Gyvenimas

2021.01.15 07:54

Po skausmingų skyrybų Kristina drąsina kitas: laikas tik užneša dulkėmis, o gydo atleidimas sau

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2021.01.15 07:54

Kristina Pikūnė sako labai aiškiai supratusi: kadangi skyrybos sukelia ne fizinį skausmą, fiziniais dalykais – vakarėliais, naujais pasimatymais, alkoholiu, – to nesutvarkys. Kai neišeina padaryti, kad žmogus pasikeistų, pykstame ir ant to žmogaus, ir ant savęs, LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ kalba pašnekovė. Ji tikina, kad tiesiog stebuklus padarė atleidimas, tačiau ne tik kitam žmogui, bet ir sau.

Sutuoktinio neištikimybė, žlugusi santuoka ir gąsdinanti akistata su ateitimi, kai lieki viena su dviem vaikais. Gydo ne laikas – turi išmokti pagyti pati, teigia Kristina ir atvirai pasakoja apie likimo smūgius bei būdus, kaip išgyventi kančią iširus santykiams. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Kai įvyko skyrybos, kokia tu buvai?

– Mes auklėti taip, kad nenorime suklysti. Ypač nenorime suklysti santykiuose, kurdami šeimas. Dabar auginu tris dukras, turiu dar vieną berniuką ir labai stengiuosi nesakyti tokių dalykų, kad šeima ar sutuoktinio radimas – tai loterija, ką aš girdėjau vaikystėje, kad tai sėkmės reikalas, kokį vyrą susirasi.

Kai atsitiko skyrybos, suvokiau, kad, vienas dalykas, mane ištiko didžiulė nesėkmė, kitas dalykas – aš, vadinasi, ne taip pasirinkau. Ta mano klaida man buvo be galo skausminga, kad nežinau, kaip pataisyti santykius. Mūsų šeima iširo dėl to, kad aš kaip ir norėjau taisyti tuos santykius, būčiau dariusi dar, jeigu tik būčiau sugalvojusi, ką galima padaryti, bet to noro nebuvo iš sutuoktinio pusės. Santykiai visada yra dviejų žmonių reikalas. Tada lieka nuoskauda ir liūdesys dėl to, kad tu vienas lauke – ne karys.

Man visada labai norisi padrąsinti moteris nekaltinti savęs. Nors tas kaltės jausmas tikrai ateis, jame neužsibūti per ilgai. Sako, laikas gydo, bet mano atveju tikrai gydė ne laikas. Jei kas eina per skyrybas ar santykių netektį – tikrai neapsigaukite, kad laikas išgydys.

– Labai liūdini: daugelis žmonių skaičiuoja kalendoriaus lapelius, kad pagerėtų.

– Laikas tik užneša dulkėmis. Taip, nebe taip labai skauda, nes yra kasdiena su savo darbais, iššūkiais ir kitais santykiais, bet jeigu paliekame gydyti tik laikui ir nesigydome savo žaizdų, emocijų kitaip, atėję į kitus santykius atsinešame tą pačią žaizdą.

Bet koks priminimas... Mano atveju, buvo neištikimybė. Atėjau į naujus santykius, susipažinau su dabartiniu savo vyru, o jis pastorius, susitinka su daugybe žmonių, taip pat ir moterų. Dvasinės konsultacijos vyksta ir vienumoje. Kiekvienas jo pokalbis su moterimi, kol nebuvau išsigydžiusi tos savo žaizdos, man buvo siaubingai skausmingas, sugrąžindavo nesaugumo jausmą, pyktį ant jo, nors jis nieko blogo nebuvo padaręs. Tai buvo tiesiog senos neišgydytos žaizdos, kurios griovė dabartinius santykius.

Aš asmeniškai sau labai padėjau tada, kai pradėjau leisti sau sveikti, nuėjau į terapiją, psichologo konsultacijas, sugrįžau pas Dievą. Nepaprastai gerai gydo malda. Reikia naudoti viską, kas prieinama, o šiais laikais prieinama labai daug.

– O kaip pagavai save už rankos: palauk, turiu kažką su tuo daryti?

– Aš pastebėjau, kad jausmai, kurie man kyla, yra pyktis, pavydas, nesaugumo jausmas. Aš tiesiog mačiau, kad yra tokie jausmai, o aš su tais jausmais ateinu pas žmogų. Ir man žmogus sako: aš nieko nepadariau.

Atsimenu, važiuojame mašina, sustojame prie perėjos ir pavasarį eina tikrai graži jauna moteris su trumpu sijonėliu. Ir aš jau jaučiuosi nesaugiai sėdėdama šalia žmogaus, nors jis tik žiūri, kada užsidegs žalia šviesa. Man reikėjo mokytis pasitikėti iš naujo, bet gali būti daugybė kitokių atvejų: galbūt moteriai nebuvo leidžiama turėti savo nuomonės, ji buvo emociškai apleista. Žaizdos gali būti įvairios.

Galiausiai vieną rytą atsibudau tame skausme ir galvojau: tikrai nemirštama iš to skausmo, meilės netekties? Psichologiniai tyrimai sako, kad skyrybos – tokia pat skaudi patirtis, kaip artimo žmogaus mirtis.

