Gyvenimas

2021.01.23 19:03

Gimusi per Kariuomenės dieną, po mokyklos Martyna pasuko karės savanorės keliu

Andrius Stanys, grokiškis.lt2021.01.23 19:03

Devyniolikametė Martyna Povilavičiūtė – karė savanorė. Ji prisiekė negailėdama jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę. „Visada mėgau iššūkius, niekada nesirenku lengviausio kelio“, – sako Martyna, gimusi ir užaugusi Juodupėje.

– Baigei mokyklą ir pasirinkai savanorės kelią. Kodėl?

– Nuo pat mažų dienų mano gyvenimą lydėjo kariška bei patriotiška veikla, buvau Lietuvos šaulių sąjungos narė, o mokykloje išsiugdžiau tvirtas pilietines ir patriotines vertybes. Visada mėgau ir mėgstu iššūkius, niekada nesirenku lengviausio kelio, nes manau, kad tik eidami sudėtingais keliais, išgyvendami sunkius etapus mes augame kaip asmenybės.

Labai vertinu savo šalį, jos kalbą, kultūrą, papročius, esu labai laiminga, kad gimiau Lietuvoje, kurios didinga istorija įkvepia veikti tėvynės labui. Filmo „Knygnešys“ herojus sako: „Lietuva yra širdyse, o ne rankose <…> Knyga neša žinią, žinia neša meilę tėvynei, meilė tėvynei neša laisvę.“

Būtent meilė Lietuvai lėmė sprendimą tapti savanore, taip pat noras išbandyti save ir suprasti, ko iš tiesų noriu. Bazinį kario kursą atlikau Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre, Operacinės aplinkos kuopoje „Vanagas“, likusią dalį tarnybos atliksiu Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje.

– Kada nusprendei pasirinkti kario kelią? Ar Kovinio rengimo centre tarnauja daug merginų?

– Kartu su manimi tarnauja 12 merginų, deja, savanorių iš mano krašto nėra. Sprendimą pasirinkti kario kelią lyginu su amerikietiškais kalneliais. Vos 12-os metų įstojau į Šaulių sąjungą, tvirtai sau sakiau, kad noriu būti karė, bet bėgant metams atsirado naujų pomėgių.

Be galo mėgstu istoriją, tai neatsiejama mano gyvenimo dalis. Mane labai domina politika ir viskas, kas su ja susiję. Bręstant asmenybei, neneigsiu, kiek dvejojau, ką pasirinkti. Šmaikštauju, kad mano gimimo data – lapkričio 23-ioji (Lietuvos kariuomenės diena) – man lyg kelrodė žvaigždė, kuri mane ir nuvedė ten, kur dabar esu. Žinojau, kad kario profesija tikrai nelengva, reikalaujanti daug fizinių ir moralinių jėgų, tačiau tiems, kurie nori save išbandyti, įgyti naujos įdomios patirties, vertėtų tapti juo.

– Kaip į tavo pasirinkimą reagavo šeima, draugai?

– Reakcijos buvo įvairios, draugai ir šeima palaikė mano sprendimą ateitį sieti su kariuomene, bet buvo ir tokių, kurie man sakė, kad ten man ne vieta, kad bus labai sunku, kad save galiu realizuoti kitur. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas yra jo asmeninis reikalas, kuriam neturėtų daryti įtakos visuomenėje susiformavę stereotipai, todėl tokie komentarai manęs neišgąsdino. Drąsiai galiu teigti, kad kariuomenė, nesvarbu, mergina tu ar vaikinas, yra pašaukimas. Todėl visus, kurie nori, bet vis dar abejoja, skatinu pasiryžti ir nebijoti. Svarbiausia yra tai, ko pats nori ir sieki.

– Kaip atrodo tavo diena kariuomenėje?

– Veiklos prasideda nuo ankstaus ryto, viskas sustyguota ir vyksta pagal tam tikrą dienotvarkę. Keliamės 6 val. ir einame į rytinę mankštą. Po jos turime pusę valandos iki pusryčių pasiruošti darbo dienai: pasikloti lovas, susitvarkyti gyvenamąsias patalpas bei pasiruošti patiems, kad atrodytume kaip tikri kariai. Toliau vadovaujamasi dienotvarke.

Pirmaisiais mėnesiai rengta daug paskaitų apie tai, ką veiksime toliau, mokėmės ir teoriškai ir praktiškai. Pamenu savo pirmąją praktiką miške. Mus mokė, kaip teisingai įkurti ugnį, filtruoti vandenį ir įsirengti vietą nakvynei miške. Kitomis savaitėmis miškuose praleisdavome po dvi tris paras. Buvo visko...

Turėjome išžvalgyti kito būrio lokaciją, tinkamai saugoti savo būrio stovyklavietę, daug šaudėme ir gaudėme. Naktiniai orientaciniai ir taktiniai žygiai, pasalos, šaltis, stebėjimo postai, daug drėgmės – nuo šiol neatsiejama mano gyvenimo dalis.

– Kokią akimirką pavadintum sunkiausia? O kokią įdomiausia?

– Pagalvojus apie sunkiausią akimirką, kažkodėl pirma mintis, šovusi į galvą, – pirmasis bandymas bėgti iki kuopos su visa žygio ekipuote. Buvo labai sunku, nes dar nebuvome išmokę tinkamai susidėti kuprinės, bėgi, viską spaudžia, svoris netolygus, o ir nuovargis didelis, tą kartą, kai grįžau į kuopą, pradėjau ją dar labiau branginti.

Įdomiausias buvo kliūčių ruožas „Vanagas“. Šį „Vanago taką“ sudaro 17 kliūčių ir jo ilgis – apie kilometrą. Pamenu, tą dieną lauko temperatūra nebuvo pakilusi aukščiau 0 laipsnių, o teko nerti š šaltinio vandenį... Visas šis kelias – tai savęs išbandymas, būtent jis man paliko didelį įspūdį.

– Galbūt savo ateitį sieji su kariuomene?

– Jeigu mano širdis jaus, kad visa tai man (o kol kas ji tai jaučia), bandysiu savo gyvenimą ir toliau sieti su kariuomene. Manau, manęs laukia 4 metai Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje ir leitenantės laipsnis, o paskui – būrio vadės pareigos.