Gyvenimas

2021.01.25 11:38

„Draugystė veža. Stipresni už virusą“. Šiandien būkime geresni nei vakar, o rytoj – geresni nei šiandien

Indrė Radžiukynienė, „Draugystė veža“ atstovė2021.01.25 11:38

„Draugystė veža“ komandos, Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei VšĮ „Turizmo plėtros institutas“ organizuojamo projekto „Stipresni už virusą“ paskutinieji trys dalyviai – negalią turintys žmonės – metė iššūkį savo išsirinktiems porininkams – garsiems Lietuvos žmonėms!

Projektui baigiantis štai tokiomis mintimis dalijosi jo vadovė Žydrė Gedrimaitė: „5 savaitės, 15 porų, 15 nuostabių iššūkių. Kiekvieną projekto savaitę, kiekvieno pokalbio su jo dalyviais metu vyko kažkas įdomaus ir nepaprasto. Šiandien aš esu laiminga, nes prieš mane sėdėjo žmonės, stipresni už bet kokius virusus, kovai su jais pasitelkę vienintelį priešnuodį – pozityvų požiūrį. Pasikartojau ir išmokau baigiamąją pamoką – nereikia rungtyniauti vieniems su kitais, geriau – lenktyniaukime su savimi, kad rytoj būtumėm geresni nei šiandien, o šiandien – geresni nei vakar. Ir nuoširdžiai rekomenduoju visiems – susėdę pavakarieniauti pamąstykite ir padiskutuokite apie tai, ką kalba paskutiniosios projekto savaitės herojai. Ne tik akyse, bet ir galvose tikrai prašviesės.“

Tomas Čepelevskis ir Edmundas Jakilaitis

Tomas Čepelevskis cukriniu diabetu serga 30 metų, per laiką liga pažeidė inkstus, prieš 8 metus jam buvo atlikta inkstų transplantacijos procedūra – dabar jis gyvena su mamos paaukotu gyvybiškai svarbiu organu. Tik dėl šios neįkainojamos dovanos Tomas gali džiaugtis šeima, dirbti. Šiandien jis atstovauja žmonėms, kuriems aktuali organų donorystė, ir ieško būdų, kaip „pagyvinti“ organų donorystę Lietuvoje, paskatinti žmones dovanoti artimųjų organus (šiuo metu daugiau nei 30 proc. mirusiųjų artimųjų atsisako tai daryti), laužyti vis dar gajus stereotipus, kad donorai bus „išmėsinėti“, o jų organai parduoti juodojoje rinkoje. Tai pat Tomas norėtų, kad visuomenė labiau suprastų, užjaustų ir priimtų „nematomą negalią“ turinčius žmones. Neįgalieji dažnai yra drovūs ir negalintys pakovoti už save. Pajutę aplinkinių abejingumą patiria didelį fizinį ir moralinį skausmą. Žmonės su prastai veikiančiais inkstais dažnai kenčia nuo sunkių kojų sindromo: ilgiau ar intensyviau paėjus kojos tampa tarsi švininės, dūstama, kamuoja pykinimas, galvos svaigimas. Norėdamas atkreipti dėmesį į „nematomą negalią“ savo iššūkį – nubėgti 100 metrų ir užkopti į paskutinį daugiabučio aukštą su ant kojų uždėtais 1 – 3 kg svarmenimis ir 3 – 5 medicininėmis kaukėmis ant veido – Tomas metė gerbiamam žurnalistui, savo srities profesionalui Edmundui Jakilaičiui.

