Išsilaisvinimo manifestas – drąsus žvilgsnis į kūną po gimdymo ir skaudžios mamų išpažintys

Viktorija Lideikytė, LRT.lt
2021.02.20 07:00
Lauryna

13 moterų. 13 istorijų apie gimdymą, po jo pasikeitusį kūną ir sudrebintą vidinį pasaulį. 13 drąsių mamų, kurioms atvira fotosesija tapo taip reikalinga išpažintimi ir išsilaisvinimo manifestu. „Kai visi neša dovanas ką tik gimusiam vaikui, sakau, kad dovanų reikia mamai, nes juk tą akimirką joje taip pat gimsta kitas žmogus“, – sako fotografijos projekto sumanytoja.

Gimus vaikui, gimsta ir mama

Į besilaukiančias moteris ir mamas su vaikais pro fotoaparato objektyvą Juliana Murašova-Tamošaitienė žvelgia jau septynerius metus, tačiau tik prieš trejus, pati tapusi mama, fotografė ėmė geriau suprasti, kodėl kai kurios moterys nenori, drovisi, net gėdijasi fotografuotis tik ką po gimdymo.

„Anksčiau apie tai nesusimąstydavau, nes man moters kūnas visada atrodė gražus bet kokiame amžiuje, tiek prieš, tiek po gimdymo. Vis dėlto, kai tapau mama, supratau, kad kūnas pasikeičia. Tiesa, kartu su pokyčiais ateina ir dėkingumas kūnui – kad išnešiojo, pagimdė vaiką ir atliko, rodos, savo pagrindinę misiją“, – portalui LRT.lt sako J. Murašova-Tamošaitienė.

Vis dėlto tiek asmeninės patirtys, tiek pašnekesiai su kitomis moterimis fotografei leido suprasti – dėkingumo jausmas neretai ne toks stiprus kaip noras po gimdymo kuo greičiau įtilpti į senus džinsus. „Po gimdymo moters kūne įvyksta pokyčių: atsiranda strijų, papildomų kilogramų, suglemba krūtys... Pastebėjau, kad tada mamos ima jaustis nebegražios, pradeda savęs nebemylėti, nebegerbti“, – pasakoja pašnekovė.

Juliana Murašova-Tamošaitienė
Juliana Murašova-Tamošaitienė / „Milda Marija Photography“ nuotr.

Šių apmąstymų fone ir gimė fotografijos projektas „Moters kūnas“, kuriame atvirai savo istorijomis pasidalijo 13 moterų, besišypsančių iš nepagražintų fotografijų. „A mother is born“ (liet. „Gimė mama“) – mintimi pristatydama projektą interneto svetainėje dalijasi jo autorė.

„Kai gimsta vaikas, drauge gimsta ir mama. Negaliu palyginti, kokia buvau prieš vaiko gimimą ir kokia tapau gimus sūnui. Visai kitas žmogus, su skirtingomis mintimis, kitokiu požiūriu į gyvenimą. Kai visi neša dovanas ką tik gimusiam vaikui, sakau, kad dovanų reikia mamai, nes juk tą akimirką joje taip pat gimsta kitas žmogus“, – nusišypso J. Murašova-Tamošaitienė.

Austėja
Austėja / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Austėja
Austėja / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Rugilės istorija

Prieš daugiau nei metus, iškart po gimdymo, mano kūnas pasikeitė. Nekalbu apie strijas, nukarusią odą ar cezario randą... Čia kiek kitokia istorija.

Gimdymas buvo lengvas – natūraliai, greitai, be didelių skausmų. Vėliau pasirodė vidiniai plyšimai. Kelios dienos po gimdymo per pilvą buvo išvesta stoma dėl infekcijos rizikos. Vėliau – dar 4 operacijos su labai sunkia reabilitacija, visos pasibaigdavo taip pat – komplikacijomis ir didžiuliais skausmais. Vaiko kelti negalėdavau, buvo momentas, kad net nebetiesė rankų į mane, nes, o kam, mamytė vis tiek nepaims.

Ką reiškia gyventi su prie pilvo prisiūtu maišeliu... Kartais norisi rėkti, verkti, pradingti, bjauriesi pati savimi. O visą kitą laiką džiaugiesi, kad vaikas sveikas, o tu, mama, jau kaip nors.

Julianos projekto dėka turėsiu nuostabų prisiminimą apie kovą, kurią ruošiuosi greitu laiku laimėti. Wish me luck!

