapdavo Saugumo taikiniais ir buvo sekami metų metus.

„Maždaug 1960–1964 metais Saugumo ataskaitose atsiranda toks punktas – „agentūrinis-operatyvinis darbas tarp inteligentijos ir jaunimo“. Jaunimas išskiriamas, kadangi vadinamuoju chruščiovinio atšilimo laikotarpiu pajutusi laisvesnius vėjus studentija, moksleiviai pradėjo reikšti drąsius pareiškimus, kurie ėmė kelti Saugumo susirūpinimą“, – pasakoja istorikas Povilas Girdenis.

(Pra)rasta karta. Vinokuras apie saugumiečių represijas už hipizmą sovietmečiu: mes tau įrodysime, kad esi nusikaltėlis

Bet tai miestuose – sovietmečiu tarp kaimo ir miesto buvo didžiulis skirtumas. Didmiesčiuose jaunimo bruzdėjimai tapo vis drąsesni, o provincijoje viskas liko tarp namų sienų – kaip sakoma, „kalbomis prie čerkos“.

1976-ieji. Į Girkalnio miestelį atvyksta filmavimo grupė iš sostinės. Filmuojama kino apybraiža „Mokytojas“. Moksleiviams tai – įvykis, prilygstantis kosminio laivo paleidimui, kuris, beje, jau buvo pakilęs į kosmosą prieš 15 metų. Filmas – tai propagandos dozė abiturientams. Tuo metu mokytojo profesijai buvo skiriamas didžiulis dėmesys, nes jo misija – ugdyti būsimus socialistinės santvarkos statytojus.

Filmo herojai – šios mokyklos mokytojai. Jie Girkalnyje sukūrė šeimas ir čia su savo antrosiomis pusėmis dirbo mokytojais. Gal dėl to filmo kūrėjai ir pasirinko šią mokyklą – reikėjo pavyzdžio. Tyčia ar netyčia, parodytoje lietuvių literatūros pamokoje buvo kalbama ne apie „Kalvio Ignoto teisybę“ – Vinco Mykolaičio-Putino eilės ir gyvenimo prasmės tema.

Mokymas lietuvių kalbos grynumo ir meilės savo gimtajai kalbai buvo nebylus protestas prieš visur skambančią svetimą. Kiekvienas užrašas būdavo ir rusų kalba. Kad daug kas priklausydavo nuo mokytojo, pritaria ir žurnalistė Algimanta Žukauskienė, augusi Pasvalyje.

„Mūsų lituanistė buvo protingiausias žmogus. Ji labai atsargiai apie viską kalbėdavo – kiek reikia, bet „Kalvio Ignoto teisybės“ nestudijavome. Tai priklausė ir nuo žmonių. Bet turėjome tokį istorijos mokytoją, be galo charizmatišką. Jis šitaip įdomiai pasakodavo apie tą Didįjį Tėvynės karą, kad tu ir pradedi viskuo tikėti“, – pamena ji.

Provincijos mokyklos būdavo centras, apie kurį sukosi jaunuolių gyvenimas. Viskas buvo paprasta ir aišku. Visko trūko: pinigų, maisto, drabužių, nors valgykloje mokiniai nevalgė jokių E – tik A, B, C vitaminus. Provincija sovietmečiu, galima sakyti, kagėbistams nekėlė rūpesčių – kolūkio valdžia žinodavo viską apie visus. Jeigu koks moksleivis tik užsimindavo apie laisvą Lietuvą, visas kaimas žinojo. Todėl mokyklose – tarybinė idilė: pirmieji šokiai, abitūros egzaminai, išleistuvės. Kai kurios mokyklos tradiciškai pasodindavo savo rožių krūmą.

Istorikas Saulius Grybkauskas, parašęs knygą apie studijas, aiškinosi, kaip keitėsi sovietų švietimo sistema, kokius kėlė prioritetus. Pasirodo, mokslas sovietmečiu ne visada buvo nemokamas.

„Nemokamas mokslas buvo nuo 1956 metų, iki tol reikėjo mokėti. Bet mes apie tai nekalbame, lyg esame pamiršę. Iš tikrųjų Sovietų Sąjungoje Stalino laikais už vidurinę mokyklą ir aukštąjį mokslą reikėjo mokėti, tiesa, labai nedaug – 200 rublių. Bet kaip kolūkiečiui, kuris už darbadienius gauna grūdų, sugeneruoti tuos pinigus, kad ir 200 tuometinių rublių?“ – retoriškai klausia jis.

