Gyvenimas

2021.01.26 08:49

Kaip atpažinti dabarties gyvenimui trukdančias praeities nuosėdas ir padėti sau nuo jų išsivalyti?

Milda Pivoriūtė, „Savęs repeticijos“2021.01.26 08:49

Živilė Narbutaitė jau ne vienerius metus dirba su savimi, bandydama išspręsti vidines psichologines įtampas, o dabar mokosi šeimos konsteliacijų metodo, kad galėtų padėti ir kitiems. Pokalbyje su ja – daugeliui aktualios temos: vaikystės patirčių, santykių su šeimos nariais įtaka mūsų dabarčiai ir ateičiai.

Ji taip pat pasidalijo žiniomis ir patirtimis, kaip būtų galima dabartiniame savyje, santykiuose atpažinti tas gyventi trukdančias praeities nuosėdas ir kaip galima sau padėti nuo jų išsivalyti. Be to, kokių bendravimo principų būtų naudinga laikytis santykiuose su mylimaisiais, šeimos nariais, draugais, kolegomis, vaikais, kaimynais, kad sprendžiamos probleminės situacijos vestų prie abipusio išklausymo ir sutarimo, o ne priešiškumo ir konflikto.

Šis pokalbis turėjo būti išgirstas LRT tinklalaidėje „Savęs repeticijos“, bet nuotolinio pokalbio vėjai nebuvo palankūs, todėl virto tekstu. Pabaigoje rasite nuorodą į šias temas aptariantį „Savęs repeticijų“ epizodą su psichoterapeute Vida Grigaliene. Vida dirba su šeimos konsteliacijų metodu bei atskleidžia, kodėl mūsų dabarčiai gali būti svarbi ne tik šeimos, bet ir giminės istorija bei joje gyvenę mums nepažįstami, niekada nesutikti jau mirę žmonės.

Živilę Narbutaitę kalbina Milda Pivoriūtė.

– Živile, esi jau ne vienerius metus aktyviai sąmoningumo, saviugdos keliu einanti jauna moteris, daug reflektuoji, dirbi su savimi, bandydama išspręsti vidines psichologines įtampas, esi pažinusi ne vieną terapinį metodą. Ar gali papasakoti, kokios vidinės ar išorinės paskatos tave išvedė į šį ieškojimų kelią?

– Susidėjo daug priežasčių. Tačiau labiausiai lėmė tai, kad vienu gyvenimo metu turėjau daug psichosomatinių negalavimų – įvairiausių skausmų, nemalonių pojūčių savo kūne, tačiau jų priežasties gydytojai neatrado. Tyrimai parodydavo, kad viskas gerai, todėl būdavau išsiunčiama namo kaip sveika. Deja, tuo metu gydytojai manęs niekur nenusiuntė, nepasiūlė, kur ieškoti atsakymų dėl savo būklės.

Skausmai išliko ir jie man trukdė gyventi visavertį gyvenimą, todėl neliko nieko kito, kaip pradėti ieškoti atsakymų pačiai. Taip pradėjau domėtis psichologija, saviugda, dvasinėmis temomis. Nebeturėjau kur trauktis. Kitas dalykas, gimus vaikams, teko iš naujo su savimi susipažinti, pamatyti save per suaugusio žmogaus, motinos, prizmę. Atrodė, kad su vaikų gimimu iš naujo gimiau ir aš, taip pat suvokiau, kad jų vaikystė labai stipriai priklausys nuo to, kaip jausis ir kokie bus jų tėvų tarpusavio santykiai.

– Kai kurie psichologai teigia, kad didelė dalis mūsų gyvenimo problemų, nesėkmių, psichologinių sutrikimų priežasčių gali glūdėti vaikystėje. Tad norint jas spręsti reikia grįžti į vaikystės patirtis, santykius su artimiausiais žmonėmis, ypač tėvais, netgi gilintis į šeimos ir giminės istorijas. Kaip atpažinti tas dabarties gyvenimui trukdančias praeities nuosėdas? Kaip suprasti, kad būtent vienos, o ne kitos patirtys buvo mums kažkuo lemtingos? Juk visi turėjome įvairiausių vaikystės patirčių, apie daugelį esame pamiršę, jų neįsisąmoninę. O kaip tu pati supratai, kad Tavo gyvenime vaikystės ar šeimos santykių aspektas svarbus tavo dabartiniame gyvenime? Kokių turėjai atradimų?