Rugilė
Rugilė / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Rugilė
Rugilė / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Rugilė
Rugilė / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Buvo akimirkų, kurias lydėjo moterų ašaros

Fotografė J. Murašova-Tamošaitienė nustebo, kai į socialiniuose tinkluose pasidalytą kvietimą dalyvauti fotografijos projekte atsiliepė dešimtys prabilti apie patirtį norinčių moterų. Drąsa pasirodyti prieš kamerą joms tapo išpažintimi, kai kurioms – ir akistata su savimi.

„Kai atėjo mamos, supratau, kad kai kurios iš jų šitaip norėjo atsiverti sau, išmokti priimti save. Pas mane jos atėjo tarsi išpažinties – pasakojo savo istorijas, pozavo“, – sako fotografė.

Jautrus susitikimas ją nustebino paprastumu. Viskas vyko tarsi eilinėje fotosesijoje: niekas nesigėdijo, nebandė prisidengti, nesijautė arba bent jau neatrodė, kad jaustųsi nepatogiai. „Pamenu, viena mama, pamačiusi nuotraukas, pasakė: „Arba aš save priimu, nustoju savęs gėdytis, arba ne.“ Ji pasirinko žengti pirmąjį žingsnį“, – prisimena J. Murašova-Tamošaitienė.

Juliana
Juliana / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Juliana
Juliana / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Juliana
Juliana / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Viena iš fotografijos projekto misijų – palaikyti kitas su panašiomis problemomis susiduriančias mamas, parodyti, kad jos – ne vienos. Cezario pjūvis, per anksti į pasaulį pasibeldęs mažylis – kiekvienos moters istorija unikali, kitoks ir susitaikymo, savęs priėmimo kelias.

„Viena mama prieš keliolika metų neteko trijų vaikų. Ji norėjo išsipasakoti, kad ją išgirstų kitos mamos, nes iki šiol apie tai žinojo tik jos artimieji. Tikiu, kad jos istorija taps įkvėpimu ir kitoms“, – sako J. Murašova-Tamošaitienė. Prisimena – fotosesijoje buvo itin jautrių akimirkų, kai kurias lydėjo moterų ašaros.

Jurgitos istorija

Aš esu penkių vaikų mama. Nors tai galiu pasakyti tikrai ne visiems.

Kelias iki motinystės užtruko 5 metus. Ilgas nevaisingumo gydymas ir išmelstas laukimas. Trys maži berniukai pasaulį išvydo per anksti, per kelias dienas išskrido angelais. Nuo tada juos auginu širdyje.

„Susikaupsim ir gyvensim – tiktai skauda baisiai.“ Gyvenau šia citata, kol dangus atsiuntė sūnų ir dukrą.

Jurgita
Jurgita / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Jurgita
Jurgita / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Išdrįso kalbėti apie ne tokią šviesią motinystės pusę

Palaiminti tie, kuriems lemta patirti naujos gyvybės laukimą, išvysti jos atėjimą į pasaulį, sako fotografė. Tiesa, dėl bendro projekto susibūrusios moterys išdrįso kalbėtis ir apie ne tokią šviesią motinystės pusę.

„Apie malonius dalykus beveik nesikalbėjome. Jie visiems savaime suprantami: kad gimė vaikas, jis buvo laukiamas ir panašiai. Mums norėjosi pasikalbėti apie tai, kas guli ant širdies, ko trūksta, ko norėtųsi kitaip. Ko gero, sunkiausias būna ne gimdymas, o tai, kas vyksta po jo.

Kiek teko pastebėti, visos mamos išgyvena laikotarpį, kai joms trūksta palaikymo, kai sunku vienoms tvarkytis, būti namuose. Be kūno pasikeitimų, kyla nemažai emocinių išgyvenimų, nerimo, apima suvokimas, kad turėsi paaukoti dalelę savęs. Tapus mama, tenka mokytis iš naujo save atrasti, priimti“, – kalba J. Murašova-Tamošaitienė.

Lauryna
Lauryna / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Lauryna
Lauryna / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Anot fotografės, moterims neretai trūksta meilės sau. Nepasitikėjimą savimi sustiprina ir visuomenės spaudimas: „Tai kiek priaugai?“, „Kiek kilogramų po gimdymo dar liko numesti?“

„Rėmai, į kuriuos moteris verčiama tilpti, – labai skaudi tema. Jeigu visuomenė nespaustų moters, priimtų tai, kad po gimdymo jos kūnas pasikeičia, tai galbūt nebūtų prireikę ir šio projekto. Kodėl po gimdymo moters klausiama, kiek kilogramų priaugo, ar ant kūno atsirado daug strijų? Ar dažnai klausiama, kaip praėjo gimdymas, kaip mama jaučiasi?

Mano galva, daliai moterų trūksta gebėjimo priimti save. Galbūt ne visos vaikystėje buvome išmokytos mylėti save tokią, kokia esame, nesigėdyti, neslėpti pasikeitusio kūno. Natūralu, kad po gimdymo pasikeičia, pavyzdžiui, krūtys, jos nebebūna tokios kaip anksčiau. Bet kas pasakė, kad pagimdžiusios moters kūnas nebegražus? Jis yra gražus, tik neretai mūsų visuomenės grožio standartai yra kitokie“, – kalba fotografijos projekto autorė.

Vilma
Vilma / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Vilma
Vilma / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Vilma
Vilma / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Tiesa, matyti ir teigiamų pokyčių, ypač – iš vyrų pusės, sako J. Murašova-Tamošaitienė. Vis daugiau vyrų pasirenka liudyti vaiko gimimą, kartu su moterimis ateina ir į fotosesijas, nors ne visiems jos patinka, šypteli fotografė.

„Kiek tenka bendrauti su mamomis, vis dažniau girdžiu, kad gimdyme dalyvauja ir tėčiai. Diskutuojame, kad pamačius viską iš arti šiek tiek pasikeičia vyro požiūris į moterį. Jis tampa supratingesnis, moterį labai palaiko, o tada mažiau dėmesio kreipia į jos kūno pokyčius. Beje, gimus vaikui pasikeičia ir meilė, ji sustiprėja. Partneriai tampa ne tik mylimaisiais, bet ir tėčiu, mama“, – kalba fotografė.

Gintarė
Gintarė / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Gintarė
Gintarė / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Gintarė
Gintarė / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Gintarė
Gintarė / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Natalijos istorija

Labai norėjau pagimdyti kovo 11 dieną. Ir štai aš kovo 11-osios ankstyvą rytą, 5.30 val., beldžiu į ligoninės duris. Įsileidžia maloni gydytoja, patikrina mane ir praneša, kad kaklelis atsivėręs 1,5 cm. Tik tiek! Dėkinga, kad manęs neišsiunčia namo, o guldo į gimdyklą.

Sako, nejau dabar namo važiuosi, juk gimdyti atvykai. 19 val. vakaro – tik 5 cm ir man jau atrodo, kad mažylis pasirodys kovo 12 dieną! Dar po kelių valandų mane pradeda krėsti šaltis, pakyla temperatūra, o mažylio pulsas šokteli iki 180. Patikrina kaklelį – 10 cm! Sako, gimdom. Sako stumti, o aš nieko nejaučiu. Nejaučiu sąrėmių!

Atbėga vyriausioji gydytoja ir tariasi su akušeriu, ar nereikia patikrinti mažylio savijautos, girdžiu, kad prašo paruošti operacinę, jeigu ką. Palata greit pasipildo personalu. Paruošiamas vakuumas. Imu nerimauti.

Natalija
Natalija / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Man reikia stumti, tačiau nieko nejaučiu. Mažylio pulsas nukrenta iki 60. Girdžiu tą sulėtėjusį garsą per aparatą... Akušeris spaudžia mano pilvą, sesutė laiko už mano rankos, vakuumas tik pasigirsta ir vėl nutyla. Viskas trunka 14 minučių. Ir pagaliau mums pavyksta! 23.24 val. Kovo 11 diena!!!

Bet mažylio verksmo neišgirstu. Ir nepamatau. Ir niekas jo man ant krūtinės nepadeda. Įsmeigiu akis į sieną ir laukiu žinių.

Jį atgaivina ir iškart pajungia prie aparatų intensyviosios terapijos skyriuje. Vėliau gydytoja praneša, kad jo būklė gera, bet rado infekciją ir jam reikės ten pabūti. Bet viduje kirba mintys, kad galbūt gydytojai man ne viską pasako, gal ne viskas jam gerai.

Natalija
Natalija / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Buvo labai neramu ir liūdna, kad mano mažylis kažkur ten vienas, kad gal jam skauda, baisu. Turėjau laukti ryto, kad galėčiau nueiti jo aplankyti.

Tad savo sūnelį pamačiau tik po devynių valandų nuo jo gimties. Galvytėje kateteris, ant kojos matuoklis su laidu, visas susuktas į kokoną. Paliesti negalima, kad jam nekiltų nerimas. Labai spaudžia širdį, ašaros upeliais bėga. Trečią dieną leidžia paimti ant rankų ir pabandyti maitinti. Kokio jautrumo akimirka tas pirmas mūsų susitikimas! Prisilietimas! Prisiglaudimas! Niekada jo nepamiršiu!