Be abejo, sistemoje, veikiančioje Sovietų Sąjungos labui, niekam nerūpėjo formuoti asmenybių. Daugelis žmonių, mokyklas baigusių sovietmečiu, puikiai prisimena, kaip jie, jei gerai nesimokė, po 8 klasės buvo išmetami į „profkes“ – taip buvo vadinamos profesinio orientavimo mokyklos. Daugelis mokinių vidurinį išsilavinimą mielai būtų įgiję mokykloje, bet niekas tokio noro nepaisė.

„Sovietiniais laikais buvo nuolat deklaruojama, kad visi specialistai yra vienodi, visų prestižas vienodas, ar tu kaimietis, ar kolūkiečio, ar darbininko, ar tarnautojo vaikas – visi turi vienodas sąlygas studijuoti ir mokytis. Iš tiesų tai buvo daugiau deklaracijos. Kolūkiečių vaikai turi užpildyti profesinių mokyklų, technikumų segmentą, tokiu būdu formuojasi socialinė atskirtis, užprogramuota pačioje visuomenėje“, – aiškina S. Grybkauskas.

Būdavo kone gėda – paskyrimas eiti į profesinę traktoristų mokyklą, negalėjimas siekti aukštojo mokslo. Visi žinojo, kad jeigu jau traktoristas, tai, vadinasi, mokykloje mokėsi ir elgėsi blogai. O jeigu 15-metį dar pagaudavo įkaušusį, puldavo tardyti, o visa tai – filmuoti ir rodyti viešai. Dabar tai būtų didelis nepilnamečių duomenų apsaugos įstatymo pažeidimas, o sovietmečiu buvo vadinama auklėjamąja priemone.

Anot istoriko S. Grybkausko, tai buvo siejama su ideologinio darbo silpnumu: „Vadinasi, silpnai dirba klasės auklėtojas, tėvai pražiūri. Už jaunuolio prasižengimus buvo baudžiami ir tėvai. Jie galėjo netekti darbo, netgi būti išmesti iš partijos. Jaunuoliui tai buvo kaip ir įpareigojimas, kad jis atsako ne tik už save – jis atsako ir už tėvus. Už jaunuolio prasižengimus tėvai būdavo svarstomi darbų partiniuose komitetuose, jie turėdavo rašyti pasiaiškinimus. Toks jaunuolis tarybiniais laikais buvo nepaleidžiamas, nuolat buvo auklėjamas.“

Išlikę įdomių dokumentų – jaunuolių charakteristikos, kurias tyrinėdavo kiekviena stojančiųjų į aukštąsias mokyklas mandatinė komisija. Tiems, kurie buvo milicijos įskaitoje ar stebimi Saugumo, aukštasis mokslas buvo nepasiekiamas. Šiame užribyje pirmiausia atsidūrė neformalaus jaunimo atstovai. Hipis daktaras ar pankas teisininkas buvo neįmanomas dalykas.

Aukštasis mokslas sovietmečiu atvėrė galimybes gyventi geriau ir sočiau. Studijuojant buvo galima išgyventi iš stipendijos, jei dar gaudavai vietą bendrabutyje. Tačiau konkursai į prestižines specialybes būdavo 10 į 1 vietą ir daugiau. Negana to, kad įstotum, gerai mokytis neužteko – reikėjo blato.

„Stiliagos“ Saugumui buvo pavojingi, nes ieškodavo kontaktų su užsieniečiais, kad įsigytų drabužių, tušinukų, žiebtuvėlių... Jie tiesiog norėjo gyventi nerūpestingą gyvenimą, ko visiškai užteko, kad sovietiniai ideologai jais piktintųsi.

Blatas – labai paplitęs reiškinys sovietmečiu. Tai prekių ir paslaugų gavimas naudojantis pažintimis. Blatas dažnai būdavo tas tūzas, kuris „nukirsdavo“ ir raudonu diplomu baigusį mokyklą. Tarybinėje santvarkoje, pažymi S. Grybkauskas, to neturėjo būti – juk buvo nuolat deklaruojama, kad visi lygūs, bet to pasiekti nepavykdavo.