– Tu keldavai scenas?

– Ką mes darome, kai pykstame? Kažkaip tą pyktį išreiškiame: žodžiais ar gali nekalbėti, bet juk veidas ir kūno kalba išduoda, kad pyksti. Yra posakis: pyktyje nėra meilės. Iš tiesų tuo metu, kai pyksti, nepasitiki ar jautiesi nesaugi, žmogus negali šalia tavęs gerai jaustis, visada tai mato. Kaip tik šiandien ant vienos draugės feisbuko sienos pamačiau tokį užrašą – irgi nuostabus receptas: mes negalime tikėtis, kad mus išgydys kiti santykiai.

Ateiname su savo širdies žaizdomis į kitus santykius ir tam naujam žmogui tai užkrauname vietoje to, kad ateitume išsigydžiusios, laimingos ir mokančios džiaugtis gyvenimu, pasitikėti žmogumi.

– Ar galime atversti kelis tavo knygos lapus atgal, kai teko skirtis? Sakei, kad likai viena su dviem vaikais. Kaip tuomet jauteisi?

– Aišku, daugumai pažįstami jausmai: gėdos, kaltės, pyktis, nuoskauda, liūdesys. Jaučiausi lyg būčiau šulinys, primėtytas akmenų. Kas vyksta su šuliniu, kai jis pilnas akmenų? Jame tiesiog nebėra vandens. Taip ir jaučiausi, kad ta gyvybė iš manęs senka, slenka, gyvasties, kaip gyvenimo džiaugsmo, neliko nė lašelio.

Galiausiai vieną rytą atsibudau tame skausme ir galvojau: tikrai nemirštama iš to skausmo, meilės netekties? Psichologiniai tyrimai sako, kad skyrybos – tokia pat skaudi patirtis, kaip artimo žmogaus mirtis. Žmonės sako: žiūrėk, viskas su tavimi gerai, esi jauna, graži, turi du nuostabius vaikus, darbą... Bet tai nė kiek nenumalšina vidinio skausmo. Pradėjau ieškoti emocinės ir dvasinės pagalbos – tą labai aiškiai supratau, kad tai ne fizinis skausmas, todėl fiziniais dalykais – vakarėliais, naujais pasimatymais, alkoholiu, – šito nesusitvarkysi.

– Pasikalbėkime apie viltį. Esi liudijimas, kad galima tikėtis labai gražaus nušvitimo. Kaip atsitiko, kad susitikai su savo vyru Mindaugu?

– Mūsų sutikimas įvyko atsitiktinai, kaip ir viskas gyvenime. Bet galvoju, dėl ko tas mūsų meilės susitikimas galėjo įvykti, tai dėl to, kad aš jau nebepykau ant visų vyrų. Kaip save vertinu, kas man suteikia pasitikėjimo savimi – visi šie dalykai padėjo susistatyti savo tapatumą, kas aš esu, kuo esu nuostabus žmogus, kuo galiu praturtinti kitą žmogų. Bet nieko nebūtų atsitikę, jei nebūčiau atleidusi savo vaikų tėčiui, buvusiam vyrui, ir sau.

Dažnai girdžiu moteris ar vyrus sakant: aš ant jos nebepykstu. Bet matau, kad net kalbėti apie tai negali, pilna nuoskaudų. „Išgyvenau“ kiekvieną akmenėlį, kurių buvo pilna mano širdis. Prisimindavau situaciją, kurioje jausdavausi įskaudinta, ir mintyse sakydavau: su meile ir dėkingumu atleidžiu tau. Tuos žodžius ištarti keletą mėnesių buvo neįmanoma, krisdavau į ašaras ir galvodavau – neįmanoma atleisti.

Bet imdavau mažesnę situaciją. Už tą įmanoma atleisti? Gerai – ačiū tau ir atleidžiu. Tai vadinu vidiniu išsivalymu, o tas atleidimas padarė stebuklus. Atleisti, vadinasi, galėti vėl bendrauti su tuo žmogumi. Galiu laisvai bendrauti su savo buvusiu sutuoktiniu. Bet tada supratau, kad labai pykstu ant savęs.

Mes ant savęs pykstame už kiekvieną nesėkmę: kai kvailai pasielgiame, net kai kažką pamirštame, jau nekalbant apie santykius. Pykau ant savęs, kam taip ilgai leidau su manimi netinkamai elgtis, kam nepasakiau anksčiau, kaip išvis nepastebėjau. Arba žinau, kad pastebėjau kažkokius ženklus, bet maniau, kad mano meilė nugalės.

Kvaila taip tikėtis. Matome skirtumus ir prieš santykius turime labai aiškiai suvokti, ar su jais galėsiu gyventi. Jei galvoju, kad padarysiu, jog žmogus pasikeistų, tai jau neadekvatu, o kai to neišeina padaryti, pyksti ant savęs ir to žmogaus. Tai prieš naujus santykius labai svarbu būti atleidus ir sau.

Visas pokalbis – gruodžio 11 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.