– Jeigu žmogus nelinkęs į savianalizę ir nėra domėjęsis psichologija, psichikos ypatybėmis, iš pradžių tikrai gali būti sudėtinga atskirti. Tačiau tai yra išlavinamas įgūdis. Tam padėti gali šiuo metu ir Lietuvoje populiarėjančios įvairios meditacijos kryptys, pavyzdžiui, vadinamoji mindfullness, kurią taiko tiek psichologai, tiek dvasiniai vedliai.

Meditacija padeda išvystyti dėmesingumą dabarties momentui, suprasti, ar aš tiek save, tiek savo aplinką, savo realybę matau adekvačiai, ar į situaciją reaguoju konstruktyviai, ar mane veda emocijos, kokia nors trauminė vaikystės patirtis. Šį įgūdį išlavinęs žmogus gali pastebėti, ar, pavyzdžiui, barnis su partneriu kilo dėl to, kad konkrečioje situacijoje išsiskyrė požiūriai, ar iš trauminio vaikystės patyrimo. Šis reiškinys vadinamas flashback`ais.

Jie pasireiškia tuo, kad kažkokia skausminga, didelį emocinį krūvį turėjusi vaikystės patirtis labai stipriai įsirašė į mūsų psichiką. Šis patyrimas gali būti įsirašęs su visais tuo metu buvusiais kvapais, vaizdais, garsais, galbūt net oro sąlygomis – mūsų kūno receptoriai tą puikiai atsimena. Ir kai praėjus daug metų kažkokioje situacijoje atsiranda dirgiklis, kuris išprovokuoja prisiminimą, mes reaguojame taip, lyg ta praeities situacija vyktų dabar. Dėmesingumas padeda atpažinti panašias situacijas.

Aš pati pirmas tokio supratimo užuomazgas pastebėjau lankydama tėvystės kursus, kuriuose lektorė pasakojo apie vaikų saugumo jausmo sąlygas, prieraišumą, ribų svarbą, tėvų sakomų žodžių įtaką vaiko vystymuisi ir pan. Tos žinios sukėlė mano pačios vaikystės prisiminimus, pamenu, kad kai kurie atsiminimai ir suvokimai sukeldavo guzulą gerklėje. Supratau, kiek daug iki tol nekvestionuojamų dalykų iš mano vaikystės ir santykių su tėvais galėjo turėti įtakos mano dabartiniam gyvenimui ir kad man reikėtų prie to sugrįžti – išsiaiškinti santykius su praeitimi.

– Sakoma, kad romantiniai santykiai – puiki terpė atpažinti ir spręsti iš tėvų šeimos atsineštas problemas ar elgesio modelius. Tačiau vėlgi, retas tą sąmoningai pastebi. Kiek porų kilus nesutarimams tiesiog išsiskiria, nes „nesutapo charakteriai“, o kiek bando dėti pastangas, dirbti tiek su savimi, tiek prie santykių, mato tai kaip terpę ir galimybę augti.

– Taip, dažna situacija – nesutapo charakteriai ir viso gero. Aš pati išgyvenu ilgalaikius santykius virš 13 metų, turime dvi dukrytes. Tikrai būna situacijų, gyvenimo etapų, kada atrodo, jog jeigu nebūtų vaikų, tai iškilus didesnių sunkumų būtų labai didelis noras tiesiog išsilakstyti į skirtingas puses. Mano atveju inkaras yra vaikai, tačiau šis inkaras suteikia motyvaciją dėti pastangų, dirbti tiek su savimi, tiek su savo partneriu, nes bent jau man šeima yra didelė vertybė.

Aš pasirinkau spręsti santykių įtampas, o ne numoti ranka viską suvertus ant charakterių skirtumų. Iš patirties galiu pasakyti, kad tas darbas pasiteisina, jis duoda rezultatų ir tą verta daryti – galiausiai pamatai, kad dalykai keičiasi. Psichoterapija man padėjo suprasti, kad, pavyzdžiui, kai kurie priekaištai, reikalavimai, mano nepasitenkinimas dėl vyro iš tikrųjų dėl tam tikrų nuoskaudų adresuoti tėvams, sesėms, tačiau suprojektuoti į vyrą.