„Butas buvo Nr.1, jį gauti buvo svarbiausia, bet šalia to buvo labai svarbus aukštasis mokslas, įgyti specialybę, įtaisyti savo vaiką į aukštąją mokyklą“, – kalba jis.

Galima įsivaizduoti, kaip ekonomiką, teisę, mediciną studijavo įtakingų tėvelių bemoksliai vaikai, įstoję į aukštąsias per blatą. Daugelis jų tebedirba iki šiol – telieka tikėtis, kad profesijos juos išmokė gyvenimas.

Neformalų pasipriešinimas

Marijus-Chrizostomas Tumas – vienas iš laimingųjų, kuriam teko studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką nepriklausomybės išvakarėse. Jis priklausė neformalaus jaunimo grupei, okupavusiai Pilies gatvėje buvusią „Vaivos“ kavinę, vadinamą pankų žeme. Tuomet pankų elgesys mažai kuo priminė rezistencinę kovą, tačiau jie sugalvodavo daugybę būdų erzinti milicininkus ir saugumiečius.

„Ateina laikas, kai norisi protestuoti prieš tą visą reikalą. Kas yra protestas? Futbolas, „Žalgiris“. Kur galima užsitraukti trispalvę? Aišku, tenai – daug žmonių, mūsų nepagaus. Ką mes dar galime padaryti? „Mentus“ paerzinti. Vienas pripučia žalią balionėlį, kitas – geltoną, trečias – raudoną. Surišame ir tuos balionėlius mėtome. „Mentai“ bėgioja, gaudo. Aišku, juokingai atrodo, bet taip buvo prisikaupę, kad mes jau nebegalėjome gyventi šitoje šalyje“, – teigia jis.

Marijus, nors mokėsi gerai, dėl savo pažiūrų, elgesio ir pasisakymų gerai žinojo, koks stiprus KGB padalinys veikė Vilniaus universitete. Kiek kartų jį metė iš universiteto už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento, jau neatsimena. Nuo pašalinimo išgelbėjo artėjanti sovietų epochos pabaiga.

Jaunimo pasipriešinimas niekada nenurimo. Visi mokėjo skanduotę: „Geltona, žalia ir raudona – tai mūs valstybės vėliava, sugrįš iš užsienio Smetona ir vėl laisva bus Lietuva.“ 1972 metais Kaune protestuodamas prieš santvarką susideginęs devyniolikmetis Romas Kalanta tapo kovos už laisvę apologetu, jaunimui – herojumi, o Saugumui įskėlė neblėstančio nerimo žiežirbą.

Tačiau sovietmečio Lietuvos istorija pilna ir nežinomų sistemai pasipriešinusių pėdsakų, kurie dingo už kalėjimų sienų. Lukiškių kalėjime sovietmečiu buvo sudaužyta arba sustojo ne vieno jauno žmogaus širdis. Lygiai prieš 40 metų neaiškiomis aplinkybėmis rastas negyvas ir poetas Rimas Burokas.

Persekiotas sovietinio Saugumo tarnybų, kalinamas jis mirė dabar jau uždarytame kalėjime, kuris ir šiandien atrodo taip, kaip tada. Poetas prieš nieką nekėlė ginklo, kovojo tik rašikliu – kūrė eiles apie benamį valkatą, laisvą žmogų. Toks gyvenimo būdas prieštaravo sovietinei santvarkai, nes laisvė – tik imitacija. Jaunimui buvo skirtas ypač didelis vaidmuo ateities komunistinėje visuomenėje.

„Jaunimas – tai tas molis, iš kurio galima išminkyti lojalius tai santvarkai žmones. Jaunimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Vyko „šaltasis karas“ – kova už jaunimą, už jo įsitikinimus, už poveikį jam. Tam buvo skiriamas didelis tuometinės ideologijos dėmesys. Svarbu buvo nepalikti jauno žmogaus vieno, neduoti jam laisvo laiko“, – pasakoja S. Grybkauskas.

Ne be pagrindo sovietų ideologai per Saugumo didinamąją akį stebėjo nenuoramą jaunimą. Grįžtant gerokai atgal iki R. Kalantos žūties, giliame sovietmetyje, kai represijų šmėkla persekiojo net šešėlius, Kaune 1956 metais įvyko pirmoji protesto akcija, praėjus vos 3 metams po Stalino mirties. Nėra išlikusios nė vienos nuotraukos, niekas net nespėjo susirasti fotoaparato, net KGB – tik žmonių liudijimai.