Edmundas jam skirtą užduotį atliko Vilniaus Vingio parke: „Kai užsidėjau ant kojų svarmenis, situacija ir pojūčiai labai pasikeitė. Kaukes naudojau keturias. Šimtą metrų nubėgti ir vietoj daugiabučio pakilti iki parko estrados viršaus apsiginklavus tokia amunicija buvo reikalų. Atlikus iššūkį suprasti tai, apie ką kalba Tomas, tapo daug paprasčiau. Jeigu reiktų taip kiekvieną dieną judėti, būtų labai sunku. Ypač nelengva yra kilti intensyvesniu tempu laiptais. Tie 3 kg prideda trečdalį papildomo krūvio. Viena iš gautų pamokų – niekada negalima tik pamačius žmogų spręsti, ar jam sunku, ar lengva. Dėkui, Tomai, už tai.“

„Iššūkio atlikimui pasirinkau Edmundą kaip įtakingą nuomonės formuotoją. Jis yra autoritetas žmonių akyse ir gali padėti platinti teisingą bei reikalingą informaciją. Be to, Edmundo vadovaujami savanoriai iš iniciatyvos „Stiprūs kartu“ padeda sunkiai vaikštantiems. Šis žmogus ir supranta tokius kaip aš, ir gali padėti spręsti problemas“, – sakė Tomas ir klausė Edmundo, kaip būtų galima paskatinti žmones tapti organų donorais. Į tai atsakydamas žurnalistas parodė savo donoro kortelę: „Kai pamačiau per žinias tokią kortelę demonstruojantį Prezidentą Valdą Adamkų, jau kitą rytą užpildžiau reikiamus dokumentus ir esu pasiruošęs atėjus laikui tapti donoru. Negaliu suprasti, kaip, tokiu atveju, kai žmogus laisva valia yra nusprendęs po mirties kitų žmonių gyvybėms gelbėti paaukoti savo organus, artimieji jam mirus, vadovaudamiesi savo keistais įsitikinimais staiga nutaria paneigti jo norą. Man tai atrodo neteisėta, nors medikai tokį reiškinį toleruoja. Ir tai akivaizdus mirusio žmogaus valios paniekinimas. Paskutinio teismo dieną Dievas prikels ir iš pelenų, ir iš bet kokių organų, kiek jų bebus likę – viskas yra įmanoma. Ir saugoti mirusiojo organus nuo gyvųjų gelbėjimo yra didžiausia kvailystė. Turiu labai aiškią nuomonę šiuo klausimu – prašau, nesaugokim to, ko niekam nereikia.“

Dar Tomas Edmundo klausė nuomonės apie socialiniuose tinkluose menkinamą COVID-19 virusą bei formuojamą neigiamą požiūrį į skiepus: „Žmonės įtiki kuriamomis įvairiomis sąmokslų teorijomis ir melagystėmis, nesilaiko karantino rekomendacijų ir platina mirtiną užkratą. Ši problema yra ypač aktuali tokiems žmonėms kaip aš, kurie vartojame imunitetą slopinančius vaistus. Toks neatsakingas elgesys mums gresia mažiausiai transplantuotų organų atmetimu, o blogiausia – mirtimi. Kaip Jūsų nuomone kovoti su tokiu melagysčių plitimo fenomenu ir kaip sudrausminti neatsakingai besielgiančius lengvatikius žmones?“ Į tai žurnalistas atsakė: „Žmonės visą laiką turi kritiškai vertinti informaciją, skirti mokslinius faktus nuo pramanų. Didžioji visuomenės dalis linkusi pasitikėti mokslu, bet visada bus ir priešingai galvojančių. Nemanau, kad tai labai didelė problema. Norinčių skiepytis yra žymiai daugiau nei nenorinčių. O geri pavyzdžiai visada užkrečia. Gal tų besidžiaugiančių žmonių įkvėpti teisingu keliu pasuks ir iš jo laikinai išklydę?“

Edmundas pasidžiaugė koronaviruso akivaizdoje kilusiu savanorystės sąjūdžiu, bendrumo, vienybės pojūčiu, aktyvia labdara (per gana trumpą laikotarpį iniciatyvos „Stiprūs kartu“ metu ligoninėms nupirkta įrangos už daugiau nei 300 tūkst. Eur). Ir nors visuomenėje vis dar gajus susvetimėjimo ir nenoro vienas kitu pasitikėti virusas, teigiamų ir labai gražių dalykų yra daugiau nei neigiamų. „Aš, kaip ir Edmundas, esu „be virusų“. Turiu mylinčią, suprantančią šeimą, mylimą darbą. Stengiuosi į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Tačiau yra daug vienišų, nepritampančių darbo rinkoje mano likimo brolių. Tai didžiausias virusas, tokiu atveju, yra vienatvė, vedanti į depresiją. Reikia stengtis išgyventi kuo daugiau gražesnių momentų, matyti kuo daugiau teigiamų dalykų, tik tuomet mes prasmingai gyvensim“, – pokalbį užbaigė Tomas.