– Vokiečių psichoterapeutas Bertas Hellingeris daug gilinosi į šeimos ir apskritai priklausymo kokiai nors sistemai įtaką, praktiškai išbandė daug įvairių terapijos metodų ir integravęs paveikiausius, jo manymu, aspektus sukūrė šeimos konsteliacijų metodą. Tai taip pat vienas iš būdų, kurie gali padėti pamatyti tas reikšmingas praeities nuosėdas, atskleisti šeimos įtampų ir kitų problemų priežastis. Tu esi ne kartą išbandžiusi šį metodą, o dabar ir pati jo mokaisi. Papasakok trumpai, kas tai per metodas? Kaip tu jį atradai? Kuo tau jis patiko?

– Į konsteliacijas susirenka grupė žmonių, jie gali būti ir visiškai tarpusavyje nepažįstami. Išsirenkama, su kurio žmogaus situacija bus dirbama, jis trumpai nupasakoja savo problemą. Tuomet vedantysis terapeutas išrenka žmones, kurie atstovaus jo šeimos nariams ar kitiems jo gyvenime reikšmingiems žmonėms, išstato juos erdvėje ir leidžia spontaniškai komunikuoti.

Vedantysis užduoda klausimus apie tai, kaip tie žmonės jaučiasi, ką norėtų pasakyti ir pan. Kartais tie šeimos atstovai lyg pagal scenarijų atitinka realius šeimos narius, taikliai atspindi jų charakterį, elgesį ir pan. Konsteliacijos dalyvių sąveikoje gimsta panašios probleminės situacijos, įtampos, o žmogus, su kurio situacija dirbama, tai stebi iš šalies. Šeimos konsteliacijų metodo motyvų galima rasti įvairiose kitose terapijų kryptyse ir metodikose.

Pavyzdžiui, geštalto psichoterapija turi tokį „tuščios kėdės“ metodą. Vyksta panašus procesas: vedamas psichoterapeuto tu sėdi prieš tuščią kėdę ir tarsi bendrauji su prieš save sėdinčiu šeimos nariu arba netgi pačiu savimi. Į tuščią kėdę gali būti pasodinamos netgi atskiros kūno dalys, jei, pavyzdžiui, turi su jomis probleminį santykį, ar net asmenybės savybės.

Konsteliacijos į mano gyvenimą atėjo labai atsitiktinai. Tiesiog radijo laidoje išgirdau, kaip viena aktorė dalinosi savo patirtimi, ir mane tai labai sudomino. Netrukus viena bičiulė pasidalino, kad kaip tik vyks konsteliacijos, kurias ves Lietuvoje žinomas psichoterapeutas, ir galima ateiti dalyvauti tiesiog iš gatvės.

Tuo metu aš buvau labai kritiška panašiems dalykams, man viskas turėjo būti paremta mokslu, racionaliu protu, būdavo sunku įsileisti į savo gyvenimą dalykus, kurių aš nelabai supratau ir negalėjau paaiškinti, kurie man atrodė mistiniai. Todėl ir į konsteliacijas žiūrėjau įtariai ir atsargiai. Pirma patirtis su konsteliacijomis buvo šokiruojanti, tą naktį negalėjau užmigti, visą laiką mąsčiau, kaip man nepažįstami žmonės galėjo taip taikliai perteikti mano mamos ar mano partnerio bendravimo stilių, charakterį.

Net ėmiau įtarti, kad gal tie žmonės, kurie ten dalyvavo, buvo kaip nors susimokę, gal prieš tai patikrino mano feisbuką, iš kažkur sužinojo mano šeimos istoriją. Nes kaip taip įmanoma? Mano smalsusis racionalusis protas vedė mane išsiaiškinti, kaip čia viskas veikia, ėmiau į tai gilintis, kol galiausiai ir pati ėmiau mokytis šio metodo bei sisteminės fenomenologinės psichoterapijos.