„Lietuvoje buvo labai švenčiamos Vėlinės. Tą Vėlinių dieną Vilniuje, ypač Kaune vyko susirinkimai. Ten buvo sakomos antisovietinės kalbos, buvo iškabinta čia pat padaryta trispalvė. Tai vyko kapinėse, o čia – paminklai. Tai buvo tokia erdvė, kur žmonių nesugaudysi. Tai buvo toks didelis protestas“, – teigia S. Grybkauskas.

Gerą dešimtmetį nekilo jokia jaunimo pasipriešinimo banga. Tačiau jaunimas vis tiek rado būdą išsiskirti demonstruodamas užsienietišką gerovę prieš sovietinį pilkumą. 7-ajame dešimtmetyje Saugumo nerimą kurstė Klaipėdos „stiliagos“, bet sunku buvo prisikabinti prie žaviai vakarietiškai atrodančių jaunų žmonių, išsišokančių tik savo stiliumi.

„Stiliagos“ Saugumui buvo pavojingi, jie figūruoja keliose ataskaitose, nes ieškodavo kontaktų su užsieniečiais, kad įsigytų paprastų drabužių, automatinių tušinukų, kurie tais laikais buvo prabangos prekė, žiebtuvėlių... Jie buvo stebimi, nes nepripažino sovietinio gyvenimo normų, bet nebuvo iš esmės antisovietiniai. Jie tiesiog norėjo gyventi linksmą, nerūpestingą, jaunatvišką gyvenimą, ko visiškai užteko, kad sovietiniai ideologai ir komunistinio moralės statytojo kodekso sergėtojai jais piktintųsi.

Jei žmogus po darbo ramiai eina šlifuoti „brodu“ vadinto Gedimino prospekto, jis jau yra beveik antisovietinis. O jeigu jis dar vilki drabužiais, kurie nėra pasiūti kokioje nors tarybinėje drabužių siuvykloje, tai vėlgi blogai“, – tikina P. Girdenis.

7-ajame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjo hipių epocha, kuri neilgai trukus atsirito ir iki Lietuvos. Centrinio valstybės archyvo kloduose atrastoje kino kronikoje „Tarybų Lietuva“ pasakojama apie mūsų delegacijos apsilankymą Londone 1968 metais. Tarp tokių įvykių, kaip apsilankymas prie Karlo Markso paminklo, pateko ir Londono hipių vaizdai.

„Tarybų Lietuva“ buvo visiškai propagandinis kino žurnalas, kuris turėjo pasakoti, kas vyksta Tarybų Lietuvoje, Tarybų Lietuvos žmonių gyvenimuose. Veiksmas vyko 7-ajame dešimtmetyje, į kadrą pateko ir hipiai. Įdomu tai, kad pats komentatorius daug kalba apie Londono įžymybes, tačiau apie pačius hipius tiesiog tyli, yra tik tušti filmuoti kadrai, kuriuose hipiai guli ant aikštės basi, su išskirtiniais rūbais, ilgais plaukais pasipuošę vaikinai“, – pasakoja Simona Grikšaitė, Centrinio valstybės archyvo vyr. specialistė.

Basi, kiauras dienas sėdintys ant žemės, nieko neveikiantys, bandantys prastumti savo gyvenimą ilgaplaukiai – jų ekspozicija Pikadilio aikštėje nustebino labiau nei pasiekimai parodoje. „Galbūt bijojo daugiau komentuoti, reikšti nuomonę, o gal ir nežinojo, kaip tai apibūdinti, tai tiesiog nufilmavo“ – kodėl hipių vaizdai nekomentuojami, svarsto S. Grikšaitė.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuva jau turėjo savo hipių, jų judėjimas buvo susiformavęs ir turėjo savo lyderius. Hipiai pacifistai pasisakė už taiką pasaulyje, tačiau jų įvaizdis erzino sovietų valdžią. Vienas pirmųjų hipių Arkadijus Vinokuras pasakoja, kad ryškias kelnes siūdavosi iš užuolaidų, o kad mokyklose nenukirptų auginamų ilgų plaukų, susišlapindavo juos ir užkišdavo už apykaklės.