Aistė Krušinskaitė ir Kristijonas Bartoševičius

Žavinga, aktyvi, sportiška, valia ir nepaprasta stiprybe bei išskirtiniu humoro jausmu žavinti Aistė Krušinskaitė 25-erių patyrė stuburo traumą, po kurios teko susidraugauti su... neįgaliojo vežimėliu. Šis įvykis ne tik nepalaužė merginos, bet dar labiau ją sustiprino: „Teko išmokti prisitaikyti prie kitokio gyvenimo sąlygų, naujo aplinkinių požiūrio, buvo labai sunkių akimirkų, bet atkalus darbas su savimi ir artimųjų palaikymas davė stulbinamus rezultatus. Sunkiausia buvo paminti savo išdidumą ir priimti siūlomą pagalbą. Sugrįžimui į pilnavertį gyvenimą prireikė pusantrų metų.“ Šiuo metu Aistė – įmonės vadovė, kurioje gaminami, taisomi odiniai gaminiai, taip pat užsiimama reklaminių, motyvacinių projektų įgyvendinimu. 2020 m. metais Aistei buvo įteiktas apdovanojimas „Metų pokytis 2019“ kaip labiausiai neįgaliųjų įdarbinimu ir, apskritai, neįgaliųjų bendruomene besirūpinančiai vadovei! Na, o savo iššūkį – išvalyti grindis sėdint neįgaliojo vežimėlyje ar kėdėje su ratukais – mergina metė labai įdomiam, charizmatiškam, rūpestingam ir linksmam Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kristijonui Bartoševičiui.

Iš pradžių mergina parodė, kaip ji plauna grindis – įjungia siurblį-robotą ir geria kavą: „Juokauju... Nebus taip paprasta!“ Antruoju bandymu Aistė atskleidė, kaip tai daro iš tikrųjų. Nors, pasak jos, neaišku, ar po jos plovimo grindys būna švaresnės, nes plaudama jas, nori nenori, dar šlapias išvažinėja vežimėliu.

Kristijonas dažniausiai sutinka dalyvauti įvairiausiose akcijose, kurios atneša gėrį. Todėl iššūkį priėmė ir nusprendė taip kūrybiškai, su vėjeliu išplauti Seimo koridorius. „Nors ir ant biuro kėdės su ratukais, bet kelionė iki vandens šaltinio tualete užtruko ilgiau, nes visur užkliūdavau. Neįsivaizduoju, kur reiktų dėti kibirą, jei rankomis turėčiau sukti vežimėlio ratus – juk dabar aš sukčiauju, stumiuosi kojomis. Ploviau lėtai, buvo labai slidu, gana greit pavargau. Užduotis nelengva. Jausmas labai keistas, nes niekada net nesusimąsčiau, ką reiškia valyti grindis sėdint. Tai, ačiū, Aiste, už šį išbandymą!“ – sakė Kristijonas.

Pažiūrėjusi, kaip Seimo narys atliko užduotį, Aistė pakomentavo taip: „Visai neblogai susidorojai su iššūkiu. Bet aš pagalvojau – ar „žvaigždės“ apskritai turi mokėt grindis plaut?“ Pati Aistė, kol neturėjo roboto, plaudavo grindis kas antrą dieną, nes mėgsta švarą. Tai būdavo visko – ne kartą ir iš vežimėlio vos neiškrito, ir akių su šluotkočiu vos neišsidūrė. Mergina Kristijono paklausė, kaip jis įsivaizduoja su kokiais iššūkiais susiduria judėjimo negalią turintys žmonės? „Labiausiai, manau, erzina aplinkos nepritaikymas. Kai žmogus atvykęs į vietą, kuri vadinama pritaikyta judėjimo negalią turintiems asmenims, pasijunta apgautas, nes ten paliktas „tik vienas laiptukas ar vienerios siauros durys“, – svarstė Seimo narys. Aistė juokavo, kad tokiu atveju svarbiausia, kad būtų kas laiptais užneštų: „Kai su draugėm einam į naktinius klubus, sakau, kad eitume ten, kur gražūs apsaugos darbuotojai ir daug laiptų.“ Kristijonui tenka dažnai pagelbėti pažįstamiems neįgaliesiems, tačiau su nepažįstamaisiais tokios patirties neturėjo. „Mūsų visuomenė dar tokia „spygliuota“. Ar pagalvosi, kad priėjęs neįgalus žmogus nori tik su tavimi susipažinti? Ne, jam juk reikia tik tavo pagalbos, o gal pinigų?“ – stereotipinį mąstymą komentavo Kristijonas. „Kad taip nenutiktų, matyt, reiktų tiesiai sakyt: „Nereikia man tavo pagalbos. Imk mane ir neškis prie altoriaus“, – juokėsi Aistė. Seimo narys pasidžiaugė, kad mūsų žmonių požiūris į negalią ir, apskritai, situacija Lietuvoje pamažu keičiasi: „Neįgaliųjų integracija į visuomenę vyksta gal lėtokai, bet vyksta. Neįgalumas nėra kliūtis nei bendravimui, nei bendram darbui. Pastangas rodyti ir to norėti turėtų abi pusės – bendrauju, nes man to reikia, man patinka. Labai noriu palinkėti daugiau laisvės ir į viską žiūrėti atvira širdim bei priimti kitą tokį, koks jis yra.“

Pokalbio vedėjai Žydrei paklausus, ar galima lyginti pokyčius, įvykusius žmogaus gyvenime dėl įgytos negalios, su pokyčiais žmogaus be negalios gyvenime? „Visada sakau, kad skirtumų neturi būti. Kiekvienam jo skausmas, išgyvenimas, rūpestis yra kitoks, bet jam – didžiausias ir svarbiausias. Negalima ir nereikia lygintis. Kiekvienas savo istoriją išgyvenam skirtingai“, – teigė Aistė. Kristijonas prisipažino, kad šiuo aspektu jis yra nelanksčioji visuomenės dalis, kuri nedrįstų lyginti savo išgyvenimų su neįgaliojo žmogaus. Bet paklausius Aistės, kuri taip stebina savo unikaliu požiūriu į gyvenimą, mąstymas keičiasi: „Seku Aistę socialiniuose tinkluose ir jos pozityvus matymas visada praskaidrina dieną, ir tai yra patys geriausi vitaminai. Dabar jau manyčiau taip – pokyčiai gyvenime ir pasaulyje būna įvairiausi. Man toks pokytis įvyko, kai baigęs visas kultūrines ir švietimo veiklas buvau išrinktas Seimo nariu – tapau tautos atstovu. Aistei, turbūt, dabar atrodo, kad pokytis mano gyvenime – didesnis nei jos.“ Aistė pritarė Kristijonui, jog svarbiausia ne pokytis, o kaip mes jį priimsim, ko išmoksim, kokios naudos gausim. Reikia tik nebijoti būti geriausia savo versija.

Seimo narys mano, kad didžiausias virusas dabar, pandemijos metu, yra nestabili psichologinė visuomenės sveikata ir abejingumas esamai situacijai. Aistės požiūriu, tai yra verkšlenimas ir negebėjimas prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. O juk kiekvienoj situacijoj galima rasti ir sukurti kažką naujo net neišeinant iš namų ar tuos pačius dalykus pamatyti visai kitaip.

Pokalbio pabaigoje draugų pora sutarė, kad, kai baigsis karantinas, organizuos estafetę, kurioje varžysis abu sėdėdami neįgaliojo vežimėliuose. Kristijonas tai darys su malonumu vien todėl, kad paneigtų prietarą, kad jei pasėdėsi neįgaliojo vežimėlyje, tai būtinai tapsi neįgalus.

Ana Staševičienė ir Ignas Krupavičius

Stiprybe ir ramybe užburianti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto lektorė, Lietuvos neįgaliųjų teniso klubo prezidentė, išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksaiׅ“ pirmininkė Ana Staševičienė išsėtine skleroze serga 17 metų. Labiau už viską jai patinka rūpintis kitais žmonėmis, todėl savo darbą vadina gyvenimo būdu. „Kadangi esu praėjusi visas pažinimo ir susitaikymo su šia klastinga, banguojančia liga stadijas, išgyvenusi emocines krizes, puikiai žinau, ką patiria ja sergantys, siekiu griauti stereotipus, padėti atsikratyti baimių, savo pavyzdžiu įrodyti, jog įmanomas normalus asmeninis, profesinis, sportinis gyvenimas, dalintis teisinga informacija, ugdyti toleranciją ir vienyti žmones – ir sergančius, ir sveikuosius“, – sako Ana, organizuojanti ir universalaus dizaino principų mokymus, taip siekdama prisidėti prie siekio sukurti vienodas galimybes visiems žmonėms dalyvauti socialiniame ir ekonominiame gyvenime, patekti į bet kurią teisingai sukurtos aplinkos vietą bei ja naudotis kuo savarankiškiau.

Kaip ištikima laidos „Labas rytas, Lietuva“ žiūrovė Ana savo iššūkį metė jos vedėjui, žurnalistui Ignui Krupavičiui – žmogui, dažnai ją žadinančiam rytais, empatiškam, nuoširdžiam ir neabejingam visiems, patiriantiems sunkumus: „Kviečiu ne tik pamankštinti kūną, bet ir smegenis, nes tai labai sveika visiems – užsimovus storas žiemines pirštines sužaisti kompiuterinį žaidimą (pamaitinti pingviną). Sergantys išsėtine skleroze dažnai jaučia rankų silpnumą, tirpimą, pirštai praranda miklumą, sutrinka atmintis, kognityvinės pažintinės funkcijos, sunkiau koncentruojamas dėmesys. Siekdama užbėgti šiems nemaloniems reiškiniams už akių stengiuosi kasdien skirti 5 – 10 min. proto žaidimams. Beje, tokį žaidimą žaidžia ir užsienyje gyvenantys bei išsėtine skleroze sergantys žmonės. Ignai, linkiu smagios proto mankštos!“

Ignas yra atviras visoms prasmingoms, nesuplanuotoms, teigiamą emociją nešančioms iniciatyvoms, paliekančioms labai gražų ir šiltą prisiminimą, todėl Anos iššūkį priėmė entuziastingai ir atliko užduotį grįžęs iš slidinėjimo, taigi, pirštinių net nusiimti nereikėjo. Laidos vedėjas žaidė labai emocingai, bet sekėsi jam sunkiai – įveikė 4 lygius iš 8. „Ką aš galiu pasakyti? Buvo sudėtinga – net sukosi galva ir prakaitas mušė, su pirštinėmis sunkiai sekėsi maigyti klavišus. Mes kažkaip įpratę kalbėti apie fizinį aktyvumą pandemijos metu, bet proto mankštos gal kaip tik ir trūksta? Juk tokie žaidimai puikiai tinka ir vaikams, ir suaugusiems. Ana, gerai sugalvojai. Kuo toliau, tuo daugiau mąstau apie tai, kaip jaučiasi kiti žmonės. Juk, iš tiesų, mes labai gerai gyvename puikioje šalyje, apsupti gražių žmonių ir vis tiek skundžiamės. Ir tik kažko netekę pradedame vertinti. Žmonės, kurie įveikia kažkokius jiems gyvenimo duotus iššūkius, tampa labai stiprūs. O mes išsigąstame ir nedidelių sunkumų. Vykdydamas iššūkį aš dar kartą įsitikinau, kad nepaisant visų virusų svarbiausias dalykas yra bendravimas ir gebėjimas matyti kitą žmogų, nes draugystė „veža“, – nauja patirtimi dalijosi Ignas.

Ana pasiklausė žurnalisto, koks yra jo geros savijautos receptas? „Apie tai, kaip jaustis gerai, prirašyta daug protingų knygų, bet vis tiek visiems tai yra didelis iššūkis. Kiekvienas susiranda turbūt jam vienam tinkamą „vaistą“. Ryte mane geriausiai prižadina šaltas dušas. Taip pat stengiuosi tam tikru dienos metu valandą ar pusantros pabūti su savimi – čia ir dabar. Tuomet paprastai bėgioju, klausausi muzikos ir dažniau pakeliu galvą bei pasižiūriu į medžių šakas“, – taip atsakė Ignas. Ana džiaugėsi tokiu teisingu žurnalisto požiūriu į savo gyvenimą. Ji ir pati dirbdama su kolegomis stengiasi ugdyti žmonių sąmoningą siekį pabūti čia ir dabar, naudojantis įvairiomis meditacijos formomis. O į klausimą, kaip pabėga nuo nemalonių, stresinių situacijų ir susigrąžina pusiausvyrą, laidų vedėjas atsakė: „Važiuoju remontuot mamos buto ar daryti kitus rutininius darbus. O šiaip mes turime susidraugauti su stresu, pripažinti, kad jį patiriam, jei yra labai sudėtinga situacija – nebijoti kreiptis specialisto pagalbos. Esu visa tai patyręs ir išbandęs. Psichinė higiena yra ne mažiau svarbi nei kūno. Išgyvenant stresą labai naudinga pabūti gamtoje ir paveikti ką nors aktyvaus – taip puikiai prasivalo mintys.“

„Baisiau už visus virusus yra abejingumas kitam – kaimynui, draugui ar nepažįstamam žmogui. Juk nesunku paklausti, ar galiu padėti? Tereikia žmogiškai, šiltai bendrauti. Jei draugausime, būsime stipresni. Galimybę pabendrauti su tokiu stipriu žmogumi kaip Ana priimu kaip tikrą dovaną“, – džiaugėsi Ignas. „Iš tiesų, svarbiausia palaikyti vienas kitą. Kas benutiktų, reikia prisitaikyti prie bet kurios situacijos ir bet kuriame neigiamame dalyke pamėginti pamatyti teigiamą jo pusę. Ir šio pandemijos metu mes juk nenustojom bendrauti. Mes tik geriau įvaldėm šiuolaikines technologijas. Dar prieš metus aš nebūčiau patikėjusi, kad štai taip (nuotoliniu būdu) bendrausiu su Ignu tokiame gražiame projekte!“ – pokalbį užbaigė Ana.

Vaizdo įrašus apie paskutines projekto dalyvių poras kviečiame žiūrėti antradienį – ketvirtadienį portale LRT.lt ir penktadienį LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.

Pora nugalėtoja bus renkama balsuojant portale LRT.lt ir paskelbta finalinėje nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos laidoje, tiesioginio eterio metu.

Kaip ir kasmet, yra numatytas prizas – kelionė poros neįgaliajam asmeniui su savo pasirinktu draugu į „Euroviziją“ Roterdame, Nyderlanduose, ir galimybė gyvai stebėti Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus. Jei tuo metu dėl pandemijos kelionės nebus galima įgyvendinti, laimėtojui kaip ir dar trims poroms, 2020 m. gegužę dėl koronaviruso protrūkio neišvykusioms į kelionę, bus pasiūlytas alternatyvus prizas.

Daugiau informacijos apie projektą ieškokite „Draugystė veža“ „Facebook“ paskyroje.