– Tiesą sakant, kai pirmą kartą išgirdau pasakojimą apie tai, kas vyksta per konsteliacijas, man taip pat buvo sunku tai priimti. Ypač tą dalį, kad šeimos konsteliacijų dalyviai, kurie atstovauja nepažįstamo žmogaus šeimos nariams ar kitiems reikšmingiems žmonėms, ima jausti tai, kas iš tikro vyksta toje šeimoje. Atlikdami nepažįstamo žmogaus vaidmenį žmonės išgyvena pyktį, liūdesį, pradeda verkti. Aš galvodavau, kad tai tikriausiai yra vaidyba, tiesiog atsitiktinai pavykęs spėjimas, kaip tokioje situacijoje galima būtų jaustis. Tačiau praėjusiais metais pati patyriau, kad tai gali įvykti iš tikrųjų. Labai džiaugiuosi, kad atsirado reta proga dalyvauti mažoje grupėje vykusiame psichiatro, psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko dviejų dienų seminare. Jis yra sukūręs savo unikalų terapijos metodą, su tuo metodu patyrimo būdu per seminarus gali susipažinti jauni specialistai. Jis neužsiima šeimos konsteliacijomis, tačiau ten patyriau tai, ką minėjau anksčiau. Analizavome vieno vaikino santykių problemą ir jis paprašė manęs, kad atstovaučiau jo merginai. Kai jis ėmė pasakoti apie savo situaciją, man ėmė kauptis pyktis, lyg trūkti oro – ėmiau reaguoti, pasakoti, kaip aš jaučiuosi ir ką manau apie nagrinėjamą klausimą. Ir jis sako – tu reaguoji ir sakai lygiai tą patį kaip ir ji, ne veltui tave pasirinkau. Šį žmogų mačiau pirmą kartą gyvenime.

– Mūsų psichika veikia labai greitai, daug greičiau nei mūsų sąmoningoji dalis spėja sureaguoti. Turbūt visi esame patyrę, kai, atėję į pilną mums nepažįstamų žmonių patalpą, vos apsižvalgome ir iškart jaučiame, kuris žmogus mus traukia, domina, atrodo malonus, šalia kurio jaučiamės laisvai, o kurio norisi vengti, šalia jo jautiesi susikaustęs. Atrodo, kad tie procesai įvyksta savaime, vos per akimirką.

– Per šeimos konsteliacijas kartais žmonės atranda, kad visą gyvenimą nesvarbiais laikyti vaikystės įvykiai ar santykiai su tam tikrais žmonėmis iš tikro padarė didelę įtaką tolimesniam gyvenimui. Arba iškyla prisiminimai, kurie buvo visiškai užmiršti, o dabar pasirodė labai svarbūs. Man teko sutikti moterį, kuri nuo mažens mėgo piešti, paauglystėje galvojo stoti į tapybą, visi aplinkui girdavo jos kūrinius. Tačiau atėjus stojimų metui, rodos, be jokios pastebimos priežasties ji pajuto lyg susvetimėjimą su savo piešiniais, nebegalėjo nei žiūrėti į savo darbus, nei užsiimti nauja kūryba. Galiausiai mažiausiai 7 metus išvis nebepiešė, bet paraleliai lyg jautė gilų praradimo liūdesį. Per psichoterapiją terapeutė pasiūlė sugrįžti prie tų piešinių, taip pat pasižiūrėti tų laikų šeimos nuotraukas, savo užrašus, jei tokių buvo. Būdama 26 metų, žiūrėdama šeimos archyvus, ji pamatė tėčio filmuotą epizodą, kai jai piešiant mama nuolat komentavo ir parinkinėjo spalvas: „Žiūrėk, čia gal labiau toks atspalvis tinka, čia geriau naudok šitą.“ Jai grįžo prisiminimai, kad mama dažnai pakreipdavo jos kūrybinius sprendimus. Tuo metu vaikui neatrodė, kad čia kažkas negerai, o ir mama tikrai nenorėjo nieko blogo, tačiau tas kūrybinės laisvės suvaržymas visgi turėjo išliekamąjį poveikį. Šis atradimas labai stipriai išlaisvino ir su laiku padėjo vėl atrasti piešimo džiaugsmą.

– Taip. Panašių atradimų būna labai daug, ir jie nebūtinai ištinka dėl konsteliacijų. Besikapstydama po šeimos ir giminės istoriją esu atradusi sukrečiančių, stiprių atradimų, sąsajų, tai tikrai reikėjo apmąstyti ir išjausti. Jų nenorėčiau atskleisti, tačiau paminėsiu vieną paprastesnį pavyzdį. Kiekvieną vasarą su šeima vykdavome atostogauti su palapinėmis prie jūros į laukinius Latvijos paplūdimius.