Hipių apranga, įžūli laikysena, vakarietiškos kultūros garbinimas, užsienio radijo stočių klausymas, išsisukinėjimas nuo tarnybos armijoje, filosofavimas sovietų santvarkos tema – Saugumas nuo hipių nenuleido akių.

„1970 metų liepą Kauno Vytauto parke, šokių paviljone, rinkosi žmonės. Susirinkus paviljono vadovybė pareiškė, kad nebus įleidžiami netvarkingai apsirengę ilgaplaukiai jaunuoliai. Tada vienas tų netvarkingai apsirengusių ilgaplaukių, amžininkų apibūdinamas kaip tikrai puikus muzikantas, o saugumiečių – kaip vienas hipiuojančio jaunimo grupuotės lyderių Genadijus Slavinskas, 300 žmonių išrėžė kalbą.

Išsitraukė SSRS konstituciją ir pareiškė, kad „kiekvienas turime nusipirkti po šitą brošiūrą ir ją išardę išmėtyti atskirais lapais Laisvės alėjoje, kadangi jos yra nesilaikoma, jose nurodytos visos žmogaus teisės nėra užtikrinamos“. Toks veiksmas – labai rimtas politinis akibrokštas. Nuo to laiko pradedama hipius stebėti, kai kurie jų buvo kviečiami į profilaktinius Saugumo pokalbius“, – sako P. Girdenis.

Persekiojami KGB

Po 1972-ųjų Kauno pavasario, kai kaltindamas santvarką susidegino R. Kalanta, sovietinės represijos struktūros pradėjo masinį ilgaplaukių persekiojimą. Hipiai, kuriems buvo 18–20 ar šiek tiek daugiau metų, apkaltinti chuliganizmu, buvo daužomi Saugumo rūsiuose. „Atvažiavo, suėmė ir pasakė: tau įrodysime, kad tu esi nusikaltėlis. Jie, žinoma, reikalavo, kad išduočiau draugus – nė vieno neišdaviau. Rūsyje jie liepė mane įkišti į geležinę spintą, ten vietos beveik nebuvo vienam žmogui. Uždarė, daužė bananais. Paskui ištempė, mušė per nugarą, per visur. Vėliau vienas milicininkas mašinėle nukirpo plikai ir uždarė dviem trims paroms, laikė tamsoje“, – pamena A. Vinokuras.

Tos kartos jaunimas ieškojo įvairių būdų išreikšti savo neapykantą sovietų vadžiai. Kartą naktį Šiauliuose jaunuoliai valerijonais aplaistė Lenino paminklą. Ryte didįjį vadą saugumiečiai akylai saugojo nuo „morčiaujančių“ katinų, visaip rodančių meilę Leninui. Sovietmečiu televizija jaunimui rengė tokias laidas, kurias galima laikyti ištakomis tokių laidų, kurios pagalbą teikia 24 valandas per parą.

Sovietų ideologijos mašina be perstojo suko ir socialistine didaktika persmelktus filmus, tokius kaip „Jaunystė“, išlikusį Centriniame archyve. Tai – trumpa apybraiža, kurioje atskiriamos dvi jaunimo pusės: vienas jaunimas studijuoja, dirba, įsitraukia į komjaunimo veiklą, kuria šeimas, dažniausiai gyvena mieste, o kaip visiška alternatyva jam pateikiama greičiausiai surežisuota situacija: jaunuolis kaulija pinigų iš miesto praeivių ir eina į vietinę maisto prekių parduotuvę nusipirkti alkoholio. Ilgą laiką sistema, toleravusi jaunimo alkoholio vartojimą, pati užlipo ant grėblio – vis daugiau jaunų žmonių įjunko į svaigalus.

Sovietų sistemos stagnacijos ledynai pradėjo tirpti dar iki Komunistų partijos galva tampant Michailui Gorbačiovui. Istorikė Jūratė Kavaliauskaitė, tyrinėjusi Lietuvos žaliųjų judėjimo ištakas, pastebi, kad jau tada jaunimas aktyviai dalyvavo steigiant įvairias krašto ir tautosakos mylėtojų organizacijas. Sovietmečiu jos buvo puiki priedanga vis drąsiau kalbantiems apie nepriklausomybę. Tiesa, ir tokias organizacijas užregistruodavo komjaunimas – steigtis neformalioms grupėms legalus startas Gorbačiovo duotas tik 1986 metais.