Ketvirtą dieną pagaliau atidavė sūnelį į palatą. Ir nuo tada jau prasidėjo mūsų abiejų kelionė.

Ašaras ir nerimą pakeitė džiaugsmas, pasigėrėjimas ir pilnatvė.

Natalija
Natalija / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Natalija
Natalija / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Julianos istorija

J. Murašova-Tamošaitienė trylikai moterų padėjo papasakoti savo istorijas. O kokia pačios idėjos sumanytojos istorija? „Neišskirtinė“, – iš pradžių veltui pasikuklina.

„Labai ilgai negalėjome sulaukti vaikų, pavyko tik po 5 metų. Pagimdžiusi supratau, kad mano kūnas pasikeitė. Jaučiau, kad privalau mažiau valgyti, jaudinausi, kad kuo greičiau imtų tirpti kilogramai ir vėl įtilpčiau į senas kelnes.

Po projekto pasikeičiau, ėmiau kitaip į save žiūrėti. Jeigu man norisi tos bandelės, nes naktį nemiegojau ir man reikia energijos, aš ją ir suvalgau. Pradėjau galvoti: kodėl po gimdymo, dar žindydama vaiką, ėmiau mažiau valgyti, taip skubėjau sugrįžti į darbus? Dabar galvoju, kad gal ir nereikėjo taip plėšytis. Kai atsirado daugiau ramybės, ėmiau manyti, kad dabar daug ką daryčiau kitaip. Bet pirmą kartą tapti mama – nelengva“, – atvirauja J. Murašova-Tamošaitienė.

Raminta
Raminta / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Raminta
Raminta / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Ievos istorija

Esu 35-erių moteris, į šį pasaulį per savo kūną išleidusi du vaikus: dukrą (7 m.) ir sūnų (3 m.). Abu nėštumai buvo šventė, dovana. Abu laukimai buvo žaižaruojantys ir pakylėti. Dabar atrodo, kad besilaukdama moteris panyra tiesiog į kitą pasaulį...

Visgi. Kartu abu nėštumai buvo apie gyvenimo ratą. Apie gyvybę ir mirtį. Apie netektį ir naują pažintį. Dukros gimdyti važiavau tiesiai iš savo mamos laidotuvių. Nešiodama sūnų kartu su vyru palaidojau jo mamą.

Ir aš ne apie tai, kaip tai liūdna. Aš apie tai, kad suvokimas ne visuomet mums ateina tada, kada patogu. Klausimai iškyla ne visuomet tada, kai yra kam į juos atsakyti... Gyvenimo ratas sukasi savo ritmu. Savo keliu. Ir jam apsisukus svarbiausia lieka ne tai, kiek kilogramų mama priaugo, kaip jos kūną pakeitė nėštumas ar tiesiog laikas. Svarbu tampa, KAIP ji gebėjo būti tokia vienintelė ir pati geriausia MAMA. Mama. O kartu – moteriška moterimi, žmona, drauge, kolege, kūrėja, gyduole, namų šeimininke, dukra, seserimi, teta, marčia, tyrinėtoja, meiluže.

Laikydama ant rankų savo kūdikį supranti, kad svarbiausi atsakymai nebus surašyti jokioje knygoje. Jų paieškos nepriklauso nuo to, ką rodo veidrodis.

Tik dabar, praėjus jau veik trejiems su puse metų nuo sūnaus gimimo, atsiranda su(si)vokimas. Apie ką yra šis gyvenimas. Apie ką yra ryšys ir bendrystė. Apie ką yra savarankiškumas. Apie ką yra mokymasis.

Mano vaikai – patys didžiausi mano mokytojai. Tik jų dėka aš sužinojau, ką reiškia netekti kantrybės. Ir vėl ją surasti. Tik jų dėka pajutau ryšį su savo pačios šaknimis. Ir poreikį suprasti daugiau, giliau, plačiau. Tik stebėdama juos suvokiau, kad moters įsčios – tai pačios Žemės Motinos įsčios ir kad gimties metu veikia ne tik mokslas ir faktai, o vyksta misterija. Jos metu į pasaulį ateina siela su savo misija. O virsmai ir toliau vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę...

Ieva
Ieva / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Ieva
Ieva / „Juliana Mur Photography“ nuotr.
Ieva
Ieva / „Juliana Mur Photography“ nuotr.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.