Pastebėjau, kad tomis naktimis, kai jūra būdavo audringa, garsiai ošdavo, naktį atsibudus mane apimdavo panika, kūnas tiesiog sustingdavo iš baimės. Per konsteliacijas atradome, kad mano mamos brolis buvo jūrininkas ir per audras patirdavo didžiulę baimę. Jis mirė, kai man buvo dešimt metų, ir nelabai daug apie jį žinojau, tačiau per šią patiriamą baimę mes vienas su kitu tarsi palaikėme ryšį. Kai šiomis refleksijomis pasidalinau su mama, ji patvirtino, kad jos brolis iš tiesų grįžęs iš jūros pasakodavo apie per audras išgyventą siaubą.

– Sakoma, kad šeimos konsteliacijų metodas – galimybė padėti visai šeimai, net jei konsteliacijoje dalyvauja tik vienas šeimos narys. Dirbant su vienu žmogumi galima padėti visai šeimai. Kaip suprasti? Ar pati tą pastebėjai?

– Per konsteliaciją išgyvenami patyrimai su tavo šeimos nariui atstovaujančiu žmogumi gali turėti tokį patį poveikį, lyg ta situacija išties būtų įvykusi su tuo artimuoju. Pavyzdžiui, prieš konsteliaciją mes nešiojamės pyktį mamai. Po konsteliacijos šitas jausmas gali išsivėdinti. Mes suprantame, kodėl tas pyktis kilo, kodėl mama galėjo pasielgti vienaip ar kitaip tą pyktį sukeldama, viduje įvyksta išjautimas, susitaikymas ir paleidimas.

Mūsų viduje pasikeičia santykis su mama, todėl imame į mamą žiūrėti su meile, o nebe su pykčiu, nors ir principo niekas nepasikeitė, nes mama net nedalyvavo tame procese. Man patinka neuromokslininko Anilo Seth`o mintis, kad mes visą laiką haliucionuojame savo realybę ir retai matome ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, labiau konstruojame ją iš savo projekcijų. Per konsteliacijas mes į savo projektorių įdedame naują scenarijų, lyg uždedame naują filtrą, kuriame mes nebepykstame ant mamos.

Ir paskui, kai mes susitinkame gyvai su mama, nebelieka tos įtampos lauko tarp mūsų, todėl ir mes elgiamės kitaip, ir tas žmogus elgiasi kitaip. Ir atrodo, kad įvyko stebuklas, nes to konflikto tarsi nebėra. Bet jokio stebuklo čia nėra.

– O kokią naudą gauna tie konsteliacijos dalyviai, kurie tik stebi situaciją iš šono? Arba tie, kurie atstovauja kito žmogaus šeimos nariams?

– Aktyvūs ar ne, visi konsteliacijos dalyviai gauna naudos. Pavyzdžiui, atlikęs kito žmogaus piktos, viskuo nepatenkintos mamos vaidmenį, šis atstovas vėliau pasakoja, kad ir jo mama būdavo pikta ir dabar jis geriau supranta, kaip ji jautėsi. Arba atstovaujanti moteris pati yra mama ir per konsteliaciją gauna savo pykčio priėmimą, pasijaučia suprasta, tad viduje lyg nuslopsta konfliktas.

Galų gale, žmonių sprendžiamos problemos, įtampos, dilemos yra labai bendražmogiškos, tikriausiai sunku stebint kitų žmonių sprendžiamas situacijas neatrasti atgarsio savo gyvenimuose. Tu pati esi man minėjusi, kad Alekseičiko seminare taip pat buvo išorinis ratas, kuris tik stebėjo mažesniame vidiniame rate vykstančius procesus, kur dalyviai aktyviai dirbo su savo situacijomis. Tačiau ir tie, kurie aktyviai situacijose nedalyvavo, vėliau taip pat jautėsi bent šiek tiek gydęsi kartu su tais, kurių situacijos buvo nagrinėjamos.

– Ėmęsi spręsti savo problemas, sąmoningumo keliu pradėję eiti kai kurie žmonės pastebi, kad, pradėję brėžti ribas, siekti autonomiškumo, atsižvelgti į savo poreikius ir gyvenimo kelią, artimi žmonės kartais visą šį procesą mato kaip neigiamą dalyką. Kartais šeima pradeda net pykti, sako „suįžūlėjai“, „tokia miela anksčiau buvai, o dabar tokia žiežula, kas tau dabar nutiko?“. Kitaip sakant, visi taip įpratę prie to modelio, kad kai žmogus pradeda keistis į gerą, jam sako, kad pradeda keistis į blogą. Panašu, kad santykiai su šeimos nariais, žmogui pradėjus „sveikti“, gali tik pablogėti? Tai gali net gąsdinti „sveikstantįjį“, jis gali imti dvejoti, galvoti, kad gal geriau tegul viskas būna kaip anksčiau, ramybė. Ar pastebėjai šį dalyką?