Ryškiausios savo veikla sovietmečiu buvo trys organizacijos – „Žemyna“, „Atgaja“ ir „Aukuras“. Jų steigimą registravo ir veiklą stebėjo Lietuvos komjaunimo sąjunga, tačiau, prisidengę meile kraštui, paveldui, gamtai, šių organizacijų nariai kėlė sovietams pavojingas bangas. Be to, ekologinė būklė daugelyje Lietuvos vietų buvo kritinė ir jaunimas neketino su tuo taikstytis.

„Kas įdomu, kad tuomet ekologinė problema buvo suformuluota kaip grėsmė visai tautai. Buvo iškelta „ekocido“ idėja – turime tokį atominį gigantą, kuris labiausiai naudingas Maskvai, bet bet kokia nelaimė ten reikštų visą mūsų mažytės tautos, susitelkusios mažutėje teritorijoje, išnykimą. Buvo suformuota ne tik grėsmė gamtai, bet ir visos tautos išnykimo grėsmė“, – pasakoja J. Kavaliauskaitė.

„Žaliųjų“ jaunimas pirmasis pradėjo rūpintis Kuršių marių švara, protestavo prieš trečiojo Ignalinos atominės elektrinės bloko statybą, su Lietuvos trispalvėmis stovėjo ekologinėje akcijoje „Apkabinkime Baltiją“, dalyvavo ekologiniuose žygiuose, rinko šiukšles Neries pakrantėse, netrukus pradėjo atvirus politinius protestus.

Jei į mokyklinės uniformos atlapą įsisegdavai „grafkę“, vadinasi, esi pankas. Kitose mokyklose būdavo reidai, tikrindavo, ar moksleiviai įsisegę tas „grafkes“, ir su tais kalbėdavosi: kodėl tu pankas, ar tu eini prieš sovietų sistemą?

„Jie organizavo pačias įvairiausias neįtikėtinas akcijas, siūlė Kaune stovintį tanką perlydyti į plaktukus. Prie azoto gamyklos organizavo šokiruojančią akciją, kai gamyklos vadovus pasitiko dujokaukėmis apsitempusios žmogystos stiklo akimis. „Atgaja“ organizavo dar radikalesnių žygių, pavyzdžiui, tylos protestą kariniame Kėdainių aerodrome. Pralindo pro tvoras ir atėjo iki pat būstinėlės, ir tiesiog tyliai su savo visais plakatais susėdo ant žemės, kurį laiką sėdėjo.

Yra filmuoti kadrai, kaip vietiniai pareigūnai bando juos išprovokuoti ir pakalbinti, o jie visi tyli. Šiauliuose, kiek žinau, irgi buvo panašių akcijų, buvo tiesiog po karinių automobilių ratais mėtomos kepurės, sakoma: imk milinę, eik namo. Jie tikrai sau daug ką leido“, – pažymi J. Kavaliauskaitė.

Į sovietų epochos pabaigą Komunistų partija ir komjaunimas dar ieškojo būdų, kaip išlaikyti jaunimą: komjaunimas kartu su „Žemyna“ organizavo bendrus žygius per Lietuvą, net finansavo pirmuosius roko koncertus. Toks paradoksas, kai sovietų valdžia apmokėjo, galima sakyti, savo duobkasius. Vėlyvuoju sovietmečiu atvirai rodyti nepasitenkinimą sistema tapo įprasta.

„1982 metais, kai mirė Brežnevas, atsirado jausmas, kad tai yra neamžina. Mūsų mokykloje, 18-oje vidurinėje, aš, tiesą sakant, niekada labai stipriai nejaučiau kažkokio sistemos spaudimo. Buvo gana demokratiška ir kūrybinga atmosfera, ne veltui iš mūsų mokyklos yra išėję tokių žmonių, kuriuos ir šiandien žinome: Dalia Ibelhauptaitė arba Oskaras Koršunovas“, – atkreipia dėmesį dainininkas Andrius Mamontovas.

Apie 1982-uosius atsirado pankai ir pankams prijaučiantys jaunuoliai. Jie pasižymėjo radikaliomis antisovietinėmis nuotaikomis.

„Jei į mokyklinės uniformos atlapą įsisegdavai „grafkę“, vadinasi, esi pankas. Tai būdavo slaptas ženklas, kad „aš esu pankas“. Man su tuo neteko susidurti, bet kitose mokyklose būdavo reidai, tikrindavo, ar moksleiviai įsisegę tas „grafkes“, ir su tais kalbėdavosi: kodėl tu pankas, ar tu eini prieš sovietų sistemą? Buvo kažkokia netgi romantika – daryti tai, ko atseit negalima“, – mintimis dalijasi buvęs „Foje“ lyderis.

Bet norėjimas išsiskirti buvo pavojaus signalas, kad iš tokio jaunuolio užaugs maištininkas ir nedisciplinuotas žmogus. Tuometinė vienintelė televizija rengė specialią laidą „Jaunimo ekranas“, kur gana sėkmingai pavykdavo parodyti, koks neva tuščiagalvis neformalus jaunimas. Maždaug nuo 1983-iųjų iki 1986-ųjų pankai nuolat platindavo antisovietinius lapelius, o Vasario 16-osios dienos išvakarėse Gedimino stulpais, Vyčio Kryžiais ir įvairaus turinio šūkiais margindavo miesto sienas.

Vilniuje buvo kelios pankų mėgstamos susibūrimo vietos. Prie Sereikiškių parko tebestovi buvusi kavinė „Rotonda“, šiais laikais praradusi trauką. Eglė Mickevičienė buvo viena iš mėgstančių čia leisti laiką pankių. Ji dar vaikystėje pati išstojo iš pionierių pareiškusi, kad lanko bažnyčią, išvengė komjaunimo.

„Mane tėvai labai palaikė, mama padėdavo apsirengti, tėtis darydavo apyrankes – leisdavo man viską. Mūsų tėvai mus ugdė labai patriotiškoje katalikiškoje aplinkoje. Tėtis su močiute spausdino uždraustą katalikišką literatūrą – dirbo gamykloje ir dalimis išsinešė spausdinimo mašinas, jas surinko ir spausdino literatūrą. Su broliu vaikystėje buvome paruošti, kad bet kada gali įsiveržti Saugumas, daryti kratą. Buvome paruošti, ką turime kalbėti, kad turime viską neigti. Taip buvo nuo mažens, mes augome tokioje aplinkoje“, – pasakoja ji.

Ir šiandien Eglė mėgaujasi laisve atrodyti taip, kaip nori, ir daryti tai, ką nori. Ji išaugino 4 vaikus, buvo architektė, dainininkė, vizažistė, dabar yra keramikė. Jaunystės pankizmas jos gyvenime išliko kaip pasirinkimo laisvė.

Dar viena mėgstama pankų susibūrimo vieta buvo Pilies gatvėje esanti kavinė „Vaiva“. Ten rinkdavosi aršesni pankai, susidūrimai su milicija jiems buvo kasdienybė. Kovoje už laisvę, ypač vidinę, daugelis pasirinko alkoholį, narkotikus. Ir šios kovos nelaimėjo.

„Jeigu tu turi polinkį į tokį truputėlį smurtingą pasaulio supratimą ir pasipriešinimą šiam pasauliui, čia yra tavo vieta. „Vaiva“ ir buvo tas pasipriešinimas. „Vaivos“ fenomenas yra tai, kad ji buvo gyva, kol buvo gyva tarybinė santvarka“, – pabrėžia pankas Marijus.

Kavinė „Vaiva“ buvusi strategiškai labai patogioje vietoje: pro čia kursuodavo Dailės akademijos, Vilniaus universiteto studentai, čia pat buvo Žurnalistikos institutas. Pilies gatvėje nuolat buvo kuriama strategija didesnių ar mažesnių išpuolių, kurių veiksmingumas buvo matuojamas daugiausia išdaužytais dantimis.

Dar šiek tiek įdomių dalykų iš sovietmečio, kuriuos rado Lietuvos televizijos ir Centrinio valstybės archyvo specialistai: vienu metu buvo labai madingi užsienietiški plastikiniai maišeliai su kokios gražuolės atvaizdu – kai kurie su jais nesiskirdavo ir šokdami; juokaujama, kad kramtomąją gumą žiaumodavo kone tris dienas, o ypač mandri tai darydavo šokiuose siekdami parodyti, kad „ant visų pakramtyt“.

Plačiau – sausio 14 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

(Pra)rasta karta. Vinokuras apie saugumiečių represijas už hipizmą sovietmečiu: mes tau įrodysime, kad esi nusikaltėlis
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt