Gyvenimas

2021.01.18 12:23

„Draugystė veža. Stipresni už virusą“. Kartais reikia tiek nedaug, kad įgalintume vieni kitus

Indrė Radžiukynienė, „Draugystė veža“ atstovė2021.01.18 12:23

„Draugystė veža“ komandos, Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei VšĮ „Turizmo plėtros institutas“ organizuojamame atsinaujinusiame projekte „Stipresni už virusą“ bet kokią negalią turintys žmonės meta iššūkį Lietuvos garsenybėms – atlikti kažką, kas įprasta neįgaliajam, tačiau pakankamai sudėtinga negalios neturinčiajam!

„Ką supratau pabendravusi su šios savaitės projekto dalyviais? Sužinojau labai daug naujų dalykų apie žmones, kuriuos, regis, gerai pažįstu. Atradau iš naujo seniai žinotas tiesas. Kaip tu pats bendrauji su žmonėmis, taip ir jie tau atliepia. Jei šypsaisi – šypsosi ir tau. Būtina mylėti save tokį, koks esi ir priimti save tokį, koks esi. Jeigu kažką apriboji, reikia surasti kitų malonių, pakaitinių dalykų. Svarbiausia – visada ir visur išlaikyti pusiausvyrą. Kiekviena situacija turi ir neigiamų pusių, bet reikia stengtis pamatyti kuo daugiau teigiamų. Piktas nenorėjimas žinoti yra kvailumas. O sunkiausias kelias – pats geriausias. Šios blaivios mintys užtvirtino suvokimą – mes tikrai stipresni už virusą“, – džiaugėsi projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė.

Tęsiame pažintį su dar trimis projekto poromis, labai skirtingomis ir labai panašiomis – žavinčiomis išmintimi, bet kalbančiomis „širdimi“. Ir dabar jos mėgins pelnyti žiūrovų bei skaitytojų simpatijas ir, be abejo, laimėti prizą.

Pavelas Kirilovas ir Evelina Basevičiūtė-Eva

Linksmas, paslaugus, draugiškas, visada besišypsantis Pavelas turi lengvą intelekto negalią, yra kilęs iš Vilniaus, šiuo metu gyvena Jasiuliškių socialinės globos namuose. Šis padūkėlis romantikas labai mėgsta muziką, yra aistringas šokėjas, dalyvavo įvairiuose šokių bei šauniausios poros konkursuose, ne vieną kartą juos laimėjo. Vyras yra aktyvus ir energingas globos namų sportininkas – bėgioja krosą, žaidžia stalo tenisą, futbolą, dalyvauja galiūnų varžybose. Yra pelnęs daug apdovanojimų ne tik už aktyvumą sporte, bet ir už prizines vietas. Su globos namų futbolo komanda dalyvavo tarptautinėse SENI CUP futbolo varžybose Lenkijoje, Torunėje. Šiuose „savo namuose“ jaučiasi „kiečiausias“ iš visų ir sako, kad gerų žmonių yra daugiau nei blogų. „Iš visos širdies visiems projekto dalyviams linkiu sėkmės ir geros nuotaikos!“ – be jokio egoizmo apraiškų sako Pavelas. O iššūkiui – kuo daugiau išmušinėti kamuoliuką stalo teniso rakete – jis išsirinko dainininkę Eveliną Basevičiūtę-Evą: „Ji pas mus koncertavo. Labai patiko. Labai gražiai dainavo ir šiaip – pati gražiausia.“

„Taip ir galvojau, kad gausiu sportinę užduotį. Oi, Pavelai, iš tiesų, kai aš gavau tavo iššūkį, pagalvojau: „Na taip, čia jau galbūt yra lemtis.“ Aš, žinok, esu visiškai nesportiška ir per visą gyvenimą nesu sportavusi. Nemoku žaisti nei lauko, nei stalo teniso, nei krepšinio. Aš net elementarios „Bulvės“ nežaisdavau vaikystėje. Kodėl aš tokia esu? Gal dėl kažko kompleksavau ar bijojau? Ką aš supratau? Kad labai smagu yra bandyti naujus dalykus. Aš patyriau tiek džiaugsmo! Tikrai labai tau ačiū. Su socialiniu projektu „Po mažą žingsnį kartu“ tenka keliauti į senelių arba socialinės globos namus. Bendraujame, vežame pyragus, dainuojame, šokame visi. Tenka ir pakoncertuoti. Man labai patinka dalyvauti toliuose renginiuose, labai gerai jaučiuosi, pasisemiu teigiamos energijos“, – pasakojo Eva.

Jasiuliškių globos namuose atlikėja dalyvavo ir labai gražioje jubiliatų šventėje. O tokių švenčių šiuose globos namuose minima labai daug – tai ir gimtadieniai, ir kalendorinės, ir valstybinės šventės. Eva pasižadėjo išpildyti ir patį karščiausią Pavelo troškimą (stipresnį net už norą laimėti kuo daugiau sportinių prizų) – kai tik bus galima, atvykti į jų globos namus koncertuoti ir vėl.

Pavelas sakė, kad Evai su užduotimi pavyko susidoroti puikiai, ir ji labai gražiai atrodė. Vyras aktyviai sportuoja 15 metų, yra labai energingas, o Žydrei pasiūlius sniegą kasti, atsakė: „Kasu ir sniegą, ir sportuoju. Viską darau.“ Mylimiausia jo sporto šaka – futbolas, tačiau Evos stovėti vartuose neleistų – ji turi tik dainuoti arba šokti. Kai dainininkė atvyks, vyras pasiruošęs jai ir aerobikos treniruotę pravesti. Eva prižadėjo organizuoti žaibišką sambūrį, nes šių globos namų gyventojai – nerealūs šokėjai. Jie visi labai laukia karantino pabaigos, nes dabar yra liūdna – išeiti niekur negali, pramogauja tik žiūrėdami televizorių ir klausydami muzikos. „Labiausia trūksta bendravimo su žmonėmis ir susitikimų bendruomenėje, švenčių ir renginių“, – guodėsi vyras. Eva pritarė Pavelui ir sakė, kad dabar taip jaučiasi visi žmonės.

Į Žydrės klausimą, koks yra didžiausias virusas šiais laikais, naujoji draugų pora vieningai atsakė taip: „Pirmas žodis, kuris šauna į galvą, tai yra abejingumas, antras – tas pyktis kažkoks. Nežinau... Įsitempę esam... Tikrai reiktų daug pozityviau žiūrėti į aplinką, džiaugtis mažais dalykais – kad ir dabar iškritusiu sniegu. Kaip seniai mes turėjome tokią nuostabią žiemą! Norėčiau palinkėti visiems džiaugtis gyvenimu, nebijoti sau ir kitiems mesti iššūkių.“

Pavelas sakė, kad kai LRT portale bus paskelbtas vaizdo įrašas, susodins žiūrėti visus globos namų gyventojus ir nufilmuos, kaip jie kartu tai daro. Pokalbio pradžioje Pavelas gėdijosi, kad reiks pasirodyti žmonėms, tačiau jo pabaigoje atsipalaidavo, tapo drąsesnis, jautėsi laimingas – juk Eva pažadėjo atvažiuoti. „O per televizorių parodys, tai parodys – na ką padarysi!“ – juokėsi vyras.

Dalia Lūžienė Malijonienė ir Merūnas Vitulskis

Dalia Parkinsono liga serga jau treti metai. „Liga nėra žmogaus kaltė, gėda ar pasirinkimas – ji yra nepageidaujamas iššūkis. Kadangi ligos progresavimą stabdo judėjimas, kiek leidžia galimybės, stengiuosi fiziškai judėti – važinėju dviračiu, mankštinuosi, praktikuoju šiaurietišką ėjimą, slidinėju. Gyvenu kaime, Rokiškio rajone, esu arti gamtos ir tuo džiaugiuosi. Gyvenime esu optimistė ir tai gelbsti – visur stengiuosi matyti teigiamus dalykus. Žmonėms su negalia reikia būti labai stipriems ir pamėginti su liga susidraugauti. Labai norisi padrąsinti žmonės. Dalyvauju projekte, nes noriu ir kitus paskatinti nevengti viešumo, nebijoti sunkumų gyvenime, nes stiprus vėjas laužo tik silpnus medžius“, – sakė moteris ir savo iššūkį – ištiestomis kojomis paliesti pilnais delnais žemę – metė dainininkui Merūnui Vitulskiui, kurio dainų klauso su didžiausiu malonumu.

„Dalyvauju projekte, nes sutinku su tuo, kad negalia dažnai užklumpa netikėtai, niekas tam iš anksto nebūna pasiruošęs, o kadangi iššūkis yra sportinis, tai – puiki ligų prevencija ir pretekstas pasitempti. Kol esi sveikas, juk apie tai net nesusimąstai. Galbūt tai yra galimybė pasisemti stiprybės iš žmonių, kuriems tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Mano močiutė sirgo Parkinsono liga, todėl jautriai reaguoju į tokią situaciją ir tai man yra svarbu. Visada stengiuosi prisidėti prie tokių kilnių misijų“, – nuoširdžiai kalbėjo dainininkas, O Dalia jo klausydama graudinosi ir braukė ašaras.

Moteris žemę pasiekia pilnais delnais, o tai yra pakankamai sudėtinga. Merūnas prie žemės prisilietė pirštų galais. „Dalia man yra pavyzdys, kaip susirinkti save iš gabalėlių ir nepasiduoti. Kiekvieną rytą reikia keltis ir kariauti su savimi. Kadangi aš esu „labai sportiškas“, tai man reikėjo keletą dienų pasistengti kelius „pratampant“ ir kovojant su lenktis trukdančiu pilvu. Toks „pakirmijęs“ jaunuolis jaučiausi vykdydamas šį iššūkį“, – juokėsi Merūnas. Tačiau Dalia įvertino, kad kaip nuolatos nesportuojantis žmogus jis su užduotimi susitvarkė gerai: „Jeigu treniruosis, tai ateity padarys tai geriau, nei darau aš.“

Merūnas prisipažino, jog jau 16 metų kovoja su viršsvoriu. Ir daug kartų tą kovą yra pralaimėjęs. Tokiais atvejais būna sunku vėl atsistoti ant kojų, pakelti galvą ir pasakyti, kad šį kartą – tikrai nugalėsiu. „Dabar vėl tą darau ir tikiuosi, kad man pavyks. O jei nepavyks, daugiau, matyt, nebemėginsiu“, – guodėsi atlikėjas. Dalia ramino Merūną, kad stengtis reikia, bet nepersistengti. „ O jeigu ir nepavyktų, nereikia dėl to sielotis. Kartais apkūnesnis žmogus yra daug laimingesnis nei liekno, tobulo kūno savininkas. Reikia daryti tai, kas patinka, ir tiek, kiek pačiam malonu. Per jėgą ir prievartą ilgai nieko nepadarysi ir kažin, ar ką pasieksi“, – sakė moteris.

Į klausimą, kokia yra mėgstamiausia Merūno veikla, jis atsakė, kad neabejotinai – dainavimas. O patys prasmingiausi sinerginiai mainai – kai nuoširdžiai save atiduodi ir jauti didelį grįžtamąjį ryšį. Dar atlikėjas mėgsta keliones, kinematografiją. Kuo Merūnas galėtų užsiimti be dainavimo? „Aš daug ką sugebu, nemažai laiko kaime esu praleidęs, moku daug ūkio darbų, iš medžio dirbinius galiu meistrauti. Domina ir antikvariniai daiktai. Mano vaikystės namai atrodė tarsi „Ermitažas“ – jie alsavo senelio įpūsta meno dvasia. Todėl apie senų daiktų vertę ir kalbą išmanau nemažai. Apie kolekcionavimą ir panašius dalykus dažnai pamąstau. Taigi nuo meno toli nepabėgčiau“, – mintimis dalijosi dainininkas.

Savo šeimoje Merūnas stengiasi puoselėti svarbiausias tradicines vertybes, daug laiko skirti bendravimui su vaikais, o šis karantininis laikas yra kaip tik tam tinkamas – ir dėl galimybės „pasikrapštyti“ savyje. Pačiu didžiausiu virusu Dalia pavadino blogą sveikatą ir „kompleksinę negalią“: pyktį, abejingumą, empatijos nebuvimą. „Man labai pavojingas virusas yra pesimizmas. Visada stengiuosi pasijuokti net iš, regis, beviltiškos situacijos. Visur ir visada galima rasti mažą nišą, pro kurią gali pralįsti ir save pradžiuginti. Juk yra net ir tokios rekomendacijos – rytais reikia prisiversti nusišypsoti, tuomet smegenys gaus teisingą impulsą, ir nuotaika pradės gerėti. Būtina ieškoti pačių įvairiausių būdų nuteikti save teigiamai, ir tai išgelbės pasaulį. Pats žmogus gali padaryti labai daug. Aš labai tuo karštai tikiu“, – sakė Merūnas.

Baigdama pokalbį Žydrė palinkėjo šiems dviem artimos sielos žmonėms, kurie bendravo lengvai, tarsi būtų pažinoję vienas kitą „šimtą metų“, visada išlikti tokiais optimistais ir pridūrė: „Merūnai, kai koncertuosi Rokiškyje ir dairysiesi žmogaus, kuriam norėtum dainuoti, tą vakarą būtinai ieškok Dalios akių. Neabejoju – rasi.“ O Daliai ir vėl pravirkus, atlikėjas taip, kaip tą darydavo Tėvas Stanislovas, mintimis naujajai draugei nusiuntė spindulį...

Irma Jokštytė ir Rytis Zemkauskas

Irma yra menininkė, žurnalistė, rašytoja, keliautoja, nuolatinė įvairių seminarų, projektų, socialinių akcijų dalyvė ir tik po to… neregė nuo ankstyvos vaikystės. Ji dirba komunikacijos ir informacinės sklaidos srityje, veda įvairius renginius tamsoje, gilinasi į komunikacijos svarbą bei reikšmę, taip pat kuria dainas, vaidina teatre. „Visas mano veiklas vienija bendras tikslas – dirbu žmonėms ir dėl jų. Dėl to, kad griūtų kuo daugiau visuomenę dalinančių sienų. Viliuosi, kad ateis diena, kai mano gebėjimai, pasiekimai ar gražūs darbai bus svarbesni nei negalia ar analizės, kaip jaučiasi visi neregiai. Iš kitos pusės, nėra nieko keisto, kad žmonėms rūpi neregių pasaulis. Juk labiausiai trikdo, baugina, stebina tie dalykai, kurių nepažįsti ir nesupranti. Ir džiugu, kad sveikieji vis daugiau nori pažinti neįgaliuosius, kad pamažu mažėja atskirtis, laužomi stereotipai“, – sako mergina. Vienas didžiausių iššūkių jai yra ėjimas sniegu, kuomet puikiai pažįstama aplinka tampa didžiausiu išbandymu. O savo iššūkį mergina metė buvusiam, vienam mylimiausių ir daugiausia išmokiusių dėstytojų –žurnalistui Ryčiui Zemkauskui.

„Kiekvienas dėstytojas savo studentui meta taip pat savotišką iššūkį. Aš jums norėčiau atsilyginti tuo pačiu. Iš tikrųjų, norėjau pakviesti pasivažinėti dviračiu, bet kadangi labai prisnigo, tai reikės atidėti kitam kartui. Todėl prašysiu jūsų atlikti paprastą užduotį –užrištomis akimis išsikepti „pirato akį“ ir paruošti kavos. Dėstytojau, tikiuosi jūs turit gyvybės draudimą...“ – juokėsi mergina.

„Irma, na tu man ir užtaisei... Jeigu būtume kada nors kalbėję apie maisto gaminimą, tai tu būtum žinojus, kad aš net ir matydamas nelabai ką sugebu pagaminti. Bet dėl tavęs aš tai padarysiu ir užrištomis akimis, užsidėjęs miegojimui lėktuve skirtą kaukę, nes tu esi didžiulis įkvėpimas man ir aš labai džiaugiuosi, kad tave pažįstu. Tikras išbandymas man bus liečiamoji kaitlentė. Atlikdamas užduotį suvokiau, kad nematančiam žmogui tokiu įrenginiu naudotis, praktiškai, neįmanoma, o juk gamintojai turėtų pagalvoti apie visas vartotojų grupes. Reikia tik norėti ir pasistengti“, – sakė žurnalistas. Kuomet nusiėmė kaukę, jis nustebo, kad kiaušinį į skrebučio vidurį stebuklingai pavyko pataikyti, bet, nežiūrint to, jis beveik visiškai sudegė. „Išėjo toks meniškas In ir jang simbolis. Gal reikėjo jį užšaldyti ir palikti ateities kartoms? O kaip baisu buvo plikyti kavą... Nesuprantu, kaip Irma viena gali vaikščioti miške, jei aš užrištomis akimis kartą apsisukęs virtuvėje visai praradau orientaciją! Kartais labai nedaug reikia, kad mes visi įgalintume vieni kitus – tik pagalvoti. Irma, ačiū labai! O kai atšils ir bus galima filmuoti, kviečiu tave pasivaikščioti“, – nuoširdžiai kalbėjo Rytis.

Dar Irmos dėstytojas sakė, kad didžiausias iššūkis jam yra jis pats: „Tai nuolatinė kova su savo kvailumu, noru vis kažką kažkam įrodyt, didaktiniai pamokslauti, nors pats su savimi niekaip negali išsiaiškinti. Puikiai pasakyta Česlovo Milošo eseistikos knygoje „Pakelės šunytis“: „Galvoti, kad esi nuostabus ir pamažu suprasti, kad nesi nuostabus – štai užduotis visam gyvenimui.“ Labai norėčiau atrasti pusiausvyrą, ramybės išmokti. Nėra nieko įdomiau už patį gyvenimą. Norėtųsi padėti gyventi ir kitiems.“

Pažiūrėjusi įrašą, kaip dėstytojas vykdo užduotį, Irma sakė: „Kokia sėkmė, kad aš gyvenime sutikau šį žmogų. Tai dovana. Nes jis net ir iš tokios beviltiškai kvailos situacijos moka padaryti įvykį. Dar vis turiu ko iš jūsų išmokti. Būtinai eisime į „Pasivaikščiojimus“. O vaikščioti Irma labai mėgsta – mergina keliauja po pasaulį ir lanko tokius kaip ji „labanaktukus“ (neregius). Ji vyksta į šalis, prasčiausiai pritaikytas neregiams, ir vedasi juos pasivaikščioti. „Įdomiausia, kad jie su manimi eina. Matyt, tokia mano misija. Aš kuriu tiltus, kurie man yra labai svarbūs“, – mintimis dalijasi Irma. O Rytis yra įsitikinęs, kad tai, ką daro ir pasakoja Irma, yra visiškai fantastiška.

Pokalbio vedėjai Žydrei paklausus, koks yra baisiausias virusas, Irma atsakė: „Bet kokio viruso grėsmė yra ypatinga tuo, kad yra visiškai neapčiuopiama. Visada ir visur svarbiausia išlikti sąmoningam.“ O Ryčiui pavojingiausias virusas – kvailumas: „Jis užkrečiamas, jis sukelia pyktį. Nenoriu mokytis, dirbti, bet noriu turėti. Nesuprantu pasaulio, bet man nepatinka. Taip atsiranda visokie „stebukliniai vandenys“ ir kvailintojai, kurie dirba tokį darbą. Geriausia kova su kvailumu – švietimas.“ Irma sako, kad labiausiai įstrigusi Ryčio frazė, kurios ji niekada nepamiršta ir kuria stengiasi vadovautis, yra: „Neduok durniui kelio. Nes jei duosi – atsitiks baisūs dalykai“. O jos dėstytojas priduria: „Ir savyje gyvenančiam durniui neduok kelio.“

Nuoširdų, linksmą ir gilų pokalbį Rytis užbaigė taip: „Yra vienas žingsnis iki pataisymo bet ko. Reikia užduoti klausimą, susitikti su žmogumi, paklausti, ką jis mano, ir išgirsti kitą. Čia yra vienintelis receptas. Ir pati gražiausia, prasmingiausia veikla. Viskas keičiasi. Jei iki šiol pasaulis sprendė problemas jėga, tai atėjo laikas, kai viską galime keisti švelniai. Ir reikia stabdyti visus, kurie nori mus grąžinti atgal – į nekultūrinį veikimą. Prieš darant Briuselio metro užrašus neregintiems juk buvo galima su jais pasikonsultuoti. Regintys padarė, o neregintys jų dabar negali skaityti. Ar buvo sunku pasiklausti? Išgirsti kitą? Tereikia tiek nedaug – ir viskas išsisprendžia.“

Vaizdo įrašus apie projekto dalyvių poras kviečiame žiūrėti antradieniais – ketvirtadieniais portale LRT.lt ir penktadieniais LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.

Pora nugalėtoja bus renkama balsuojant portale LRT.lt ir paskelbta finalinėje nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos laidoje, tiesioginio eterio metu.

Kaip ir kasmet, yra numatytas prizas – kelionė poros neįgaliajam asmeniui su savo pasirinktu draugu į „Euroviziją“ Roterdame, Nyderlanduose, ir galimybė gyvai stebėti Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus. Jei tuo metu dėl pandemijos kelionės nebus galima įgyvendinti, laimėtojui kaip ir dar trims poroms, 2020 m. gegužę dėl koronaviruso protrūkio neišvykusioms į kelionę, bus pasiūlytas alternatyvus prizas.

Daugiau informacijos apie projektą ieškokite „Draugystė veža“ „Facebook“ paskyroje.