Gyvenimas

2021.01.27 08:33

Masažo terapeutė: liesdami odą paliečiame ir žmogaus psichiką

LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2021.01.27 08:33

Liesdami odą iš esmės paliečiame ir žmogaus nervų sistemą, psichiką, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ teigia psichologė ir masažo terapeutė Justina Kuckailienė. Ji pasakoja, kad mūsų lytėjimo pojūtis vystosi iš vieno iš trijų gemalinių lapelių, iš kurio subręsta ir nervų sistema, ir oda. Taip pat ji pažymi, kad prisilietimai traukiasi ypač iš vakariečių gyvenimo, o taip silpnėja „prisilietimų raštingumas“.

Pandemijos kontekste santykis su prisilietimais – nevienareikšmis. Bet apskritai ką vienas kitam galime pasakyti prisilietimais? Kaip prisilietimai veikia žmogų ir jo savijautą? Ir kaip prisilietimai – nuo kasdienių apkabinimų iki įvairių rūšių masažo – gali padėti sveikti nuo įvairių emocinių patirčių? Prisilietimai būna ne tik džiuginantys ir padedantys išreikšti emocijas, pavyzdžiui, susitikimo džiaugsmą ir ilgesį, juos naudojame ir įvairioms kitoms žinutėms perduoti.

J. Kuckailienę kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Jurgita Smiltė Jasiulionė.


– Esi nuėjusi įdomų kelią – nuo psichologės iki fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistės. Kas tave, turinčią psichologinį išsilavinimą, nuvedė šiuo keliu, patraukė ir sužavėjo šiame prisilietimų moksle ir mene?

– Prieš daug metų aš dirbau konsultacinį darbą organizacijų srityje, auginau vaikučius. Jiems paaugus bandžiau grįžti į darbą, bet viduje jaučiau, kad kažkas ne taip, kažko trūksta, kažkur savęs negaliu išreikšti arba iki galo nesuprantu, koks tas žmogus yra. Sutikau tokį polinezietišką, senų kultūrų šaknimis paremtą gydymo meną, kurio pagrindas – prisilietimas. Pradėjau jo mokytis ir tai mane pradėjo vesti tuo prisilietimo keliu.

Galiausiai įstojau mokytis masažo terapijos, pradėjau labai gilintis į žmogaus fizinį kūną, iš ko jis sudėtas, kaip jis veikia, funkcionuoja. Įdomioji dalis – kaip mūsų fizinis kūnas susijęs su tuo, ką mes jaučiame, apie ką galvojame, kaip išgyvename save, kaip visumą. Ilgainiui fizinis žmogaus kūnas tapo raktas į psichikos pažinimą. Pamačiau, kad tai, kas vyksta mūsų viduje ir ko negalime pamatyti plika akimi, greitai apčiuopti, yra labai susiję su tuo, koks mūsų fizinis kūnas, kaip mes jaučiame savo įtampas ar atsipalaidavimus ir daugybę kitų dalykų.

Jeigu pasižiūrėtume į raidą, kaip vystosi mūsų lytėjimo pojūtis, tai jau nuo labai ankstyvo mūsų raidos etapo, kai esame gemalas, iš vieno iš trijų gemalinių lapelių vystosi dvi mūsų kūno sistemos: nervų sistema ir oda.

– Kalbame apie subtilesnį, lyg paviršinį kūną. Kai kalbame apie prisilietimus, kalbame apie tai, kas vyksta ne kažkur giliai, o išorėje. Kas yra tie prisilietimai?

– Prisilietimo metu tarsi paliečiame paviršinį lygmenį, bet iš tiesų įdomumas tas, kad tas paviršius yra tiesiogiai susijęs su giliąja mūsų kūno vieta – nervų sistema. Jeigu pasižiūrėtume į raidą, kaip vystosi mūsų lytėjimo pojūtis, kurį skatiname prisilietimais, tai jau nuo labai ankstyvo mūsų raidos etapo, prenatalinėje raidoje, kai esame gemalas, iš vieno iš trijų gemalinių lapelių – ektodermos – vystosi dvi mūsų kūno sistemos: nervų sistema ir oda.

Ilgainiui besivystant minkštiesiems audiniams, vidaus organams šitos dvi sistemos viena nuo kitos tolsta, tačiau ląstelės istorinis vystymasis to paties pagrindo. Tai reiškia, kad oda – tarsi mūsų išorinės smegenys, o nervų sistema – giluminė oda. Liesdami odą iš esmės nesuklysime manydami ir sakydami, kad paliečiame ir žmogaus nervų sistemą, žmogaus psichiką.

– Panašu, negalime kalbėti tik apie paviršių – oda yra tai, ką matome, bet liesdami odą paliečiame daug kitų vietų, kurios susijusios su oda.

– Yra ir tyrimų, ir mokslinių straipsnių, ir knygų parašyta – pasaulyje gana daug dėmesio skiriama, kokią įtaką prisilietimas daro mūsų raidai, psichikos sveikatai. Stebimi, tiriami ir kūdikiai, ir maži vaikai, ir augantys žmonės. Vienareikšmiškai teigiama, kad prisilietimai, lytėjimo pojūtis – gyvybiškai svarbus, kad mes galėtume sveikai vystytis fiziologiškai, kad mūsų socialinė aplinka būtų sveika, mūsų emociniai tarpusavio ryšiai būtų sveiki.

Prieraišumo teorija – irgi viena iš tų, kuri akcentuoja, kad mylintis, globojantis, rūpestingas prisilietimas reikalingas, kad vaikas augtų sveikas, kad jo prieraišumas prie tėvų arba globėjų jo artimiausioje aplinkoje būtų pozityvus, sveikas.

– O kokie tie prisilietimai būna? Viena vertus, mes nuolatos esame vienaip ar kitaip liečiami: rengiamės drabužiais, jie skirtingo storumo, faktūros... Tam tikra prasme oda nuolatos patiria stimuliaciją, bet mes kalbame ne apie tai, ir kalbame ne tik apie kasdieninius apsikabinimus. Kokie prisilietimai svarbūs?

– Prisilietimas – ir komunikacijos forma. Galime per jį išreikšti ir savo jausmą, emociją kitam žmogui ryšyje su tuo žmogumi. Jeigu imtume kasdienį gyvenimą, mūsų prisilietimai yra įvairi stimuliacija, nes mus liečia ir aplinka, tačiau ir mes rankomis liečiame kitą žmogų, jį glostome, masažuojame, apkabiname, spustelėjame, patapšnojame. Įvairovė yra didžiulė ir ji gana intuityvi.

Jeigu nesame pratę prie mylinčių, rūpestingų prisilietimų, tampame pažeidžiami, sunkiau atskirti, kur riba, kada prisilietimas man tinkamas, kada ne, galbūt ne visada turiu drąsos pasakyti: stop, man nepatinka.

Jeigu apie prisilietimą kalbėtume kaip apie terapiją, tada taikomos įvairios technikos. Yra ir greitis, ir intensyvumas, kaip giliai, kaip stipriai galime spausti, kiek tai turi būti paviršinis prisilietimas, kiek jis galėtų eiti į gilesnius minkštuosius audinius, raumenis, galbūt net iki kaulų.

Visais atvejais labai svarbu intencija, dėl ko apskritai liečiame žmogų, ir kokie patys esame viduje, kai tą žmogų liečiame, kokią žinutę nešame: ar norime žmogui padėti, ar norime jį palaikyti, paguosti, be žodžių išsakyti savo palaikymą, ar, deja, kartais būna, kad liečiant atsiranda išnaudojantis, netgi žalojantis santykis, kai liečiame su pykčiu.

Prisilietimas – ne tik kai priglaudžiame delną prie kokios nors kūno vietos ir braukiame, bet stumtelėjimas, sudavimas irgi yra prisilietimai, jie jau turi neigiamą atspalvį, gali netgi labai stipriai sužaloti žmogų.

<...> Svarbus aspektas – kiek mes apskritai budrūs prisilietimui. Šiandieniniame ypač vakariečių pasaulyje prisilietimas pasitraukė iš mūsų gyvenimo, jo mažėja, neva tai nesaugu, netinkamos intencijos ar galėtų tokios būti ir pan. Tada žmonėms sunku išsiugdyti budrumą.

Kaip yra emocinis raštingumas, taip yra ir prisilietimų raštingumas, vaizdžiai tariant. Tai reiškia, kad jeigu mes nesame pratę prie mylinčių, rūpestingų prisilietimų, kūnas nėra pratęs gauti tokią stimuliaciją, tada tampame tarsi pažeidžiami, sunkiau atskirti, kur riba, kada prisilietimas man tinkamas, kada ne, galbūt ne visada turiu drąsos pasakyti: stop, man nepatinka, aš nenoriu, kad tai vyktų.

– Prisilietimas, kaip gydymo būdas. Prisilietimai tikrai turi galingą informacinę galią – perduoti informaciją apie santykį, ryšį, kiek esi priimtinas, svarbus, bet kita prisilietimo savybė – tai, kad jis gali gydyti.

– Masažo terapija – vienas iš kelių, jei kalbame apie žmogaus kūno įtampų atpalaidavimą, ypač jei įtampa susikaupusi raumeniniame audinyje. Raumuo iš esmės – nervų sistemos tarnas. Raumuo be nervų nieko negali nuveikti. Tai reiškia, kai mūsų nervų sistema yra įtempta, pavargusi ar kai savyje turime kažkokių patirčių, minčių, jausmų, kurie gyvena mumyse, nesame niekaip jų apdirbę ir tai mus lydi, nervų sistemai įsitempiant tarsi įtempiame ir raumeninę sistemą. Prisilietimo metu masažuodami kūną, liesdami odą, veikdami raumeninį audinį galime padėti atsipalaiduoti.

<...> Svarbu suprasti, kad prisilietimo metu padedame mažėti įtampos, streso hormonams mūsų kūne, galime padidinti atsipalaidavimą, laimės hormono oksitocino išsiskyrimą.

Visas pokalbis – sausio 11 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.