– Taip, aš irgi turėjau tokios patirties. Ir tai dažna situacija tiems žmonėms, kurie ilgą laiką buvo pamynę savo poreikius, kitų poreikius iškėlęs virš savų, turėjo vadinamąjį nice guy sindromą – tai lengvai sukalbami, visiems pasiruošę padėti, mandagūs, draugiški žmonės. Pradėjus „sveikti“, tvarkytis su savo gyvenimu, kartu stiprėja savivertė, pasitikėjimas savimi, nebesi nei lengvai paveikiamas, nei patogus.

Yra toks medicinoje vartojamas terminas – homeostazė, kuris nusako sistemos pastangas išlaikyti savo nusistovėjusią, įprastą būseną. Jeigu į organizmą įsibrovė virusas, visa sistema įjungia pajėgas, kad su juo kovotų ir grįžtų į prieš tai buvusią būklę. Aš matau paralelę – mes esame sistemos, grupės – šeimos, giminės, įmonės, tautos – dalis, todėl kai imame keistis, aplinka į tai reaguoja. Nesame vieni nuo kitų nepriklausomi. Jeigu kažkas pajudėjo, ėmė veikti pagal kitokią logiką, nei buvo įprasta, sistema tą pastebi ir įvairiais būdais, nebūtinai net sąmoningai, reaguoja.

Dažnai sistema stengiasi išsaugoti nusistovėjusią tvarką, jai įprastą bendravimo būdą, net jeigu jis atneša daug kančių visoms sistemos dalims, nes tas būdas, nors ir destruktyvus, yra pažįstamas, patogus, nes žinome, kaip reikia elgtis ir išgyventi. Tipinė reakcija yra reaguoti per pyktį, pasipriešinimą, gynybą ar net norą kaip nors nubausti tą „pasipriešinusį“ žmogų, pavyzdžiui, su juo nebendraujant. Naujiems santykių modeliams nusistovėti reikia laiko ir abipusio bendradarbiavimo. Jeigu artimi žmonės visgi norės išsaugoti santykius, o „sveikstantysis“ nepasiduos pagundai grįžti prie to, kaip būdavo anksčiau, jie irgi turės keistis.

– Ne kartą susidūriau su mintimi, kad yra labai svarbu atleisti savo tėvams ir priimti juos tokius, kokie jie yra, nepaisant neigiamų santykių aspektų. Kaip atleisti nuoskaudas? Juk kai kurie žmonės yra patyrę visišką savo tėvų apleidimą ir nemeilę. Ar juos reikia priimti ir atleisti? Kaip pati žiūri į tai?

– Tai sudėtinga ir daugiasluoksnė tema. Atleidimas nėra toks paprastas dalykas „sugalvoju, paimu ir atleidžiu“, ir to neturėtų būti siekiama kažkaip dirbtinai, nes „man reikia atleisti“. Atleidimui reikia pribręsti, jis labiau yra nuoseklaus vidinio darbo su savimi, kitų svarbių susivokimų pasekmė, o ne kaip tikslas pats savaime. Kodėl mes jaučiamės neatleidę, kodėl pykstame ar neapkenčiame?

Tas nuoskaudas, dėl kurių mes laikomės įsikibę į tą nepriėmimą ir neatleidimą, tas neigiamas galbūt užspaustas emocijas svarbu išvėdinti, išjausti, jeigu to dar nebuvo padaryta. Arba nebuvo padaryta iki galo. O tada paleisti. Vėlgi mėgstu tokią paralelę: jeigu mes esame įtempę kokį nors kūno raumenį, mes nesame jo atleidę. Kai atsipalaiduojame, įvyksta raumens atleidimas. Tai jausmus irgi reikia atpalaiduoti, atleisti.

Tiesa, iš savo patirties galiu pasakyti, kad, pasigilinus į situaciją plačiau, neretai ateina suvokimas, kad apskritai nėra ko atleisti, kad kažkoks įsižeidimas yra tik mūsų subjektyvios realybės projekcijos rezultatas, o galbūt atleisti ne tik mes turėtume už kažką tėvams, bet ir jie turėtų už ką mums atleisti. Galiausiai, galime atrasti, už ką galime jiems padėkoti, nepriklausomai nuo neigiamų patirčių.

– Kaip pradėti kalbėtis su sau svarbiais žmonėmis apie probleminius santykio aspektus? Tikrai daugelis mūsų esame patyrę, kad bandymai pasikalbėti apie įsisenėjusias ir daug įtampų keliančias problemas neretai virsta eiliniu barniu, kaltinimais, priekaištais, ašaromis ar net indų daužymu. Abiem nesutariančioms pusėms būna labai svarbu įrodyti, kas teisesnis, o kas klysta. Kartą, kai mudvi susirašinėjome ir aš tau pasakojau apie kažkokią savo charakterio savybę, kuri kartais trukdo gyventi, tu sureagavai man netikėtu būdu: „Tu manęs neprašei, bet jei norėtum, galėčiau duoti patarimą.“ Kai žmonės atsiklausia, ar galėtų duoti patarimą, – labai retas reiškinys. Bet jei tai taptų norma, turbūt bendrauti ir išgirsti vieniems kitus būtų žymiai lengviau. Mes juk dažnai daliname vieni kitiems patarimus, net kai jų niekas neprašo. Aš iškart atpažinau, kad tai yra nesmurtinės komunikacijos elementas. Nesmurtinė komunikacija – psichologo Marshallo B. Rosenbergo pasiūlyti konstruktyvaus bendravimo principai, kurie veda ne prie konfliktų, priešiškumo, o prie įsiklausymo ir sutarimo. Kai pradėjau domėtis šiuo metodu, pagalvojau, kad jo būtų taip naudinga mokyti jau darželiuose ir mokyklose, nes principai galioja tiek kalbant apie santykius su šeimos nariais, mylimaisiais, tiek su draugais, bendradarbiais, kaimynais. Žinau, kad tu praktikuoji šį metodą. Papasakok daugiau.

– Taip, nesmurtinė komunikacija siekia padėti iškomunikuoti savo poreikius ir prašymus taip, kad tai neskambėtų kaip priekaištai ar reikalavimai. Kaltinimai, agresija, pyktis dažnai kyla iš mūsų nepatenkintų poreikių, tai tiesiog destruktyvus būdas pasakyti „prašau“. Esmė, kad reikia pradėti kalbėti „Aš“ kalba, per savo perspektyvą: kokią situaciją aš pastebėjau, kaip aš dėl jos jaučiuosi, koks mano poreikis nebuvo patenkintas, ko norėčiau.

Mes galime jausti skausmą, nes, pavyzdžiui, mums trūksta mylimojo dėmesio, gero žodžio, palaikymo. Visada vietoj „tu man nerodai dėmesio“ galime pasakyti „pastaruoju metu man trūksta dėmesio, norėčiau, kad dažniau mane apkabintum“. Tai nesukelia tokio priešiškumo ir gynybinės reakcijos kaip tiesioginis kaltinimas ir priekaištas. Aš šį metodą naudoju ir jis man labiausiai padeda bendraujant su savo dukromis. Vaikai labai greitai viską perima, mokosi, jos jau pačios gali įvardinti savo poreikius, jausmus, jos gali pasakyti, jeigu, pavyzdžiui, joms trūksta mano dėmesio.

Manipuliatyvus kalbėjimas yra įsišaknijęs mūsų kalboje, net įprastai vartojamas mūsų žodynas dažnai veda prie bendravimo su smurto prieskoniu. Kai pastebiu, kad veliuosi į konfliktą ir noriu apkaltinti kuo nors aplinkinius žmones, aš sau užduodu klausimą, kas čia dabar vyksta, kaip aš dėl to jaučiuosi, koks mano nepatenkintas poreikis prašosi dėmesio. Taip tarsi sugrįžtu į save ir tampu įgali pasirūpinti savimi, užuot jautusis priklausoma nuo kitų žmonių ar išorinių aplinkybių.

Kai pabandai bendrauti nesmurtinės komunikacijos būdu, iš pradžių būna labai keista, kalba atrodo kaip dirbtinė. Bet taip tik pradžioje, kai įpranti, pamatai, kad tai veikia, gauni iš aplinkos teigiamą atgalinę reakciją, kai gyvenime pasidaro mažiau dramų ir dūžtančių indų, tai pagauna ir tiesiog užveža – norisi dar ir dar.

– Prieš daugiau nei 15 metų studijavai filosofiją. Man labai įdomu, kaip iš šiandienos perspektyvos vertini tas studijas, ką jos tau suteikė, galbūt išliko atminty tuo metu pažintas autorius, tekstas ar idėja, kurią iki šiol vertini kaip labai svarbią?

– Filosofijos studijos labiausiai man buvo naudingos dėl kritinio mąstymo ir teksto analizės įgūdžių lavinimo. Tačiau labiausiai atsimenu dėstytojus. Vienas iš man charizmatiškiausių – Liutauras Degėsys. Per atsiskaitymus jis mums duodavo užduotį – ne atsakinėti į klausimus, bet patiems suformuluoti klausimus atitinkama tema. Jis sakydavo, kad jei mes sugebame iškelti tinkamus klausimus, vadinasi, esame susipažinę su tekstais bei idėjomis.

– Taigi, verta skirti laiko pasikapstyti po vaikystės archyvus. Ir tam yra įvairių būdų. Sociologijoje yra biografinis metodas, kuomet tyrimo dalyvių prašoma papasakoti savo šeimos, savo gyvenimo istoriją, galima tai padaryti netgi dienoraščio arba laiško forma, taip pat – braižant giminės medį. Mokinantis šio metodo man pačiai teko tokį braižyti, tad aiškiai pastebėjau galimą teigiamą šalutinį poveikį. Braižant šeimos medį tenka pabendrauti su tėvais ar kitais šeimos, giminės atstovais, klausinėtų jų visokių dalykų, ir vien jau tie pokalbiai, tas užmegztas satykis gali atnešti tiek gerą emocinį poveikį, tiek naujų sąsajų, atradimų apie šeimos istoriją bei savo gyvenimą, suartinti besikalbančius. Ir net nebūtina braižyti tolimo giminės medžio, užtenka iki proprosenelių. Vėliau nagrinėjant šeimos medžio istoriją galima pamatyti tam tikrus per kartas einančius pasikartojimus, panašius elgesio modelius, sprendimus. Norint atsekti ydingus santykio su kitais žmonėmis bruožus labai padeda dienoraščio rašymas. Kaskart patyrus įtemptą situaciją, barnį, galima užsirašyti, kokiomis aplinkybėmis jis kilo, kaip bendravo kiekvienas iš santykio dalyvių, dėl ko buvo nesutariama, kaip viskas rutuliojosi. Po metų, pavyzdžiui, prieš savo gimtadienį, galima atsiversti užrašus ir labai gerai pasimatys tam tikri pasikartojantys dalykai. Tai gali padėti pamatyti, ant kokio grėblio užlipi bei susimuši nosį vėl ir vėl, ir pradėti mąstyti, kaip to būtų galima išvengti.

Ir žinoma, joks metodas nėra panacėja, viena šeimos konsteliacija neišspręs visų problemų, tačiau bet kokia pastanga spręsti tai, kas mums neleidžia pilnavertiškai ir gyvai gyventi savo gyvenimo, gali būti kelio pradžia. O kelias gali būti ilgas ir sunkus. Psichologas Paulius Skruibis savo Facebook`e pasidalino įdomiu tyrimu apie pokyčius ilgalaikės psichoterapijos metu bei kokia psichoterapijos trukmė yra optimali. Kartais užtenka ir 12 individualių apsilankymų pas psichoterapeutą, tačiau jei kalbame apie giluminius asmenybės pokyčius, sudėtingų problemų, sutrikimų gydymą, procesas yra kur kas ilgesnis. Vidutinė terapijos trukmė šiuo atveju yra maždaug 52 sesijos (jei susitinkama kartą per savaitę, tai maždaug vieneri metai), o kai kuriais atvejais darbas truko daugiau nei 150 sesijų (t. y. trejus metus).

Susidomėjusiuosius šio interviu temomis kviečiu klausyti „Savęs repeticijų“ pokalbio su psichoterapeute Vida Grigaliene „Ar verta valyti dulkes nuo vaikystės patirčių?“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt